(Troba pirmojo akro, vakaras, lempa per stalą pakabinta žiba, stalas uždengtas balta skoterte, ant torrielku paraikyta pyrago, surio, sviesto ir arielkos plėčkelė maž jau tuščia, prie stalo sėdi Kozeris ir Petronėlė.)

SCENA I.

Petronėle (i Kozeri): Tamsta nieko nevalgai, busi alkanas... prašom dar kąsti...

Kozeris: Ačiu! Užteks... seniai jau kandame... reiks jau ant namu rengtis... ir tamstoms bus laikas gulti...

Petronėlė: Dar nevėlu, neseniai te pritemo, išmiegosime .. naktis jau pratiso.

Kozeris: Tiė laikai... netrukus užeis ir kulė... Tamsta eini kulti?

Petronėlė: Musu pernai parvežė mašiną, vienu sykiu visą kulę iškulėme.. gerai...

Kozeris: Iš mašinos grudai žalkulai, pelėja... nerasi geriau džiovinti jaujojo ir spragilais kulti... ant galo ką dirbs šeimyna gaidykstėmis, algą užmokėjus negal migdyti.

Petronėlė: Neduok Dieve gaidykstę kelti!.. Jau dabar išeina iš mados tos gaidykstės...

Kozeris: Naujos mados ir duoną išvaro... pas mane po senovės mados, po senovės duona.

Petronėlė (juokdamos): Duonos privalgius gal buti ir be miego?

SCENA II.

Motyna (iėjusi): Kažikur Domicėlė užsisnaudė... man vienai žygiai... užkaičiau samovaruką, eik tu Petrel, kaip užvirs, ineši... atsigersiva arbatos...

Kozeris: Ačiu mamate! bet man jau laikas ant namu... dar reiks arklius suveizdėti.

Motyna pareisi ir atsigėręs... Petrel paskubėk (Petrone išeina) paplepėsiva dar valandėlę ryto, nepavėluokite važiuoti ant poteriu, matysiu kaip aš čia apsiversiu... sykiu vesele, vienu kaštu, butu sau nieko

Kozeris (šokasi) Ar Domicėlę išleidi? Už ko? nieko negirdėjau.....

Motyna (juokdamos): Domicėlė – kas tebėra... piemenė... Ar be jos negali kita veselė buti? O gi aš pati negaliu tekėti?....

Kozeris (juokdamos): Moki juokuoti Mamate!...

Motyna: Nė kokio juoko... rupi truputi ir man... bet kaip pradeda volioties po koju, rankas bučiuoti ir ir prižadu pasigailusi, jis teip mane myli... negal nė apsakyti.

Kozeris (kranksėdamas): Senas priežodis... ant seno kailio naujas botagas... kad nebutu ir Mamatei...

Motyna (rupestingai): Tas ir man rupi... vyras mirdamas sakė „netekėk širdel antra syki... pati prapulsi ir vaikus suėsi.” Buvau užsidėjusi pildyti jo žodžius, bet kaip apsipils ašaromis, negal mesti, gailu man to vaikelio... reik jau syki užbaigti... Kam širdi jam graužti.

Kozeris (kranksi): Besigailėdama vaikelio ilgainiui, kad neimtumei mamatė graužties... po teisybės jau nebejaunystė...

Motyna (pertraukdama): Penkerius metus išnašlavau, kas man užgins?... ar tokios senos nuteka?... (ant to žodžio ieina Petronė).

SCENA III.

Petronėlė (statydama simovariuką nustebus) Mama!... Tekėti?... Mama?!...

Motyna (net pašokusi): Aš teip ir mislijau, kad mano mergos pašėls iš pavydo ir jo širdis gėlė, numanė kad nusivarstysite patėviu...

Petronėlė (deliodama stiklines): Te pasikarie tas patėvis... aš jo nebeslaugysiu... jo laimė... Kad bučiau dar namie nebuvusi, butu jis atsirugęs... Domicė kvailė...

Motina (lengviau): Tave dabar išleidžiu, atsitiks ir Domicei... duosiu gerą dali...

Kozeris: Patėvis, žinoma, parneš pinigu.

Motina (nesijutusi): Iškur? Neturtingas.. darbininkas, vaikelis ir... pašėlusiai gražus (patylėsi) musu namiškis...

Petronėlė (metusi stiklinę, net susikulė, šaukia): Tas... tas... ims mamą? Galvą savo duodu ..

Motyna (šaukia): Pikčiurna tu! Stiklines daužysi? (lengviau) Ak tu Dieve! Kaip versiuos, teip, o jo apleisti negaliu.

Petronėlė (dantis sukandusi): Aš jam galvą perskelsiu... Mama intiki i jo melagystes.

Kozeris (i Petronę): Ne mums mamatę parspėlioti... ji už mus vyresnė...

Petronėlė: Kaip šunies pašėlusio nekenčiu ..

Motyna: Kad neisitenki tokia poni, gali nosi prasukti... pilk arbatos...

Kozeris: Ačiu mamate! Negersiu... per daug apšilau (keldamos) eisiu prasivėsinti... gražus vakaras...

Petronėlė: Ir aš eisiu sykiu... i sodneli (išeina abudu).

SCENA IV.

Motyna (viena taisydama indus ant stalo): Dievo malonė! pirmi ledai jau išlaužti... Kozeris išmintingas... ta pikčiurna man rupėjo...

Liudvikas (iejęs dairosi): Kozeris jau išėjo?... mamatė viena... Nė Petronėlės..

Motyna (juokdamos): Vėjais išlėkė abudu, iš to piktumo... (i Liudviką) sėskis, vaikeli, pavalgysi... Tie nė arbatos ne gėrė dasižinoję kad sykiu bus ir mus vesele...

Liudvikas (sėsdamas): Turbut mamate išgirdai, ko negirdėjusi?

Motyna: už pirmą syki dar pusė bėdos. susirokavome... kitą syki, jei paleis liežuvi – pamausiu špyga ėmusi...

Liudvikas: Ko-gi čia turi ir bijoti? (pakėlęs plėčkelę žiuri prieš šviesą) visą išgėrė?...

Motyna: Visą išsprogo... Ko vėlavais, (pila arbatą) gerk arbatos; kąsk pyrago... Nesibijok jau viena nebeveiks patėvio... antroji, lėta.

Liudvikas (busiąs negirdys): Pirmu reikia surimo užkąsti, paskui gerti (ima mėsos, duonos, valgo).

SCENA V.

Domicelė (ibėgusi): Mamate! Duokš skrynios raktą... Bažnytiniai skepetukai mano mėtosi.

Motyna (ištraukia iš kišenės raktą, meta ant stalo): Dabar tau laikas? seniai reikėjo susidėti. (Domicelė pagrobusi raktą išbėga pro duris).

Motyna (i Liudviką): Dabar jau nusikratysime Petronę su Domice, pusė bėdos, (juokdamos) iškišime ir tą (Liudvikas kramto mėsą akis nuleidęs. Tu Liudvel kažin-ko nuliudęs? nesidžiaugi išmeilijęs mane?