Kaltė

Rapolas, gailėdamas alkano Adomuko, atšauna spintos skląstį ir jie valgo bulves su sviestu. Paaiškėjus vagystei, Dovydienė staiga nutyla, o vėliau Rapolas, užsitepęs sviesto iš lėkštelės, miršta: jis suvalgė „žiurkžolių, sutaisytų pelėms nuodyti“. Pasakotojas nesako, kas nuodus ten padėjo, bet iškart virš namų pasirodo šmėkla, kurios akys žiūri „kiekvienam stačiai į sąžinę“, Dovydienė rauda be ašarų, o kunigo veidas reiškia „skaudų išmetinėjimą“. Toks nutylėjimas veikia stipriau už kaltinimą: skaitytojas pats sudeda ženklus, o kaltė lieka ant visų namiškių sąžinės.

Dovydų tyla, kai iš namų dingsta pinigas.. Dingus pinigui, Dovydai ją įtaria, bet nieko nesako, o tik dirbtinai nežiūri į ją. „Šitas tylėjimas buvo daug sunkesnis už smarkiausį pjovimą“, nes Severjai tenka pačiai sau būti teisėja. Pinigas grįžta į tą pačią vietą, ir nuo tada niekas jos nebemato karčemoje. Kunigo pamokslo, išvarymo ar Mykoliuko apsilankymo tekste nėra.

Sustingsta, viena pėsčia lydi karstą, o vėliau tyčia dirba lėtai.. Severja nenuverkia „nė vienos ašarėlės“, nuprausia lavoną šaltai, paskui karstą eina viena pėsčia ir stovi „stati kaip stulpas“. Po savaitės atlaidų ji grįžta ir dirba, bet lėtai: tai jos „vienatinė reakcija Geišiams ir - kerštas“. Į Aužbikus ji negrįžta, o Dovydienės viešai nekaltina.

Šmėkla pasako, kad tėvą nunuodijo Klaudijus, tačiau Hamletas bijo, kad ji gali būti velnias. Todėl jis sumano patikrinti jos žodžius. Aktoriai vaidina, kaip nuodytojas pila nuodus miegančiam karaliui į ausį, o Horacijus stebi Klaudijų. Pamatęs nunuodijimo sceną, karalius pašoka ir išeina, ir tik tada Hamletas patiki šmėklos žodžiais. Vitenbergo studentas tiesą tikrina protu, o pjesė pjesėje išduoda Klaudijaus kaltę.

Jis nenori, kad maldos metu miręs žudikas patektų į dangų.. Po vaidinimo Hamletas jau tiki šmėklos žodžiais. Likęs vienas Klaudijus prisipažįsta nužudęs brolį ir bando melstis, bet negali atsisakyti karūnos ir karalienės. Hamletas užklumpa jį klūpantį, tačiau nežudo, nes nenori, kad maldos metu miręs žudikas patektų į dangų. Kerštas vėl atidedamas, ir netrukus motinos kambaryje Hamletas per klaidą nužudo Polonijų.

Klaudijus sostą gavo nunuodijęs brolį, todėl turi slėpti tiesą. Dvare visi vieni kitus seka: Polonijus slapta klausosi, karalius pasikviečia Rozenkrancą ir Gildensterną išsiaiškinti, kas princui yra. Paskui Klaudijus siunčia Hamletą į Angliją su prašymu jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu surengia dvikovą su užnuodytu kardu ir taure. Dėl to žūsta Gertrūda, Laertas, pats Klaudijus ir Hamletas, o sostą perima Fortinbrasas.

Pradžioje skaitytojas mato tik pasekmę: žmogų, kuris trisdešimt metų tyli, į nieką nereaguoja ir mirdamas tešnabžda, kad „Išniekinau Velykų Švintį“ ir užmušė draugą ir motiną. Tokia rėminė sandara sukuria paslaptį: norisi sužinoti, kokia tragedija „taip sustingino kaltininką“. Pasakotojas kunigas istoriją sudeda iš dviejų dalių, iš išpažinties ir iš po daugelio metų išgirsto kaimo pasakojimo. Todėl visa apysaka skaitoma kaip kaltės paaiškinimas, o ne kaip nuotykių grandinė.

Kad baisiausią blogį žmogus gali padaryti pats, vedamas savo aistrų.. Prieš paskutinį sakinį pasakotojas pabrėžia: „Velniai betgi jo nerovė“: Joną suima paprasta policija ir nuteisia katorga. Visą apysaką Jonas aiškino savo elgesį velniu, bet pasakotojas pabaigoje parodo, kad blogį padarė žmonės, jų aistra, pavydas ir kerštas. Anelja apysakoje nevaizduojama kaip ragana, o Jono kaltė lieka jo paties.

Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.

