Tikėjimas

Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.

Tarp žmonių jis tylus, nesikišantis, laikomas bejausmiu; brolvaikiai jį net pajuokia, o jis viską giliai jaučia ir tik traukiasi į savo kiautą. Laukuose jis išrėkia savo nepasitenkinimą ant jaučių, nors juos labiausiai myli. Pats sau jis gyvena prisiminimais: klėtelėje kabo Dievo kančia, skripkelė ir Severjos šalikas, o naktimis jis dėkoja Dievui už valandą, kai „mylėjo ir buvo mylimas“. Bažnyčioje jis išsitiesia ir laikosi rimčiau už patį kleboną. Šis dvilypumas rodo, kad didelis vidinis turtas gali slypėti už pilkos dėdės išorės.

Dėdė Mykolas bažnyčioje skęsta „lyg laimingoje nirvanoje“: jis jaučiasi minios dalimi, o pati bažnyčia jam primena dirvą ir pievą. Severja bažnyčioje nebegali melstis, jai „ir tuščia, ir šalta“, ji laukia pabaigos. Po mišių minia ją nuneša į karčemą, kur vyrai pirmą kartą ją užstoja, ir jai pasidaro gera; ji pradeda gerti, šokti, net pirmą kartą pameluoja. Mykolas savo paguodą rado tikėjime ir prisiminimuose, o Severja jos ieško ten, kur jos nėra.

Vergilijus yra romėnų poetas, kurį Dantė vadina savo mokytoju, ir poemoje jis simbolizuoja žmogiškąją išmintį. Jis gyvena Limbe tarp dorai gyvenusių pagonių, kurie negalėjo pažinti Kristaus, todėl kančių nekenčia, bet Dievo palaimos neturi. Jau I giesmėje jis sako, kad aukščiau Dantę lydės prakilnesnis vadovas, nes jam ten įžengti neleista. Žemės rojuje, pasirodžius Beatričei, Vergilijus dingsta, nes jo darbas baigtas. Taip parodoma, kad vien žmogiška išmintis be tikėjimo iki Dievo neatveda.

P yra lotyniško žodžio peccatum, reiškiančio nuodėmę, pradžia. Skaistyklos kalną juosia septynios terasos, kuriose sielos apsivalo nuo septynių didžiųjų nuodėmių: puikybės, pavydo, pykčio, tingumo, gobšumo, smaguriavimo ir gašlumo. Kai Dantė pakyla į kitą terasą, angelas nutrina vieną raidę. Skaistykloje sielos kenčia su viltimi, nes žino, kad pateks į dangų, o ant pragaro vartų parašyta, kad įeinantieji turi palikti bet kokią viltį. Poema taip rodo, kad kaltę galima išpirkti atgaila.

Tai nuodėmės, gašlumas, puikybė ir godumas, neleidžiančios kilti aukštyn.. Įpusėjęs gyvenimą, Dantė atsiduria tamsioje girioje, pametęs tiesų kelią. Jis bando kopti į saulės apšviestą kalvą, bet kelią pastoja lūšis, liūtas ir alkana vilkė, paprastai aiškinami kaip gašlumas, puikybė ir godumas. Vilkė nustumia jį atgal į tamsą, ir tik tada pasirodo Vergilijus, patariantis eiti kitu keliu. Tai alegorija, o visa kelionė yra žmogaus kelias nuo nuodėmės per atgailą iki išganymo.

Aklas, ilgai rūsiuose kalintas Samsonas stovi priešų šventykloje, kur minios tyčiojasi iš Izraelio. Jis jaučia, kad jam sugrįžo stipruolio galia, ir žino, kad žus kartu su priešais, bet nebijo „gultis (...) / Tam pačiam kape su įveiktais“. Ištaręs savo Dievo vardą, jis pakelia marmuro šulus. Kaip ir Dovydas, jis silpnesnysis prieš galingą priešą, o jo jėga kyla iš Dievo vardo.

Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina“ Dievo vardo. Gėda jam tokia skaudi, lyg veidą liestų įkaitusi geležis. Jis pripažįsta, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei užleistų kelią Dievo šmeižikui. Jo jėga yra tikėjimas: „O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs galingas vien Tavu vardu!“ Pabaigoje vienas svaidyklės smūgis nugali milžiną.

Tai tas pats Dievas, kuriam protėviai kūreno šventas ugnis ir kurį vadino Perkūnu ir Pikuoliu, bet dabar jis toks didingas, kad kalbantysis jo didybėje paklysta. Kalbantysis aukoja nukauto priešo kraują ir savo kančią, kai žvilgsnis prieina ribą: „Ir artinuos Tavin per ją.“ Jis nekeikia Dievo ir neprašo gailesčio, nes žino, kad Dievo krūtinėje kaujasi „Du priešingi ir didūs milžinai“. Žmogus veržiasi į „Gigantą Šviesųjį“ ir už pergalę moka kraujo ir kančios auka.

Kad tamsa praris šviesą ir jis liks vienintelis karalius.. Šėtonas sako: „Bet aš tikiu: užges šios Tavo ugnys“. Jo tamsumos bedugnė praris šviesą, saulės nukris į gelmes, o Dievas nugalėtas puls jam į glėbį. Monologas baigiasi žodžiais „Ir liksiu aš vienintelis karalius“, o pasaulį apsups akla tamsa ir tyla.

Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.

Iš pradžių vaikai netiki, kad Kazelė mirs: jai nieko neskauda, ji kalba. Irusia karštai meldžiasi, o kai draugė miršta, verkia ir klausia, kodėl Dievui reikia to, kas taip skauda. Prie karsto ji pirmiausia mato miegančią Kazelę, bet tada pamato mėlynus nagelius ir musę ant nejudančio voko ir pajunta siaubą: tai „nebe Kazelė“. Mamatė paaiškina mirtį lėlutės ir drugio palyginimu. Laidotuvėse Irusia jau sako: „Kazelės lėlutė“, ir jai nebebaisu. Baimę pakeičia tikėjimas.

