– Senut, seniutėl, usciu pienelio, usciu pienelio!
Senutis pasilenkęs glostė Jonelį, motina dar pridėjo:
– Argi tau negaila to kūdikėlio?! Argi tavo širdis akmuo?..
Ir pradėjo verkti.
– Tė, tė, matušėle, atiduodu, tik neverk, – tarė senis, verdamas skrynelės viršų: – penkiolika turiu, visus atiduodu, žinokitės, pirkit, tik, susimildama nežlembk!
– Juozap, Magdele! – pašaukė motina. – Duok pats verčiau, pasakysim, kad rūpintųsi vaikai atiduoti.
Įbėgo Juozapai nusigandę, manė, kad vėl kokia nelaimė. Tėvas, duodamas du popierius, tarė:
– Vaikai, atiduodu paskutinius grašgalėlius karvelei nupirkti, bet veizėkit mane palaidoti dorai.
Magdelė ir Juozapas nudžiugę apkabino tėvams kojas:
– Dėkui, tetulėli! – tarė Juozapas, – nelauksime laidotuvių, užauginsime kitą karvelę, parduosime, grąžinsime tetulėliui pinigus. Dėkui, dabar nustūmei mums rūpestį. Kol tik mano gyvybė ir sveikata valios, tol stelgsiuosi, kad jums netrūktų nieko. O palaidoti tėvus padoriai – tai mano ir kiekvieno vaiko pareiga.
Saulelė, iškrypusi iš pietų, lėdviau bekaitino. Debesys šiaurėje kaskart balo ir skystėjo, tarytum virto į permatomą tirštą miglą; vietomis buvo dar šviesesni, sukapoti tik išilgai juodais brūkšneliais, rodos, į žemę atsirėmusiais. Žaibai užgeso, griaustinis kažin kur už miško nubildėjo. Aukščiau, pačiame skliauste, aiškiai žydravo dangus; tarpe debesų, priešais saulę, žibėjo puiki orarykštė. Vėjelis skystesnis vėdavo medžių lapais, atgaivino suvytusias žoleles, atvėsino troškų orą.
Matušėlė, apsisiautusi skepeta, skubėjo jau pro vartus. Juozapas ryšį verpalų pamovęs ant lazdos, užsivertė sau ant kupros; dar sykį tėveliui sudiev pasakęs, dar sykį Jonelį paglostęs, dar sykį meiliai pažvelgęs į Magdelę, nubėgo paskui matušėlę. Magdelė, linksmai dainuodama, įsėdo į daržą ravėti. Senutis, atsisėdęs ant rąsto, pasakojo Joneliui, jog bobutė su tata parves karvelę ir pamilš pienelio.
Praslinko dešimtis metų. Sutkų gyvenimo atmainos dabar jau didesnės. Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę ilsėtis amžinai, bet prieš mirtį atsiėmė nuo vaikų savo penkiolika rublių. Tuos pinigus pats išskirstė visus ligi kapeikos, įsakęs, kur ką dėti ir ką padaryti. Vaikai likę ne tik tuos pinigus visus išskirstė, bet mažne antra tiek dar savo pridėjo, palaidojo gražiai – su devintinėmis ir metinėmis; po to dar atminimus kas metai užperka už tėvelio dūšią. Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis dėlto palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet gamta palieka vis ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis. Šį vakarą taip pat gražus pavakarėlis. Saulelė slenka ties viršūnėmis, pamaži rieta pakalniui kaip didžiausias raudonas ritinys. Dienovidžio šviesūs jos spinduliai kaži kur užlūžo, į jų vietą užsisiautė perregima kaip šydras balta migla, per kurią kaip per giliausią vandenį plaukė nuoga saulelė, leisdama visiems į save žiūrėti. Ramus vėjelis virpino epušės lapus ir nešiojo kvapą vystančios žolelės, gulinčios žalioje lankoje, pradalgėse. Dubysa ramiai gurgėjo per žvyryną, tarytum pavargus darbininkė laukia tik vakaro, laukia poilsio valandos. Visur ramu, kartais tik gandras suklekina arba piemenėlis vamzdelį subirbina. Magdelė netoli savo trobos, lenkėje, už daržo rovė linus. Pas ją žaidė nedidelė mergelikė. Pakalnėje, alksnyne, keletas bandos šlemštė pažėlusius jau atolus. Piemenėlis, pūsdamas vamzdį ir pakaitais dainuodamas, artinosi prie dirvos. Mergelikė pasišokinėdama bėgo priešais.
– Joneli, Joneli, duok man vamzdį papūsti!
– Tė, Marele, pūsk... taip, taip!.. Gerai birbia?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl senelis taip ilgai neatiduoda sutaupytų pinigų ir kas jį pagaliau įtikina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Senelis taupė penkiolika rublių savo laidotuvėms ir mišioms: bijo, kad numirus „nė mišioms nebus“. Jis svarsto, ar pinigai bus grąžinti, ir nusprendžia dar palaukti. Motina jam įrodinėja, kad dabar pinigai reikalingesni, o vaikai juos grąžins, kai užaugins kitą karvę. Lemia ne argumentai, o jausmas: Jonelis prašo „pienelio“, motina klausia, ar jo širdis akmuo, ir pravirksta. Tada senis atiduoda viską, prašydamas tik palaidoti jį dorai.
Rašiniui: DoraTikėjimas
2. Kas po dešimties metų pasikeitė Sutkų gyvenime ir kas liko taip pat?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Senelis jau miręs, o vaikai jį palaidojo gražiai ir prie jo pinigų pridėjo „mažne antra tiek“. Juozapas uždirba vežiodamas, išsimokėjo skolas, pasistatė trobą ir klėtelę, nusipirko arklį. Magdelė iš išblyškusios, liesos marčios tapo „skaisti kaip rožė pūrinė“, šeimoje jau trys vaikai. Liko darbštumas ir gerumas: Juozapas skolina kaimynams be raštelių, Jonelis jau padeda tėvams, o vakare Juozapas ir Magdelė sėdi susiglaudę kaip ir jaunystėje.
Rašiniui: DarbasMeilėDora
3. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.