Jonas pats jau brandino mintį „pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą“, o Kazys, nežinodamas, ką daryti, buvo pasiryžęs mirti ir nepalikti „džiūgaujančio savo priešininko“, todėl į vežimą įsimetė geležį. Tačiau pakeliui jis pasuka į Pempynę „nesąmoningai“ ir, išgirdęs pempes, viską pamiršta. Jonas pamato pažįstamą Kazio pozą ir geležį, jam blyksteli „Muš...“, ir jis smogia pirmas. Pasakotojas nesušvelnina žiaurumo, bet parodo, kad žudikas veikė iš baimės ir aistros, o abiejų draugų ketinimai buvo tamsūs. Todėl tragedija kyla iš visos aistrų grandinės, nors smogė Jonas.

Ji įvyksta Velykų rytą, kaip tik tada, kai varpai skelbia Prisikėlimą.. Velykų rytą visi išvažiavę į bažnyčią, o nuodėmė baigiasi tada, kai tolumoje sugaudžia parapijos varpai. Anelja sušunka: „Dievulėliau, pats Prisikėlimas!“, o Jonas kartoja „Per patį Prisikėlimą...“. Niekas jų nemato, o Kazio tėvai mirė gerokai anksčiau. Šventa akimirka ir nuodėmė sutampa, todėl kaltė jiems atrodo neatleistina.

Jonas sulysta, apželia, jo akys „karščiu blizgėjo kaip vilkioko“. Anelja taip pat išblyšksta, stovi prie lango ir seka Butkių kiemą, o naktimis ilgai meldžiasi, kankindamasi, bet likdama vyrui ištikima. Kazimieras viską mato, gailisi žmonos ir verkia patylomis, bet visą kaltę verčia Jonui ir jo neapykanta auga. Pasakotojas lygina Kazimierą ir Anelją su Tantalais: jie kenčia be išeities, o aplink abu kiemus oras tvanka „kaip prieš didelę audrą“.

Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.

Paauglystėje mintyse šaukėsi velnio pagalbos tenkinti aistrai ir pažadėjo dūšią.. Vieną audringą naktį, „kada jam ūseliai kalos“, Jonas savo dvasioje šaukėsi velnio, kad šis už bet kokią kainą, „net už dūšios išganymą“, padėtų jam tenkinti aistrą. Išpažinties metu jis tai pakartoja kunigui. Moterų jis vėliau net vengė, o Anelją dabar laiko paskutiniąja, po kurios velnias pasiims jo dūšią. Kortų, gavėnios ar raganos tekste nėra.

Jonas jaučiasi pralenktas: iki šiol jis Puzionyse griežė „pirmuoju smuiku“, o dabar atpildą už dorą gyvenimą gauna Kazys. Jam norisi išrėžti draugui kartų priekaištą, kad šis „ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą“ nieko nedėjęs. Bet jis tyli, o namie jį apima rezignacija: atrodo, kad Butkių kiemas pradės nykti, o Šnervų šlovė augs. Tada protas sako, kad draugystei galas, o širdis ramina, kad kaimynams bus gera kartu. Šis vidinis ginčas rodo, kaip pavydas jau įsiskverbė į gerą žmogų, nors jis dar nenori to pripažinti.

Kad išniekino Velykų šventę, užmušė draugą ir motiną.. Ligonis sušnabžda: „Išniekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų...“ ir skundžiasi, kad sunkuma nenuimama jau trisdešimt metų. Apie vagystę, laidojimą ar įgimtą nebylumą jis nieko nesako.

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.

Po žmogžudystės Raskolnikovas nualpsta policijoje, o daiktus ir piniginę paslepia po akmeniu, net nepažiūrėjęs, kiek joje pinigų. Ant tilto vežikas perlieja jį botagu, o nepažįstama moteris įspraudžia jam į ranką dvidešimt kapeikų. Monetą jis įmeta į Nevą, ir jam atrodo, kad tą akimirką atsiskyrė nuo visų ir visko. Net žmogaus gerumo jis nebegali priimti, nes nusikaltimas jį atskyrė nuo žmonių.

Straipsnyje jis rašė, kad nepaprastas žmogus savo sąžinės leidimu gali peržengti kliūtis, jei to reikia jo idėjai. Soniai jis vardija vis kitas priežastis: norėjo padėti motinai, pradėti karjerą, klausė savęs, ar Napoleonas būtų dvejojęs. Kai jis sako nužudęs tik kenksmingą utėlę, Sonia sušunka, kad tai buvo žmogus, ir jis tai pripažįsta. Galiausiai jis sako norėjęs tik išdrįsti ir nužudęs ne senę, o save. Teorija apie mažiau vertus žmones neatlaiko.

Pasieniečių užpulta ir išniekinta jauna našlė, dvarponio patarta skųstis, dar eina pasitarti pas kunigą. Šis irgi liepia skųsti, nes atleisdama ji parodytų, kad nelaiko to nuodėme. Bet kordono karininkas kreipiasi į viršininką, o viršininkas į kunigą, ir kitą rytą tas pats kunigas moterį perkalba neskųsti. Ji nesupranta, kodėl užvakar buvo baisu, o šiandien nieko. Skaudžiausia, kad ją palieka savieji. Kunigas laukia prelato vardo, viršininkas garbės, ir pasakotojas karčiai pastebi, kad parapijos administratorius dėl savo garbės paaukojo moters garbę.

