Kozeris vienas): Ką-gi čia ji man pasakytu? Mat atvirto i protą... nedavės nė pašnekinti, dabar pasišaukė... (rankas trina džiaugdamos). Gudri. Kad taip butu mažoji!... Ta pašėlusiai man tinka ir be tu šimtu imčiau... bet kur tau .. prakeikta mada, vyresniają pirma kiša... Kad tik nebutu pikta... Geras vaikas tas Liudvikas, kaip jis man taiso... gulsiuos, (svipso) matysiu kaip čia mane žadis?.. gal pabučiuos?.. (girdėti brazdėsys už duriu, Kozeris spėriai gulasi lovoja ir ant galvos užsitraukia balakoną).

SCENA IV.

Petronėlė (ipuola iškėlusi panti, puol prie lovos, Domicėlė paskui ibėga): Gerai užklupau.. Kad duosiu žalčiui...

Domicėlė (ikibusi jai i sijoną traukdama šaukia): Nemuškis! Nemuškis! Ar pašėlai?

Petronėlė (tampydamos su Domicėlė): Leisk! Šalin! Nedovanosiu tam latrui.

Motyna (ipuldama): Liaukitės! Beprotes! Kad duosiu pačiai... (atsigrižusi i lovą). Ar nekelsies, dar mat guli...

Kozeris (šokasi nusigandęs stebiasi): Dėl Dievo meilės!

Motyna (kuo neatvirzdama): A Jezus Marija! Kas čia do per monai?. .

Petronėlė (nusigandusi sykiu šaukia): O Pana Šventoji! Ko čia tamsta guli vietoje to latro?

Domicėlė (vergdama): Ar aš nesakiau... gražu dabar.

Kozeris (i Petronėlė): Už ką teip puolei ant manęs, (i Domicėlę) tamsta mane gelbėjai?

Motyna (užsišoka): Dovanok ženteli! Netyčia stojosi tokia nelaimė... ji ne ant tamstos...

Petronėlė (partraukdama): Liudviką norėjau iperti, jis mus apmelavo, apvogė... dovanok... (grobia Kozeriui už rankos).

Motyna (i Petronėlė): Tavo tai buvo pramonys, dabar perprašyk... bučiuok i ranką žentelis išmintingas dovanos...

Kozeris (linksmai): Nėra ko čia pykti, nė ko dovanoti... (i motyną). Ačiu mamatei! Teip maloniai mane žentu pripažinai (i Domicėlę), o ta maželėlė manęs gailėjos...