Kazys Boruta · 1905–1965
Poetinis romanas pagal liaudies pasakų apie žmogaus ir velnio kovą motyvus. Malūnininkas Baltaragis už trumpą laimę su jauna žmona pažada velniui Pinčukui savo būsimą dukterį, o velnio kerštas sugriauna Jurgos ir išdidaus Girdvainio meilę. Kūrinys rodo, kaip neapgalvotas pažadas, kaltė ir išdidumas pražudo ne tik patį žmogų, bet ir jo artimuosius.
Atnaujinta
119 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Savo knygoje, apie 35 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.“Kontekstas Palygink su J. V. Gėtės „Faustu“: ir ten žmogus sudaro sandorį su velniu.
„Su tokiais arkliais nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.“Kontekstas Ir Jurga per išdidumą atsisako ieškoti jaunikio, kai Anupras prašo jos pagalbos.
„Jeigu tu man atiduotum tą, ko neturi, bet ką turėsi, kai vesi, tai padėčiau.“Pinčukas Baltaragiui
„Su tokiais arkliais nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.“Girdvainis
„Kokia gi čia tada pasaka? Juk tai pats gyvenimas!“pasakotojas
Romano veiksmas vyksta išgalvotame Paudruvės krašte, tarp ežerų, pušynų ir klampių pelkių. Ant stataus Udruvės ežero skardžio stovi Baltaragio vėjinis malūnas, netoliese yra Švendubrės bažnytkaimis, kalvė ir Gaidžgalės karčema. Tikslaus laiko autorius nenurodo. Iš smulkmenų matyti tik tiek, kad baudžiava jau panaikinta, o kalvis dar slepia šautuvą iš sukilimo laikų. Šalia žmonių čia gyvena pelkių velnias Pinčukas, o pabaigoje pasirodo ir senovės dievas Perkūnas.
Kazys Boruta (1905–1965) buvo poetas ir prozininkas, maištingų, radikalių pažiūrų žmogus. Dėl jų jis nuolat kirtosi su to meto valdžia. Nepriklausomoje Lietuvoje 1933 metais jis buvo nuteistas kalėti, o po karo jį suėmė ir įkalino sovietų saugumas. Boruta daug domėjosi tautosaka, eiliavo ir rašė pasakas. Žymiausi jo prozos kūriniai yra romanai „Mediniai stebuklai“ (1938) ir „Baltaragio malūnas“.
Pirmąjį romano variantą Boruta parašė vokiečių okupacijos metais Vilniuje, o išleido 1945 metais. 1962 metais pasirodė pataisytas leidimas. Jame ryškiau parodyti pagrindiniai veikėjai ir piršliai Juodvalkis bei Visgirda, o į siužetą įvestas naujas veikėjas, kalvio padėjėjas Jurgutis. Pagal romaną 1966 metais Kauno dramos teatre sukurtas spektaklis, 1974 metais pastatytas muzikinis filmas „Velnio nuotaka“, o 1979 metais baletas Viačeslavo Ganelino muzika.
Romanas paremtas lietuvių liaudies pasakų apie žmogaus ir velnio kovą motyvais. Jame susipina dvi plotmės. Viena yra tikroviškas kaimo gyvenimas su piršlybomis, užsakais ir karčema, kita yra pasakų pasaulis su velniu, burtais ir kalbančiais žirgais. Pasakotojas dažnai pats abejoja, ar kas nors tikrai įvyko, ar žmonės tik taip pasakoja. Enciklopedija šį romaną mini tarp kūrinių, kurie davė pradžią lietuvių poetiniam romanui. Jo kalba ritminga, o tie patys vaizdai kartojasi kaip leitmotyvai.
Lietuvių kalbos ir literatūros programa 9 klasėje skaitinius skirsto pagal literatūros rūšis. Iš lietuvių prozos sąrašo, kuriame yra ir „Baltaragio malūnas“, reikia perskaityti bent vieną kūrinį. Šis romanas padeda pamatyti, kaip rašytojas iš pasakų ir padavimų motyvų sukuria tragišką pasakojimą apie meilę, išdidumą ir kaltę.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Ant stataus Udruvės ežero skardžio stovi Baltaragio vėjinis malūnas. Jame gyvena senas našlys malūnininkas Baltrus Baltaragis su vienturte dukra Jurga, linksmiausia Paudruvės kaimo mergina. Piršliai su jaunikiais niekaip negali iki jos nuvažiuoti. Kyla rūkas, arkliai išsigąsta, dingsta tilteliai, vežimai nuvirsta nuo skardžio. Žmonės kalba, kad Baltaragis raganius ir susidėjęs su pelkių velniu Pinčuku. Davatka Uršulė, ilgai tarnavusi malūne, pabėga į Švendubrės davatkyną ir pasakoja, kad Baltaragis norėjo ją išleisti už velnio. Ji skundžiasi klebonui Bobinui, bet šis vis užmiega. Paskui pasklinda žinia, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo. Uršulė ragina Jurgą duoti skaistybės apžadus, bet mergina iš jos tik pasijuokia.