Mirus Kazelei, mamatė svarsto, kas būtų iš žemiško rojaus, jei liktų mirtis, ir prisipažįsta, kad be tikėjimo gyvenimas jai būtų beprasmis. Ji gailisi netikinčių žmonių ir džiaugiasi katakombų užrašais „Gyvas esi“. Kapinėse ji mato, kad viskas tik „irios formos ir nykstantieji šešėliai“, bet jaučia savyje amžinybę. Todėl mirtis jai yra „juokas, pasislėpęs už ašarų“. Tikėjimas jos užrašuose išgyventas per abejones, todėl skamba nuoširdžiai.

Abu pavaizduoti satyriškai. Jie bijo vagių taip, kad naktį prie langų kraunasi kėdes su lėkštėmis, o ciocia neatpažįsta svečio balso, nes „Balsą galima įtaisyt“. Ciocia bijo pasenti ir visada nori atrodyti jaunesnė už vyrą, skelbia vyro kultą ir moko, kad žmonos pareiga mėgti virtuvę. Jos maldas pertraukia rūpesčiai dėl pledo ir šunelio. Dėdė šykštus, vaikams atveža tuščias cigarų dėžes ir bijo savo šautuvo. Jų pamaldumas ir aristokratiškumas pasirodo tuščias apvalkalas.

Paskutinį vakarą mamatė vaikus vadina paukšteliais lizdelyje ir sako, kad jie išskris, o lizdelis liks tuščias, gal net jį sugriaus „rudens viesulas“. Beldimas į langą ją išgąsdina kaip likimo ženklas. Epiloge pasakotoja rašo, kad viskas praėjo: pirmiau išlėkė paukšteliai, paskui motina, o „lizdelį viesulas sudraskė“. Ji pati yra „lizdelio mūsų paukštis paskutinis“. Ji tiki, kad jos siela, kaip drugys iš lėlutės, nulėks pas savuosius, ir sugrįžta rožės bei mamatės rankos iš pradžios. Taip apysaka užsidaro ratu.

Vaikui bobutės kambarėlis su ajerų kvapu, paukšteliais iš kiaušinių lukštų ir žalia skrynia atrodo stebuklingas, nors skrynioje beveik nieko nėra, tik įkapės. Bobutė gyvena kukliai, bet nesiskundžia: „senatvie žmuogus jau nebedraugus“, o vienatvė leidžia atsiminti gyvenimą ir gailėtis nuodėmių. Ji nenori aitvaro pinigų, nes gerais laiko tik tuos pinigus, „kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije“. Paprasta valstietė čia turi orumo ir išminties.

Skaitydama apie našlaitę Irusia suvokia, kad ir mamatė kada nors mirs, ir jai atrodo, kad po kojomis atsivėrė bedugnė. Mamatė nemeluoja, kad niekas nemirs, bet guodžia tikėjimu: miršta tik kūnas, o siela eina pas Dievą, kur sutinka mylimuosius ir laukia likusiųjų. Ji piešia rojų pilną muzikos ir grožio ir sako, kad persiskirsime „tik trumpai valandėlei“. Mergaitė nurimsta, bet vis tiek meldžiasi mirti pirmiau už artimuosius.

Mamatė visada pradeda groti nuo „Warum“, nes jos siela „pilna, pilna klausimų“: kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys, kodėl pasiekus norimą žmogus nusivilia, kodėl sieloje žydi gėlės, kuriomis niekas nesigėri, kodėl viso ko galas yra mirtis. Šie klausimai rodo vienišą, nepatenkintą sielą. Jos eilėse siela ilgisi dangiškos tėvynės kaip vandens lašas jūros. Dukters atsakymas, kad mirtis veda į laimės šalį, mamatę tik trumpam nuramina.

Mamatė sako, kad riteris jau mažas turi kitus gelbėti ir pats valdytis. Nika neišduoda brolio, kuris jam trenkė pagaliu, ir meluoja, kad užsigavo į tvorą; apvirtus brikai, jis traukia į krantą skęstantį Juozuką. Jis dovanoja sesei peiliuką, kad ji jį atsimintų, „kai žūsiu kare“. Pasakotojos „sapne“ Nika jau eina į gimnaziją ir rašo pasižadėjimą, kad „nepriimsiu pravoslavijos“. Riteriškumas vaikų žaidime virsta tikru įsipareigojimu savo tikėjimui ir šeimai.

Jo darbas pavojingas, o šeima jį priverstų bijoti dėl savo kailio.. Tėveliui juokaujant, Levanarda rimtai atsako, kad jam vedybos neskirtos. Jo darbas „pavuojings“, o turėdamas žmoną ir vaikus jis tuojau „būsu bedrebųs dėl sava kaile“. Be to, jam vienišo žmogaus luomas atrodo aukštesnis, nes leidžia drožiant šventuosius artėti prie jų gyvenimo. Apie atstumtą meilę, mamunėlės draudimą ar jo neturtą tekste nieko nėra.

Mamatė sako nenorinti „dalyvauti tokiame sakramento profanavime“: Paulina prisieks mylėti ir būti ištikima, o pati juo bjaurisi ir teka tik dėl turto. Ji net pataria, kad geriau pasišalinti nuo altoriaus, negu prisirišti visam gyvenimui prie nemylimo žmogaus. Santuoka mamatei yra šventas, meile paremtas ryšys. Kai Paulina maldauja nedaryti gėdos, mamatė nusileidžia, bet žiūri „kažkur pro šalį“. Šis epizodas skamba skaudžiau, nes ir pačios mamatės santuokoje trūksta artumo.

Levanarda yra šventųjų drožėjas ir knygnešys: atlaiduose jis pardavinėja statulėles, o per sieną neša draudžiamas lietuviškas knygeles. Baudžiavos laikais jis atsakė smūgiu ponui ir buvo atiduotas į rekrūtus, o sirgdamas Kaukaze nusprendė, kad žmogaus pareiga yra ne tik pačiam būti doram, bet ir kitus mokyti. Pusę knygelių jis išdalija veltui. Mamatė jam pavydi, nes jis visą gyvenimą tarnauja vienai idėjai, o ją pačią riša šeima ir namai. Ji gali tik slapta atiduoti pinigus, gautus už apyrankę.

