Miškais ateina ruduo

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.

1. 1.

   1–2 skyriai. Paskutinės miško kirtimo dienos

   Žiemos pabaigoje miškakirčiai prie Vilkijos kerta popiermalkes Melamedui. Jaunas Tilius, buvęs puskarininkis, dirba poroje su stipriu ir patyrusiu Raudonuoju Petru. Tilius laukia laiško, kviečiančio į valdišką tarnybą, ir pasakoja Petrui, kad anksti mirus tėvui jam, vyriausiajam, teko padėti motinai užauginti jaunesnius brolius ir seseris. Šeštadienį prasideda atlydys. Melamedo įgaliotinis Špicas siūlo kirsti ir naktį, kad medieną spėtų išvežti, kol polaidis nesugadino kelio. Petras derasi už visus, ir pats Melamedas sutinka mokėti po du su puse lito už erdmetrį, jei iki kito vakaro neliks nė vieno nenukirsto medžio. Tilius pyksta, nes šeštadienio vakarą norėjo praleisti namie arba Gužienės troboje.

2. 2.

   3–4 skyriai. Užmokesčio vakaras Gužienės krautuvėje

   Virsnės yra kaimelis prie naujo vieškelio ir tilto, šalia eiguvos, o už upės stovi Basiuliškių vienkiemis. Veronika Gužienė laiko krautuvę; ten Špicas moka uždarbį, kirtėjai geria ir pagerbia Petrą. Tilius kalbina jauniausią Gužienės dukterį Agnę ir meluoja jai jau gavęs tarnybą. Užsuka buvęs viršaitis Doveika, jo jauna žmona Monika lieka laukti važyje. Krivickas Vargdienis puola Doveiką ir vos neprasideda muštynės, o Doveikai išvažiavus rauda, kad šis suėdė jo žemę. Eigulys Baikštys praneša, kad valdžia pradės kasti Vilkiją ir sausinti tyrelį. Gužienė nutaria palikti Špicą nakvoti mergaičių kambaryje. Išgirdęs Agnės šauksmą, Tilius įsiveržia ir sumuša Špicą.

3. 3.

   5–6 skyriai. Daboklė, samdymas ir perplėštas laiškas

   Už muštynes Tilius karo komendanto įsakymu dvi savaites sėdi valsčiaus daboklėje. Turgaus dieną jis pasakoja Petrui ir eiguliui, kad laiškas atėjo: jį skyrė į pasienio policiją, bet nuovadoje jį išjuokė ir pasakė, kad nubaustam valdiška tarnyba užsidarė. Eigulys suveda Tilių su Doveika, ir šis pasamdo jį į Basiuliškes. Restorane Tilius susipažįsta su jaunąja Doveikiene. Prieš Velykas jis pėsčias grįžta į Virsnes, skaldo malkas Gužams, o Agnė jį palydi iki tilto. Vilkija patvinusi, po tiltu plaukia popiermalkės. Tilius perplėšia kvietimą į tarnybą ir išmeta skiautes į upę.

4. 4.

   7–9 skyriai. Basiuliškės ir Velykos

   Basiuliškės yra turtingas, moderniai įrengtas ūkis, kuriame dirba pirmavedys Jonas, tarnaitė Julė ir šlubas piemuo Laurynas. Monika pasitinka naują berną vynu. Per Velykas Doveika meldžiasi prie pirmosios žmonos kapo. Agnė padovanoja Tiliui margutį su dviem įrašytomis raidėmis, jie supasi eigulio sūpynėse, paupyje bučiuojasi, bet Tilius susilaiko. Kelyje juos užkalbina vachmistras Žeimys ir pagrasina Tiliui. Vakare Žeimys su veterinoriumi svečiuojasi Basiuliškėse; Laurynui pakišus mintį, Tilius paleidžia vachmistro valdišką arklį. Monika ateina į bernų kambarį ir pasako tai mačiusi. Laurynas nusiveda girtą Žeimį pas Gužus ir dar labiau nugirdo, Tilius pasisiūlo jį parvežti, o vėliau ateina žinia, kad Žeimį rado prie klojimo su kibiru ant galvos ir degutu išteptu veidu.

