Aktas pirmas

2 psl.

Ukiška troba, duris dvejos i lauką ir šalyje, stalas, kelios kedės, lova ukiškai pataisyta, per lovą laikrodėlis, ant sienu šventuju paveikslai, pas langą veidrodis.

SCENA I.

(Liudvikas vienas dairosi troboje, priėjęs prie lovos nusikabina laikrodėli, pažiurėjęs prisideda prie ausies, pasiklauso, užsuka ir atgal pakabina, paskui prieš veidrodi uostus sukinėdams šneka).

Liudvikas: Kaip nemylėti toki?... Jaunosios kaip jaunosios, nėra dyvo, bet ir ta sene... Ar bereikia didesnio juoko... tris vilioti, tris mylėti, o tokioje paslaptyje... jau arti metu o dar nėko nėviena nenumano apie kitas... (vaikščiodams) kol galima naudosius... o kaip jau matysiu blog’... pasigrobęs savo Barbelę......papukšt ant Kaukazo... brolis rašė... tuomet papus man i nosi... tuo tarpu pinigus ir pinigus smaukti kiek tik galima... (muždams sau i kaktą) reikia gudrystės... galvoti.

SCENA II.

(ieina Domicėle bažnytiniais drabužiais apsidariusi, skepetuku ant galvos, ryšelis rankoje).

Domicėlė (i Liudviką): Ar tu dar čia? Aš maniau kad rėdais su mumis eiti i bažnyčią .. męs jau pasitaisėme... skubėk palauksime.

Liudvikas (artindamos meilai): Bepigu, kad tu viena eitumei nėkaip nelikčiaus... dabar, vyresnioji sykiu velkasi, ką mačys, nė pasišnekėti negausime... dabos mus kaip žandaras...

Domicėlė: Gailu... Kad buč žinojusi, jog tu neeisi, buč ir aš likusi namie... teip man nesmagu be tavęs... ir pinigu turiu, žadėjai kažiką pirkti...

Liudvikas: Tu pati numanai kokia bus mano širdis kol tavęs sulauksiu, bet nėkaip negaliu išeiti... Raudys pagrėbė arklius reikia atvaduoti... dykai neduoda... jeigu turi pinigu paskolink man ligi vakaro.

3 psl.

Domicėlė: Gal tau reikia daugiau, o aš rubli teturiu... dar truputi smulkiu... ar užteks rublio?

Liudvikas: Ką padarysi, duokš nors tiek... tik nesakyk nėkam.. jeigu turi dar smulkiu, nupirk man tabakos... (imdamas rubli) Ak tu Dieve! Ilga diena šiądien bus be tavęs.

Domicėle (tyliai ir greitai): Daržinėje dokle rasi obuliu, grušu, valgyk... tik neparodyk mamai, (balsiau) norėjau, kad eitumei su manim bent pasirokuoti: Kas bus iš mudvėju meilės?... Ar ilgai teip tęsivos?.

Liudvikas (nustebęs): Ar ilgai? Ne syki tau sakiau: Grabo lenta mus beperskirs... dar neitiki?... Galvą man tekertie, o tavęs nemesiu...

SCENA III.

(Petronėlė veria, duris, Liudvikas atšoka atbulas).

Petronelė (teip-pat apsidariusi): Skubėkime! pavėluosime, kur jau saulė iškilo... (prieš veidrodi, taisydama ant galvos skėpetėli) Domicėl! Dar nepaskynei rutu... skubėk... (Domicėlė išbėga).

Petronėlė (i Ludviką): O tu netaisais sykiu eiti?... Žiurėk (rodo makiuką) mat kaip klausau tavo isakymo.

Liudvikas (atsiduksėjęs meilindamos): Pliš mano širdis šiąndien be tavęs... Nelaimė... Raudys pagrėbė arklius... neturiu kuo atvaduoti... mamos bijau...

Petronėlė: Nesmagu man be tavęs eiti... Ar tai žinia, buč ir aš namie buvusi.. . eikim sykiu...

Liudvikas: Kas iš to? Mažoji sykiu velkasi... dabos mus kaip sargas... verčiau paskolink man pinigu arkliams atvaduoti. Neišsiplepėk Domicei, kad mama nedasižinotu...

Petronėlė: Turiu tris rublius... te tau du, (duoda) ar užteks? (tyliau) Kamaroje ant girnu rasi varškėtu piragiuku... tik nepasirodyk mamai...

Liudvikas (prisimeilindamas): Šiandien be tavęs diena bus man amžiai... Kaip aš tave myliu!

4 psl.