Ordinas karus su Lietuva teisino krikščionybės gynimu, o Gediminas nori parodyti, kad tikrieji skriaudėjai yra patys riteriai. Jis primena, kad Mindaugas su visa karalyste buvo priėmęs krikštą, bet lietuviai nuo tikėjimo atkrito dėl ordino magistro skriaudų ir išdavysčių. Riteriai žudė Lietuvos pasiuntinius, sudegino bažnyčią, kurią Vytenis paskyrė pranciškonams, o Rygoje nužudė kunigą Bertoldą. Todėl valdovas tvirtina kariaująs tik gindamasis ir žada priimti krikščionių tikėjimą, jei ordinas liausis jį vargęs.

Kai pasiuntiniai atvyksta į Vilnių, karaliaus tarėjas brolis Mikalojus jiems praneša, kad valdovas persigalvojo. Gediminas tvirtina neliepęs rašyti apie krikštą ir kaltę suverčia broliui Bertoldui, nors popiežių žada laikyti tėvu. Vėliau pasiuntiniai išgirsta, kad ordinas dovanomis papirko įtakingus žemaičius ir šie grasino nuversti valdovą, jei jis priims tikėjimą. Panašiai grasino ir rusai. Valdžios išsaugojimas Gediminui tampa svarbesnis už duotą pažadą.

Trečiojoje vizijoje seniai mirusi senolė pasirodo jaunosios rūbais, išeina iš seno sodo ir drąsiu mostu palaimina laukus. Ketvirtojoje ji guodžia išsigandusį vaiką ir pažada ginti jį nuo paukščio, kurio šešėlis uždengė saulės langą. Kai senolė miršta, širdyje nelieka „skaistaus anų dienų tikėjimo“ ženklų, paukštis grįžta, o vidudienis nueina ir nebegrįš. Senolė reiškia vaikystės saugumą ir tikėjimą. Šeštojoje vizijoje kalbantysis vėl kalbasi būtent su ja.

Faustas ištyrė filosofiją, mediciną, teisę ir teologiją, beveik dešimt metų moko studentus, bet jaučiasi nieko iš tikrųjų nežinantis. Nusivylęs knygų išmintimi, jis griebiasi magijos, tačiau iššaukta Žemės dvasia jį išgąsdina ir pareiškia, kad jis jai neprilygsta. Vėl likęs vienas, Faustas jaučiasi esąs kirminas dulkėse ir kelia prie lūpų nuodų taurę. Sulaiko jį Velykų varpai, choras, giedantis apie prisikėlusį Kristų, ir vaikystės prisiminimai.

Faustas ateina su raktais jos išvaduoti, bet jo lūpos jai atrodo šaltos. Margarita prisipažįsta pražudžiusi motiną ir nuskandinusi kūdikį, mato kraują ant jo rankų ir prašo pasirūpinti kapais. Bėgti ji nenori, nes nenorėtų klajoti persekiojama ir su nešvaria sąžine. Kai tarpduryje pasirodo Mefistofelis, ji šaukiasi Dievo teismo ir angelų. Mefistofelis sako, kad ji pasmerkta, o balsas iš aukštybių atsako, kad išgelbėta.

Kad jis Dievą jaučia širdimi, bet neranda tam vardo.. Margarita mato, kad Faustas nelanko mišių ir neina išpažinties. Jis atsako, kad niekas negali drąsiai teigti nei kad tiki, nei kad netiki. Visatos didybę ir būties pilnatvę galima pajusti širdimi ir pavadinti meile, laime ar Dievu, nes žodis tėra minčių kevalas. Margarita jaučia, kad tai panašu į kunigo žodžius, bet abejoja, ar jis krikščionis. Iš šio pokalbio šaiposi tik viską nugirdęs Mefistofelis.

Ji tyliai aukojasi ir plauna mums kojas, nors ją trypiame.. Kalbantysis renkasi žolės tikėjimą. Žolė eilėraštyje tampa nuolankia dievybe, kuri tyliai aukojasi ir, kaip Kristus, plauna mums kojas. Žmonės ją trypia kaip ir visus dievus, bet ji artėja, kad pakiltų aukščiau už juos ir visus užklotų. Visus užklojanti žolė primena kapą, todėl eilėraštis kalba ir apie tikėjimą, ir apie mirtį.

Vyrai iš Degimų lauko pasakoja, kad svetimieji sudegino jų kaimą, apkrikštijo juos, o iš marių dingo žuvys ir vaikai miršta įsčiose. Žynys aukoja, kad žuvys sugrįžtų ir žmonės vėl taptų sveiki ir stiprūs. Mirties jis jau seniai laukia ir norėtų jai pasakyti, kad niekada per daug jos nebijojo. Pasak Vandos Juknaitės, jis pats nebetiki galįs padėti pavergtiems žmonėms, bet negali neiti, kaip medis negali nueiti nuo savo vietos. Galiausiai svarbiausia jo auka tampa jo paties gyvenimas.

Tamsioje vienutėje kunigas reikalauja, kad žynys nulenktų galvą prieš naująjį Dievą ir bažnyčią ir priimtų krikštą. Žynį apima baimė, jis priekaištauja senosioms galioms, kodėl šios nenugalėjo naujojo dievo ir paliko jomis tikėjusius. Vis dėlto jis laikosi minties, kad žmogui, silpnam ir menkam, neduota teisė išduoti, o tas, kuris nieko neišdavė, prilygsta galingiausiems. Todėl jis sudeginamas ant laužo. Juknaitė šią mirtį skaito kaip pasirinkimą mirti nieko neišdavus ir savęs nepažeminus, o Mingilas kaip auką ateities kartoms.

Iš keturių sluoksnių. Pirmasis yra gamta ir vietovardžiai: Šešupė, Nemunas, rūtos, gegutė. Antrasis yra kalba ir daina: broliai artojai lietuviškai šneka, po kaimus skamba Birutės daina, o dainos raginamos skambėti „po šalis plačiausias“. Trečiasis yra istorija: Vytautas, Žalgiris, Vilnius, bočių kovos už laisvę. Ketvirtasis yra malda: pabaigoje šalis patikima Aukščiausiajam, ir dėl šios maldos eilėraštis skamba kaip himnas.

