(Kamara be lango, duris iš lauko, pasienyje lova skrynelė, ir ant sienos keli balakonai).

SCENA I.

Liudvikas: (vienas rupesningai dairosi). Skląščio nėra, užsiremčiau... išlauš ta pikčiurna... liščia kur i šiaudus... turiu Kozeri daboti... laimė dar, kad pasiklausiau už duriu... toks išėlims, vargiai bus išsisukti... bet išgavau biški (išsitraukia makiuką). Kiek čia man idavė ta senė? Ot ot (rokuoja pinigus). Penkiolika, aštuoniolika, o nuo mergu dar tris... (dairosi). Kad taip visai iškurti?.. Biški mažai... dar suksiuos. Tris šimtus sakės turinti... Kad šimts atimtu! Ne laiku išsireiškė, sukimš Kozeriui... gailu mano truso... Barbelė mano paliktu... o gal Kozeris ir gumbą tegauti...

SCENA II.

Kozeris (ieidamas): Labas vakaras Liudvikėli! Ką čia teip dumoji?... Kam čia mane šaukiai?

Liudvikas (pradžiugęs): Gerai kad pas mane pirma, Petronėlė nori su tamstu pasirokuoti viens ant vieno... prašė manęs jus suvesti. Dabar čia palukėk, aš bėgsiu jai pasakyti... (maunas kepurę) tamsta tuo-tarpu sėskis ar gulkis mano lovoje. Kol aš ją surasiu, tik neišeik, nėkam nepasirodyk..

Kozeris (linksmai): Dėkui tau Liudvel, dėkui! Bus nuo manęs magaryčiu... lauksiu nors ligi išnakčiu... (Liudvikas išeidamas uždaro duris).

SCENA III.

Kozeris vienas): Ką-gi čia ji man pasakytu? Mat atvirto i protą... nedavės nė pašnekinti, dabar pasišaukė... (rankas trina džiaugdamos). Gudri. Kad taip butu mažoji!... Ta pašėlusiai man tinka ir be tu šimtu imčiau... bet kur tau .. prakeikta mada, vyresniają pirma kiša... Kad tik nebutu pikta... Geras vaikas tas Liudvikas, kaip jis man taiso... gulsiuos, (svipso) matysiu kaip čia mane žadis?.. gal pabučiuos?.. (girdėti brazdėsys už duriu, Kozeris spėriai gulasi lovoja ir ant galvos užsitraukia balakoną).

SCENA IV.

Petronėlė (ipuola iškėlusi panti, puol prie lovos, Domicėlė paskui ibėga): Gerai užklupau.. Kad duosiu žalčiui...

Domicėlė (ikibusi jai i sijoną traukdama šaukia): Nemuškis! Nemuškis! Ar pašėlai?

Petronėlė (tampydamos su Domicėlė): Leisk! Šalin! Nedovanosiu tam latrui.

Motyna (ipuldama): Liaukitės! Beprotes! Kad duosiu pačiai... (atsigrižusi i lovą). Ar nekelsies, dar mat guli...

Kozeris (šokasi nusigandęs stebiasi): Dėl Dievo meilės!

Motyna (kuo neatvirzdama): A Jezus Marija! Kas čia do per monai?. .

Petronėlė (nusigandusi sykiu šaukia): O Pana Šventoji! Ko čia tamsta guli vietoje to latro?

Domicėlė (vergdama): Ar aš nesakiau... gražu dabar.

Kozeris (i Petronėlė): Už ką teip puolei ant manęs, (i Domicėlę) tamsta mane gelbėjai?

Motyna (užsišoka): Dovanok ženteli! Netyčia stojosi tokia nelaimė... ji ne ant tamstos...

Petronėlė (partraukdama): Liudviką norėjau iperti, jis mus apmelavo, apvogė... dovanok... (grobia Kozeriui už rankos).

Motyna (i Petronėlė): Tavo tai buvo pramonys, dabar perprašyk... bučiuok i ranką žentelis išmintingas dovanos...

Kozeris (linksmai): Nėra ko čia pykti, nė ko dovanoti... (i motyną). Ačiu mamatei! Teip maloniai mane žentu pripažinai (i Domicėlę), o ta maželėlė manęs gailėjos...