Liudvikas (vienas): Šia tau šunie devintinės... Pinigus Kozeriui sukimšusi, plika brukasi man ant senatvės... O! O! Bene aš kvailis listi kaip i maišą?...

Domicėlė (iėjusi tyliai): Ar dar nemiegti?

Liudvikas (puldamas prie jos): Kur čia miegosi rupinuos ir rupinuos apie tave, tu mano mažalėlė! Išėlo motyna, išėlo Petronė ant manęs, o sykiu ant tavęs...

Domicėlė: Teisybė, toks išėlims Petronės, užmušti ir užmušti tuve... laimė dar kad tas tas Kozeris pasipainiojo... bet ir praverstu tau suduoti... tikt man gailu... mane myli ir Petronę sykiu vilioji, išsireiškė jau tavo melagystės...

Liudvikas (nusitvėręs sau už čiupros): Dėl tavęs Domicėlyte! Dėl tavęs! žyle, pelėda verčiaus, jai melavau, dėl tavęs (liudnai) dar mat išmetinėji, širdi grauži mano ir be to sugėlusi rupesniais apie tave.... ar aš nematau kaip jos tavim nusivarsto?... nėkina... žodžiais šaudo... aš girdėdams netveruos apmaudais... turiu tave gelbėti, kol tebėra laikas... be manęs kaip matau pražusi...

Domicėlė: Sėskivos pasikalbėti... (sėdasi greta).

Liudvikas: Ar sutiko Petronė su Kozeriu?

Domicėlė: Turbut sutiks... Muma duoda du šimtu.

Liudvikas: Ar matai kokia Petronė gudri? Susiims visus pinigus, išsiveš visą kraiti, o kur tu dingsi plika?... Motyna gal brakšt, nutekėti... O tau kas klius? .. Aš matau tavo nelaimę .. širdis man gelia, gailu man tavęs...

Domicėlė (verkšlendama): Ką padarysi!.. Neturiu kam užsistoti arba kam pagelbėti...

Liudvikas: Jei tu manęs klausysi, aš tave pagelbėsiu.. šiaip ar taip aš tave imsiu, ko čia belaukti, imu tuojau... ištrauksiu tave iš čia...

Domicėlė (liudnai): Neleis mama, neleis! ką mačys...

Liudvikas: Kiek aš jau dėl tavęs nukentėjau, bet ir toliau kentėsiu... o tave turiu gauti... nebent tu manęs nemyli, jei dabar neklausysi.

Domicėlė: Kaip nemyliu?... Argi kuomet neklausiau tavęs? Bepigu neklausiti kas gerą nori padaryti.

Liudvikas: Gerai, dabar matau jog esi išmintinga... taigi klausykis, kaip mudu padarysiva? Nuėjusi tuojau i klėti, suraišiok i ryšius geriausius drabužius, plonesnes drobes, patalynes ir išmėtyk už klėties; aš pasikinkysiu arklius ir išvešiu tave ir tavo kraiti, prie savo matušės... tuojau duodame užsakus, keliame veselę tokią – kad trėnksmas mušis i dangu... tik reikia tau ir pinigus pasiimti...

Domicėlė (abejotinai): Kašžino ar pavyks? Pinigai skrynioje o raktas mamos kišenėje... sunku dagauti... Nebent tu kaip patartumei?..

Liudvikas (patylėjęs): Pagalvok, gerai, kaip norint išgausi raktą, išmislyk koki reikalą i skrynią, išsiimk pinigus... nakti ir iškursiva.

Domicėlė (nustebusi): Teip greitai?!

Liudvikas: Žinoma, reikia skubėti... arba paduok man pinigus, pas mane kaip i vandeni... jei negalėsiva nakti išsirengti, galėsiva ... ir dieną... tuomet mylėsivos, mylėsivos begalo, begalo! (apsikabina Domicėlė).

Domicėlė (rupesningai): Bėda apvokti mamą, apvogti Petronę... be pinigu nė Kozeris neims... Nebent nevisus teimsiu...

Liudvikas (šokasi): Kaip tai nevisus?!.. Aš tau noriu gerą padaryti, tu neišmanai... neverk po laiko nėks tavęs nebegailėsis... Kozeris suglemš visus pinigus, tau nelaikys, nė toks kvailis; ant galo... kaip sau nori.

Domicėlė (verkdama): Nepyk Liudvelyti, nepyk! Ką tik liepsi tą darysiu... tik man parupo ta nepažistama kelionė... Kad bent syki bučiau mačiuši tavo matušę, arba ten nors buvusi...

Liudvikas (imdamas už rankos): Nesirupink mano mažalėle! bus viskas geriausia.. parvažiuosi kaip tik i savo namus... Pas mus viskas kaip tik pas jus... toks kiemelis, tokia pat troba, toks pat prieangys, duris, klembariai, slenksčiai Kaip tik jusu... Kur tik eisi, kaip tik namie... nebijok, nors nakti tropysi i trobą; matušėlė mano nusidžiaugs sulaukusi martelės .. (patylėjęs) tik mano mažalėlė pasirupink kaip norint raktą... Drabužius patalynės susikraustyk... Aš tuo tarpu eisiu i vidu kaip nėką neišmanąs... o kaip visi suguls, mudu papukšt!

Domicėlė (liudnai): Bepigu Petronei... Kozeris čiapat, jo gyvenimas žinomas... o mane kažikur išviliosi... dar-gi liepi apvokti.

Liudvikas (šokasi): Kantrybės man su tavim truksta... (susizgrybęs meiliai) par tiek laiko žinai kaip aš tave myliu... o mylėdamas ar-gi galiu tau koki nesmagnmą padaryti? Pamatysi kaip ir tu pasidžiaugsi... jeigu drabužiu daug negalėsi, pinigus, tik pinigus visus.. – gana neverk... nes aš supyksiu... netęskis, einam...

Domicėlė: No no Liudvel, tik nepyk...einu tad jau...gal ir bus gerai... (išeina).

SCENA VII.

Liudvikas (vienas): Paskutinė viltis... jeigu ta kvaila neprigaus pinigus, sudievu bus baltai duonai... nesitikėjau kad teip staigu viskas išsireikštu... nuo mušio berods išsisukau... bet toliau kas žino... (degas popierosą). Be reikalo liepiau tuos škurlius imti. kur bus neverta galės išmesti... be pinigu nereikalingas žygis... brikikė, bėrukas, daugiau šimto neša. Kad čia dar tris šimtus... (maunas kepurę) o gal kaip ir pavyks...

Domicėlė (ibėgusi): Abėju klėčiu raktai duryse... drabužius aš mesiu pro langą už kleties, o tu suraišiok i ryšius...