– Žemė gera, pievos kaip avį kirpk, daržai geriausieji, su trobesiais – bepigu, sukibę visi naujus pastatysime. Nuolanka maža, dalies nereiks niekam duoti, niekas karvelės neišves veltui. Katrelę pasodinsiu kaip vištelę ant kiaušinių.

Šalininkai – vieni Katrę peikė, kiti Jonuką, arba tėvais baugino, o kiti tik pečius traukė.

Kol užsakai išėjo, per tris savaites Katrė, kur tik ėjo, per ašaras sau tako nematė. Jonukas jai dideliai netiko. Motina, nors jos gailėjosi, bet prieštarauti vyrui neturėjo valios, o tėvas nė klausytis nesiklausė; šnekėjo tik apie Jonuko žemę, gerą vietą, įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs, pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro pripras; yra sakoma – miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir klausys, kaip liepsi...

* * *

Besitaisant, besibrūzdant kaip ratas išrietėjo tos kelios savaitės. Katrė jau po šliūbo parvažiavo su vyru pas tėvus, į jo namus. Parniūkė atsilikęs kraitvežys, nes jo vežimas taip buvo sunkus, net apsiputoję arkliai vos tik pavilko. Dvi šėpos, dvi skrynios, kaip tik akmenų, ritinių prikrautos, o tų ryšių, patalynių, drabužių be galo! Nešė vestuvininkai iš vežimo, vilko į sukrypusią, sulūžusiomis durimis klėtį.

Kieme taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. Katrei kailis kratėsi, bet galvoje greit sumojo, jog čia reikia nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį, tik tvoros sulūžėjusios be galo.

Vedėsi vyras Katrę į vidų, tėvai su vestuvininkais ir muzikantais išėjo į prieangį marčios pasitikti.

Katrė puolė tėvams po kojų, bučiavo rankas, paskui davė katram po ilgą stuomenį plonitelės drobės. Motina susodino jaunuosius užstalėje, padėjo vaišes ir ragino gerti; žiūrėdama į juos, džiaugėsi ir stebėjosi:

– Kas galėjo tikėtis, jog Katrelė paliks mano marti! Kai mano Jonuką vežė krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė. Ką padarysi, turbūt tokia Dievo valia. Apdovanojai, dėkui, mus gausiai; drobelė taip plona, čia audėjo austa, pažįstu tikrai.

Katrė prarijo pirmą gurkšnį vaišių, užtaisytų kaip karčiaisiais pipirais žodžiais naujosios motinos.

Tėvas girtitelys, nosim pamėlynavusia, šurmuliavo po aslą, tankiai, kumščius sugniauždamas, išparpusiu balsu švarkštė: „Kaip aš liepsiu, taip turi būti!“ Paskui, užslinkęs už stalo iš antros pusės, prisisėdo prie marčios. Užsirūkęs smirdančią pypkę, prisilindęs artiteliai marmėjo:

– Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs; kaip inkstas taukuose vartysies, būsi paėdusi, tik manęs klausyk. Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs! Kiek jam tave peikė, nieko nepadėjo, turbūt tau tokia gera laimė žadėta. Ant to apmaudo išgerkim arielkos!

Čia, prisipylęs stiklelį – sveika!

Per smarvę nuo pypkės, degtinės dvokimą Katrė niekur nebesitvėrė. Atsigręžė ant vyro, tas su atkritusia lūpa, išdrikusiomis seilėmis iš tiesų besnaudžiąs! Katrei šiurpis perėjo per kailį, nusiminė, pamačiusi, kokius draugininkus įgijo ligi grabo lentos. Pažino aiškiai, jog vieną tikrą tėtušį ir vičvienaitę mylimąją matušėlę teturėjo savo, kurie, nors mylėdami, bet be malonės atidavė ją į tokias atžūlias rankas. Greitai sumojo sau galvoj, jog naujųjų tėvų nepravardžiuos tėtušiais, bet lenkiškai vadins Papunėlis, Mamunėlė.

Ilgai dar kalino užstalėje jaunuosius. Katrė net apsvaigo nuo dūmų ir tvaiko, o priveikta skaudžiomis motinos užgaulėmis, tėvo žebelkavimu, šalininkų mandagiais žodžiais, iškliuvusi nuo nepriprastų vaišių, vos ne vos tamsoj nusigabeno ligi savo patalynės. Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė į priegalvį, kuris po menkos valandos sudrėko nuo sraunių jos ašarų, Tolei verkė, kol miegas nuramino pavargusią galvelę.

Neilgai tesiilsėjo, nes vėjo girgždinamos durys neleido miegoti. Atsibudo net sustingusi ir drebanti nuo šalčio. Nespėriai teatsikluinėjo, kame nakvojanti. Apsičiupinėdama nepriprastoje vietoje, vos tik pataikino uždaryti duris, sugreibusi kažin kokį apklotą, susirangiusi lovoje, kiūtojo ligi aušros. Miegai iš galvos išsiblaškė, akyse mirguliavo visoki paveikslai, vakarykščiai regėti; galvoje lindo įvairios kalbos, naujai girdėtos. Prasiblaiviusi perkratė galvoje visus vakarykščius atsitikimus, atsiminė jau atskirta nuo tėvų, su jų palaiminimu atiduota kitai giminei, kunigo privinčiavota vyrui ligi grabo lentos...

Atsidūsėjo, persižegnojo, akis pratrynė.

– Be nesapnuoju! O Jėzau, motinėle švenčiausia! Tikra teisybė... bet kur jis? Tai pirma naktis po šliūbo... jo nėra. Čia gaidžiai gieda, jau nebetoli aušra, netrukus muzikantai gali ateiti prikelti. Kaip čia bus? Lova nepataisyta, jaunasis pasislėpė, jaunoji iš vakarykščios nenusitaisiusi; turbūt buvo girta... turbūt ir kiti dar tebegeria, tebešoka... Bet tylu, nieko negirdėti... Ką ta mano matušėlė beveikia? Pirmą naktelę nakvoju svetur... Dabar jau vadinsis mano namais. Kaip čia reiks priprasti? Ką čia reiks veikti?