Dvylika eilėraščių iš keturių Radausko rinkinių, išleistų 1935–1965 metais. Poetas kuria savą pasaulį iš pasakų, mitų, meno ir gamtos vaizdų, o kasdienybę ir net mitus dažnai rodo su ironija. Pro žaismingus vaizdus prasimuša vienatvė ir kito pasaulio ilgesys.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
8 psl. per vakarą
56 psl. per savaitę · 38 vakarai · baigsi gruodžio 11 d.
Internete arba knygoje, apie 25 min. Paskyros nereikia.
Į ką atkreipti dėmesį
Pasaka ir pasaulis: kodėl „Pasakos“ kalbantysis labiau tiki pasaka nei pasauliu?
Kūryba: kaip „Dainos gimime“ ir „Žiemos dainoje“ gimsta eilėraštis?
Trys strėlės: kas nutinka kiekvienai strėlei ir kodėl paskutinė nedrįsta grįžti?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Henrikas Radauskas (1910–1970) yra poetas estetas: eilėraštis jam kuria savitą poetinę tikrovę.
2.
Gyvenime išleido rinkinius: „Fontanas“ (1935), „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Žaibai ir vėjai“ (1965).
3.
Esminiai bruožai yra estetizmas, antilyrizmas ir estetinė distancija.
4.
Eilėraštis dažnai yra vaizdų spektaklis, kuriame ironija susipina su egzistencijos tragizmo pojūčiu.Plačiau
Tragizmo pojūtis stiprėja vėlyvojoje kūryboje.
5.
Daug nuorodų į mitologiją, literatūrą, dailę ir muziką: Homeras, Venera, Brahmsas, Zaratustra.
Rašiniui
5▾
Ką kūrėjas paaukoja dėl kūrybos?Epizodas Eilėraštyje „Dainos gimimas“ kalbantysis sėdi po baltos akacijos šakomis ir medžio melodiją užrašo smėly.Tai rodo Dėl dainos poetas atsisako visuomeninio vaidmens, nors jo kūrinys trapus kaip raštas smėlyje.
„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,“
Kontekstas Palygink su B. Brazdžionio eilėraščiais: Brazdžionis kalba kaip tautos pranašas, o Radauskas atsisako šio vaidmens.
Ar tikėjimas žmogui yra atrama, ar našta?Epizodas Eilėraštyje „Strėlė danguje“ proto netekęs kareivis apsuptoje tvirtovėje naktį paleidžia strėlę į dangų prašyti pagalbos.Tai rodo Pagalbos prašymas lieka be atsako: neradusi Dievo, strėlė klajoja tuščiame danguje.
„Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,“
Kontekstas Radauskas rinkinį „Strėlė danguje“ išleido 1950 m. emigracijoje, po karo patirties.
Kodėl apie skaudžius dalykus kartais kalbama su ironija?Epizodas Eilėraštyje „Girtuoklis grįžta namo“ mašina meta girtuoklį į juodą klaną ir ima kvatoti, o jis, gulėdamas klane, toliau dainuoja.Tai rodo Žmogaus nuopuolis parodytas juokingai, todėl liūdesys nevirsta graudenimu: ironija saugo nuo sentimentalumo.Kontekstas Palygink su J. Aisčio eilėraščiais: abu poetai mėgsta ironiją, bet Aisčio ji graudesnė.
Ko žmogus gali išmokti iš gamtos?Epizodas Eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėt“ pavasarį už lango pražysta kaštanas, ir nebegalima liūdėti.Tai rodo Žydinti gamta moko džiaugtis gyvenimu ir pasirodo stipresnė už knyginį meną.
„Velniop nueina aukštas menas,“
Kontekstas Radauskas vadinamas grynojo meno poetu: tuo labiau įdomu, kad čia gamta nugali patį meną.
Ką žmogui duoda vaizduotė?Epizodas Eilėraštyje „Pasaka“ pasaulis juokiasi, ant vieškelių paspendęs savo tinklą, o kalbantysis klausosi Pasakos, giedančios kaip lakštingala.Tai rodo Pasakos pasaulis jam tikresnis už tikrovę: vaizduotė yra prieglobstis nuo šiurkštaus pasaulio.
