Aktas treczias

18 psl.

(Troba pirmojo akro, vakaras, lempa per stalą pakabinta žiba, stalas uždengtas balta skoterte, ant torrielku paraikyta pyrago, surio, sviesto ir arielkos plėčkelė maž jau tuščia, prie stalo sėdi Kozeris ir Petronėlė.)

SCENA I.

Petronėle (i Kozeri): Tamsta nieko nevalgai, busi alkanas... prašom dar kąsti...

Kozeris: Ačiu! Užteks... seniai jau kandame... reiks jau ant namu rengtis... ir tamstoms bus laikas gulti...

Petronėlė: Dar nevėlu, neseniai te pritemo, išmiegosime .. naktis jau pratiso.

Kozeris: Tiė laikai... netrukus užeis ir kulė... Tamsta eini kulti?

Petronėlė: Musu pernai parvežė mašiną, vienu sykiu visą kulę iškulėme.. gerai...

Kozeris: Iš mašinos grudai žalkulai, pelėja... nerasi geriau džiovinti jaujojo ir spragilais kulti... ant galo ką dirbs šeimyna gaidykstėmis, algą užmokėjus negal migdyti.

Petronėlė: Neduok Dieve gaidykstę kelti!.. Jau dabar išeina iš mados tos gaidykstės...

Kozeris: Naujos mados ir duoną išvaro... pas mane po senovės mados, po senovės duona.

Petronėlė (juokdamos): Duonos privalgius gal buti ir be miego?

SCENA II.

Motyna (iėjusi): Kažikur Domicėlė užsisnaudė... man vienai žygiai... užkaičiau samovaruką, eik tu Petrel, kaip užvirs, ineši... atsigersiva arbatos...

Kozeris: Ačiu mamate! bet man jau laikas ant namu... dar reiks arklius suveizdėti.

Motyna pareisi ir atsigėręs... Petrel paskubėk (Petrone išeina) paplepėsiva dar valandėlę ryto, nepavėluokite važiuoti ant poteriu, matysiu kaip aš čia apsiversiu... sykiu vesele, vienu kaštu, butu sau nieko

Kozeris (šokasi) Ar Domicėlę išleidi? Už ko? nieko negirdėjau.....

Motyna (juokdamos): Domicėlė – kas tebėra... piemenė... Ar be jos negali kita veselė buti? O gi aš pati negaliu tekėti?....

19 psl.

Kozeris (juokdamos): Moki juokuoti Mamate!...

Motyna: Nė kokio juoko... rupi truputi ir man... bet kaip pradeda volioties po koju, rankas bučiuoti ir ir prižadu pasigailusi, jis teip mane myli... negal nė apsakyti.

Kozeris (kranksėdamas): Senas priežodis... ant seno kailio naujas botagas... kad nebutu ir Mamatei...

Motyna (rupestingai): Tas ir man rupi... vyras mirdamas sakė „netekėk širdel antra syki... pati prapulsi ir vaikus suėsi.” Buvau užsidėjusi pildyti jo žodžius, bet kaip apsipils ašaromis, negal mesti, gailu man to vaikelio... reik jau syki užbaigti... Kam širdi jam graužti.

Kozeris (kranksi): Besigailėdama vaikelio ilgainiui, kad neimtumei mamatė graužties... po teisybės jau nebejaunystė...

Motyna (pertraukdama): Penkerius metus išnašlavau, kas man užgins?... ar tokios senos nuteka?... (ant to žodžio ieina Petronė).

SCENA III.

Petronėlė (statydama simovariuką nustebus) Mama!... Tekėti?... Mama?!...

Motyna (net pašokusi): Aš teip ir mislijau, kad mano mergos pašėls iš pavydo ir jo širdis gėlė, numanė kad nusivarstysite patėviu...

Petronėlė (deliodama stiklines): Te pasikarie tas patėvis... aš jo nebeslaugysiu... jo laimė... Kad bučiau dar namie nebuvusi, butu jis atsirugęs... Domicė kvailė...

Motina (lengviau): Tave dabar išleidžiu, atsitiks ir Domicei... duosiu gerą dali...

Kozeris: Patėvis, žinoma, parneš pinigu.

