Liudvikas: (vienas vaikščiodams po aslą). Visos tris kaip susimokiusios, galo ir galo meilės, remia kaip šuni prie zomato.... (prieš veidrodi) meluoti ir meluoti, kas maž ne kožną žodi )atsisukęs) igris ta senė vėlek ims mane spirti vesti (numuojęs ranka) mat šunis ir vėlgi, verčiau prasišalinti (išeina Liudvikas, sykiu pro antras duris ieina motyna bludu pyragiuku nešina, stato bliudą ant stalo, pati sėdasi).

Motyna: Žurėk Liudvel, padėli radau.. (dairosi). Kur tas Liudvikas? no ieis... Sako bėreikalo barasi, bereikalo pyksta... kaip čia nebarties?... išvirė (sukinėdama bliudą) užkišo ant girnu... galėio spintoje padėti... gerai kad užėjau (ima vieną piragiuką laužo ir kanda) bene turėjo laiko laiko padirbti ir išvirti... Kad Liudvikas nėmylėtu mane, sakyčiau mergas myli, tos pasivogdamos ji šiaria... Kažikur trunka, jis visus suvalgys... (už duriu girdėties plona kalba).

Motyna: (žiurėdama i duris). Dėl Dievo meilės! Mergos sugrišta... begu be su doru?...

(Staiga ipuola pro duris abidvi dukteri vergdami).

SCENA VI.

Petronėlė: (šaukia). Ar girdėjai mamamate! Koks Liudvikas nedoras? (Verkia kumstes sugniaužusi). Aš ji užmušiu... pakarsiu... nedovanosiu...

Domicėlė: (verkdama). Petrė supyko kam jis mane myli? Jis liėpė tylėti nieko nesakyti...

Motyna: (stebėdamos). Kas čia yra? Ko judve žlembiata? Nėko nesuprantu... Kas ką padarė?...

Petronėlė: (apmaudingai). Liudvikas, Liudvikas, Liudvikas, no! Nebegalėjau nė i bažnyčią nueiti per tą...

Domicėlė: Nuo lieptu susisuko atgal namo supykusi ant Liudviko: aš paskui, ir sugrižova...

Motyna: (piktai). Ko judvi norita nuo Liudviko? Ko neišsitenkata? Išlėkėta i bažnyčią, o jis arklius gano. . Kas judvi varė sugrižti?...

Domicelė: (verkdama) Petrel! tu pasakyk mamai visą tėisybę, kaip jis tau sakė..

Petronėlė: Nebent jis man nepasipainios... aš jam akis išlupinėsiu .. dar gynios eiti už Kozerio... seniai bučiau jau nutekėjusi...

Motyna: (šokusi). Neginioju, ne, eik vaikati, duosiu gerą dali, neverk, busi gerai, mylės tave... nors senas bet turtingas..

Petronėlė: (iniršusi). Tas, tas biaurybė, melagys mane mylėjo, priesigas darė, o Domicei melavo.

Domicėlė: Teisybė, karts-kartėmis prisiekė prieš Dievo muką, begalo mylėjo... o Petronei melavo.

Petronėlė: (partraukdama). Mane tikrai mylėjo, ne tave, mane tu kvaile! – Prieš tave melavo, aš jam atmonysiu...

Domicėlė: (vergdama) A jau! ar ne tau melavo, mane tikrai mylėjo ir myli...

Motyna: Ko judvi norita nuo jo? Jis geras vaikas. . geros širdies... myli... nori buti geruoju....

Petronėlė: Geruoju... širyt išvylė nuo manęs du rubliu, buk arkliams atvaduoti. O arkliai pievose...

Domicėlė: Ar ne nuo manęs ėmė rubli... dar ir smulkiu turiu...

Motyna: (apmaudingai). O iš kur judvi ėmėta pinigus?... Ko judvi klausėtos duodami? Ar judvi motynos neturita? Kas do mada. (šaukia) Kad man tuojau pinigai butu!... arkliams atvaduoti aš pati daviau... ne judvieju rupesnis...

Petronėlė: Mat ir nuo mamos pinigu išvyle? Aš jam parodysiu, tas melagis, (verkia iš apmaudo šaukia) sprogsiu, o jam nedovenosiu... Kad jis nesulauktu...

(Domicėlė verkia kerčioje).

Motyna: (lengviau). Ko čia teip šauki, ko čia pyksti? Nuo judvieju praše... Kaip gavo nuo manęs, judviem atiduos... Kas čia do per bėda?

Petronėlė: Ne vieni pinigai... tas dvilinkliežuvis! Man ir jai (rodo i Domicėlė) tuos pačius žodžius atkartojo... tas biaurybė.

Domicėlė: (verkdama). Man teisybę sakė...