Už septynių mylių, Daugnorų kaime, gyvena išdidus jaunikis Jurgis Girdvainis. Mirdamas tėvas jam paliko obuolmušius žirgus ir liepė juos saugoti, nes kol žirgai bus obuoliuoti, tol ir sūnaus gyvenimas bus kaip obuolys. Su piršliu, kaimo skerdžiumi Anupru Visgirda, Girdvainis apvažinėja visas aplinkines merginas, bet važiuoja mėšlavežimiu ir apsivilkęs išverstais kailiniais, todėl savosios neranda. Išgirdęs apie Baltaragio dukterį, jis atvažiuoja į Švendubrę. Prie šventoriaus Jurga pati prieina prie jo ir klausia, gal jis bijo užkerėto kelio. Girdvainis žada pirmą šeštadienį atvažiuoti su piršliu, o Jurga sako jo lauksianti.
Pasakotojas grįžta į praeitį. Jaunystėje Baltaragis gyveno tik savo malūnu ir paseno vienas su tolima giminaite Uršule, kuri veltui tikėjosi už jo ištekėti. Vieną pavasarį per ledą į malūną atvažiuoja jauna linksmuolė Marcelė Jaudegytė, ir senbernis ją pamilsta. Kaimynas, pelkių velnias Pinčukas, pasiūlo padėti ją vesti, jei Baltaragis atiduos jam tai, ko dabar neturi, bet turės vedęs. Baltaragis sutinka ir, įsidūręs pirštą, pasirašo sutartį. Po dvylikos metų velnias žada ateiti savo dalies. Su piršliu kalviu Juodvalkiu Baltaragis važiuoja pas Jaudegius, ir Marcelė pati panori už jo tekėti. Po metų rudenį Marcelė užsikabina ant malūno sparno, nuo tada serga ir, pagimdžiusi dukterį, miršta. Tik tada Baltaragis supranta, ką pažadėjo. Kūdikį padeda auginti sugrįžusi Uršulė.
Baigiantis dvyliktiems metams, Baltaragis sugalvoja apgauti velnį ir vietoje dukters atiduoti jam įgrisusią Uršulę, kuri pati ne kartą sakė, kad eitų nors ir už velnio. Atvažiuoja piršliai su juodbėriais žirgais ir auksine karieta, Baltaragis atiduoda Uršulę Pinčukui ir sudegina pažadų raštą. Pelkėse Uršulė apdaužo velnią rožančiumi, pusiau išsuka jam ragą ir pabėga į davatkyną. Išgąsdintas Pinčukas nebenori jokios pačios ir sutinka septynerius metus tarnauti Baltaragiui bernu. Jis suka malūno sparnus be vėjo. Žmonės pasakoja ir kitaip, kad Uršulę į pelkes išvertė persirengę kalvis Juodvalkis ir jo padėjėjas Jurgutis. Baigiantis septintiems metams, Pinčukas pamato gražuolę Jurgą, įsimyli ją ir iš ilgesio sunyksta.
Kalvio padėjėjas Jurgutis, jau senbernis ir priekvailis, taip pat beviltiškai pamilsta Jurgą. Rudenį į malūną atvažiuoja pirmieji piršliai. Jurgutis įkiša baslį į jų vežimo ratą, o Pinčukas sulaužo užpakalinius ratus. Išgirdęs piršlio kalbą apie raganiaus dukterį, velnias supranta, kad Baltaragis jį apgavo ir atidavė jam ne dukterį. Pinčukas į malūną nebegrįžta. Visą rudenį jis klaidina piršlius po pelkes ir stumia nuo skardžių, kol niekas nebedrįsta važiuoti pas Jurgą. Baltaragis eina į pelkes su velniu taikytis, bet Pinčukas reikalauja Jurgos ir grasina keršyti tol, kol tėvui ir dukteriai gyvenimas pasidarys nemielas.
Šeštadienio vakarą Girdvainis su Anupru lekia obuolmušiais į Paudruvę. Prie kalvės žirgai nubloškia į liūną iššokusį Jurgutį. Pakeliui kažkas cypia prie ratų, griūva tilteliai, iš pelkių pakyla rūkas, bet žirgai viską peršoka ir užlekia į kiemą stačiausiu skardžiu. Jurga svečius pasitinka su šluota, tačiau atkiša butelį su rūta, ir Girdvainis užkiša rūtą jai už kasų. Senieji geria alų iki gaidžių, o jaunieji kalbasi akimis. Auštant Jurga sutinka tekėti. Girdvainis išneša ją ant rankų ir, palikęs senius seklyčioje, išlekia su ja į Švendubrę užsakų.
