– Jonuk, tu neklausyk motinos, ji meluoja, papratusi niekus tauzyti! Klausyk tik manęs, kaip aš liepsiu, taip turi daryti, o jei ne – išginsiu abudu su motina: žemę išduosiu, kol skolas apsimokėsiu, o judu eikite sau, kur jums patinka.
– Taigi taigi kaipgis! Pats galėsi eiti, kirsdamas šunims per blakstienas, o aš žemės neišsižadėsiu...
Berods, tu rendą paėmęs pataikintumei prasprogti, o skola skola paliktų. Neleisiu žemės užduoti, kad tu nesulauktumei! Mat vienas nori viską apžergti, kur mano viso amžiaus sveikata padėta. Užduok, jei nori, pabandyk, o aš nieko svetimo neįleisiu į savo butą.
– Mauči! – sušuko tėvas. – Kaip matai, gauni į snukį! Didelė čia ponia prisakinėti... o kiaulių šerti! Kaip aš noriu, taip turi būti. Atsigręžęs į sūnų, tęsė toliau:
– Pamylėk Mataušą, veskis pas Driežą ir tikit, netęskitės, o kai paduosite užsakus, anie ateis į ūkvaizius, tada su dalia sutiksime.
– Taigi taigi kaipgis! O kad, sako, Katrė nenori tekėti?
– Kas tas do per nenoras, bene jos bus valia? By tik tėvui tiks, duos dalį ir neveizės noro, varyte nuvarys.
Kaip tėvas liepė, taip ir įvyko. Jonukas su Mataušu atsilankė pas Driežą. Piršlys, Jonuko pamylėtas, šnekėjo ir derėjosi už jį; geras jo liežuvėlis apmetė ir ataudė, o įgirti ar įkalbėti taip mokėjo, jog Driežas tik seilę rijo tik rijo. Jaunasis rąžėsi ir žiovavo, bet netruko sutikti.
Katrė verkė, kaip lietus lijo. Motina tramdė ją geruoju, o tėvas subaudė aštriai: jeigut gerai rengiama ožiuosis ir neklausys, išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs.
Driežas ūkvaiziuose pas Vingį rado apleistus ir apgriuvusius visus pašalius, vienok tiko ir dalies dar pridėjo, kiek buvo piršliui žadėjęs. Sako:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Vingiai nusprendžia vesti Jonuką su Driežo Katre ir ko šiame sprendime niekas neklausia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingis yra prasiskolinęs ir prageria savo ūkį, todėl sūnaus vedybos jam yra būdas gauti pinigų: Driežas duoda keturis šimtus ir nemažą dalį. Pats sako, kad „iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis“. Motina Katrės nenori, bet ir ji galvoja ne apie sūnaus laimę, o apie tai, kad marti neatimtų iš jos šeimininkės vietos. Nei Jono, nei Katrės noro niekas rimtai neklausia: „Kas tas do per nenoras, bene jos bus valia?“ Katrė verkia, bet tėvas grasina ją išginti be dalies.
Rašiniui: Žmogaus vertėDora
2. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.