Motyna: (kraipydama galvą). O gal jis koki išrokavimą turėjo.. Pačios esate kaltos, kam gi teip užsitikite... Kurią tikrai myli, apie tą jums nėko nesakė?

Petronėlė: (apmaudingai). Kokio bereik sakymo? juk sakau, kad abiem sakė... aš jam nedovanosiu...

Motyna: (ginčija) O aš žinau tikrai, kad jis judvieju nė katros nemyli... turi jis savo tikrai mylimą su kuria ir ženysis, štai ir pasakiau...

Petronėlė: Gal jis nors dešimti mylėti, aš jam už visas atiduosiu... pamatysite.

Motyna: (juokdamos). Iš to apmaudo drošk už Kozerio ir gana...

Petronėlė: Kozeris neprapuls... bet Liudvikui turiu išperti kaili... aš jam parodysiu... ženysis.

Motyna: (apmaudingai). O kas tau darbo, bene tu jam paskirsi?... Kokia patinka, tokią ir paims.

Petronėlė: Aš jo nėko nesiklausiu, tik išpersiu, galva ne galva... (i Domicėlę) ir tu nesnausi imsiva išvien...

Motyna: (juokdamos) Beprote, tu beprote! muštieš! jis abidvi pripertu (i Domicėlę). Ar ir tu pulsi?...

Domicėlė; Nemušiuos, ne, kaip sau nori... (verkia).

Petronėlė: (i Domicėlę). Nieko iš tavęs gero... Zlembti tik temoki. (i motyną) Mamate, man padėsi, turiu apmauda nugriežti... už visas šunybes užsimokėti... blogas Liudvikas! nesitikėjau.

Motyna: Pas tave vis tik kiti blogi, o tu begalo gera?... O kam tuos pyragiukus užkišai kamaroje? (rodo i bliudą).

Petronėlė: (sumišusi) Širyt išviriau... ir užmiršau ant girnu... (ima piragiuką ir valgydama i motyną) dabar pašildyti, ar vakarienei?

Motyna: Kaili tik išperti už toki darbą... išvirė paslėpė... Kad buč neradusi butu ir supelėję ant girnu...

Domicėlė: Aš neviriau... nėko nežinojau...

Motyna: Petronės tai pramonis... sako nebarkis...

Petronėlė: (partraukdama). Nėra ko bartis mamate! (paėmusi bliudą) imkite po vieną, kiti bus vakarienei. (Domicėlė su motyna ima po pyragiuką, Petronėlė bliuda nešina išeina).

Motyna: (i Domicelę). Pažiurėk žąsis, reikia nuo rugiu daboti... (Domicėlė išeina).

Motyna: (viena). Nė rask, nė pamesk su tomis mergomis... Kad bent ne sutiktu Liudviko, ta pikčiurna pagatava butu akis išdraskyti, reikia padaboti... (išeina)

Aktas antras

(Kamara be lango, duris iš lauko, pasienyje lova skrynelė, ir ant sienos keli balakonai).

SCENA I.

Liudvikas: (vienas rupesningai dairosi). Skląščio nėra, užsiremčiau... išlauš ta pikčiurna... liščia kur i šiaudus... turiu Kozeri daboti... laimė dar, kad pasiklausiau už duriu... toks išėlims, vargiai bus išsisukti... bet išgavau biški (išsitraukia makiuką). Kiek čia man idavė ta senė? Ot ot (rokuoja pinigus). Penkiolika, aštuoniolika, o nuo mergu dar tris... (dairosi). Kad taip visai iškurti?.. Biški mažai... dar suksiuos. Tris šimtus sakės turinti... Kad šimts atimtu! Ne laiku išsireiškė, sukimš Kozeriui... gailu mano truso... Barbelė mano paliktu... o gal Kozeris ir gumbą tegauti...

SCENA II.

Kozeris (ieidamas): Labas vakaras Liudvikėli! Ką čia teip dumoji?... Kam čia mane šaukiai?

Liudvikas (pradžiugęs): Gerai kad pas mane pirma, Petronėlė nori su tamstu pasirokuoti viens ant vieno... prašė manęs jus suvesti. Dabar čia palukėk, aš bėgsiu jai pasakyti... (maunas kepurę) tamsta tuo-tarpu sėskis ar gulkis mano lovoje. Kol aš ją surasiu, tik neišeik, nėkam nepasirodyk..

Kozeris (linksmai): Dėkui tau Liudvel, dėkui! Bus nuo manęs magaryčiu... lauksiu nors ligi išnakčiu... (Liudvikas išeidamas uždaro duris).

SCENA III.