„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
Kontekstas Palygink su B. Brazdžionio eilėraščiais: abu ieško kitos tikrovės, vienas tikėjime, kitas pasakoje.
Epocha
3▾
Eilėraščius periodikoje spausdino nuo 1929 m.; „Fontanas“ išėjo dar Lietuvoje, 1935 m.
„Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir „Žaibai ir vėjai“ (1965) išleisti emigracijoje
1965 m. Čikagoje išėjo rinktinė „Eilėraščiai“, joje paskelbtas naujas rinkinys „Žaibai ir vėjai“
Autorius
4▾
Gimė 1910 m. Krokuvoje, per I pasaulinį karą su tėvais gyveno Rusijoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą
1930–1934 m. VDU studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką, lankė B. Sruogos teatro seminarą
1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV, 1959–1969 m. dirbo Kongreso bibliotekoje
Vertėjas: į lietuvių kalbą vertė Gėtės, Heinės, Pasternako, Milošo ir kitų poeziją
Kūrinys
4▾
Aptariama 12 eilėraščių iš visų keturių rinkinių; daugiausia (6) iš „Strėlės danguje“
Dauguma aptariamų eilėraščių yra ketureiliai su kryžminiu rimu
„Strėlė danguje“ parašyta trimis nerimuotais šešiaeiliais, „Veneros gimimas“ yra eilėraštis proza
„Pasaka“ pradeda pirmąjį rinkinį „Fontanas“; „Žiemos daina“ ir „Strėlė danguje“ davė vardus rinkiniams
Henrikas Radauskas gimė 1910 m. Krokuvoje. Per I pasaulinį karą su tėvais gyveno Rusijoje, 1921 m. grįžo į Lietuvą. 1930–1934 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką, lankė Balio Sruogos teatro seminarą. Dirbo bibliotekoje, buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas, knygų redaktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. persikėlė į JAV, Baltimorėje dirbo fizinį darbą, 1959–1969 m. buvo Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas. Mirė 1970 m. Vašingtone. Vertė Gėtės, Heinės, Pasternako, Milošo poeziją.
Rinkiniai
Eilėraščius periodikoje Radauskas spausdino nuo 1929 m. Pirmasis rinkinys „Fontanas“ išėjo 1935 m. Lietuvoje. „Strėlė danguje“ (1950) ir „Žiemos daina“ (1955) išleisti emigracijoje. 1965 m. Čikagoje pasirodė rinktinė „Eilėraščiai“, kurioje paskelbtas ir naujas rinkinys „Žaibai ir vėjai“. Vėliau išleisti „Eilėraščiai (1965–70)“ (1978) ir kelios rinktinės, tarp jų „Visi eilėraščiai“. Čia aptariami eilėraščiai paimti iš visų keturių poeto gyvenime išleistų rinkinių.
Poetika
Jau „Fontane“ poetas atsisako įsipareigoti tikrovei ar visuomenės tikslams ir poetiniu žodžiu kuria savitą realybę. Enciklopedija esminiais jo bruožais vadina estetizmą, antilyrizmą, estetinę distanciją ir poetinę tikrovės transformaciją. Eilėraštis dažnai virsta dinamišku pasakojimu, vaizdų ir žodžių spektakliu, kuriame ironija susipina su egzistencijos tragizmu. Vaizdus Radauskas semiasi iš pasaulio mitologijos, literatūros, dailės ir muzikos. Tyrėja Civilė Gimbutas pažymi, kad jis dažniausiai rašė posmais, dažnai liaudies dainų ketureiliais, išskyrus apie dvidešimt eilėraščių proza ir dalį laisvąja eile.
Kaip vertinamas
Radausko eilėraščiai išversti į anglų, estų, latvių, lenkų, suomių ir vokiečių kalbas, 1986 m. Jonas Zdanys išleido angliškų vertimų rinkinį „Chimeras in the Tower“. Zdanys jo kūrybą vadina pritaikytuoju estetizmu, o eilėraštį „Strėlė danguje“ laiko kūriniu apie tai, ką menas gali perkeisti ir atverti. Gimbutas „Dainos gimimą“ vadina poeto manifestu. Lietuvoje išleisti du studijų ir atsiminimų rinkiniai apie Radauską (1994 ir 2001 m.).