5. 5.

   10 skyrius. Kaip Doveika tapo šeimininku

   Prieš keturiasdešimt metų jaunas vyras, sakydamasis paklydęs miške, užeina į Striūnų vienkiemį ir pasisamdo bandininku. Tuo pat metu ten pradeda tarnauti raišas keturiolikmetis piemenėlis: tai Laurynas. Naujokas sumanus ir darbštus, o per kalėdojimą dosniai apdovanoja kleboną. Striūnų duktė Zuzana, raupuota ir jau apie keturiasdešimties, nuo jo pastoja, ir klebonas juos sutuokia. Gimsta sūnus. Petras Doveika didina ir modernina ūkį, tampa valsčiaus tarybos nariu, paskui viršaičiu, nutiesia vieškelį pro savo kiemą, sūnų išleidžia į mokslus. Zuzana visą gyvenimą sunkiai dirba ir saugo tėvų pinigus; 1919 m. plėšikai ją kankina, bet ji pinigų neišduoda. Kai Zuzana miršta, Virsnių grietinės nugriebimo punkte jau dirba jauna pienininkė.

6. 6.

   11–12 skyriai. Kelionė į miestelį ir Monikos praeitis

   Laurynas susipyksta su Doveika ir išeina pas seserį į Kruopiškius, todėl Tiliui tenka vežti grietinę į miestelio pieninę. Prie Melamedo malūno tvenkinio jis sutinka buvusius miško draugus ir prikalbina Tugaudį vakare atvažiuoti pas Milę, nes Gužai išvyksta pas gimines. Vaistinėje Tilius už aštuonis litus nuperka Agnei odekolono. Dvyliktas skyrius grįžta į laiką, kai į Virsnes atvažiavo dvidešimt vienerių metų Monika, ką tik baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą. Ji kilusi iš skurdžios miestelio amatininko šeimos. Doveika iš karto ja rūpinasi, jo samdinys atveža jai lovą, kurią, pasak Doveikos, atsiuntė bendrovė, bet Monika pajunta jam pasibjaurėjimą. Miškų apsupta ji jaučiasi kaip duobėje ir svarsto nusiskandinti.

7. 7.

   13 skyrius. Audros naktis ir prispausti pirštai

   Doveika parsiveža Lauryną atgal. Tą vakarą Tilius ateina pas Agnę, o Tugaudis jau sėdi su Mile. Užeina audra, ir Tilius su Agne pasislepia klėties priestate, kur praleidžia naktį. Žaibas trenkia į liepą, po kuria jie nenorėjo slėptis. Rytą Tilius išeina arti. Sodinant bulves Doveika pasakoja pamokomą istoriją apie bulves, o Monika važiuoja su Tilium ratuose ir dainuoja dainą „Pasisėjau balandėlę daržely“. Krisdamas maišas prispaudžia Tiliui pirštus. Monika juos aprišia namuose, prisispaudusi jo ranką prie savo krūtinės.

8. 8.

   14–15 skyriai. Agnė, Tiliaus praeitis ir darbo sutartis

   Gužienė nori atiduoti Agnę krikštamotei, tėvo seseriai, kuri žada jai namus, žemę ir jau parinktą jaunikį. Agnė priešinasi; vakare prie upės ji pasiskundžia Tiliui, ir šis sako jos niekam neatiduosiąs. Keturioliktame skyriuje papasakota Tiliaus tėvo istorija: jis kariavo Mandžiūrijoje, dirbo Škotijos kasyklose ir Amerikoje, grįžęs neteko santaupų, o vėliau žuvo, užgautas vėjo malūno sparno. Penkioliktame skyriuje Doveika, varginamas Krivicko ginčo dėl daržinės ir netekęs viršaičio vietos, nutaria Tilių pasilaikyti vietoj išeinančio Jono. Jie pasirašo sutartį, ir Tilius lieka Basiuliškėse iki metų galo, nors ketino eiti kasti kanalo.

