Domicelė: (verkdama) Petrel! tu pasakyk mamai visą tėisybę, kaip jis tau sakė..

Petronėlė: Nebent jis man nepasipainios... aš jam akis išlupinėsiu .. dar gynios eiti už Kozerio... seniai bučiau jau nutekėjusi...

Motyna: (šokusi). Neginioju, ne, eik vaikati, duosiu gerą dali, neverk, busi gerai, mylės tave... nors senas bet turtingas..

Petronėlė: (iniršusi). Tas, tas biaurybė, melagys mane mylėjo, priesigas darė, o Domicei melavo.

Domicėlė: Teisybė, karts-kartėmis prisiekė prieš Dievo muką, begalo mylėjo... o Petronei melavo.

Petronėlė: (partraukdama). Mane tikrai mylėjo, ne tave, mane tu kvaile! – Prieš tave melavo, aš jam atmonysiu...

Domicėlė: (vergdama) A jau! ar ne tau melavo, mane tikrai mylėjo ir myli...

Motyna: Ko judvi norita nuo jo? Jis geras vaikas. . geros širdies... myli... nori buti geruoju....

Petronėlė: Geruoju... širyt išvylė nuo manęs du rubliu, buk arkliams atvaduoti. O arkliai pievose...

Domicėlė: Ar ne nuo manęs ėmė rubli... dar ir smulkiu turiu...

Motyna: (apmaudingai). O iš kur judvi ėmėta pinigus?... Ko judvi klausėtos duodami? Ar judvi motynos neturita? Kas do mada. (šaukia) Kad man tuojau pinigai butu!... arkliams atvaduoti aš pati daviau... ne judvieju rupesnis...

Petronėlė: Mat ir nuo mamos pinigu išvyle? Aš jam parodysiu, tas melagis, (verkia iš apmaudo šaukia) sprogsiu, o jam nedovenosiu... Kad jis nesulauktu...

(Domicėlė verkia kerčioje).

Motyna: (lengviau). Ko čia teip šauki, ko čia pyksti? Nuo judvieju praše... Kaip gavo nuo manęs, judviem atiduos... Kas čia do per bėda?

Petronėlė: Ne vieni pinigai... tas dvilinkliežuvis! Man ir jai (rodo i Domicėlė) tuos pačius žodžius atkartojo... tas biaurybė.

Domicėlė: (verkdama). Man teisybę sakė...