Kodėl skaitome egzaminui
III gimnazijos klasės išplėstiniame kurse Radauskas yra vienas iš trijų pasirinkimų greta Jono Aisčio ir Bernardo Brazdžionio. Bendrajame kurse renkamasi tik tarp Aisčio ir Brazdžionio. Pagal ankstesnę programą jis buvo privalomų autorių sąraše su pasirinktais eilėraščiais, todėl mokytojai turi daug medžiagos. Programos įgyvendinimo rekomendacijos pataria, pasirinkus plačiau nagrinėti Aistį, pasitelkti ir Brazdžionio arba Radausko eilėraščių. Čia aptariama dvylika eilėraščių iš mokytojo sudaryto ankstesnės programos sąrašo, tekstai skaityti antologija.lt rinktinėje.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
„Pasaka“ (rinkinys „Fontanas“, 1935)
Pirmasis rinkinio eilėraštis. Pro traukinio dūmus, telefono vielas, užrakintas geležines duris, pro karštą ašarą ir į šiaurę lekiančias gerves atskrenda Pasaka, karšta atogrąžų plaštakė, ir mirga spindulių lietus. Toliau vardijami pasakų vaizdai: vaiko koja žengia septynias mylias, vilkai neliečia našlaitės, Eglės broliai dalgiais sukapoja jos vyrą Žaltį, kalba akmuo ir nebylys medis, o kvailys ieško laimės, ant aklos kumelės jodamas per visą žemę. Pabaigoje pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą ant visų kelių, o kalbantysis klausosi, ką jam kaip lakštingala gieda Pasaka, ir sako netikįs pasauliu, bet tikįs Pasaka. Penki ketureiliai, kryžminis rimas, esamasis laikas. Šis eilėraštis tarsi atveria visą Radausko kūrybą: vaizduotės pasaulis jam patikimesnis už tikrovę.
2.
„Fontanas“ (rinkinys „Fontanas“, 1935)
Rinkinio vardą davęs eilėraštis yra mažas rudens parko paveikslas. Ant cementinės urnos guli geltonas lapas, didelis ruduo, o fontano liūtui pro gerklę liejasi pasidabruotas vandens upelis. Liepos „verkia“ stambiais geltonais lapais, dvi varnos kranksi, nežinia kodėl. Antrajame posme vėl pakartojama, kad liūtui pro gerklę liejasi vanduo, ir eilėraštis baigiasi vaizdu, kaip auksinis klevas dreba lyg žvaigždė. Du ketureiliai, kryžminis rimas, esamasis laikas. Kalbančiojo „aš“ čia nėra, jausmas neįvardytas, viską sako tik vaizdai ir kartojimas. Todėl eilėraštis gerai iliustruoja tai, ką literatūrologai vadina Radausko antilyrizmu ir estetine distancija.
Kalbantysis pradeda sakydamas, kad jis nestato namų ir neveda tautos. Jis sėdi po baltos akacijos šakomis. Į jos lapus užklysta dangiškas vėjas, čiulbantis paukštis joje suka lizdą, o medyje skamba tyli melodija. Poetas jos klausosi ir užrašo smėlyje, paskui paima vamzdį, groja ir dainuoja kartu su vėju, paukščiu ir baltuoju medžiu, o virš tos dainuojančios kalvos ūžia nežemiškos spalvos debesys. Penki porinio rimo dvieiliai, esamasis laikas, visas eilėraštis yra vienas ilgas sakinys. Civilė Gimbutas jį vadina Radausko poetiniu manifestu. Poetas čia atsisako visuomeninio vaidmens ir tik užrašo tai, ką dainuoja gamta, o užrašas smėlyje primena, kad daina trapi.