Galagaudžių vaitas, iš kurio viršininkas laukia kyšio, pinigus paima iš valsčiaus kasos. Raštininkas už patarimą ir tylėjimą pasiima sau, paskui ir vaitas sau, o viršininkui dar pridedama. Kai vagystė išaiškėja, vaitas ramiai pasako: „Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke.“ Viršininkas, pats ėmęs tuos pinigus, priverstas dangstyti, ir tardymas baigiasi tuo, kad kasą esą išplėšė „nežinomi piktadariai“. Viršuje imamas kyšis, apačioje pavagiami bendri pinigai, o kaltų nėra.

Paskutiniuose puslapiuose viršininkas pasipelno net iš choleros, o girtas liepia sugriauti miestelio lauko išvietes ir šaukia „juk aš maskolius!“. Vyriausybė mato, kad jis „geresnis gendrolius nekaip paviečio viršininkas“, ir ketina jį atstatyti, bet užtaria Suvalkų gubernatorius, ir Kruglodurovas tik perkeliamas į Pakaušpilės pavietį. Blogis nenubaudžiamas, jis keliauja toliau. Tai pasakyta vienu sakiniu, be pykčio, ir dėl to nuskamba stipriau. O atsisveikindamas Kruglodurovas pats prisipažįsta, kad kitaip į Pakaušpilę būtų patekęs „kitokiu keliu“, t. y. į kalėjimą.

Petras stiprus ir visų bijomas, bet jo širdį graužia nelaiminga meilė Verutei, kuri myli Kukio Joną. Gugis pataria jos užmiršti, o vėliau plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, tačiau Verutės vakaronių dieną Petras pasigeria. Vakare jis susimuša su Misiuliu Kukio pirkioje, o kitą dieną Merkinėje sudaužo butelį į uriadninko galvą ir turi slėptis nuo žandarų. Išsigelbėjimą jam suranda tie, kuriuos jis skriaudė. Jankelis, kurio langus jis išdaužė, jo neišduoda ir prašo pinigų kelionei į Ameriką, o pinigus duoda Misiulis, kurį Petras vakar primušė.

Pirmaisiais santuokos metais Helmeris sunkiai susirgo, ir gydytojai liepė jam vykti į pietus. Žmona be vyro sutikimo negalėjo pasiskolinti pinigų, todėl Nora skolinosi slapta, o vyrui sakė, kad pinigus davė jos tėvas. Skolos raštą kaip laiduotojas turėjo pasirašyti tėvas, bet Nora pasirašė jo vardu, nes nenorėjo jaudinti mirštančio tėvo. Ilgus metus ji pati mokėjo skolą, taupė drabužiams duodamus pinigus ir vakarais perrašinėjo raštus. Įstatymą ji pažeidė iš meilės vyrui, o įstatymui, kaip sako Krogstadas, motyvai nerūpi.

Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko dar neturi, bet turės vedęs, ir tik žmonai mirus supranta, kad pažadėjo būsimą dukterį. Laimė trunka vos metus, o paskui jis dvylika metų graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis tik atideda bausmę. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija, trukdo piršliams ir padeda pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Kaltės nepavyksta suversti kitam.

Audros naktį Jurga žūva ežere, Girdvainis randamas po nugriuvusia pušimi, o Pinčukas ant malūno sparno tyčiojasi iš tėvo. Perkūnas trenkia į malūną ir nugramzdina velnią kiaurai žemę, bet kartu žūsta ir Jurgutis, o sielvarto sustingdytas Baltaragis pavirsta akmeniu. Blogis nubaudžiamas, tačiau išgelbėti nieko nepavyksta. Romanas baigiasi kaip padavimas: kas pavasarį Baltaragio akmuo verkia, o iš ežero pakilę obuolmušiai neša jaunikį su nuotaka tuoktis. Galima sakyti, kad žmonių laimė lieka tik pasakoje, o kaltės pasekmės lieka amžinai.

Jau budynėje Merso pajunta: „Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.“ Teisme prieglaudos direktorius ir durininkas liudija, kad jis neverkė, rūkė ir gėrė kavą prie karsto. Prokuroras primena, kad nežinojo motinos amžiaus, o kitą dieną ėjo maudytis ir į kiną su Mari. Apie santykį su motina jis kalba ilgiau nei apie nužudymą ir sako, kad Merso palaidojo motiną su nusikaltėlio širdimi. Merso teisiamas ir už tai, kad nevaidino sielvarto.

