Gamta

Severja vienintelė mėgsta „ištaigą ir dailę“: jos klėtelė švari, papuošta paveikslais ir žolėmis, kvepia ajerais ir krembliais. Ji taip kruopščiai valo dulkes, kad jos klėtelėje nėra net blusų, kurios kitas merginas sukapoja. Ji yra geriausia krembliautoja, jos rauginti krembliai pelno visų meilę, o pati ji to nė nelaiko nuopelnu. Ji drąsi gamtoje, nebijo miško ir net lūšių. Pasakotojas sako, kad ji buvo „verta nemenko likimo“, bet gyvenimas „kitaip pasuko savo ratą“.

Ežero vaizdai yra dabartis: skaisčios bangos, Alpės, Liucernos varpai, rožių kvapas. Vakaras gražus ir ramus, ir būtent ramybė pažadina svajones. Jos skrenda į „Tėvelių šalis“, ir eilėraštis persikelia į praeitį: žemčiūgai ir jurginai prie langų, sesutė su rūtomis, brolio juodbėrėlis, Dubysa. Šveicarijos grožis tik primena savą kraštą ir prabėgusią jaunystę, todėl pabaigoje per skruostą rieda ašara.

Graži ji gamta ir dainomis, brangi patirtu vargu ir tuo, kad ją gynė bočiai.. Grožį kuria gamta ir daina: dangaus mėlynė, Dubysos slėniai, Nevėžis, vyturėlis, sesučių dainos. Brangumą lemia patirtas vargas („tiek vargo, kančių prityrei“) ir bočių kovos: „Ne veltui bočiai tave taip gynė“. Dvarai eilėraštyje irgi puikūs, bet jie pamynė tėvų kalbą, todėl „mūsų širdis mažai ką riša“. O bažnyčios „ne auksu žiba“, bet dega „meilės, maldos galybe“.

Pirmiausia jis prašo Baltijos, kad užlietų jam krūtinę šalta banga arba suteiktų galią išreikšti tai, ko trokšta širdis, taip galingai kaip ji pati. Trečiame posme jis prisipažįsta, kad jam liūdna, ir prašo vėtrų, kad užkauktų smarkiau. Paskutiniame posme jis trokšta draugo, kuris nujaustų sielos skausmus, neišduotų paslapties ir liktų amžinai neramus. Tas draugas labai panašus į pačią jūrą: eilutės apie marias „prie šono arčiau“ ir apie draugą stovi greta. Jūra tinka, nes jos nerimas toks pat didelis kaip jo.

Perkūnas sudaužė gintaro rūmus, nes žmogus palietė deivę, ir nuo tol Jūratė vaitoja.. Jūratė pamilsta žemės sūnų Kastytį, ir jiedu laimingi gintaro rūmuose. Perkūnas supyksta, kad žmogus drįso paliesti deivės skaistybę, ir žaibu sudaužo rūmus, o Kastytį banga išmeta negyvą ant smėlio Palangoje. Nuo tol vakarais bangos barsto krantą gintarais ir girdėti, kaip verkia Jūratė. Lietuvė gintarais puošiasi prieš bernelį, bet meilės dainas dainuoja liūdnai.

Ji tyliai aukojasi ir plauna mums kojas, nors ją trypiame.. Kalbantysis renkasi žolės tikėjimą. Žolė eilėraštyje tampa nuolankia dievybe, kuri tyliai aukojasi ir, kaip Kristus, plauna mums kojas. Žmonės ją trypia kaip ir visus dievus, bet ji artėja, kad pakiltų aukščiau už juos ir visus užklotų. Visus užklojanti žolė primena kapą, todėl eilėraštis kalba ir apie tikėjimą, ir apie mirtį.

Kalbantysis prisimena kraštovaizdį, kuris jį užaugino: lauką, pievą, kelią, upę. Paskutiniame posme tų daiktų vardai jau skamba kaip žodžiai, ir iš jų išauga „vienas žodis: Lietuva.“ Tėvynė čia yra vaikystės kraštovaizdis, virtęs kalba. Tai būdinga Marcinkevičiaus lyrikai, kurioje kaimiškoji tėviškė dažnai tampa visos Lietuvos metonimija.