Pagal pavadinimą kalba Homeras, būtuoju laiku prisimindamas jaunystę. Jis gėrė putojantį pieną, valgė nežemišką duoną, žiūrėjo į raudoną žydinčią gėlę. Piemenys jam grojo vamzdeliais po aukštu platanu, bitės auksiniais indeliais nešė medų. Jis sušunka, kad jam beprotiškai sekėsi: vynuogės skubėjo nokti, o sunkios kekės virpėjo prie lūpų. Su lyra klajodami dviese, jie giedojo apie karą ir kardą, apie aukštą šviesią vasarą ir bangą po kojomis. Paskutiniame posme kylančios žvaigždės uždėjo jūrai auksines rankas ir liepė jai nutilti, kad neprikeltų jo. Penki ketureiliai, kryžminis rimas. Būsimojo epų kūrėjo jaunystė rodoma kaip idilė, kurioje gamta tarnauja dainiui, o karas tėra dainos tema.
5.
„Girtuoklis grįžta namo“ (rinkinys „Strėlė danguje“, 1950)
Eilėraštis prasideda kreipiniu į besiilsinčią šventą šeimą, o baigiasi kreipiniu į besimeldžiantį angelą. Tarp jų vidury nakties girtuoklis liaudies dainų žodžiais dainuoja apie mergeles, „darželes“ ir rūteles, o jo klausosi liepos, vežikai ir neužmigę katalikai. Grindinys jam sukasi kaip ratas, lempų spinduliai jį stumdo, o mažas automobilis puola jį lodamas kaip šuniukas. Girtuoklis trenkia mašinai per snukį ir sušunka, kad ji daugiau nebenorės loti, bet automobilis įmeta jį į juodą balą ir ima kvatoti. Gulėdamas baloje, girtuoklis dainuoja toliau, dabar apie žirgelius, „mergelius“ ir darželius. Abiejose dainose jis painioja žodžių galūnes. Esamasis laikas, posmai nevienodo ilgio, antrajame ir trečiajame posme rimas kryžminis, kituose porinis. Tai ironiškas, groteskiškas paveikslas: daiktai elgiasi kaip gyvi, o liaudies dainos motyvai suskamba juokingai.
Kalbantysis tris kartus lygina save su strėle. Pirmąją strėlę paleido vaikas į baltą obelį pajūryje. Žiedų debesis lyg gulbė nusileido į bangą, o vaikas stebisi ir negali atskirti putų nuo žiedų. Antrąją paleido stiprus jaunas medžiotojas į praskrendantį arą. Jis nepataikė, bet sužeidė didžiulę seną saulę, krauju užpylė visą vakarą, ir diena numirė. Trečiąją naktį paleido iš proto išėjęs kareivis priešo apsuptoje tvirtovėje, į galingą dangų, kad prašytų pagalbos. Neradusi Dievo, ji klajoja tarp šaltų žvaigždynų ir nedrįsta sugrįžti. Trys nerimuoti šešiaeiliai, kiekvieno paskutinė eilutė trumpa. Jonas Zdanys šį eilėraštį skaito kaip kūrinį apie tai, ką menas gali perkeisti ir atverti. Trys strėlės rodo vis tamsesnę poeto dalią, nuo žaidimo iki beviltiško klajojimo.
7.
„Kaštanas pradeda žydėt“ (rinkinys „Strėlė danguje“, 1950)
Kalbantysis pareiškia, kad aukštas menas eina velniop ir nebegalima liūdėti, kai pavasarį už lango pradeda žydėti kaštanas. Toliau sakoma, kad kaštanas verčia lyti karštą lietų ir pūsti pietų vėjus ir žydi taip, kad širdys išsilietų kaip upės iš krantų, kad nuo stalų nulėktų knygos, kad siaustų daktarams nežinomos ligos, kad paukščiai švilptų iki užkimimo ir naktį motinos raudotų, dukterims negrįžtant namo. Paskutiniame posme medžiuose dega tylios žvakės, rausvi taškai baltuose žieduose. Paskutinėse eilutėse antruoju asmeniu sakoma, kad pareini namo apakęs ir plunksna taškai rašalą. Penki ketureiliai, esamasis laikas. Gyvenimo ir gamtos jėga čia nugali „aukštąjį meną“, bet pabaigoje vis tiek imama plunksna. Taip poetas estetas pasijuokia ir iš paties meno.
8.