Tai būtų netiesa, o apsimesti ir meluoti apie savo jausmus jis nenori.. Advokatas klausia, ar laidotuvių dieną Merso sielvartavo. Šis atsako, kad fiziniai poreikiai dažnai sutrikdo jo jausmus, bet nesutinka, kad advokatas teigtų jį tramdžius jausmus, nes tai netiesa. Taip pat jis elgiasi ir kitur: tardytojui sako netikįs Dievu, o paklaustas, ar gailisi, atsako jaučiąs veikiau nepasitenkinimą. Tiesa jam svarbesnė net už savo paties išgelbėjimą.

Saulė ir karštis yra pasikartojantis motyvas. Laidotuvių procesija eina kaitroje, o paplūdimyje Merso grįžta ieškoti pavėsio ir randa Reimono priešą. Arabas išsitraukia peilį, ašmenyse sutvieskia saulė, ir Merso šauna. Teisme, paklaustas apie motyvus, jis painiodamas žodžius sako, kad kalta saulė, ir salėje pasigirsta juokas. Pasak tyrėjų, Merso nužudo dėl atsitiktinumų virtinės, o teismas ieško apgalvoto plano, ir šis nesusikalbėjimas rodo absurdą.

Su pagiriomis supyko ir ant liepos, ir ant paukščių. Kitą rytą Grainis atsikėlė su pagiriomis: nulaužė žagrės rankeną, plaktuku apsigurino nagus, vaiką supylė diržu. Prisiminė, kad vakar ketino liepą nukirsti, pažvelgė į ją, ir jį pagavo piktumas „ir ant liepos, ir ant paukščių“. Kirsdamas jis dar šaukia paukščiams, kad šie nebegadins „javų bei vyšnių“. Atsikvošėjo tik liepai griūnant, o dabar stovi su kirviu, pats nežinodamas, kam ją nukirto.

Užmušęs Abelį lauke, Kainas, paklaustas, kur brolis, atsako: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ Jis meluoja ir dar atsisako atsakomybės už brolį. Bet nusikaltimo nuslėpti nepavyksta: Dievas sako, kad brolio kraujas šaukiasi jo iš žemės. Kainas prakeikiamas, žemė jam nebeduos derliaus, o jis pats tampa bėgliu ir klajūnu. Vis dėlto VIEŠPATS paženklina jį žyme, kad niekas jo neužmuštų.

Tiesiogiai jos niekas nenužudo, bet ją žudo daugelio abejingumas. Anyta tik rytą prisimena pažiūrėti marčios, Jonas nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną, tėvas taip pat atsisako. Bobelės sako, kad daktaro „ničnieko nereikia“, ir geria degtinę, o uošvis su jomis siurbsto šildytą degtinėlę. Katrės motina sužino apie ligą tik per svetimus žmones, ir daktaro nespėjama parvežti. Kaltė padalyta visiems, todėl nė vienas jos nejaučia.

Katrė priekaištauja tėvams, kad atidavė ją „į tokį pragarą“, ir prisimena tėvo pažadą, kad Jonas „mylės tave ir klausys“. Ji gėdijasi pati savęs, nes motinai buvo prižadėjusi tėvus lenkti ir rūsčiu žodeliu neužgauti, o dabar barasi: „Kuo aš pavirtau?!“ Vis dėlto ji sako: „Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to.“ Monologas parodo, kad Katrė ne pikta iš prigimties. Jos barniai yra atsakas į nuolatinį žeminimą.

Jonas tinginys ir abejingas: miega dienomis, į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“, nuo darbo išsisuka. Jurgienė jį vadina „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Katrė stengiasi jį pabudinti, „žmogumi atversti“, bet nieko negali. Lemtingomis akimirkomis jis jos neužstoja: kai ji nukrenta nuo vežimo, „Nė skersas nepažvelgė“, o kai ji suserga, nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną. Jo kaltė yra abejingumas: žmona jam nerūpi.

Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją keikė mirdamas, ir negali su tuo susitaikyti: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Ji klausia, ar galėjo grįžti „iš pusiaukelės“, ir atsako vaizdu: ją gena „pikto dievo rykštė“ ir atsigręžti neleidžia. Atpildo ji nesitiki, tik akmens vietoj duonos. Vienintelis jos noras yra prisiglausti prie gimtosios žemės, būti „tėviškės arimų slieku“ ar rugiagėle rugiuose. Kaltė lieka neišspręsta, o paguodą teikia tik meilė gimtajai žemei.

Sapne ji grįžta į vaikystės bažnyčią tarp žydinčių kaštanų. Kiti žmonės drąsiai eina prie altoriaus, o ji stovi prisiglaudusi prie pilioriaus, gedulingu šydu prisidengusi, nes „Tiek daug, tiek daugel klydę“. Tada iš sakyklos prabyla Kristus („Jisai – iš Galilėjos“): „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ Tai Evangelijos žodžiai apie nusidėjėlę. Kalbančioji jaučia, kad atleidimas skirtas jai, ir jai taip graudu, kad malda nebetelpa širdyje.