Graži ji gamta ir dainomis, brangi patirtu vargu ir tuo, kad ją gynė bočiai.. Grožį kuria gamta ir daina: dangaus mėlynė, Dubysos slėniai, Nevėžis, vyturėlis, sesučių dainos. Brangumą lemia patirtas vargas („tiek vargo, kančių prityrei“) ir bočių kovos: „Ne veltui bočiai tave taip gynė“. Dvarai eilėraštyje irgi puikūs, bet jie pamynė tėvų kalbą, todėl „mūsų širdis mažai ką riša“. O bažnyčios „ne auksu žiba“, bet dega „meilės, maldos galybe“.

Čia nėra nei tautos, nei istorijos, tik išvykstantis žmogus ir Dievas. Jis prašo leisti dar kartą pažvelgti atgal ir prispausti prie širdies vakarykštę dieną, bet Dievas jau parodė kelią ir uždraudė sapnus, todėl jis eina „Apveizdai paklusnus“. Krūtinė skundžiasi, trykšta ašara, o Dievas, „mylėdamas“, kala jam „valią geležinę“. Paskutiniame posme jis jau „amžinas keleivis“, laimę žinantis tik „iš tolimos gaidos“. Paklusnumas jį grūdina.

Kad visus mylėjo ir džiugino žmones, kaip pats apaštalas liepė.. Šventasis Jonas klausia, ką Gugis gero padarė dėl Viešpaties. Gugis atsako, kad gerai ganė gyvulius ir mylėjo „visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles“. Apaštalas priekaištauja dėl dainų, juokų ir gėrimo, o Gugis paaiškina, kad viską darė iš meilės, norėdamas, kad ir kitiems būtų gera, nes pats Jonas „paliepei visus mylėti“. Po šių žodžių apaštalas pasako: „Teks vartai atkelti.“ Apie netikėtą mirtį ir Petro išsižadėjimą Gugis kalbėjo šventajam Petrui, ir tie argumentai vartų neatvėrė.

Be vargonininko kortelės kunigas išpažinties nepriima, o vargonininkas klausinėja katekizmo, kurio Gugis nemoka. Poterius senis kalba lenkiškai ir nesupranta jų žodžių. Kortelės jis negauna, nes atsisako kalbėti poterius prie žmonių ir neleidžia savęs mokyti jaunai merginai. Žemaitukas, jį atpažinęs, paklausia tik, ar jis tiki, ir išklauso išpažinties. Vis dėlto po mišių Gugis pas Calkę išgeria buteliuką degtinės ir užmiega, o pasipiktinęs Kukis palieka jį grįžti pėsčią.

Važis įlūžta šaltiniuose, Jonas sušlampa, ir jie grįžta namo.. Kukienė dar prie durų įspėja saugotis šaltinių, bet kelias užpustytas, ir arklys įlūžta iki pilvo. Važis apvirsta, Jonas atsiduria vandenyje, o tėvas ant jo. Sūnus paprašo grįžti, ir tėvas, išsigandęs, kad Jonas neperšaltų, sutinka. Abu pagalvoja, kad tai Gugio darbas, o namie jų laukia pats Gugis, kuris vakar sakė Kukiui nevažiuoti. Kukis jį išvaro, o skerdžius įspėja: „Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną..“

Slamienė apibėga visą kaimą ir kiekvienai moteriai papasakoja, kaip vilkas papjovė karvę, kurios ji, Gugio paklausiusi, nenupirko. Moterys vis labiau įsitikina: „Ne kas kitas jis, tik raganius.“ Vienos džiaugiasi, kad jis pikto nedaro, dievotesnės nerimauja dėl piktųjų dvasių. Vyrai iš pradžių juokiasi, sakydami, kad visur kryžiai ir bažnyčios, paskui ima abejoti ir klausia paties Gugio. Išgirdę apie vilko ženklą ir prisiminę, kad kunigai jo nebara, jie nusprendžia, kad skerdžius tik daug nusimanantis senų laikų žmogus.

Karvė buvo paženklinta vilko ženklu, todėl ją turėjo papjauti vilkas.. Turguje Gugis nieko nepaaiškino, tik pasakė, kad karvė „Gera, sveika ir pieninga“, bet pirkti jos nereikia. Kai vilkas papjovė Sruogio nupirktą karvę, vyrai paklausė paties skerdžiaus. Jis atsakė: „Nagi ji vilko ženklu buvo paženklinta.“ Seni žmonės iš tiesų kalbėdavo apie tokį ženklą. Dar jis pajuokavo, kad raganiumi būti verta, nes tada moterys gardžiau valgydina.

Svirne Gugis treptelėjo ant vietos, kur užkasti pinigai, ir pasakė Elenai, kad visas turtas atiteks „tau ir tavo busimiesiems vaikeliams“. Grigienė čia mato raganiaus kerus, o po kelerių metų, kai viskas išsipildo, net Grigas ima abejoti. Pabaigoje Gugis pats atskleidžia, kad Elena su Juozu buvo atbėgę pas jį pasipasakoti, nes pas jį bėga visi, kai ištinka nelaimė. Be to, jis žinojo, „kad Grigai gerą turi širdį“ ir savo vaikų nenuskriaus. Taigi pranašystė išauga iš to, kad žmonės juo pasitiki, o jis gerai pažįsta kaimynus.

Sapne Lapinas grįžta į jaunystę. Juzia ateina jauna ir vainikuota, kibire jis mato save geltonplaukį jaunikį, o trobą pripildo žmonės, mirę prieš keturiasdešimt metų, ir senas šeimininkas Jurgaitis su diržu. Nuotaka virsta Munia Jurgaityte, kuri jam patiko jaunystėje, paskui susilenkusia bedante sene, ir svečiai šaukia, kad tai „sena liepa“. Ji jį smaugia, o jaunas Grainis taikosi kirvakočiu į galvą. Pabudęs senis sapną supranta kaip ženklą: „Ne kas kita, kaip tik visi numirėliai mane šaukia“. Kai piemenys ateina jo kelti, jis atsako, kad jau „atganiau savo“, ir lieka gulėti.

Nes Lapinas atsakė, kad žmogaus dūšia gal miršta. Kunigas paklausė, ar daug Lapinui metų, ir išgirdęs, kad gal šimtas, nieko nesakė. Tada paklausė, ar miršta žmogaus dūšia, o Lapinas atsakė, kad gal miršta: „Už tai ėmė ir pravarė.“ Senis teisinasi, kad jaunystėje jo niekas nemokė. Dabar jis tikisi kitą kartą atsakyti teisingai, nes jau žino, kad dūšia nemiršta.