„Angelas ir sesuo Angelika“ (rinkinys „Strėlė danguje“, 1950)
Naujagimis angelas dar negali paskristi. Nusilpusiomis rankomis įsikibęs į medžio šakelę, jis vos girdimai rauda, bijo nukristi ir kelia užverktą veidą į gęstantį debesį. Mieguistame parke poromis praeina našlaičiai, ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės. Pasigirsta žodžiai sesutei Angelikai, kad medyje verkia angelas. Atsakymas skamba, kad jis vėl pradės kliedėti ir kad reikia eiti vakarienės. Du ketureiliai ilgomis eilutėmis, kryžminis rimas, esamasis laikas, paskutinės dvi eilutės yra tiesioginė kalba. Stebuklą pastebi vaikas, o sesuo jį nutraukia kasdieniu reikalu, nors jos vardas skamba beveik kaip žodis „angelas“. Eilėraštis tinka kalbant apie tikėjimą ir vaiko žvilgsnį.
9.
„Žiemos daina“ (rinkinys „Žiemos daina“, 1955)
Rinkinio vardą davęs eilėraštis. Pirmajame posme būtuoju laiku sakoma, kad žiema apsitvėrė sūkuriuotomis gėlėmis, pasiklydusiais paukščiais, griūnančiais sniego kalnais, neįžiūrimais aukščiais ir nepagaunamais švelniais tonais. Antrajame posme eilėraštis gimsta tarsi vėjas, iš nieko, ir skambėdamas neramus bėga per pusnis. Bet daina negali prasimušti pro sniegą ir kaip vėjas sugrįžta į savo namus. Du ketureiliai ilgomis eilutėmis, kryžminis rimas, antrasis posmas esamuoju laiku. Civilė Gimbutas pastebi, kad čia besidriekiantys skiemenys sustiprina ritmą ir sukuria užkalbėjimo ar lopšinės įspūdį. Tai eilėraštis apie patį eilėraštį: jis gimsta iš nieko ir lieka savo uždarame, sniego aptvertame pasaulyje.
10.
„Veneros gimimas“ (rinkinys „Žiemos daina“, 1955)
Eilėraštis proza, dvi pastraipos. Žaibas trenkia į okeaną, ir įtūžusi banga išmeta ją į krantą (kas ji, pasako tik pavadinimas). Ji stovi iki kelių vandenyje, aplipusi dumblu, apraizgyta žolių. Krabai bėga jos kūnu žemyn, nuo galvos krenta jūrų žvaigždės ir ežiai, o akys dar mato gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėmis. Antrasis žaibas trenkia į žvejų kaimelį, kelios lūšnos nuvirsta į jūrą, todėl nebelieka jos gėdingo gimimo liudininkų. Debesis nuplauna nuo jos dumblą ir pridengia permatoma skraiste. Šypsodamasi sau, ji eina pajūriu į artimiausią smuklę, kur dar šiąnakt su pravažiuojančiu pirkliu pradės linksmą ir purviną žemės gyvenimą. Daugiausia esamasis laikas, pabaigoje būsimasis. Mite Afroditė (romėnų Venera) gimsta iš jūros putos, o Radauskas šį gražų vaizdą paverčia ironišku ir grubiu.
11.
„Katės“ (rinkinys „Žaibai ir vėjai“, 1965)
Kambaryje gyvena persiškos katės, kurioms nerūpi kačiukai. Kambarys, pamatęs jų kūnus, ėmė klotis lėtais šilkais, o katės nuėjo kilimo taku ir ištirpo šilko klane. Nuo sienų teka muzika ir susikaupia ąsočio dugne, natiurmorte tyliai liejasi žemas „do“, o vandentiekyje pamišęs vanduo repetuoja tragišką Brahmsą. Pergamentu aptrauktas tomas sapne cituoja Zaratustrą, ir praeina katės fantomas, atsispindėjęs šilko klane. Keturi ketureiliai, kryžminis rimas, esamasis ir būtasis laikas. Daiktai, garsai ir knygos čia gyvena savo gyvenimą, o žmogaus kambaryje nematyti. Eilėraštis rodo Radausko pamėgtas nuorodas į muziką ir literatūrą ir jo vaizdų spektaklį, kuriame tikrovės dėsniai negalioja.
12.