9. 9.

   16 skyrius. Prasideda sausinimas

   Prie Vilkijos susirenka daugiau kaip šimtas griovkasių: miesto bedarbiai, mažažemiai, pabėgę bernai ir gimnazistai, vieni norintys užsidirbti, kiti ieškantys nuotykių. Vienas gimnazistas parverčia Každailą, kuris su jais susikivirčijo. Kultūrtechnikas skirsto vyrus į būrius, o girininkas aiškina, kad ežero lygį nuleis dviem metrais ir atvers kelią durpėms. Atvykus apskrities valdininkams, Krivickas Vargdienis jų akivaizdoje skundžiasi, kad Doveika atėmė jo žemę, ir Doveika pasijunta pažemintas. Monika ruošia vaišes svečiams ir per Tilių pasikviečia Agnę padėti.

10. 10.

    17–18 skyriai. Monikos santuoka ir jos meilė

    Agnė pasakoja Tiliui, kaip svečiai gyrė Moniką ir kaip ši skundėsi jai nuobodžiu gyvenimu. Doveika nemiega, o Monika jo vengia ir miega atskirame kambaryje. Septynioliktas skyrius grįžta į piršlybas: Doveika prisipažino Monikai meilę, ji sutiko tekėti, bet dar prieš vestuves ūkis turėjo būti užrašytas jai. Vestuvės buvo tylios, be giminių; Doveikos sūnus neatvažiavo ir pasakė niekada nebegrįšiąs į tėviškę. Aštuonioliktame skyriuje Monika per nemigos naktį supranta mylinti Tilių. Miršta senasis Baikštys, Tilius su kalviu kasa jam duobę. Per šermenis Monika sulaiko Tilių kelyje, ir jie dingsta po eglėmis.

11. 11.

    19–20 skyriai. Vasara, griovys ir slaptas ryšys

    Griovkasiai gerai uždirba, sekmadienį geria paupyje. Tugaudis guodžiasi, kad Milė susidėjo su dešimtininku, ir sako, kad Agnė vaikštinėja su gimnazistu. Girtas Tilius mintyse prisipažįsta, kad pasiliko dėl Agnės, o dabar jį laiko Monika. Dvidešimtame skyriuje Doveika, apeidamas rugius, randa išgulėtą vietą ir moteriškas šukas, bet nieko neįtaria. Vieną sekmadienį Monika palieka vyrą mišparams ir atbėga pas Tilių į daržinę. Ji sako jį mylinti ir pradėsianti pavydėti jo Agnei, o išeidama pasako, kur rasti vyno.

12. 12.

    21–22 skyriai. Atsisveikinimas su Agne

    Griovys jau išeina iš tyrelio ir miško. Agnė veltui laukia Tiliaus ant tilto, o krikštamotė atsiveža jai jaunikį, vargonininką poną Mečislovą. Pagaliau Tilius atvažiuoja nauju dviračiu, bet su Agne kalba išsisukinėdamas ir gėdijasi savęs. Per parapijos atlaidus jis važiuoja namo pasveikinti motinos vardo dienos. Grįžęs jis žiūri, kaip Agnė gegužinėje šoka su gimnazistais, ir pasitraukia neužėjęs. Vakare Laurynas ant slenksčio kalba apie padegimą ir kerštą. Monika išvaro įkaušusius svečius ir pažada naktį ateiti pas Tilių.

13. 13.

