Kazys Boruta · 1905–1965
X dalis
38-41 psl. iš 143·apie 10 min.·1 paaiškinimas·2 klausimai
38 psl.
Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti. Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neišsklaidydavo nei dukters juokas, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau nuliūdindama tėvą.
Baltaragis iš to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko. Ir juo labiau, nes savo sielvartu su nieku negalėjo pasidalinti. Tai pats vienas graužėsi ir krimtosi, kol pavirto žmogaus šešėliu, ant kurio galvos vėjas taršė žilus plaukus, tarytum rudenį ant medžių paskutinius pageltusius lapus.
Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą – dukterį Jurgą, dėl kurios taip sielojosi. O duktė net nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada nematė. Tiktai jautė jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga.
O Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pasaulyje – be dukters – užmiršo ir apleido. Net malūno neprižiūrėjo, ir jį baigė vėjai kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi, – ji pasidarė tiesiog pavydulinga šeimininkė, – plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi, pritrūkus kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl pačios, o dabar dėl dukters. (Kam tokiam dievas ir galvą davė? – nesuprato), ji nebegalinti ilgiau gyventi, eitų primaniusi kur akys mato, nors ir už paties velnio pagaliau, nes su tokiu kelmu gyvendama vistiek prasikeiksi ir į pragarą pateksi.
39 psl.
Tai išgirdęs Baltaragis staiga pralinksmėjo. Dingtelėjo jam į galvą, o kodėl jis negali apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoje dukters išleisti už velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią senmergę Uršulę? Kaip sumanė, taip ir padarė. Suėjo dvylikti metai, ir atvažiavo Pinčukas su piršliu aukso karietoje. Iškišo jam tada Baltaragis dukters vietoje Uršulę ir atsiėmė pažadų raštą. Toks laimingas, kaip tą vakarą, dar niekada nebuvo Baltaragis. Tarytum didžiausias akmuo būtų nuo krūtinės nusiritęs, kuris slėgė ištisus dvylika metų.
Duktė net nepažino tėvo ir nesuprato, kodėl jis taip atsimainė.
– Pagyvensime dabar, dukrele, – mylavo savo vienturtę, ir pro jo suvargusias akis tryško dar lig šiol nematytas džiaugsmas. – Vieni du, be rūpesčių ir sielvarto.
Jurga pamanė, kad tėvas taip džiaugiasi Uršule nusikratęs, ir pati apsidžiaugė, nes ta niurzga visą jaunystę buvo jai apkartinusi.
Bet tėvo ir dukters laimė neilgai truko. Jau auštant pamatė Baltaragis atbėgantį Pinčuką ir nusiminė. Bet greitai susigriebė. Velniukas atrodė toks nelaimingas, suniurkytas, aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis, nors ir nusigandęs, tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.
– Kas yra? – paklausė Baltaragis. – Šaunios vestuvės, matyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo.
– Kokios ten vestuvės? – numykė Pinčukas. – Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pačios. Pasiimk tu savo tą dukterį atgal.
Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliuvo ir pamanė, kad reikia dar jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais ir klastą suprastų.
– Ne, taip nebus, – sako Pinčukui. – Suvedžiojai mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už žmoną.
40 psl.
– Ne, jokiu būdu, – net atbulas atšoko Pinčukas. – Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už žmoną aš jos neimsiu.
Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:
– Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.
Pinčukas net apsidžiaugė:
– Gerai, – sako. – Būsiu pas tave septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.
– Gerai, – sutiko ir Baltaragis. – Paskui galėsi eiti sau kitos pačios ieškoti.
– Ne, – pasipurtė velniukas. – Niekada daugiau neieškosiu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.
– Kaip žinai, – patraukė pečiais Baltaragis, – tavo reikalas. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą.
– Ką paliepsi daryti? – sukruto velniukas, tarsi visai nenukamuotas būtų buvęs.
– Daug malimo turiu, – sako Baltaragis, – o nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją.
– Gerai, – sutiko Pinčukas ir užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.
Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smarkiau, kad Baltaragiui teko net tramdyti berną, kad perdaug spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis su malūno sparnais, kad net užmiršo pereitos nakties visas nuoskaudas, ir iš viso daug smagiau buvo, negu liūne gulėti ir trūnyti. Net stebėjosi iš savęs Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.
Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, bei visus kitus velnius. Taip nusigando Pinčukas, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir visas drebėdamas susmuko prie Baltaragio kojų.
– Kas atsitiko? – nustebo Baltaragis.
41 psl.
– Gelbėk, tavo duktė pareina, – gailiai sucypė velniukas.
– Ką tu sakai? – nusigando Baltaragis ir pažiūrėjo pro langiuką.
Nagi, iš tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė.
– Na, vyruti, dabar ne juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti.
Palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, Baltaragis nuėjo, užrėmė ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų nemėgino veržtis (Baltaragis jau nusigando, ar ne per silpna durų sklendė), o paskui apsisukus išbėgo iš namų su ryšulėliu, vis atsigrįždama ir grūmodama.
O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad nebuvo matyti ir negirdėti jos keiksmų, Baltaragis atsiduso su palengvėjimu ir tarė Pinčukui:
– Lįsk iš po girnų. Šį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo apsimesti. Pamatęs tokį sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis ir būk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.
Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas miltuotas ir išklausė Baltaragio pamokymo, kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas nei vieno žodžio. Paskui šventai to laikėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po girnomis ir tūnodavo, bijodamas net sučiaudėti.
Tokios baimės jam vargšui įvarė Uršulė O Baltaragis – šį kartą – buvo visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas.
Klausimai: X dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Pinčukas, beveik septynerius metus tarnavęs malūne, jį palieka ir visą rudenį klaidina Jurgos piršlius?
Rašiniui: Gėris ir blogis
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.