VEIKIANČIOS YPATOS:

Kyverienė našlė, turtinga ukininkė. Petronėlė Domicėlė – jos dukteris. Ludvikas samdytas berniukas. Kozeris, turtingas ukininkas, jaunikis. Dedasi Kyverienės namuose viensėdyje.

Aktas pirmas

Ukiška troba, duris dvejos i lauką ir šalyje, stalas, kelios kedės, lova ukiškai pataisyta, per lovą laikrodėlis, ant sienu šventuju paveikslai, pas langą veidrodis.

SCENA I.

(Liudvikas vienas dairosi troboje, priėjęs prie lovos nusikabina laikrodėli, pažiurėjęs prisideda prie ausies, pasiklauso, užsuka ir atgal pakabina, paskui prieš veidrodi uostus sukinėdams šneka).

Liudvikas: Kaip nemylėti toki?... Jaunosios kaip jaunosios, nėra dyvo, bet ir ta sene... Ar bereikia didesnio juoko... tris vilioti, tris mylėti, o tokioje paslaptyje... jau arti metu o dar nėko nėviena nenumano apie kitas... (vaikščiodams) kol galima naudosius... o kaip jau matysiu blog’... pasigrobęs savo Barbelę......papukšt ant Kaukazo... brolis rašė... tuomet papus man i nosi... tuo tarpu pinigus ir pinigus smaukti kiek tik galima... (muždams sau i kaktą) reikia gudrystės... galvoti.

SCENA II.

(ieina Domicėle bažnytiniais drabužiais apsidariusi, skepetuku ant galvos, ryšelis rankoje).

Domicėlė (i Liudviką): Ar tu dar čia? Aš maniau kad rėdais su mumis eiti i bažnyčią .. męs jau pasitaisėme... skubėk palauksime.

Liudvikas (artindamos meilai): Bepigu, kad tu viena eitumei nėkaip nelikčiaus... dabar, vyresnioji sykiu velkasi, ką mačys, nė pasišnekėti negausime... dabos mus kaip žandaras...

Domicėlė: Gailu... Kad buč žinojusi, jog tu neeisi, buč ir aš likusi namie... teip man nesmagu be tavęs... ir pinigu turiu, žadėjai kažiką pirkti...

Liudvikas: Tu pati numanai kokia bus mano širdis kol tavęs sulauksiu, bet nėkaip negaliu išeiti... Raudys pagrėbė arklius reikia atvaduoti... dykai neduoda... jeigu turi pinigu paskolink man ligi vakaro.