Į seminariją šešiolikmetį Liudą veda tėvų noras ir Maironio, kunigo ir poeto, pavyzdys. Jis stengiasi būti pavyzdingas klierikas, bet rekolekcijų meditacijos jam atrodo tuščios, savyje jis nejaučia dvasinės šilumos Dievui, o religinės praktikos virsta negyvu papročiu. Pasakotojas taip nusako jo abejonę: „Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip?“ Vis dėlto jis priima subdiakonatą, po kurio kelio atgal nebėra. Luomą už jį pasirinko kiti, o jame bręsta poetas.

Jau po trijų kunigystės mėnesių Vasaris prisipažįsta Liucei, kad abejoja, ar neapsiriko dėl pašaukimo. Baronienė jam skolina modernių knygų ir sako, kad jis gali būti poetas, o klebonas paduoda vyskupui skundą dėl jo lankymosi dvare. Prasidėjus karui, Vasaris išvažiuoja iš Kalnynų ir nuo kalnelio mato, kaip susprogdinamas bažnyčios bokštas. „Jam atrodė, kad griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.“ Išorinis įvykis tampa jo vidinio lūžio ženklu.

Senelis taupė penkiolika rublių savo laidotuvėms ir mišioms: bijo, kad numirus „nė mišioms nebus“. Jis svarsto, ar pinigai bus grąžinti, ir nusprendžia dar palaukti. Motina jam įrodinėja, kad dabar pinigai reikalingesni, o vaikai juos grąžins, kai užaugins kitą karvę. Lemia ne argumentai, o jausmas: Jonelis prašo „pienelio“, motina klausia, ar jo širdis akmuo, ir pravirksta. Tada senis atiduoda viską, prašydamas tik palaidoti jį dorai.

Mažvydas prisimena jaunystėje kartojęs: „Geriau prarasti Lietuvą nei dievą.“ Dabar jis iš to nusijuokia ir sako, kad tada nepažino nė vieno. Pareigą jis daugelį metų geria kaip karčią metėlių arbatą ir bijo prisipažinti, kad iš tiesų tarnavo žodžiui, kurį reikėjo vaduoti iš mirties. Vilentui jis taria: „Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas.“ Regimantas Tamošaitis pažymi, kad dramoje žodis užima Dievo vietą, ir tai sieja su sovietmečiu, kai lietuvių kalbos gynimas buvo tautos gynyba.

Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“

Kad priešai nebesiurbtų krašto kraujo, nes žmonės išseko ir pavargo.. Daugaila sako: „Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbtų: maža mums beliko kraujo, ir sielos mūsų pavargo.“ Jis pats tvirtina, kad naujojo dievo „niekuomet nebegarbinsiu“, ir prideda: „Mes tik apgauname mūsų priešus.“ Krikštas bajorams yra proto sprendimas siekiant išlikti, o kriviai ir vaidilos, kaip rodo Stardas, jam priešinasi.

Prie Daugailos Vartenbergas kalba nuolankiai: jie „kuklūs kryžiaus tarnai“, nepratę prie patogumų. Vos šeimininkas išeina, jis vadina jį „Gudrus stabmeldys!“ ir sako, kad Lietuvos valdovas „Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.“ Abu jie vienuoliai, bet Kelleris tuoj pat dairosi merginų, o Vartenbergui primena, kad šis mėgsta svetimoteriauti, tik slapta. Galiausiai Kelleris pasako ir tikslą: „turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones“. Krėvė veidmainystę rodo gretindamas viešus ir slaptus žodžius.

Puotos pradžioje Skirgaila ironiškai mini kaimynus, kurie amžius mokė lietuvius tikėjimo „ir kalaviju ir ugnimi, kraujo nesigailėdami“, o lietuviai „apakę“ laikėsi savo klaidų. Lenkai atsako „Amen“, lyg nesuprastų pašaipos. Kai lenkų vyskupas ir kryžiuotis ginčijasi, kam laiminti puotą, valdovas pasiūlo popą Joną, o išgirdęs, kad visi vadina vieni kitus melagiais, ironiškai baigia: krivis sako, kad meluoja visi, „ir juo aš dar tikiu“. Taip Krėvė rodo, kad krikščionys nesutaria tarpusavyje, o Skirgaila žiūri į juos iš šalies.

Krivis garsiai pasako tai, ką bajorai jautė, bet slėpė: lenkai ir vokiečiai „buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai“, o atsižadėjus senųjų dievų kraštui gresia nelaimės. Bajorai pritaria šūksniais „Šalin juos!..“ ir „Gėda mums, valdove!..“. Skirgaila turi juos nutildyti kumščiu į skobnis. Scena parodo, kad valdovas vienas: svetimieji juo nepasitiki, o savieji nesupranta jo pasirinkimo.

Ji supranta, kad vyskupui rūpi ne Dievo valia, o nauda iš jos vargo.. Ona atsisako būti „jūsų tikslų auka“ ir sako: „Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė“. Išėjus Henrikui, ji Skarbekui paaiškina: „Ne Dievo sprendimas jam rūpi, bet iš mano vargo gauti sau naudos.“ Apie vyskupą ji sako: „Jis augaulingas žmogus“, ir atsisako jo klausyti.

Jis gina Kellerį nuo savųjų, nes svečias jam yra neliečiamas.. Stardas perspėja, kad svečiai neliečiami: „Dievai skaudžiai baudžia tuos, kurie, niekindami svečius, nusideda viešnagystei!“ Per susirėmimą „Stardas gina Kellerį“, ir šis pabėga. Sužeistas vaidila sako: „sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų.“ Jis lieka ištikimas senajam papročiui net tada, kai šis padeda priešui.

Paskutiniais žodžiais Stardas prakeikia Skarbeką ir jo dievą ir sako norįs mirti „Už dievus“. Remarka „(Miršta)“ eina prieš krikštą: Skarbekas pila vandenį jau mirusiam ir pats prašo Dievo atleisti šią nuodėmę. Skirgailai jis tvirtina, kad Stardas „mirė kaip krikščionis“, ir kareivis tai paliudija. Skirgaila patiki ir palūžta: „Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis“, o dabar Stardas „visa pasmaugei“ jo sieloje. Nuo tada valdovas nebetiki niekuo.