Tą pačią naktį Gaidžgalės karčemoje Pinčukas susitaria su arkliavagiu Raupiu pavogti Girdvainio žirgus, kai šis važiuos užsakų. Karčemininkas Šešelga klausosi už durų. Rytą velnias atneša girtą Raupį maiše prie Švendubrės bažnyčios. Kol klebonas, gavęs pinigų, lėtai priima užsakus, Raupys pagrobia žirgus, o Pinčukas ima žvengti iš visų pusių. Uršulė įbėga į zakristiją šaukdama, kad arklius pavogė. Girdvainis išbėga, blaškosi į visas puses ir nubėga per laukus, palikęs nuotaką. Jurga viena, išdidžiai iškėlusi galvą, grįžta namo. Jurgutis, naktį pro langą matęs rūtą Jurgos kasose ir pragėręs kalvio pasagas, iš siaubo ir gėdos pabėga iš krašto.
Tris savaites Jurga verkia ir laukia, kol praeina visi užsakai. Paskui ji pasako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Baltaragis save kaltina, bet savo paslapties dukteriai neišduoda, o malūnas nebesisuka. Girdvainis klaidžioja keliais ir kryžkelėmis, visur girdi savo žirgų žvengimą, nusigręžia nuo žmonių. Anupras jį suranda, tačiau Girdvainis sako negalįs pasirodyti nuotakai be obuolmušių ir vėl nubėga paskui žvengimą. Tada senis eina pas Jurgą ir prašo ją surasti jaunikį ir savo meile nustelbti užkerėtą žvengimą. Įžeista Jurga atsisako ir sako greičiau tekėsianti už Jurgučio.
Naktį kryžkelėje Girdvainiui pasirodo juoda šmėkla ir sako, kad Jurga jai seniai pažadėta, o savo obuolmušių jis neras, jei neišsižadės nuotakos. Paryčiu Girdvainį sutinka sugrįžęs Jurgutis. Jis prisipažįsta pabaidęs žirgus ir papasakoja, kad juos pavogė Pinčukas su Raupiu. Girdvainis supranta, kad jį vedžioja velnias. Tuo metu obuolmušiai, Raupio parduoti javų pirkliams, visą žiemą tempia sunkius vežimus į Prūsus. Grįždamas nuo Baltaragių, gyvulių kalbą suprantantis Anupras išgirsta juos kalbantis ir atpažįsta, bet vienas žirgas krenta prie Gaidžgalės karčemos. Šešelga, pasišaukęs rakalį, antrąjį pasmaugia ir nulupa abiejų odas. Jurgutis, norėdamas atidirbti už pasagas, užkasa dvėsenas ir pasiima jų pasagas, nežinodamas, kieno tai žirgai.
Malūne darosi vis nykiau. Vieną vakarą po langais kažkas klaikiai nusikvatoja, Jurga apalpsta ir visą naktį kliedi. Baltaragis su kalviu Juodvalkiu nulieja dvi sidabro kulkas ir užtaiso seną šautuvą. Tuo metu kaimo vyrai vejasi arkliavagį Raupį. Šešelgos patartas, jis pasislepia stadaloje džiūstančioje Girdvainio žirgo odoje, bet Šešelga jį išduoda. Vyrai užsiuva Raupį odoje ir užmuša. Šešelga, keršydamas, skundžia vyrus valdžiai ir velnio išmokytais burtais užtraukia arklių marą. Vieną mėnesienos naktį Pinčukas suka malūno sparnus ir reikalauja Jurgos. Baltaragis apsimeta sutinkąs ir šauna. Viena kulka pataiko velniui į kulną, kita atšoka nuo pasagų, kurias nešiojasi po malūno sparnais užsnūdęs Jurgutis.
Sužeistas Pinčukas, persirengęs elgeta, siūlo Uršulei kartu atkeršyti Baltaragiui, bet ji velnią nuvaro žegnodamasi ir mosuodama rožančiumi. Keršydama kitoms davatkoms, kurios iš jos šaipėsi, Uršulė užtaiso joms burtų, ir davatkos ją, surištą, atveda pas kleboną. Uršulė viešai išpažįsta visus gyvenimo burtus. Ji prisipažįsta ir tai, kad pakasė Jurgos rūtų vainiką po kryžiumi kryžkelėje, kad piršliai negalėtų atvažiuoti. Klebonas išrišimo neduoda ir liepia išvaryti ją iš parapijos. Ant Padievyčio tiltelio dviejų parapijų vyrai ginčijasi, kas turi ją priimti. Raišas ponaitis su knyga pataria įmesti ją į vandenį ir pažiūrėti, ar ji ragana. Surišta Uršulė paskęsta, o ponaitis kvatodamas dingsta.