Kaip Odisėjas, ji ilgai klajoja svetimoje jūroje ir mato savo kraštą tik širdyje: „brangiausią uostą, / Kuris vadinas Lietuva“. Tačiau ji abejoja, ar ištesėjo „duotą žodį“, ir klausia Odisėjo, koks yra kraujo ir keršto skonis. Ji yra moteris, „tik Odisėja“, ir jos „Homerai neminės“. Vis dėlto ji žada būti teisėja tiems, kurie skriaudžia jos giminę.

Pirmame posme vilkė, nesiilsėjusi, nevalgiusi ir negėrusi, bėga laukais klupdama, o miško glūduma ją šaukia ir užliūliuos „Amžinuoju miegu“. Miškas priima savo žvėrį. Kalbančioji trokšta, kad tėvynė taip pat priimtų ją, pavargusią ir persekiojamą, bet nėra tuo tikra. Todėl eilėraštis baigiasi žodžiais „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ Čia susipina ilgesys, nuovargis ir baimė būti nepriimtai.

Visos kartos: pirmieji kirto iš bado, o palikuonys mišką pardavė ir pragėrė.. Kaltė dalijama kartoms. Pirmuosius kirsti paragino pats miškas: „Broliukai, ginkitės nuo bado!“, todėl jų kaltė maža. Jų vaikai tęsė vaitodami, anūkai dūsaudami aikvojo, o proanūkiai vežė parduoti po keturias dešimtis vežimų, ir pinigai daugiausia nuėjo arielkai. Būtinybė pamažu virsta švaistymu. Pirmas ir ketvirtas atsakymai kaltę suverčia vieniems, nors kirto visos kartos. Trečias netinka, nes vėlesnės kartos kirto jau ne iš bado.

Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.

Plaučiūnas pernai per talką taip prisigėrė, kad naktį pametė dalgį. Pasigedęs jo tik po metų, jis kone užmušė pačią ir vaikus, o Karaliaučiuje, užuot pirkęs naują dalgį, pragėrė kuiną ir parėjo pėsčias. Kai jis pagaliau ėmė pjauti savo pievą pjautuvu, kaimynai jau buvo suvalę rugius. Bleberio bernas Paikžentis mato platesnę bėdą: būrai perima ponų papročius ir jau juokiasi, „kad Krizas Krizą prigauna“. Donelaitis būrų neidealizuoja: daug skriaudos jie padaro patys sau.

Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.

Pripažįsta, kad ponai būrą lupa, bet sudegintų kaimynų namų bėda nepateisina.. Dočys neatgailauja ir apie gaisrą nekalba. Jis prašo susimylėti, kad „iš bėdos“ nusišauna kelias varnas, ir kaltina ponus: „Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“ Vienas šaltyšių sutinka, kad ponai būrą, „vis pinigų daugiaus norėdami, lupa“, ir kad „dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda“. Tačiau jis priduria, kad negerai, jog savavalninkas, šaudydamas „durnai“, supleškino kitiems namus. Skriauda pripažįstama, bet ja nusikaltimas neteisinamas.

Kad jam liko sąžinės žaizda: jis suprato, ką reiškia skriausti silpnesnį.. Strėlė liko katytės krūtinėje, o šūvį pasakotojas nešioja savo krūtinėje: tai sąžinės žaizda. Lanką ir strėles jis sulaužė, ir tas šūvis liko vienintelis jo gyvenime. Vis dėlto jis sako, kad šūvis buvo „laimingas“. Galima suprasti, kad nuo jo prasidėjo supratimas, ką reiškia skriausti silpnesnį. Niekas jo nenubaudė, jį baudžia jo paties atmintis.

Nes nori, kad vaikai atsimintų, kaip skaudžiai buvo baudžiami jų tėvai.. Tai ta pati lazda, kuria Dumbrauckas jį sumušė už dobilų kuokštelę ir kurią paliko jam „atminimui“. Tėvas nori, kad vaikai, į ją žiūrėdami, atsimintų, jog ir jų tėvai buvo skaudžiai baudžiami, ir nepyktų, kai patys kartais gauna žabeliu. Jis net svarsto, ar ponai nebaudė „dėl mūsų gero“. Motina nesutinka: „Mes savo vaikų taip nemokom.“ Lazda lieka gulėti klėtyje ant lentynos, o ar tėvas teisus, Biliūnas palieka spręsti skaitytojui.

Petrą Sabaliūną, kadaise pasiturintį ir vaikus medumi vaišinusį bitininką, iš namų išvarė sūnus, kuriam jis prieš ketverius metus viską atidavė. Senelis papasakoja seną pasaką apie vaiką, kuris pasigailėjo ne į mišką išvežto senelio, o ragelių, ir priduria, kad tai „tikra teisybė“. Pasakotojas pats senelio neskriaudė, bet duodamas duonos riekę jaučiasi kaltas ir vis atsiprašinėja. Taip kaltė tampa bendra: ją jaučia ir tas, kuris pats nieko blogo nepadarė.

