Domicėlė: Kaip nemyliu?... Argi kuomet neklausiau tavęs? Bepigu neklausiti kas gerą nori padaryti.

Liudvikas: Gerai, dabar matau jog esi išmintinga... taigi klausykis, kaip mudu padarysiva? Nuėjusi tuojau i klėti, suraišiok i ryšius geriausius drabužius, plonesnes drobes, patalynes ir išmėtyk už klėties; aš pasikinkysiu arklius ir išvešiu tave ir tavo kraiti, prie savo matušės... tuojau duodame užsakus, keliame veselę tokią – kad trėnksmas mušis i dangu... tik reikia tau ir pinigus pasiimti...

Domicėlė (abejotinai): Kašžino ar pavyks? Pinigai skrynioje o raktas mamos kišenėje... sunku dagauti... Nebent tu kaip patartumei?..

Liudvikas (patylėjęs): Pagalvok, gerai, kaip norint išgausi raktą, išmislyk koki reikalą i skrynią, išsiimk pinigus... nakti ir iškursiva.

Domicėlė (nustebusi): Teip greitai?!

Liudvikas: Žinoma, reikia skubėti... arba paduok man pinigus, pas mane kaip i vandeni... jei negalėsiva nakti išsirengti, galėsiva ... ir dieną... tuomet mylėsivos, mylėsivos begalo, begalo! (apsikabina Domicėlė).

Domicėlė (rupesningai): Bėda apvokti mamą, apvogti Petronę... be pinigu nė Kozeris neims... Nebent nevisus teimsiu...

Liudvikas (šokasi): Kaip tai nevisus?!.. Aš tau noriu gerą padaryti, tu neišmanai... neverk po laiko nėks tavęs nebegailėsis... Kozeris suglemš visus pinigus, tau nelaikys, nė toks kvailis; ant galo... kaip sau nori.

Domicėlė (verkdama): Nepyk Liudvelyti, nepyk! Ką tik liepsi tą darysiu... tik man parupo ta nepažistama kelionė... Kad bent syki bučiau mačiuši tavo matušę, arba ten nors buvusi...