Tikėjimas yra kaip rūbai, kuriuos tauta keičia augdama, o Praamžius gyvena sieloje.. Skurdulis sako, kad tauta auga kaip žmogus, „o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi“. Kad ir kaip ji pavadins dievą, gerbs tą patį Praamžių, kuris gyvena „žmogaus sieloje“. Dievai, anot jo, „nemiršta ir negimsta“. Puotoje jis kalbėjo kitaip, ir pats paaiškina: „Ten kalbėjo širdis jūsų širdims, o čia reiškia protas tavo nusiminimui.“

Jis sako, kad visas vargas atėjo į kraštą su naujuoju Dievu: šis esąs „pavydus“ ir kovojąs su kitais dievais. Lietuvius jam nusilenkti privertė „kalaviju ir ugnimi“, todėl Skirgaila jaučiasi niekšas, viešai jam nusilenkdamas. Jis klausia, kodėl lietuviai, garbindami senuosius dievus, nežudė gudų ir nedegino jų miestų, o žmonės, vadinantys savo Dievą geru, taip elgėsi su lietuviais. Tada sugriaudžia, ir Skirgaila tai laiko Perkūno ženklu, kad šis „dar neapleido nedėkingos Lietuvos“.

Ji įvyksta Velykų rytą, kaip tik tada, kai varpai skelbia Prisikėlimą.. Velykų rytą visi išvažiavę į bažnyčią, o nuodėmė baigiasi tada, kai tolumoje sugaudžia parapijos varpai. Anelja sušunka: „Dievulėliau, pats Prisikėlimas!“, o Jonas kartoja „Per patį Prisikėlimą...“. Niekas jų nemato, o Kazio tėvai mirė gerokai anksčiau. Šventa akimirka ir nuodėmė sutampa, todėl kaltė jiems atrodo neatleistina.

Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.

Paauglystėje mintyse šaukėsi velnio pagalbos tenkinti aistrai ir pažadėjo dūšią.. Vieną audringą naktį, „kada jam ūseliai kalos“, Jonas savo dvasioje šaukėsi velnio, kad šis už bet kokią kainą, „net už dūšios išganymą“, padėtų jam tenkinti aistrą. Išpažinties metu jis tai pakartoja kunigui. Moterų jis vėliau net vengė, o Anelją dabar laiko paskutiniąja, po kurios velnias pasiims jo dūšią. Kortų, gavėnios ar raganos tekste nėra.

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.

1575 metais sunkiai susirgęs Radvila prisiekė, kad pasveikęs aplankys Kristaus kapą, o popiežius Grigalius XIII laišku palaimino šį sumanymą. Liga nepraeina, draugai jį atkalbinėja, ir jis ima abejoti, ar privalo vykdyti įžadą. Galiausiai jis nusprendžia keliauti, kad ir kokia būtų jo sveikata, net jei tektų mirti kelionėje, ir surašo testamentą. Net karalius Steponas Batoras Gardine jo nesulaiko. Įžadas Dievui jam svarbesnis už sveikatą ir saugumą.

Kaip Dievo malonę, nes jau buvo pavedę save Dievui.. Per audrą laivo kapitonas pasako, kad išsigelbėti nebegalima, ir visi ruošiasi mirti. Žmonės laive paveda save Dievui ir laukia paskutinės valandos, o išsigelbėjimą laiko Dievo malone. Ir grįžęs į Nesvyžių Radvila dėkoja Dievui, kad laimingai sugrįžo.

Sapne ji grįžta į vaikystės bažnyčią tarp žydinčių kaštanų. Kiti žmonės drąsiai eina prie altoriaus, o ji stovi prisiglaudusi prie pilioriaus, gedulingu šydu prisidengusi, nes „Tiek daug, tiek daugel klydę“. Tada iš sakyklos prabyla Kristus („Jisai – iš Galilėjos“): „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ Tai Evangelijos žodžiai apie nusidėjėlę. Kalbančioji jaučia, kad atleidimas skirtas jai, ir jai taip graudu, kad malda nebetelpa širdyje.

Jau pradžioje keturios eilutės iš eilės eina per pojūčius: „Kur tik žiūri“, „Kur tik uostai“, „Kur tik klausai“, „Ką tik jauti“. Po medžių vardijimo eina ilga ištrauka apie kvapus: pušų sakai, dobilai, čėbrai, skruzdėlyno kvapas, žiedų dvelksmas. Kvapai taip susimaišo, kad „nei nosis šių kvapų visų nepažįsta“, ir kyla kaip smilkalai, „Dievui ant garbės“. Gamtos aprašymas virsta šventovės vaizdu, o skaitytojas jaučiasi stovįs pačiame miške.

Kad būro akimis ponų prabanga atrodo ir šlykšti, ir bedieviška.. Virtuvėje vienas kukorius mėsinėja juodą vanagą, kitas krapšto kirmėles iš zuikio, trečias drabsto rupūžes į dubenį, ir Pričkui pasidaro taip bjauru, kad jis išbėgęs vemia. Paskui jis mato, kaip ponai sėdasi valgyti nesukalbėję poterių, ir pašnibždomis juos iškolioja: „Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai“. Būro akimis ponų prabanga pasirodo ir nešvari, ir bedieviška. Kiti atsakymai neteisingi: ponų valgiai visai kitokie nei būrų, o virėjų Pričkus nė kiek negiria.

Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.

Nes jis nenori pasirašyti, kad atsisako savo tikėjimo. Viršininkas kviečiasi Špeiderį „pafilosofuoti“ ir siūlo tik pasirašyti, kad jis atsisako savo tikėjimo, tada jis būtų paleistas. Tačiau Špeideris, kaip ir kiti jo bendratikiai, yra „atkaklus savo įsitikinimų gynėjas“. Groteskiškas šūkavimas „Jehova!“ ir „Scheisse!“ juokingas, bet rodo, kad žmogus gali išsaugoti vidinę laisvę net nelaisvėje.