Motina (nesijutusi): Iškur? Neturtingas.. darbininkas, vaikelis ir... pašėlusiai gražus (patylėsi) musu namiškis...

Petronėlė (metusi stiklinę, net susikulė, šaukia): Tas... tas... ims mamą? Galvą savo duodu ..

Motyna (šaukia): Pikčiurna tu! Stiklines daužysi? (lengviau) Ak tu Dieve! Kaip versiuos, teip, o jo apleisti negaliu.

Petronėlė (dantis sukandusi): Aš jam galvą perskelsiu... Mama intiki i jo melagystes.

20 psl.

Kozeris (i Petronę): Ne mums mamatę parspėlioti... ji už mus vyresnė...

Petronėlė: Kaip šunies pašėlusio nekenčiu ..

Motyna: Kad neisitenki tokia poni, gali nosi prasukti... pilk arbatos...

Kozeris: Ačiu mamate! Negersiu... per daug apšilau (keldamos) eisiu prasivėsinti... gražus vakaras...

Petronėlė: Ir aš eisiu sykiu... i sodneli (išeina abudu).

SCENA IV.

Motyna (viena taisydama indus ant stalo): Dievo malonė! pirmi ledai jau išlaužti... Kozeris išmintingas... ta pikčiurna man rupėjo...

Liudvikas (iejęs dairosi): Kozeris jau išėjo?... mamatė viena... Nė Petronėlės..

Motyna (juokdamos): Vėjais išlėkė abudu, iš to piktumo... (i Liudviką) sėskis, vaikeli, pavalgysi... Tie nė arbatos ne gėrė dasižinoję kad sykiu bus ir mus vesele...

Liudvikas (sėsdamas): Turbut mamate išgirdai, ko negirdėjusi?

Motyna: už pirmą syki dar pusė bėdos. susirokavome... kitą syki, jei paleis liežuvi – pamausiu špyga ėmusi...

Liudvikas: Ko-gi čia turi ir bijoti? (pakėlęs plėčkelę žiuri prieš šviesą) visą išgėrė?...

Motyna: Visą išsprogo... Ko vėlavais, (pila arbatą) gerk arbatos; kąsk pyrago... Nesibijok jau viena nebeveiks patėvio... antroji, lėta.

Liudvikas (busiąs negirdys): Pirmu reikia surimo užkąsti, paskui gerti (ima mėsos, duonos, valgo).

SCENA V.

Domicelė (ibėgusi): Mamate! Duokš skrynios raktą... Bažnytiniai skepetukai mano mėtosi.

Motyna (ištraukia iš kišenės raktą, meta ant stalo): Dabar tau laikas? seniai reikėjo susidėti. (Domicelė pagrobusi raktą išbėga pro duris).

Motyna (i Liudviką): Dabar jau nusikratysime Petronę su Domice, pusė bėdos, (juokdamos) iškišime ir tą (Liudvikas kramto mėsą akis nuleidęs. Tu Liudvel kažin-ko nuliudęs? nesidžiaugi išmeilijęs mane?

21 psl.

Liudvikas (sumišęs): Teip... kaip ne džiaugties? (maišo arbatą, žiuri pro langą, ima cukru, duonos šmoteli meta i stiklinę).

Motyna (žiurėdama i ji juokdamos): Visuomet didelė laimė sumaišo žmogu... Paliekti bi rupesningas, kaip ir tu dabar..

Liudvikas (atsikvošėjęs): Dovanok mamate! Širdis man dreba, ne tik rankos.

Motyna (meiliai): Mano tu vaikeli! Juk aš nepykstu ant tavęs.. ir man teip pat... kaip yra sakoma, širdis nevietoje... (eina pas langą).

Domicėlė (iėjusi deda raktą ant stalo, apsižvelgusi i motyną, parodo Liudvikui makiuką ir isikiša i kišenę, Liudvikui iš nagu šaukštelis nubarška ant žemės).

Motyna atsisukusi i Domicėlę): Valgyk ir tu... isipilk arbatos...

Domicėlė: Kiaulėš dar palaidos, reikia uždaryti... (išeina).

