Liudvikas (imdamas už rankos): Nesirupink mano mažalėle! bus viskas geriausia.. parvažiuosi kaip tik i savo namus... Pas mus viskas kaip tik pas jus... toks kiemelis, tokia pat troba, toks pat prieangys, duris, klembariai, slenksčiai Kaip tik jusu... Kur tik eisi, kaip tik namie... nebijok, nors nakti tropysi i trobą; matušėlė mano nusidžiaugs sulaukusi martelės .. (patylėjęs) tik mano mažalėlė pasirupink kaip norint raktą... Drabužius patalynės susikraustyk... Aš tuo tarpu eisiu i vidu kaip nėką neišmanąs... o kaip visi suguls, mudu papukšt!

Domicėlė (liudnai): Bepigu Petronei... Kozeris čiapat, jo gyvenimas žinomas... o mane kažikur išviliosi... dar-gi liepi apvokti.

Liudvikas (šokasi): Kantrybės man su tavim truksta... (susizgrybęs meiliai) par tiek laiko žinai kaip aš tave myliu... o mylėdamas ar-gi galiu tau koki nesmagnmą padaryti? Pamatysi kaip ir tu pasidžiaugsi... jeigu drabužiu daug negalėsi, pinigus, tik pinigus visus.. – gana neverk... nes aš supyksiu... netęskis, einam...

Domicėlė: No no Liudvel, tik nepyk...einu tad jau...gal ir bus gerai... (išeina).

SCENA VII.

Liudvikas (vienas): Paskutinė viltis... jeigu ta kvaila neprigaus pinigus, sudievu bus baltai duonai... nesitikėjau kad teip staigu viskas išsireikštu... nuo mušio berods išsisukau... bet toliau kas žino... (degas popierosą). Be reikalo liepiau tuos škurlius imti. kur bus neverta galės išmesti... be pinigu nereikalingas žygis... brikikė, bėrukas, daugiau šimto neša. Kad čia dar tris šimtus... (maunas kepurę) o gal kaip ir pavyks...

Domicėlė (ibėgusi): Abėju klėčiu raktai duryse... drabužius aš mesiu pro langą už kleties, o tu suraišiok i ryšius...