„Raudoni medžiai“ (rinkinys „Žaibai ir vėjai“, 1965)
Pirmajame posme kalbantysis, raudonų medžių apstotas lyg sargų, neranda sau vietos ir prisipažįsta kiekvieną rudenį sergąs nostalgija ne šios planetos. Antrajame posme kalbama antruoju asmeniu: tu nusiminęs nueini, lėtini liūdną žingsnį, o galinga ir švelni naktis tau duoda violetinį rūbą. Du ketureiliai, kryžminis rimas, esamasis laikas. Rudens medžiai apstoja kalbantįjį kaip sargai, o jo ilgesys krypsta į kitą pasaulį. Tai vienas trumpiausių aptariamų eilėraščių, tinkantis kalbant apie vienatvę ir susvetimėjimą. Jį galima lyginti su „Pasaka“: abiejų eilėraščių kalbantysis jaučiasi svetimas šiam pasauliui.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl „Pasakos“ kalbantysis sako, kad pasauliu netiki, o Pasaka tiki?
Rodyti atsakymą
Pasaka atskrenda pro traukinio dūmus, telefono vielas ir užrakintas geležines duris kaip karšta atogrąžų plaštakė. Toliau vardijami pasakų vaizdai: vilkai neliečia našlaitės, kalba akmuo ir nebylys medis. Pasaulis tuo metu juokiasi, paspendęs savo tinklą ant visų kelių, o kalbantysis klausosi, ką jam kaip lakštingala gieda Pasaka, ir taria: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Vaizduotės pasaulis jam patikimesnis už tikrovę. Šis eilėraštis tarsi atveria visą Radausko kūrybą, kurioje poetinis žodis kuria savitą realybę.
Rašiniui: Kūrėjas
2. Ką „Dainos gimimas“ sako apie poeto vietą pasaulyje?
Rodyti atsakymą
Kalbantysis pradeda eilute „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,“ ir taip atsisako visuomeninio vaidmens. Jis sėdi po baltos akacijos šakomis, klausosi medyje skambančios melodijos ir užrašo ją smėlyje, paskui groja vamzdžiu ir dainuoja kartu su vėju, paukščiu ir medžiu. Poetas čia tik užrašo tai, ką dainuoja gamta, o užrašas smėlyje primena, kad daina trapi. Civilė Gimbutas šį eilėraštį vadina Radausko poetiniu manifestu.
Rašiniui: KūrėjasGamta
3. Kaip trys „Strėlės danguje“ strėlės rodo vis tamsesnę kalbančiojo dalią?
Rodyti atsakymą
Visi trys posmai prasideda tais pačiais žodžiais, kuriais kalbantysis lygina save su strėle. Pirmąją strėlę vaikas paleidžia į baltą obelį pajūryje, ir vaikas stebisi, negalėdamas atskirti putų nuo žiedų. Antrąją jaunas medžiotojas paleidžia į arą, nepataiko, bet sužeidžia seną saulę, ir diena numiršta. Trečiąją iš proto išėjęs kareivis apsuptoje tvirtovėje paleidžia į dangų prašyti pagalbos, bet ji neranda Dievo ir klajoja tarp šaltų žvaigždynų, nedrįsdama sugrįžti. Nuo žaidimo einama iki beviltiško klajojimo, kai pagalbos prašymas lieka be atsako.
Rašiniui: TikėjimasKūrėjas
4. Kaip „Veneros gimime“ Radauskas perkuria mitą apie meilės deivės gimimą?
5. Kodėl „Kaštanas pradeda žydėt“ kalbantysis sako, kad aukštas menas eina velniop?
Rašiniui: GamtaKūrėjas
6. „Pasaka“: kuo pavadinama atskrendanti Pasaka?
7. „Fontanas“: kam pro gerklę liejasi pasidabruotas vandens upelis?
8. „Girtuoklis grįžta namo“: ką girtuoklis padaro jį puolančiam mažam automobiliui?
9. „Kaštanas pradeda žydėt“: kas, pasak kalbančiojo, eina velniop, kai žydi kaštanas?
10. „Angelas ir sesuo Angelika“: kodėl naujagimis angelas rauda?
11. „Veneros gimimas“ parašytas kaip:
12. „Katės“: kokio kompozitoriaus muziką repetuoja pamišęs vanduo vandentiekyje?
Rašiniui
Ką „Eilėraščiai“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.