Jokūbas užmušė vagį, gindamas savo kumelį, o gal ir gyvybę: prie lavono rado revolverį ir peilį. Kūną jis nuvežė toli nuo namų ir užmovė jam ant galvos apynasrį; iš to žmonės ir suprato, už ką vagis užmuštas, ir sakė, kad „tokiam ir reikėjo“. Vis dėlto Jokūbas pats save baudžia visą gyvenimą: kirminas ėda krūtinę, naktimis surinka per miegą, eina išpažinties, aukoja bažnyčiai. Prisipažinti valdžiai neleidžia baimė prarasti ūkį, šeimą ir kraštą, be to, jis netiki, kad kalėjimas žmogų pataiso. Pats Jokūbas pripažįsta, kad vagis galėjo vogti ir iš bado. Apsakymas baigiasi klausimu, ką jam pasakys Visagalis: įstatymo ir sąžinės teismai čia nesutampa.

Pirmasis skyrius vyksta dabartyje: džiovininkas ilsisi miške, aplink linksmi, gražiai apsitaisę vasarotojai, ir staiga pasirodo moteris, kurios dejavimui „nėra raidžių“. Ji kartoja tą patį: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?“ Tarp linksmų ponų ji atrodo kaip „memento mori“. Pasakotojas pats sunkiai serga ir norėjo bent valandėlę užmiršti savo ligą ir tai, kas dedasi už miško, todėl ši moteris jį sukrečia dar labiau. Skaitytojas, kaip ir pasakotojas, iš pradžių nieko nesupranta, todėl antrąją dalį skaito ieškodamas atsakymo. Be to, pabaiga parodoma iš karto: kiekviena Juozapotos viltis skaitoma žinant, kuo ji baigsis.

Ji išeina ieškoti vyro, miške vos ištrūksta nuo girto kareivio, o grįžusi randa sumuštą Damulį. Rudenį Kazys parneša žinią, kad Petras suimtas, ir Juozapota eina į miestą. Aikštėje, kur stovi kartuvės, ji suklinka ir apalpsta. Atsigavusi tegali kartoti tą patį klausimą, o kūdikis gimsta negyvas. Valdžia ją įmeta į kalėjimą, muša ir plaka, bet paskui paleidžia „kaip beprotę, jai nebekenksmingą“: ištremti neverta, nes tokia bausmės nesupras. Pasakotojas tik priduria: „Laimė, kad to nebejautė...“ Ant jos žemės jau sėdi kitas, o ji lieka kampininkė, kurią maitina kaimynai.

Kai pinigai baigiasi, ponia išvadina Smilgą niekšu, o kai jis bando sukelti jai „sceną“, išvaro iš namų. Žmona, pati sunkiai dirbdama, jo nepriima ir vadina valkata. Smilga klausia „Kur link dabar?“ ir grįžta ten, kur viskas prasidėjo, tik jau be darbo ir namų. Riebūs žvirbliai, panašūs į pralobusius karo pirklius, be atodairos gnaibo duoną iš jo rankos: galima skaityti kaip ženklą, kad juo lengvai naudojasi kiti. Užburtos jachtos lieka tik vaizdu jūroje, į kurį jis gali žiūrėti, bet kuriame jam vietos nėra.

Skęsdamas Dalba žadėjo: „nieko negailėčiau tam žmogui“, kuris jį išgelbės, bet gelbėtoju tapo šuo, ir pažadas lieka neištesėtas. Jo atgaila tėra trijų dienų pasninkas, o tai, kad jis taps geresniu žmogumi, jam atrodo taip pat aišku kaip planas atstatyti ūkį ir užtverti kelią. Grįždamas jis jaučia, kad „lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas“, ir baigia darbą ramiai, tarsi tvarkytų ūkį. Savickis parodo, kad įprotis ir savimeilė stipresni už dėkingumą, o tikras atsivertimas neįvyksta.

Už durų Kazimieras išrėžia, kad žmona žadėjo nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį. Eimutis stovi „visai šaltas“, o ginčo balsai jam skamba lyg svetimų žmonių komedija. Ugnį jis uždega „kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką“, nes „reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų“, ir nori, kad vėjas sunaikintų sodybą ir padėtų išdildyti praeitį. Poelgį galima skaityti ir kaip kerštą, ir kaip atsižadėjimą: už užsklęstų durų lieka žmonės, o tekstas taip ir nepasako, kas jiems nutiko. Pabaiga ironiškai rami: Alžyre Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją.

Iki pat pabaigos Grauža atrodė kaip laisvas nuotykių ieškotojas, o ši žinia apverčia visą novelę: pavadinime minimi jo nuotykiai yra neištikimybė žmonai ir dviem vaikučiams, kuriuos, anot pasakotojo, jis mylėjo. Račienės pamoka tinka ir jo paties namams. Jis nusprendžia „pasitaisyti“, bet į provinciją negrįžta ir važiuoja į Berlyną, kur ketina išspręsti klausimą „Kas toliau?“ Ironija ta, kad pasitaisymas atidedamas, ir jis vėl bėga ten, kur visada bėgdavo.