Anupras pakelėje sutinka šlubą elgetą ir atpažįsta Pinčuką. Velnias prašo nuvežti jį piršliais pas Jurgą, o senis jį apgauna. Jis įvilioja velnią į stebuklingą tabokinės ragelį, užkemša ir užkiša į Gaidžgalės karčemos sienos plyšį. Girdvainis grįžta į savo kraštą, iš Jurgučio paima savo žirgų pasagas ir ateina į karčemą. Išgėręs jis užremia duris iš lauko ir padega karčemą. Gaisre sprogsta tabokinė, ir Pinčukas ištrūksta. Velnias įmeta Šešelgą į pelkės akivarą ir lekia užbėgti Girdvainiui už akių. Girdvainis per audrą eina į malūną, bet ant kalno suabejoja, ar Jurga jo laukia. Tą akimirką Pinčukas užmeta jam ant kaklo kilpą, o perkūnas, taikęs į velnią, parverčia pušį ant Girdvainio.
Jurga, lyg pasveikusi, praleidžia su tėvu laimingą vakarą. Naktį ją pažadina žirgų žvengimas, ir už lango jai pasivaidena liūdnas Girdvainis. Vienmarškinė ji išbėga paskui jo šešėlį prie ežero. Pamačiusi atbėgantį Jurgutį ir nuo malūno šokantį Pinčuką, ji metasi nuo skardžio į audringą ežerą ir žūva. Baltaragis išbėga į kiemą, o Pinčukas ant malūno sparno iš jo tyčiojasi. Jurgutis nutveria velnią už rago, ir tuo metu Perkūnas trenkia į malūną. Pinčukas prasmenga kiaurai žemę. Rytą žmonės randa nugriuvusį malūną, po jo sparnais suanglėjusį Jurgutį, o Baltaragį suakmenėjusį. Girdvainį palaidoja ten, kur rado, ir tą kalną pramina jo vardu.
Paskutiniame skyriuje kalba pats pasakotojas. Jis prisipažįsta kartais jaučiąsis tai Girdvainiu, tai Baltaragiu, tai net Pinčuku, o pasakos nuo tikrojo gyvenimo neskiria. Padavimas sako, kad kiekvieną pavasarį per pirmą audrą ežere pasirodo Jurga ir šaukia jaunikio, kryžkelėje daužosi arklio odoje įsiūta Raupio vėlė, po Padievyčio tilteliu atgailauja Uršulė, o Baltaragio akmuo verkia akmeninėmis ašaromis. Iš ežero pakyla obuolmušiai žirgai, ir jaunikis su nuotaka lekia tuoktis.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko dar neturi, bet turės vedęs, ir tik žmonai mirus supranta, kad pažadėjo būsimą dukterį. Laimė trunka vos metus, o paskui jis dvylika metų graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis tik atideda bausmę. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija, trukdo piršliams ir padeda pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Kaltės nepavyksta suversti kitam.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl Girdvainis, praradęs obuolmušius, negrįžta pas Jurgą?
Rašiniui: Išdidumas
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga viena, iškėlusi galvą, grįžta namo ir tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsisako ir sako greičiau tekėsianti už Jurgučio. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji nugali įžeistą širdį ir išbėga pasitikti jaunikio, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
4. Kodėl Pinčukas, septynerius metus tarnavęs malūne, pradeda trukdyti Jurgos piršliams?
Rašiniui: Gėris ir blogis
5. Ką reiškia romano pabaiga, kai Perkūnas trenkia į malūną, o Baltaragis suakmenėja?
Audros naktį Jurga žūva ežere, Girdvainis randamas po nugriuvusia pušimi, o Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nugramzdina velnią kiaurai žemę, bet kartu žūsta ir Jurgutis, o sielvarto sustingdytas Baltaragis pavirsta akmeniu. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi kaip padavimas: kas pavasarį Baltaragio akmuo verkia, o iš ežero pakilę obuolmušiai neša jaunikį su nuotaka tuoktis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.
Rašiniui: LikimasKaltė
6. Kaip Girdvainis važinėja pas merginas, kol dar nėra sutikęs Jurgos?
7. Kas su Girdvainiu važiuoja piršliu pas Baltaragio dukterį?
8. Kaip Baltaragis sužeidžia Pinčuką?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.