Liudvikas (vienu palenkimu išgėręs arbatą atsikėlęs): Ačiu mamate! Neturiu laiko, arkliai nesuveizdėti rupi... (išeina).

SCENA VI.

Motyna (viena): Iš to džiaugsmo nė valgyti ne begal.

Petronėlė (ibėgusi mojuodama šaukia): O tai mamos gaspadorius gerasis!... Nuėjova prie šulnies pasisemti vandens. (Kozeris ieina). Berukas stainioje ėmė žvengti, einava žiurėti. Kad bent šapeli šėkos turėtu, ar vandens lašeli; partrukęs perdirbęs, išalkęs... Kad nenori šerti tas tas... tas... tevedie i ganyklą... bet kas tingi šerti, nė ganyti nenori... akis jam išlupinėti.

Motyna (piktai): Tarškėk netarškėjusi, begaline gaspadinė!... Ne kelis sykius tu pašėrei? isirūpinai begalo... pavalgė ir apsišers...

Kozeris (dairydamos): Domicėlės ši vakarą nematyti?

Petronėlė: Turbūt kirmyti jau nuėjo...

Motyna: Kiaules šėrė, žąsis lesino, tur būt pareis valgyti... gerkite arbatos (pila stikjinę, statydama ant stalo i Kozeri). Prašom išgerti, turbūt jau atvėsai?

Kozeris: Ačiu mamatei! (sėdasi,, deda cukru, geria)

22 psl.

Petronėlė (vaikščioja po aslą sujudinta): Nenoriu nėko ši vakarą nelenda nė arbata... verčiau pieno gerčiau... teip šilt. .

Motyna (i Petronėlę): Inešk pieno iš kamaros, gal ir kits kas gertu... Domice pareis...

Petronėlė: Nežinau kokiame puode... tamsoje nerasiu...

Motyna: Žalias palivonas, ant lango rasi ir patamsiais... (Petronėlė išeina)

Motyna: Petronė pyksta, kad aš teku... negal su ja susirokuoti... reikėtu pasišnekėti apie vestuves... Kaip čia darysime? (dairydamos). Ne Domicė neparein... kažikur užtruko...

Kozeris: Kaip Domicėlė... visos pasirokuosite... gal jos norės ir patėvi pasišaukti?

Petronėlė (ieidama puodu nešina): Man nė galvoje tas patėvis... Kamaroje būdama girdėjau kažikas taip greitai nuvažiavo, nubarškėjo, rodos bi per musu kluoną... Kas čia galėtu važiuoti?... dargi zovedais...

Kozeris: Tas jau yra suvėlavęs iš Bažnyčios...

Motyna visaip atsitinka... gal su kokiu reikalu, ar kas susirgo?... Domicėle pasakys ji po lauką gal matė...

Petronėle: Negirdėti nė žąsu, ne Domicės, tur būt atsigulė... (pila pieną i stiklinę).

Motyna: Gulsis be vakarienės... (atsiminusi). Je, o dar tavo pyragiukai?... vakarienei padėjai... duokš...

Petronelė: Čia pat yra spintoje (šoka prie spintos, išėmusi bliudą pastato ant stalo, atsisėda ir ranka pasiremia).

Motyna (i Kozeri): Kąsk tamsta pyragiuką, verčiau bus kaip pienas... o gal arbatos?...

Kozeris (pastumdamas stiklinę): Ačiu mamate! Viskas gerai, visako yra. reikia tikt alkano žmogaus, o aš labai privalgęs (i Petronėlę) tamsta visa ko pridėjai ant stalo, o pati nevalgai nė geri?...

Motyna (juokais): Įsirupino... viena tik nori vyro gauti, o aš mat ne... nepasiduosiu mano vyras dar gražesnis.

23 psl.

Petronėlė: Ne tas gražus, kas kam patinka... Aš tuo melagiu netikiu nė per nago juodimą... jis šneka – ar šuo loja... kad tik jis apmelavęs mamą neapvogtu...

Kozeris: Žinoma, jaunas vis prie štuku...

Motyna (linksmai): Teisybė, jis be štuku nė žingsnio (juokias) ir Petronė ipyko ant jo už štukas dar štuka – liks patėviu

Petronėle: Kad aš jam kirsiu štuką pasidžiaugs: akis išsprogs, ar nosis nulėks (juokias iš piktumo). Vyras! Kaip su motyna su pačia...