Balsai sudaro sutartinę, o lakštingalos giesmė jaudina lyg Lietuvos dainos.. Miško garsų aprašymas sudėliotas kaip klausimai ir atsakymai („Kas ten šlama?“), o visi balsai galiausiai „sutartinę taiso“. Sutartinė yra senoji lietuvių daugiabalsė daina, taigi miško triukšmas virsta daina. Lakštingalos balsas „vis dūšion įsmenga“, „lyg Lietuvos dainos“. Gamta ir tautos kūryba čia sulyginamos, todėl miško netektis tampa ir kultūros netektimi. Apie piemenų dainas ar baimę miške čia nekalbama, o miško ošimas dainų nenustelbia.

Pirmiausia parodoma tuštuma, „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“, ir eilė klausimų, kur dingo paukščiai, žvėrys ir miško ūžimas. Atsakymas trumpas: „Visa prapuolę“. Todėl gražus miškas, prasidedantis žodžiais „Miškan, būdavo, eini“, skaitomas kaip prisiminimas. Skaitytojas nuo pat pradžių žino, kad viso to nebėra. Iš pirmų eilučių girdime ir kalbantįjį, kuris gedi savo krašto.

Jau pradžioje keturios eilutės iš eilės eina per pojūčius: „Kur tik žiūri“, „Kur tik uostai“, „Kur tik klausai“, „Ką tik jauti“. Po medžių vardijimo eina ilga ištrauka apie kvapus: pušų sakai, dobilai, čėbrai, skruzdėlyno kvapas, žiedų dvelksmas. Kvapai taip susimaišo, kad „nei nosis šių kvapų visų nepažįsta“, ir kyla kaip smilkalai, „Dievui ant garbės“. Gamtos aprašymas virsta šventovės vaizdu, o skaitytojas jaučiasi stovįs pačiame miške.

Miške lietuvis dažnai verkia, pats nežinodamas ko, o paskui „ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja“. Iš to, sako poetas, kyla ašaros, šventos pajautos ir giesmės. Tada ištariama „Dabar visa prapuolę...“, bet ant to paties plyno lauko mintis atgaivina šilelį: „kelmai supuvę atgyja, žaliuoja“. Atmintis grąžina jausmą, kvapus ir garsus, tačiau miško negrąžina.

Antrą dieną marlinas išnyra, ir senis pamato, kad žuvis ilgesnė už jo laivelį. Kuo ilgiau trunka kova, tuo labiau jis žuvį gerbia ir jos gaili, tarsi ji būtų jo draugė, bet vis tiek nori ją nugalėti. Jūra senį ir maitina, ir išbando. Žmogus, kuris gyvena iš gamtos, išmoksta pagarbos tam, su kuo kovoja.

Karvė buvo paženklinta vilko ženklu, todėl ją turėjo papjauti vilkas.. Turguje Gugis nieko nepaaiškino, tik pasakė, kad karvė „Gera, sveika ir pieninga“, bet pirkti jos nereikia. Kai vilkas papjovė Sruogio nupirktą karvę, vyrai paklausė paties skerdžiaus. Jis atsakė: „Nagi ji vilko ženklu buvo paženklinta.“ Seni žmonės iš tiesų kalbėdavo apie tokį ženklą. Dar jis pajuokavo, kad raganiumi būti verta, nes tada moterys gardžiau valgydina.

Su pagiriomis supyko ir ant liepos, ir ant paukščių. Kitą rytą Grainis atsikėlė su pagiriomis: nulaužė žagrės rankeną, plaktuku apsigurino nagus, vaiką supylė diržu. Prisiminė, kad vakar ketino liepą nukirsti, pažvelgė į ją, ir jį pagavo piktumas „ir ant liepos, ir ant paukščių“. Kirsdamas jis dar šaukia paukščiams, kad šie nebegadins „javų bei vyšnių“. Atsikvošėjo tik liepai griūnant, o dabar stovi su kirviu, pats nežinodamas, kam ją nukirto.