Petronelė: Vis ta pati ir ta pati giesme „myliu ir myliu...” juk ir aš tave myliu nė už Kozerio neinu par tave... bet kuomet bus galas vien tik žodžiams. Turime pasišnekėti... turime pasirupinti, ilgumu turi ir mama dasižinoti ..

Liudvikas (net pašokęs): Ar pašėlo?! Dėl Dievo meiles, turėk kantrybę... nesakyk nėko. Mama mus perskirs... O aš be tavęs negalėčiau ilgai gyventi... Ne syki girdėjai mano prisiegas... Nebent sykiu su tavim i grabą gulčiau... o kol tu gyva niekaip neskirsuos... (nori apsikabint, Domicėlė duris veria, Ludvikas atšoka).

Domicėlė: Einam... šit rutos... (metė rutas ant stalo).

Petronėle (imdama rutas i Liudviką): Męs ilgai netruksime (i Domicėlę) eiva... (išėjo).

Liudvikas (vienas): Keliaukite sau besveikos!... Tris rublius beveizint turiu... ir piragiuku, bepigu dar ši kartą su gera galva; (prieš veidrodi) meilės pinigu ir pavalgyti. (Liudvikas sėdasi).

SCENA IV.

Motyna (iėjusi žiurėdama pro langą): Atsikratei nuo mergu... išėjo vienos? Norėjo ir tave išsivesti? (priėjusi, apkabina Liudviko galvą) Kur aš buč dingusi viena per dieną ?

Liudvikas (bučiuodamas jos ranką): Neklausiau Kaip saulės užtekančios laukiau, kuomet galėčiau vienas su tamstu pabuti... matai kaip aš čia tamsta myliu...

Motina: Bene tu teisybę kalbi? Tu jaunas, gražus, bene gali mane seną mylėti? (juokias žiurėdama i akis, sėdasi greta).

Ludvikas: Nėkai man jaunos, niekai man gražios, nusispiaut prieš tamstą... atsitolinus turbut prisieitu mirti...

Motina (juokdamos): Kaip yra sakoma: kam duktė, o kam motina patinka... vienudu palikom be baimės pasišnekėsiva...

Ludvikas: Retai teprisieina tokia lailaiminga valandėlė... buryje ir pasižiurėti nedrąsu... rodos ir supras...

5 psl.

Motyna: Mano mergos dar nėko nenumano, nedaboja mudvieju... vienu-sykiu dasižinos gaunančios patėvi... Tyčia liepiau šiąndien tau buti namie, nes noriu pasirokuoti. Kaip čia mudu apsivesiva? Reik jau nors syki tą paslaptinę meilę užbaigti..

Ludvikas (nusigandęs, net akis pabalinęs:) Užbaigti?!... Sakai apsiženyti?! (atsitekėjęs). Tuomet laimingas... mylėti ir mylėti visą amžiu... tikt mane vis baimė ima... ką tos tamstos dukteris sakys (liudna) Varstys mane akimis, šaudys žodžiais... labiau vyresnioji... pasigailėk dar manęs pasitęskiva bene nutekės nors viena (bučiuoja motynai abi ranki).

Motyna: Pagavai man iš burnos žodi ir aš vis laukiu bene paims Kozeris... bet kas žino... Petronė pučiasi, o Kozeris, kaip man rodos, prie Domicės linksta, bet aš neleisiu skirstyti.. vyresniają turi imti... Domicėlė lėtesnė, paspės...

Ludvikas: Nėko nepadarysi, Kozeris neims nė katros be pinigu... mažiausiai reikalaus koki pusantro šimto...

Motyna (karštai): O tai, aš duosiu du šimtu... dar man liks trečias antrajai, paskui daugiau susidėsiva... (juokdamos). Juk tu Liudvel nežinojai, kad aš turiu pinigu?

Liudvikas. Kam man tos žinios... turtai man nė po kam prieš tamstą...

Motyna: Kaip kakaryko, teip kakaryko, vis tik ant liežuvio.. o kad sakau kitaip apsiversti, tai tu Liudvel dar tęsties nori... Eikiva ant poteriu, duokiva užsakus, tuomet ir Kozeris subrus, abidvi veseli sykiu atliktumėm...

Liudvikas (nuleidęs galvą akis trina; patylėjęs): Ak tu Dieve! Galvą man svaigsta... Dabar jau musu viena širdis, viena dušia... (glauzdamas galvą prie jos ranku) dar norėčiau tarti žodeli... bet nedręsu...

6 psl.

Motyna (glostydama jam galvą): Vaikeli tu mano! Kaip tu gali manęs nedristi? Argi nematai mano širdies? Dėl tavo gražumėlio vandenis plaukčiau... o dėl jaunumėlio i ugni šokčiau, sakyk, sakyk tą savo žodėli...

