Petronelė: Vis ta pati ir ta pati giesme „myliu ir myliu...” juk ir aš tave myliu nė už Kozerio neinu par tave... bet kuomet bus galas vien tik žodžiams. Turime pasišnekėti... turime pasirupinti, ilgumu turi ir mama dasižinoti ..

Liudvikas (net pašokęs): Ar pašėlo?! Dėl Dievo meiles, turėk kantrybę... nesakyk nėko. Mama mus perskirs... O aš be tavęs negalėčiau ilgai gyventi... Ne syki girdėjai mano prisiegas... Nebent sykiu su tavim i grabą gulčiau... o kol tu gyva niekaip neskirsuos... (nori apsikabint, Domicėlė duris veria, Ludvikas atšoka).

Domicėlė: Einam... šit rutos... (metė rutas ant stalo).

Petronėle (imdama rutas i Liudviką): Męs ilgai netruksime (i Domicėlę) eiva... (išėjo).

Liudvikas (vienas): Keliaukite sau besveikos!... Tris rublius beveizint turiu... ir piragiuku, bepigu dar ši kartą su gera galva; (prieš veidrodi) meilės pinigu ir pavalgyti. (Liudvikas sėdasi).

SCENA IV.

Motyna (iėjusi žiurėdama pro langą): Atsikratei nuo mergu... išėjo vienos? Norėjo ir tave išsivesti? (priėjusi, apkabina Liudviko galvą) Kur aš buč dingusi viena per dieną ?

Liudvikas (bučiuodamas jos ranką): Neklausiau Kaip saulės užtekančios laukiau, kuomet galėčiau vienas su tamstu pabuti... matai kaip aš čia tamsta myliu...

Motina: Bene tu teisybę kalbi? Tu jaunas, gražus, bene gali mane seną mylėti? (juokias žiurėdama i akis, sėdasi greta).

Ludvikas: Nėkai man jaunos, niekai man gražios, nusispiaut prieš tamstą... atsitolinus turbut prisieitu mirti...

Motina (juokdamos): Kaip yra sakoma: kam duktė, o kam motina patinka... vienudu palikom be baimės pasišnekėsiva...

Ludvikas: Retai teprisieina tokia lailaiminga valandėlė... buryje ir pasižiurėti nedrąsu... rodos ir supras...