Motyna (piktai): Rūpinkis tik savimi.

Kozeris: Nereikia barties... verčiau apie vestuves pašnekėti Domicėlė nepareina...

Petronėlė: Apie vestuves?! Su tokioms vestuvėms svietą tik juokinti...

Motyna (i Petronėlę): Laidyk liežuvi per visą vakarą, o kas tau darbo... gulti...

Kozeris: Ir man jau laikas namo... (ima kepurę) Domicėlės dar nėra... laba naktis mamatei! (bučiuoja motynai ranką i Petronėlę) ir tamstai laba naktis...

Petronėlė (šokusi): Aš tamstą išleisiu... (išeina abudu).

SCENA VII.

Motyna (viena): Trūkite sau galvas po budeliais (susiima galvą), galvą man iškrimto... ko nereikia prisiklausyti prie tos tekutės... (pučia lempą) Dievui garbė!... bent vyras bus gražus... (nuspiria nuo koju šlures ir virsta i lovą, po valandėlės ima knarkti).

SCENA VIII.

(Pamažu atsiveria duris, ieina Domicėlė užsisiautusi dideliu skepetu, čiupinėjas pasieniais, aplink pečiu, radusi suoliuką sėdasi; tyliai sėdi valandą).

Domicėlė (žiovauja): A. a. a... u!... Dievaliau! noriu miego...(vėl tyliai sėdi) A. a. a. u... Kad teip namie, bučiau bemiegtanti... (rengias nori gultis ant suoliuko, negal, sėdi). A. a. a... u! Bepigu būtu namie!... Kažikur tas užtruko?

Motyna (pabudusi, galvą pakėlusi klauso, paskui klausia): Kas čia?

24 psl.

Domicėle: Aš... tai... parvažiavau...

Motyna (nesuprazdama): Kas čia kur važiavo?...

Domicėlė: Aš tamstos marti parvažiau...

Motyna: Ar tu pabludai, ar neeisi gulti?.

Domicėlė: Nežinau kur gulti... svetima... viešnė tebesu, ką tik parvažiavau i marčias.

Motyna (pašokusi braižo degtukus šnekėdama): Dėl Dievo meilės! Rodos Domicė.. ką tu čia plepi?

Domicėlė: Liudviks mane ženysis, persivežėm kraiti, patalynę... pinigus...

Motyna (šviečia artin su žvake): Domice! Kur tu važiavai? Kas tave vežė? tu svaičioji?

Domicėlė (užsidengusi akis vergdama): Liudvikas vežėsi prie savo Motynos... žadėjo tuojaus vestuves kelti... drabužius, patalynes parsivežėva... jis neša ryšius i klėti... ar aš kalta?

Motyna (metusi žvakę ant stalo, graibosi skepetą drebėdama): Kas čia do per monai? Naujos štukos to paršelio... Begu be su dora? (laksto po aslą) visokios štukos prie jo, vis tai dėl manęs... (šaukia) Petrone! Petrone! (išbėga pro duris).

Domicėlė (susirengusi kertelėje verkia): Dievaliau! Kur aš dabar dingsiu?... Kas mane pagelbės? (šaukia) Liudvik!... Liudvel!... Kur tu dingai?... užmuš mane... prapuoliau!... prapuoliau!...

SCENA IX.

Motyna ir Petronė (ipuola pro duris, abidvi su liktarnomis, motyna šaukia): Ak tu kvaile!... Teip nepažinti juoko... (didžiau šaukdama). Ko tu manęs nepasiklausei?.. Kame patalyne?... (duod i sprandą Domicei) tu vagilka!...

Petronėlė (verkdama šaukia): Ar aš nesakiau mamai?...... Netikėk tam latrui... Kur dabar dingsiu plika?... O tu (puol ant Domicės) tuo nusprogsi... Kur tas vagis, užmušiu!......

Motyna: Tiek težinai juo pasikąsti... ar ne ta kaltesnė?... Klieti iškraustė..... (puol ant Domicės) užmušiu!... Kur dėjai?...

