Kozeris (i Petronę): Ne mums mamatę parspėlioti... ji už mus vyresnė...

Petronėlė: Kaip šunies pašėlusio nekenčiu ..

Motyna: Kad neisitenki tokia poni, gali nosi prasukti... pilk arbatos...

Kozeris: Ačiu mamate! Negersiu... per daug apšilau (keldamos) eisiu prasivėsinti... gražus vakaras...

Petronėlė: Ir aš eisiu sykiu... i sodneli (išeina abudu).

SCENA IV.

Motyna (viena taisydama indus ant stalo): Dievo malonė! pirmi ledai jau išlaužti... Kozeris išmintingas... ta pikčiurna man rupėjo...

Liudvikas (iejęs dairosi): Kozeris jau išėjo?... mamatė viena... Nė Petronėlės..

Motyna (juokdamos): Vėjais išlėkė abudu, iš to piktumo... (i Liudviką) sėskis, vaikeli, pavalgysi... Tie nė arbatos ne gėrė dasižinoję kad sykiu bus ir mus vesele...

Liudvikas (sėsdamas): Turbut mamate išgirdai, ko negirdėjusi?

Motyna: už pirmą syki dar pusė bėdos. susirokavome... kitą syki, jei paleis liežuvi – pamausiu špyga ėmusi...

Liudvikas: Ko-gi čia turi ir bijoti? (pakėlęs plėčkelę žiuri prieš šviesą) visą išgėrė?...

Motyna: Visą išsprogo... Ko vėlavais, (pila arbatą) gerk arbatos; kąsk pyrago... Nesibijok jau viena nebeveiks patėvio... antroji, lėta.

Liudvikas (busiąs negirdys): Pirmu reikia surimo užkąsti, paskui gerti (ima mėsos, duonos, valgo).

SCENA V.

Domicelė (ibėgusi): Mamate! Duokš skrynios raktą... Bažnytiniai skepetukai mano mėtosi.

Motyna (ištraukia iš kišenės raktą, meta ant stalo): Dabar tau laikas? seniai reikėjo susidėti. (Domicelė pagrobusi raktą išbėga pro duris).

Motyna (i Liudviką): Dabar jau nusikratysime Petronę su Domice, pusė bėdos, (juokdamos) iškišime ir tą (Liudvikas kramto mėsą akis nuleidęs. Tu Liudvel kažin-ko nuliudęs? nesidžiaugi išmeilijęs mane?