Liudvikas (liudnai): Nelaimė man stojosi... širyt Raudys pagrėbė arklius, ir neduoda dykai, pinigu neturiu... tamstos prašyti nedrisau...

Motyna: (šokusi) Kuomet aš tau nedaviau, ant reikalo? (eina prie lovos). Ko reik to reik... (ištraukusi iš lovos makiuką, duoda Liudvikui). imkis kiek tau reikia... dabar mano ar tavo, vistiek...

Ludvikas: Žinoma vistiek... pas tamstą ar pas mane pinigai gulės... Eidamas prie arkliu, bene suseisiu Kozeri, pasakysiu, kad ateitu ant paskutinio rokundo... pasakysiu apie dali... o tamsta sutempk Petronę... teisybę vienu žygiu abi veseli butu gerai... (bučiuoja rankas motynai).

Motyna: Tempsiu ir gerai sutempsiu... jei neklausys išvarysiu... Ko čia turi sėdėti patėviui ant sprando... Nebijok, mańo vaikeli, aš tavęs neapleisiu mergomis

Liudvikas: (buvo beišeinąs ir vėl atsigręžęs). Tik atsargiai mamate! Prižadėk Kozeriui du šimtu, bet po šlubo teduok... kad neatsitrauktu...

Motyna: Nebijok, aš neapsigausiu... ant galo juk ir tu nesnausi... neleisi apsigaut.

Liudvikas: Įmanyčiau i šuni pasivertęs tamstą daboti.. dabar jau einu... (rengias išeiti).

Motyna: (pašokdama) Išeisi prie arkliu, gal su Raudžiu užtruksi, palukėk... duosiu ką nors pietu užsikąsti (išeina).

7 psl.

Liudvikas: (vienas vaikščiodams po aslą). Visos tris kaip susimokiusios, galo ir galo meilės, remia kaip šuni prie zomato.... (prieš veidrodi) meluoti ir meluoti, kas maž ne kožną žodi )atsisukęs) igris ta senė vėlek ims mane spirti vesti (numuojęs ranka) mat šunis ir vėlgi, verčiau prasišalinti (išeina Liudvikas, sykiu pro antras duris ieina motyna bludu pyragiuku nešina, stato bliudą ant stalo, pati sėdasi).

Motyna: Žurėk Liudvel, padėli radau.. (dairosi). Kur tas Liudvikas? no ieis... Sako bėreikalo barasi, bereikalo pyksta... kaip čia nebarties?... išvirė (sukinėdama bliudą) užkišo ant girnu... galėio spintoje padėti... gerai kad užėjau (ima vieną piragiuką laužo ir kanda) bene turėjo laiko laiko padirbti ir išvirti... Kad Liudvikas nėmylėtu mane, sakyčiau mergas myli, tos pasivogdamos ji šiaria... Kažikur trunka, jis visus suvalgys... (už duriu girdėties plona kalba).

Motyna: (žiurėdama i duris). Dėl Dievo meilės! Mergos sugrišta... begu be su doru?...

(Staiga ipuola pro duris abidvi dukteri vergdami).

SCENA VI.

Petronėlė: (šaukia). Ar girdėjai mamamate! Koks Liudvikas nedoras? (Verkia kumstes sugniaužusi). Aš ji užmušiu... pakarsiu... nedovanosiu...

Domicėlė: (verkdama). Petrė supyko kam jis mane myli? Jis liėpė tylėti nieko nesakyti...

Motyna: (stebėdamos). Kas čia yra? Ko judve žlembiata? Nėko nesuprantu... Kas ką padarė?...

Petronėlė: (apmaudingai). Liudvikas, Liudvikas, Liudvikas, no! Nebegalėjau nė i bažnyčią nueiti per tą...

Domicėlė: Nuo lieptu susisuko atgal namo supykusi ant Liudviko: aš paskui, ir sugrižova...

Motyna: (piktai). Ko judvi norita nuo Liudviko? Ko neišsitenkata? Išlėkėta i bažnyčią, o jis arklius gano. . Kas judvi varė sugrižti?...

8 psl.

Domicelė: (verkdama) Petrel! tu pasakyk mamai visą tėisybę, kaip jis tau sakė..

Petronėlė: Nebent jis man nepasipainios... aš jam akis išlupinėsiu .. dar gynios eiti už Kozerio... seniai bučiau jau nutekėjusi...

Motyna: (šokusi). Neginioju, ne, eik vaikati, duosiu gerą dali, neverk, busi gerai, mylės tave... nors senas bet turtingas..

Petronėlė: (iniršusi). Tas, tas biaurybė, melagys mane mylėjo, priesigas darė, o Domicei melavo.

