(Kamara be lango, duris iš lauko, pasienyje lova skrynelė, ir ant sienos keli balakonai).

SCENA I.

Liudvikas: (vienas rupesningai dairosi). Skląščio nėra, užsiremčiau... išlauš ta pikčiurna... liščia kur i šiaudus... turiu Kozeri daboti... laimė dar, kad pasiklausiau už duriu... toks išėlims, vargiai bus išsisukti... bet išgavau biški (išsitraukia makiuką). Kiek čia man idavė ta senė? Ot ot (rokuoja pinigus). Penkiolika, aštuoniolika, o nuo mergu dar tris... (dairosi). Kad taip visai iškurti?.. Biški mažai... dar suksiuos. Tris šimtus sakės turinti... Kad šimts atimtu! Ne laiku išsireiškė, sukimš Kozeriui... gailu mano truso... Barbelė mano paliktu... o gal Kozeris ir gumbą tegauti...

SCENA II.

Kozeris (ieidamas): Labas vakaras Liudvikėli! Ką čia teip dumoji?... Kam čia mane šaukiai?

Liudvikas (pradžiugęs): Gerai kad pas mane pirma, Petronėlė nori su tamstu pasirokuoti viens ant vieno... prašė manęs jus suvesti. Dabar čia palukėk, aš bėgsiu jai pasakyti... (maunas kepurę) tamsta tuo-tarpu sėskis ar gulkis mano lovoje. Kol aš ją surasiu, tik neišeik, nėkam nepasirodyk..

Kozeris (linksmai): Dėkui tau Liudvel, dėkui! Bus nuo manęs magaryčiu... lauksiu nors ligi išnakčiu... (Liudvikas išeidamas uždaro duris).

SCENA III.