Kaltinamajame akte parašyta, kad jis nemylėjo tėvynės, bet šį kaltinimą jis atmeta. Jis mylėjo, matydamas tėvynės laukus vergijoje ne kartą verkė kaip kūdikis ir sąžinės nepardavė. Kaltas jis dėl tylėjimo. Jis matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, širdyje šimtą kartų prakeikė po teisės pamatais kilusį puvėsių grybą, bet lūpos neprabilo. Matė, kaip tie, į kuriuos dabar kalba, veda milijonus į bedugnę, ir nesušuko, kad gana, todėl pats prašo jį sušaudyti.

Perkūnas sudaužė gintaro rūmus, nes žmogus palietė deivę, ir nuo tol Jūratė vaitoja.. Jūratė pamilsta žemės sūnų Kastytį, ir jiedu laimingi gintaro rūmuose. Perkūnas supyksta, kad žmogus drįso paliesti deivės skaistybę, ir žaibu sudaužo rūmus, o Kastytį banga išmeta negyvą ant smėlio Palangoje. Nuo tol vakarais bangos barsto krantą gintarais ir girdėti, kaip verkia Jūratė. Lietuvė gintarais puošiasi prieš bernelį, bet meilės dainas dainuoja liūdnai.

Antrajame pragaro rate viesulas be paliovos blaško gašliųjų sielas. Frančeska pasakoja, kad su vyro broliu skaitė knygą apie riterio meilę ir skaitydami pamilo vienas kitą. Vyras juos užklupo ir abu nužudė, todėl jie mirė neatgailavę. Kol ji kalba, mylimasis verkia, o Dantę jų dalia taip sukrečia, kad jis krinta lyg negyvas. Aistra šiuos įsimylėjėlius pražudo, o Beatričės meilė Dantę išgelbsti, tad poemoje meilė gali ir pražudyti, ir išgelbėti.

P yra lotyniško žodžio peccatum, reiškiančio nuodėmę, pradžia. Skaistyklos kalną juosia septynios terasos, kuriose sielos apsivalo nuo septynių didžiųjų nuodėmių: puikybės, pavydo, pykčio, tingumo, gobšumo, smaguriavimo ir gašlumo. Kai Dantė pakyla į kitą terasą, angelas nutrina vieną raidę. Skaistykloje sielos kenčia su viltimi, nes žino, kad pateks į dangų, o ant pragaro vartų parašyta, kad įeinantieji turi palikti bet kokią viltį. Poema taip rodo, kad kaltę galima išpirkti atgaila.

Nes kuo gilesnis ratas, tuo sunkesnė nuodėmė, o išdavystė sunkiausia.. Pragaras yra piltuvo formos bedugnė, ir kuo gilesnis ratas, tuo sunkesnė nuodėmė ir didesnės kančios. Devintajame, paskutiniame rate išdavikai įšalę į ledą. Ten Ugolinas kremta jį išdavusio Pizos arkivyskupo galvą, nors ir pats baudžiamas kaip išdavikas. Pačiame dugne Liuciferis trejais nasrais kremta Judą, Brutą ir Kasijų. Taip poema išdavystę paskelbia sunkiausia nuodėme.

Jis bijo, kad knyga apie juoką pakirs krikščionybę.. Knyga yra prarasta antroji Aristotelio „Poetikos“ dalis apie komediją ir juoką. Senis juoką laiko pavojingu ir bijo, kad ši knyga pakirs krikščionybę, todėl užnuodija jos lapus, ir ją skaitę vienuoliai miršta. Mirtyse jis įžvelgia Dievo valią ir net pasinaudoja Viljamo spėjimu apie Apokalipsės trimitus. Fanatiškas tikėjimas jį padaro žudiku.

Inkvizitorius visas mirtis suverčia Remigijui, nes paaiškėja, kad jis su keistuoju vienuoliu jaunystėje priklausė eretikų sektai. Grasinamas kankinimais, raktininkas palūžta ir prisipažįsta buvęs eretikas ir žudikas. Inkvizitorius pasmerkia jį, keistąjį vienuolį ir kaimo merginą ir juos išsiveža, nors tikrasis kaltininkas lieka nesurastas. Epizodas rodo, kaip valdžia kankinimų grėsme išgauna jai reikalingą prisipažinimą ir kaip iš baimės žmogus apkaltina pats save.

Herkus Mantas leidžia nužudyti savo mokytoją Hirchalsą. S. Keturakio teigimu, taip vadas išduoda tai, ką visą laiką gynė, žmoniškumą. Drama rodo, kad karas iš vado atima net tai, dėl ko jis kovoja; neatsitiktinai jis pats klausia, kuo tiki.