Domicėlė: Teisybė, karts-kartėmis prisiekė prieš Dievo muką, begalo mylėjo... o Petronei melavo.

Petronėlė: (partraukdama). Mane tikrai mylėjo, ne tave, mane tu kvaile! – Prieš tave melavo, aš jam atmonysiu...

Domicėlė: (vergdama) A jau! ar ne tau melavo, mane tikrai mylėjo ir myli...

Motyna: Ko judvi norita nuo jo? Jis geras vaikas. . geros širdies... myli... nori buti geruoju....

Petronėlė: Geruoju... širyt išvylė nuo manęs du rubliu, buk arkliams atvaduoti. O arkliai pievose...

Domicėlė: Ar ne nuo manęs ėmė rubli... dar ir smulkiu turiu...

Motyna: (apmaudingai). O iš kur judvi ėmėta pinigus?... Ko judvi klausėtos duodami? Ar judvi motynos neturita? Kas do mada. (šaukia) Kad man tuojau pinigai butu!... arkliams atvaduoti aš pati daviau... ne judvieju rupesnis...

Petronėlė: Mat ir nuo mamos pinigu išvyle? Aš jam parodysiu, tas melagis, (verkia iš apmaudo šaukia) sprogsiu, o jam nedovenosiu... Kad jis nesulauktu...

(Domicėlė verkia kerčioje).

Motyna: (lengviau). Ko čia teip šauki, ko čia pyksti? Nuo judvieju praše... Kaip gavo nuo manęs, judviem atiduos... Kas čia do per bėda?

Petronėlė: Ne vieni pinigai... tas dvilinkliežuvis! Man ir jai (rodo i Domicėlė) tuos pačius žodžius atkartojo... tas biaurybė.

Domicėlė: (verkdama). Man teisybę sakė...

9 psl.

Motyna: (kraipydama galvą). O gal jis koki išrokavimą turėjo.. Pačios esate kaltos, kam gi teip užsitikite... Kurią tikrai myli, apie tą jums nėko nesakė?

Petronėlė: (apmaudingai). Kokio bereik sakymo? juk sakau, kad abiem sakė... aš jam nedovanosiu...

Motyna: (ginčija) O aš žinau tikrai, kad jis judvieju nė katros nemyli... turi jis savo tikrai mylimą su kuria ir ženysis, štai ir pasakiau...

Petronėlė: Gal jis nors dešimti mylėti, aš jam už visas atiduosiu... pamatysite.

Motyna: (juokdamos). Iš to apmaudo drošk už Kozerio ir gana...

Petronėlė: Kozeris neprapuls... bet Liudvikui turiu išperti kaili... aš jam parodysiu... ženysis.

Motyna: (apmaudingai). O kas tau darbo, bene tu jam paskirsi?... Kokia patinka, tokią ir paims.

Petronėlė: Aš jo nėko nesiklausiu, tik išpersiu, galva ne galva... (i Domicėlę) ir tu nesnausi imsiva išvien...

Motyna: (juokdamos) Beprote, tu beprote! muštieš! jis abidvi pripertu (i Domicėlę). Ar ir tu pulsi?...

Domicėlė; Nemušiuos, ne, kaip sau nori... (verkia).

Petronėlė: (i Domicėlę). Nieko iš tavęs gero... Zlembti tik temoki. (i motyną) Mamate, man padėsi, turiu apmauda nugriežti... už visas šunybes užsimokėti... blogas Liudvikas! nesitikėjau.

Motyna: Pas tave vis tik kiti blogi, o tu begalo gera?... O kam tuos pyragiukus užkišai kamaroje? (rodo i bliudą).

Petronėlė: (sumišusi) Širyt išviriau... ir užmiršau ant girnu... (ima piragiuką ir valgydama i motyną) dabar pašildyti, ar vakarienei?

Motyna: Kaili tik išperti už toki darbą... išvirė paslėpė... Kad buč neradusi butu ir supelėję ant girnu...

Domicėlė: Aš neviriau... nėko nežinojau...

Motyna: Petronės tai pramonis... sako nebarkis...

Petronėlė: (partraukdama). Nėra ko bartis mamate! (paėmusi bliudą) imkite po vieną, kiti bus vakarienei. (Domicėlė su motyna ima po pyragiuką, Petronėlė bliuda nešina išeina).

10 psl.

Motyna: (i Domicelę). Pažiurėk žąsis, reikia nuo rugiu daboti... (Domicėlė išeina).

Motyna: (viena). Nė rask, nė pamesk su tomis mergomis... Kad bent ne sutiktu Liudviko, ta pikčiurna pagatava butu akis išdraskyti, reikia padaboti... (išeina)