Lapinui liepa yra jo paties gyvenimo ženklas: „Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.“ Kai Valainienė skundžiasi, kad dėl liepos pusė daržo gaišta, o Grainis pritaria, Lapinas įpyksta: „Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!“ Grainis įsispiria ir kartoja: „Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu!“ Jis nori parodyti, kad niekas jam neužgins. Vyrai dar kursto senį, kad jam teks mirti greičiau, negu manė. Lapinas spjauna ir išeina „nei neatsisveikinęs“. Kitiems tai alaus ir juokų reikalas, o Lapinui ginčas eina apie gyvybę ir apie tai, ar medis gali būti kieno nors nuosavybė.

Lapinui giria gyva ir šventa: „Ne sodinti girios reikia, bet mylėti...“ Draudimą ganyti jaunuolyne jis laiko piktu, nes „veltui žūna šventa žolelė“. Gružliuose, kur miškų nėra, jam buvo bloga, ir jis apibendrina: „Be miško suskursta žmogus.“ Pasakotojas mąsto praktiškai: miškas iškertamas, bet „Užsėja, paskui užauga jaunas, dar gražesnis...“ Mikas dar paprastesnis: žmonėms reikia pinigų, o jo tėvas nuo pavasario neturi už ką nupirkti jam batų. Lapinas mokytam jaunuoliui atsako: „Aš daugiau išmanau negu tu“, nes visą gyvenimą praleido miškuose.

Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.

Saulė „budino svietą“, sniegas „į nieką pavirto“, gyviai lenda iš pašalių. Nė vienas jų nedejuoja, nors laukuose maisto dar maža: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko.“ Ši pradžia duoda matą: gamtoje kiekvienas patenkintas tuo, ką turi, ir dėkoja Dievui. Todėl netrukus galima kreiptis į žmogų: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint.“ Gamta poemoje yra pavyzdys, pagal kurį vertinamas žmogus.

Jos balsas nutildo vargonus ir smuikus, nors pati ji panaši į būrišką žvirblį.. Lakštingala nei puošni, nei pirmoji: ji laukia, kol kiti paukščiai baigs dainuoti, o atrodo „nei žvirblis būriškas“ ir niekina poniškus rūbus. Bet jos balsui turi nusileisti vargonai, cimbolai, smuikai ir kanklės, o šlovina ją visi, ir ponai, ir būrai. Taip gamtoje parodoma poemos mintis, kad vertė slypi viduje, ne apdare. Netrukus ji pritaikoma žmonėms: išsipuošęs Diksas kalba kvailai, o vyžotas Krizas, garbindamas Dievą, „nei lakštingala čiauška“.

Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.

Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.

Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.

Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.

Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.

Būti švelniai ir palaidoti jį melsvo ledo karste po šerkšnu.. „Ateik, žiema, prie mano šalto guolio / Ir būki man švelni“: kalbantysis prašo užkalti jį „į melsvo ledo karstą“ ir apžarstyti šerkšnu. Mirtyje jis tikisi išmokti mylėti „grožį nuostabios žiemos“. Mirtis jam nebaisi, nes jis seniai įpratęs su ilgesiu žvelgti į jos bedugnę.

Kiekviena pastraipa pradedama tais pačiais žodžiais „Mes esame kalnai“, ir beveik kiekviena prideda po vieną epitetą: aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji. Paskutinėje pastraipoje jie visi sudedami kartu. Kalnai iškilę virš debesų, jų nepasiekia keleiviai ir vasaros džiaugsmas, juos skiria „tamsios bedugnės ir šalta vienuma“. Tačiau jie stovi nuogomis krūtinėmis prieš didžiausias vėtras. Kalnus galima skaityti kaip žmones, kurie stiprūs, bet vieniši.

Triukšmas ir dūmai jį slėgė, o čia jis vėl gali laisvai alsuoti.. Šmulka sako, kad vaikai jį labai mylėjo, gerai maitino ir aprengė. Bet Londone jam rodėsi, kad į galvą „įstatė melnyčią“: ūžesys, trenksmas, fabrikų dūmai, kuriais jis negalėjo kvėpuoti. Grįžęs su kromeliu, jis žiūri į mėlyną dangų ir margas pievas ir „tuojau atgija“. Mamatei jis tyliai pasako dar vieną priežastį: „Seni žmonys nelaba tepritink pri jaunųjų.“

Kvapai nusakomi žodžiais, kurie priklauso spalvai ar muzikos garsui.. Trieiliuose kvapas vadinamas žaliu kaip pievos ir švelniu kaip obojaus garsas, tai yra vieno jutimo įspūdis nusakomas kito jutimo žodžiais. Toks vaizdavimas vadinamas sinestezija. Jis parodo soneto mintį, kad kvapai, spalvos ir garsai atsiliepia vieni kitiems ir sudaro vieną gilią visumą. Gamta sonete yra šventykla, o žmogus eina per simbolių mišką, kuris su juo kalba neaiškiais ženklais.