Ketvirtas paveikslas kartoja trečiąjį: trys kareiviai prie kulkosvaidžio po ąžuolu, tik kitoje fronto pusėje. Heschenas, kaip ir Zajončekas, yra pašto tarnautojas ir telegrafistas, o Fricas prisipažįsta nejaučiąs priešams pykčio. Nušovęs Hescheną iš nugaros, Zajončekas jo nuotraukoje tarsi mato Nendrelę, Pupą ir save. Jis supranta, kad priešas yra toks pat mažas žmogus su šeima, todėl sušunka „Gana žudynių!“, o leitenantui pažadėjus apdovanojimą, numeta ginklus ir vienplaukis nubėga.

Liucė lydi Vasarį visą gyvenimą. Mėnesienos naktį jis nuo jos atsitraukė, o netrukus ji sutiko tekėti už daktaro Brazgio: „Nemyliu, bet tekėsiu!..“ Kaune tarp jų užsimezga slaptas ryšys, kurį Vasaris vėliau nutraukia. Po sūnaus Vytuko mirties Liucija nusinuodija, o laiške rašo sužinojusi esanti kanauninko Kimšos duktė. Po laidotuvių Kimša sako, kad kaltas jis pats, o kaltas ir Vasaris. Vasaris jaučia baimę, tarsi iš tiesų būtų kaltas, ir abejoja, ar turi teisę mylėti Auksę.

Lajui išpranašauta, kad jį nužudys sūnus, todėl naujagimis paliekamas kalnuose, bet jį randa piemenys ir užaugina Korinto karalius Polibas. Iš orakulo išgirdęs, kad nužudys tėvą ir ves motiną, Oidipas nebegrįžta į Korintą. Kelyje jis užmuša nepažįstamąjį, kuris buvo Lajas, o įminęs Sfinkso mįslę tampa Tėbų karaliumi ir veda Jokastę, savo motiną. Bėgdamas nuo pranašystės, jis kaip tik ją išpildo. Kai tiesa paaiškėja, Jokastė pasikaria, o Oidipas išsiduria akis ir palieka Tėbus.

Faustas ateina su raktais jos išvaduoti, bet jo lūpos jai atrodo šaltos. Margarita prisipažįsta pražudžiusi motiną ir nuskandinusi kūdikį, mato kraują ant jo rankų ir prašo pasirūpinti kapais. Bėgti ji nenori, nes nenorėtų klajoti persekiojama ir su nešvaria sąžine. Kai tarpduryje pasirodo Mefistofelis, ji šaukiasi Dievo teismo ir angelų. Mefistofelis sako, kad ji pasmerkta, o balsas iš aukštybių atsako, kad išgelbėta.

Girtas Tilius mintyse prisipažįsta, kad Basiuliškėse pasiliko dėl Agnės, o dabar jį laiko Monika. Agnė veltui laukia jo ant tilto. Kai jis pagaliau atvažiuoja nauju dviračiu, kalba išsisukinėdamas ir gėdijasi savęs, nes viską žino jis, o mergaitė nieko. Grįžęs iš namų, jis žiūri, kaip Agnė gegužinėje šoka su gimnazistais, ir pasitraukia neužėjęs. Kaltė stumia jį tolyn nuo mylimosios, ir Tilius, negalėdamas pasirinkti, Agnę praranda.

Motinos žvilgsnis jam vaidenasi ir vėliau, poelgio jis nepamiršta.. Motina buvo pirmoji sūnaus mokytoja ir pasakotoja, o ligos priepuoliai vis dažnėja. Tėvas nusprendžia, o sūnus, vienintelis, kuriuo motina pasitiki, nuveža ją į ligoninę, sakydamas, kad jie važiuoja į Palangą. Apie tą kelionę jis rašo: „Ji nerėkė. Ji žiūrėjo.“ Motinos žvilgsnis jam vaidenasi ir vėliau. Jis apgavo motiną, kuri pasitikėjo tik juo, ir šios kaltės negali pamiršti.

Pasiuntinys praneša, kad Antigonė oloje pasikorė, o Haimonas, puolęs tėvą kardu ir nepataikęs, persmeigė save ir mirė ją apkabinęs. Euridikė, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie aukuro, prieš mirtį prakeikusi vyrą. Kreontas parneša sūnaus kūną, pats pripažįsta, kad jį pražudė jo paties neprotingi sprendimai, ir meldžia sau mirties. Choras užbaigia tragediją žodžiais, kad išmintis yra didžiausia laimė, o išpuikėlių dideli žodžiai atsiperka skaudžiais smūgiais.

Prie Kapulečių kapo susirenka sargai, kunigaikštis ir abiejų giminių tėvai. Montekis pasako, kad jo žmona mirė iš sielvarto dėl sūnaus tremties. Vienuolis Lorencas papasakoja apie slaptas vestuves ir savo planą. Kunigaikštis kaltina abi gimines dėl neapykantos ir prisipažįsta, kad pats per ilgai toleravo jų vaidus, todėl neteko dviejų giminaičių, Merkucijaus ir Pario. Jis sako, kad nubausti visi. Tik tada Montekis ir Kapuletis susitaiko.