Tai bendrystės simbolis: kiaušinio gabalėlis grąžina žmogaus ir šventės jausmą. Kiaušinį padovanoja vargšas lenkas, o vyriausias lietuvis jį padalija drebančiomis rankomis ir kiekvieną palaimina. Pasakotojas rašo, kad simbolis „kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę“: po šio gabalėlio jie nebenori net pietų. Tai viena iš retų vietų be ironijos. Tuoj po jos seka mušimas „velykų proga“ už sagas, ir kontrastas dar labiau išryškina šios akimirkos žmogiškumą.

Pasakotojas su humoru rodo jų plepumą, tuščią puikybę ir veidmainiavimą: Mėnkė mato save Jehovos ministru pirmininku, o per susirinkimus blynais nesidalijama. Tačiau ponios Belenke scena kitokia: ji atsisako pasirašyti atsižadėjimą, šaukia viršininkui, kad budeliai patys atsidurs lageryje, ir Majeris išbėga iš savo kabineto. Galima skaityti, kad pasakotojas gerbia jų tvirtumą, net jei nepritaria jų tikėjimui. Tokie žmonės rodo, kad vidinė laisvė įmanoma ir nelaisvėje.

Kad tikėjimas ir orumas stipresni už prievartą: jų nepalaužia net bunkeris. Tėvas ir sūnus kepures nusiima tik prieš Dievą, o darbą lageryje laiko tarnavimu karui ir velniui. Jų nepalaužia mušimas, bunkeris ir net šunys, o sūnus Klavanui atsako: „Man gėda kartu su jumis gyventi“. Pasakotojas apibendrina: „Valdžios visos pozicijos sugriuvo.“ Šis epizodas yra stiprus argumentas, kad žmogus gali likti laisvas net nelaisvėje.

Dievas liepia Abraomui paaukoti vienatinį mylimą sūnų Izaoką, ir šis paklūsta: anksti rytą išvyksta, trečią dieną su sūnumi kopia į kalną. Kai Izaokas klausia, kur avis aukai, tėvas atsako, kad Dievas pats ją parūpins. Viršuje Abraomas jau pakelia peilį, bet angelas jį sulaiko, nes dabar žinoma, kad Abraomas bijo Dievo. Vietoj sūnaus paaukojamas krūme įstrigęs avinas, o Dievas pažada Abraomui palikuonių tiek, kiek dangaus žvaigždžių. Tikėjimas čia yra skaudus išbandymas, kuris baigiasi palaiminimu.

Žmonės nori pasidaryti sau vardą be Dievo, todėl jų kalba sumaišoma.. Statytojai nori bokšto, kurio viršūnė siektų dangų, kad pasidarytų sau vardą ir nebūtų išblaškyti po žemę. VIEŠPATS sumaišo jų kalbą ir išsklaido juos po visą žemę, todėl statyba nutrūksta. Vertėjo paaiškinime sakoma, kad pasakojimas vaizduoja žmogaus įžūlumą, kai jis bando kurti be Dievo. Iki tol visa žemė kalbėjo viena kalba, o statyba nutrūksta ne dėl ginčų, bet todėl, kad VIEŠPATS sumaišo jų kalbą.

Nemokėti piktu už pikta ir mylėti net savo priešus bei persekiotojus.. Senasis dėsnis sako, kad už akį atimama akis, už dantį dantis. Jėzus jam priešina kitą mokymą: užgautam per vieną skruostą atsukti ir kitą. Jis primena ir posakį, kad priešo reikia nekęsti, o pats moko: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“. Dievas juk leidžia saulei tekėti ir blogiesiems, ir geriesiems. Toks dviejų mokymų priešpriešinimas yra antitezė.

Žmonės jo nenorėjo įleisti, sakė, kad jis smirda šunimi, atvedė zakristijoną, o kunigas kartą jį net pavadino kiaule. Mūrininkas neslepia, kad viską pralaka ir kad namie septyni vaikai neturi ko padėti ant Kalėdų stalo. Bet jis primena, kad šituos mūrus ir didelius langus pastatė jis, ir sako esąs alkoholikas, cinikas, latras ir vis tiek krikščionis. Tikėjimas jam lieka atrama ir tada, kai žmonės jį atstumia.

Jis atpažįstamas virpančioje gėlėje ir čiulbančioje paukštelėje.. Abu posmai sukurti vienodai. Ant uolos žydi balta gėlė, kuriai nei lietaus, nei saulės, ant šakos čiulba paukštelė be namų ir be šilko, ir abi tebevirpa kaip sidabro lašas. Kiekvienas posmas baigiasi kreipiniu „Viešpatie, tai Tu ten praėjai.“ T. Venclova šiuo eilėraščiu iliustruoja pranciškonišką tikėjimą, kai Dievas įžiūrimas kiekvienoje pasaulio detalėje. Audros, bažnyčios ar pranašo žodžių šiame eilėraštyje nėra.

Jis bijo, kad knyga apie juoką pakirs krikščionybę.. Knyga yra prarasta antroji Aristotelio „Poetikos“ dalis apie komediją ir juoką. Senis juoką laiko pavojingu ir bijo, kad ši knyga pakirs krikščionybę, todėl užnuodija jos lapus, ir ją skaitę vienuoliai miršta. Mirtyse jis įžvelgia Dievo valią ir net pasinaudoja Viljamo spėjimu apie Apokalipsės trimitus. Fanatiškas tikėjimas jį padaro žudiku.

Dalba šventadienį eina į bažnyčią ir pakeliui ketina nužudyti šunį, nors žmona perspėja, kad šventą dieną to daryti negalima. Skęsdamas jis išvysta bažnyčią, „šviesių angelų pilną“, bet zakristijonui sumeluoja, o pamokslas jį tik lengvai paliečia, lyg šiltas vėjelis per pokaitį. Vakare jis pasilenkia pabučiuoti kunigui ranką ir kalba apie politiką šviesioje, jaukioje seklyčioje. Tikėjimas čia yra įprotis ir apeiga, nekeičianti sąžinės, todėl lotyniškas pavadinimas „Ad astra“, reiškiantis kelią į žvaigždes, skamba ironiškai.