Vasaros kaitra ir gaisrai auga kartu su Monikos aistra.. Romane gamtos ir žmogaus gyvenimas eina lygiagrečiai. Pavasario atlydys sutampa su Tiliaus ir Agnės meile, o Tiliaus ir Monikos aistrą lydi sausra. Rugpjūtį dega valdiškas eglynas, rūksta tyrelio durpynai, o rugsėjo naktį užsidega daržinė. Ugnis tampa simboliu, kuris auga kartu su aistra ir nelaime.

Kalbantysis pradeda eilute „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,“ ir taip atsisako visuomeninio vaidmens. Jis sėdi po baltos akacijos šakomis, klausosi medyje skambančios melodijos ir užrašo ją smėlyje, paskui groja vamzdžiu ir dainuoja kartu su vėju, paukščiu ir medžiu. Poetas čia tik užrašo tai, ką dainuoja gamta, o užrašas smėlyje primena, kad daina trapi. Civilė Gimbutas šį eilėraštį vadina Radausko poetiniu manifestu.

Nes žydinti gamta stipresnė už knyginį meną ir neleidžia liūdėti.. Pavasarį už lango pradeda žydėti kaštanas, ir kalbantysis pareiškia: „Velniop nueina aukštas menas,“ nes nebegalima liūdėti. Žydėjimas toks stiprus, kad širdys išsilieja kaip upės iš krantų, nuo stalų nulekia knygos, siaučia daktarams nežinomos ligos. Vis dėlto pabaigoje pareini namo apakęs ir plunksna taškai rašalą. Gamta nugali aukštąjį meną, bet plunksna vis tiek imama, todėl poetas estetas pasijuokia ir iš paties meno.

Saulė ir karštis yra pasikartojantis motyvas. Laidotuvių procesija eina kaitroje, o paplūdimyje Merso grįžta ieškoti pavėsio ir randa Reimono priešą. Arabas išsitraukia peilį, ašmenyse sutvieskia saulė, ir Merso šauna. Teisme, paklaustas apie motyvus, jis painiodamas žodžius sako, kad kalta saulė, ir salėje pasigirsta juokas. Pasak tyrėjų, Merso nužudo dėl atsitiktinumų virtinės, o teismas ieško apgalvoto plano, ir šis nesusikalbėjimas rodo absurdą.

Tėvynėje laimė neatskiriama nuo graudulio, ir čia gera net vargti.. Eilėraštis prasideda vien daiktavardžiais: laukas, kelias, pieva, kryžius, mėlyna šilo juosta ir graudi daina. Liepos šlama laime ir savu liūdesiu kartu, o eilėraštis baigiasi šūksniu, kad Lietuvoje gera gyventi, mirti ir vargti. Laimė ir liūdesys šiame kaimo paveiksle eina kartu, ir jis tampa tėvynės vaizdu. Apie apleistą kaimą, miestą ar audrą eilėraštyje nekalbama. „Peizažas“ tapo liaudies daina, ypač mėgta išeivių.

Jis atpažįstamas virpančioje gėlėje ir čiulbančioje paukštelėje.. Abu posmai sukurti vienodai. Ant uolos žydi balta gėlė, kuriai nei lietaus, nei saulės, ant šakos čiulba paukštelė be namų ir be šilko, ir abi tebevirpa kaip sidabro lašas. Kiekvienas posmas baigiasi kreipiniu „Viešpatie, tai Tu ten praėjai.“ T. Venclova šiuo eilėraščiu iliustruoja pranciškonišką tikėjimą, kai Dievas įžiūrimas kiekvienoje pasaulio detalėje. Audros, bažnyčios ar pranašo žodžių šiame eilėraštyje nėra.