Domicėlė (šaukia): Ai! Ai! Ai! Jezau!

SCENA X.

25 psl.

Kozeris (ipuldamas): Kas čia do per gvaltas? kas čia yra?.. ko mušatės?....

Motyna: Ta vagilka kleti iškraustė...

Petronėlė (verkdama): Plika nuoga palikau prieš vestuves (puol ant Domicės). Nedovanosiu!

Domicėlė (puola prie kozerio): Gelbėk! užmuš mane! Liudviks....... Liudviks liepė...

Petronele (iniršus): Pripersiu negivai... (gropstos inagi)

Kozeres: Nešaukite. Cit! Nemuškit. as... aš sugavau vagi, (visos, nutila, Kozeris lėngviau) pareinu suveizdėjęs arkliūs; kažikas keliu tararai! tararai! zovada lekia veizdžiu, mėnesiena, jusu bėriukas, pažinau... aš priešais sušukau, stok! Vagis – strykt iš vežimuko! Pukšt i mišką Jusu bėriukas, apčiupinejau, vežimūke rišiai, isisėdau ir pervažiavau jusu bėriukus, pažįstu... pririšau pas klete.....

Motyna: matai... vis tam vaikui nepakelti.. o cia gal netiketi vagis, pažiurėkime kas tuose ryšiuose?... (išaina) liktarną paėmusi.

Petronėlė (paskui išeidama): Tas pats tikriausis vagis.

Domicėlė: Liudviks mane mokino... viską susidėjova... užmuš dabar mane!...

Kozeris: Neverk! Neverk, neleisiu mušti... Petronėlės begalinis piktumas, aš jos bijau... jeigu tu eisi už manęs? (artindamos) Mylėsiu kaip tikrą savo vaiką... neleisiu mušti... išsivesiu...

Domicėlė: Eisiu, eisiu! bile tik išsivesi... bet kažino ką mamatė pasakys?... (verkia).

Kozeris: Cit neverk! Mano mažalė!ė! Gailu!...

Motyna (ieina juokdamos): Ar aš nesakiau?... nėkas nedaeis jo štuku, viskas yra nė siūlo galas nepražuvo...

Petronėlė (įpuolusi puola ant Domicės): Nauji mano sijoną buvai išsivežusi... su kokiu būč ant šliūbo ėjusi?... (nori suduoti).

Kozeris (užstojęs): Nemuši, ne, čia jos nedidelė kaltė... Domicėlė mano bus...

Petronėlė (šaukia): Nestupysiu. ne, su kuria pradėjai su tąja turi baigti... neužleisiu, mažosios pirm savęs... nelėisiu...

26 psl.

Kozires: Tamstos piktumo atsiprašant bijau... verčau Domicėlė...

Motina (užsišokusi): Liaukis, Petrone!... Kas gi kaltas? kam parodai savo piktumą pergreitai,

Kozeris (i Domicėlė): Busi mano mylima... mamatė dovanas, ir mus palaimis... ryto pat važiuosiva ant poteriu...

Petronėlė (puol ant Kazerio: O tu dvilikliežuvi! Kame tavo prižadai mane mylėti?... ne davanosiu tau ... nė tai vagilkai!...

Motyna (i Petronę): Ko čie laidai liežuvi... juk viskas yra nėks nėko nepavoge...

Domicėlė (verkdama): drabužiai yra... bet... aš ir pinigus pagavau iš skrynios... Liudviks nuo manęs atėmė, iš kišenės ištraukė,...

Petronėlė (puol ant Kozerio): Ar aš nesakiau? ar ne vagilka?... pinigus mana pavogė

Motyna (puldama prie lovos): Meluoji! pinigai pas mane lovoje.... vakar parsinešiau iš skrynios (ištraukusi makiuką) Šit pinigai!. Skrynioje buva kitas makelis su kvitelems nuo mokesčiu (juokias), Dingojo pinigus pagavusi...(i Kozeri) kad tamstai Domicė tinka, duodu ir jai du šimtu... man vistiek vis viena beliks aut sprando patėviui.

Kozeris: (apsikabina Domicėlę).

Petronėlė: (nėko nesakydama, pagavusi liktarną Kozeriui po koju i žemę tikšt!).