    23–24 skyriai. Rugpjūtis ir miško gaisras

    Monika ir Tilius susitinka visur, kur tik gali, o daina „Pasisėjau balandėlę daržely“ tampa jų slaptu ženklu. Paaiškėja, kad epigrafo eilutės apie vyrą laidoką yra tos pačios dainos posmai, kuriuos moka Tilius, o Monika žino ir tolesnį posmą apie vyrą, kuris ištrūks. Paupyje vyrai pasakoja, kad Gužas išmetė Každailą, kai šis kabinėjosi prie Veronikos, o Krivickas sako, kad verčiau būtų sudeginęs savo buvusią daržinę. Rugpjūtį užsidega valdiškas eglynas. Komisija nustato, kad ugnis atnešta. Gaisrą sustabdo priešpriešine ugnimi, o Doveika visus gesintojus vaišina alumi. Agnė pamato, kaip Monika šluosto Tiliui kaktą. Laurynas tvirtina Tiliui, kad mišką kažkas padegė tyčia ir taikė į Doveikos eglyną. Jis prisipažįsta ir pats seniai norėjęs padegti Doveikos trobas ir sako tikįs, kad Tilius Doveiką palauš.

14. 14.

    25 skyrius. Agnė išvažiuoja

    Rūksta tyrelio durpynai, laukus slegia sausra. Agnė nusprendžia važiuoti pas krikštamotę, iš nuotraukos iškerpa Monikos galvą ir atsisveikina su kaimynais. Laurynas gąsdina Gužą sakydamas, kad žino, kas padegė mišką, ir pasakoja, kad Doveika naktimis nemiega, išvalė šautuvą ir pakabino jį prie lovos. Rudens rytą Agnė sėda į autobusą; tame pačiame autobuse į apskritį važiuoja ir Doveika. Agnė jam užsimena, kad Tilius turi kitą, geresnę, ir visai čia pat. Doveika ilgam nutyla.

15. 15.

    26 skyrius. Kvietimas į tarnybą ir Monikos žinia

    Rudenį Tilius aria. Brolis atveža jam laišką: Tilius skiriamas vyresniuoju eiguliu. Eigulys Baikštys paaiškina, kad tai buvęs žvalgas ir puiki valdiška tarnyba. Tilius nežino, ką daryti. Vakare Monika atbėga į šeimyninę: Doveika laišku pranešė nakčiai negrįšiąs. Išgirdusi apie tarnybą, ji sako, kad jiedu apsieis be jos, ir prisipažįsta laukianti Tiliaus vaiko. Ji ketina apie vaiką pranešti Doveikai ir sako, kad šis, laukdamas sūnaus, iš puikybės ilgai netvers, o jiedu turi sulaukti savo laiko. Tilius siūlo bėgti kartu ir gyventi iš savo darbo. Tuo metu prie durų sustoja žingsniai.

16. 16.

    27 skyrius. Gaisras ir šūviai

    Autobuse Doveika supranta, kad apie jo žlugimą žinojo visi, išskyrus jį patį. Mieste jis geria restorane ir prisimena rugiuose rastas šukas. Parašęs žmonai, kad negrįš, jis išlipa netoli namų ir sutemus grįžta su pistoletu. Monikos lova tuščia, Tiliaus guolis ant šieno taip pat. Pasiėmęs šautuvą, jis eina prie atokios daržinės, kurios prašė Krivickas, tikėdamasis ten užklupti žmoną su Tilium. Daržinė užsiliepsnoja, nuo jos bėga žmogus, ir Doveika jį nušauna. Tai Krivickas Vargdienis. Doveika tempia lavoną prie ugnies, bet tai pamato atjojęs eigulys, kuris sako, kad Doveiką reikėtų areštuoti. Doveika nueina namo. Kieme tarp samdinių Doveika randa Moniką su Tilium ir šauna iš pistoleto. Tilius pastumia Moniką, puola Doveiką ir sužeidžiamas į šoną, o Laurynas prispaudžia Doveiką prie žemės ir liepia jį surišti. Kas vėliau nutiks Doveikai, Monikai ir sužeistam Tiliui, romanas nepasakoja.