Kareiviai išverčia katilą atliekų tiesiai ant žemės, ir išbadėję žmonės puola jų griebti. Eva akimirką pamato save lyg kirmėlę išėdose, bet balsas liepia: „laikykis, Eva, prisimink vaikus.“ Badas stumia žmogų prie žvėries ribos, o Evą sulaiko meilė vaikams, kuriems ji stengiasi atiduoti kiekvieną kąsnį. Eidama namo pro kareivius, niekada nebuvusi religinga Eva kartoja „Tėve mūsų“, ir jai atrodo, kad malda padeda. Vėliau ji užkliūva už sušalusio lavono rankos ir supranta, kad net neišsigando.

Mirtingojo įsakymas negali panaikinti dievų įstatymų.. Sučiupta Antigonė nieko neneigia. Ji sako, kad šio įsakymo Dzeusas neskelbė ir kad mirtingojo žodis negali panaikinti nerašytų, amžinų dievų įstatymų. Mirti anksčiau laiko jai nebaisu, baisiau būtų palikti brolį nepalaidotą. Į Kreonto žodžius, kad Polineikas buvo priešas, ji atsako gimusi mylėti, o neapykanta jai svetima.

Jį išgąsdina Teiresijo pranašystė ir senolių patarimas.. Kreontas neklauso Haimono ir net Teiresiją pirmiausia kaltina, kad šis papirktas. Tada pranašas išpranašauja, kad netrukus Kreontas atiduos lavoną iš savo paties kraujo, o jo namuose skambės raudos. Senoliai primena, kad Teiresijas niekada nėra melavęs, ir sutrikęs Kreontas klausia jų patarimo. Jie liepia išlaisvinti merginą ir palaidoti mirusįjį, bet kai Kreontas ateina prie olos, Antigonė jau pasikorusi.

Herkus Mantas leidžia nužudyti savo mokytoją Hirchalsą. S. Keturakio teigimu, taip vadas išduoda tai, ką visą laiką gynė, žmoniškumą. Drama rodo, kad karas iš vado atima net tai, dėl ko jis kovoja; neatsitiktinai jis pats klausia, kuo tiki.

Porfirijaus paklaustas Raskolnikovas sako tikįs Lozoriaus prisikėlimą. Pirmą kartą atėjęs pas Sonią, jis priverčia ją perskaityti šią vietą iš Naujojo Testamento, kurį jai atnešė Lizaveta. Tikėjimas padeda Soniai ištverti skurdą, o Raskolnikovui ji liepia eiti į kryžkelę, pabučiuoti žemę ir viešai prisipažinti. Epiloge ta pati knyga guli jam po pagalve, o romanas baigiasi mintimi, kad prasideda nauja istorija apie žmogaus atsinaujinimą. Lozoriaus istorija tampa viltimi, kad prisikelti gali ir Raskolnikovas.

Daugelis Kunigaikštystės gyventojų nepažįsta tikėjimo ir tebesilaiko pagoniškų prietarų, nes juos mokantis kunigas jų kalbos nemoka arba ja bjaurisi. Remdamasis šventojo Povilo žodžiais, Daukša klausia, kaip žmonės tikės, jei nesupranta skelbėjo. Jis primena, kad „mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“, ir Dievas gali pareikalauti atsakyti už brolius, ypač iš dvasininkų. Būtent tai jį paskatino versti pamokslus, kad žmonės juos skaitytų savo kalba.

Visi trys posmai prasideda tais pačiais žodžiais, kuriais kalbantysis lygina save su strėle. Pirmąją strėlę vaikas paleidžia į baltą obelį pajūryje, ir vaikas stebisi, negalėdamas atskirti putų nuo žiedų. Antrąją jaunas medžiotojas paleidžia į arą, nepataiko, bet sužeidžia seną saulę, ir diena numiršta. Trečiąją iš proto išėjęs kareivis apsuptoje tvirtovėje paleidžia į dangų prašyti pagalbos, bet ji neranda Dievo ir klajoja tarp šaltų žvaigždynų, nedrįsdama sugrįžti. Nuo žaidimo einama iki beviltiško klajojimo, kai pagalbos prašymas lieka be atsako.

Kalbantysis klausia, ko jie ieško danguje, ir atsakymo negauna.. Aklieji eina visada pakėlę akis į dangų, tarsi ten kažko ieškotų, o aplink juos miestas triukšmauja ir vaikosi malonumų. Pabaigoje kalbantysis prisipažįsta, kad ir pats velkasi panašiai, ir klausia, ko jie ieško danguje. Eilėraštis atsakymo neduoda, todėl aklųjų žvilgsnis aukštyn gali reikšti ir viltį, ir beprasmį ieškojimą. Dėl to sonetas tinka kalbant apie tikėjimą ir abejonę.

Artimas ir pats liūdintis, rymantis prie kelio, kuriuo eina vargai.. Šviesią rudens naktį lyrinis subjektas klausia Dievulio, kodėl šis rūpestėliu rymo prie lygaus kelio, kuriuo visą dieną dūsaudami vaikšto vien vargai. Pabaigoje jis prašo Rūpintojėlio priimti jį šią naktį kartu padūmoti. Rūpintojėlis yra liūdinčio, galvą ranka parėmusio Kristaus atvaizdas, dažnas liaudies drožyboje. Mažybiniai žodžiai ir kreipiniai priartina eilėraštį prie liaudies dainos, o pirmasis ir paskutinis posmai baigiasi ta pačia eilute: „Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.“

Merso kelis kartus atsisako priimti kapelioną, o šiam vis dėlto atėjus sako netikįs Dievu. Kai kapelionas pažada už jį melstis, Merso sugriebia jį už sutanos apykaklės ir išrėkia, kad niekas nesvarbu. Po šio protrūkio jis nurimsta, jam atrodo, kad pyktis išvadavo jį nuo vilties. Pirmą kartą po ilgo laiko jis pagalvoja apie motiną ir pajunta, kad buvo ir tebėra laimingas: „šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui“. Mirties akivaizdoje jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra.

Šogeris nori išvežti geto vaikus, ir Abraomas Lipmanas eina pas jį prašyti juos palikti. Komendantas pasiūlo Izaoko partiją, todėl tėvas sutinka rizikuoti sūnumi, kad išgelbėtų vaikus. Tyrėjos šiuos vardus sieja su Pradžios knygos pasakojimu apie Izaoko aukojimą, kai Abraomas turi aukoti sūnų. Tačiau Raškevičiūtė pabrėžia, kad čia auką lemia geto komendantas, užėmęs Dievo vietą.