Simajudas

30 psl.

I.

Triukšmingas „Simajudo“ turgus! Kito tokio Merkinėje nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin, kaip nemunai, vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasiįdomaudami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję.

Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko...

Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visokį balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...

Senas Gugis jau nuo pat ryto Merkinėje. Jis neturėjo nei kas pirkti, nei kas parduoti, bet kelias dienas prieš „Simajudą“ gavo iš Ramūnų kaimo atlyginimą už ganytus visą vasarą gyvulius. Gavo javu, kumpiais, dešromis ir pinigais. Be to, jau gana ilgais šventadienių vakarais pagrieždavo, nors nenoromis, spiriamas, jaunimui savo smuikeliu šokius, kokius mokėjo iš senų dienų – irgi kelis skatikėlius tuo uždirbo. Ir todel linksminasi šiandien nuo pat ryto už visus metus. O kadangi kito pasilinksminti būdo nežinojo, vien tik pasigerti, tai gėrė, kiek išgalėjo. Gėrė už savo skatikus, kol turėjo, paskui gėrė kitų vaišinamas...

Jau Gugis buvo gerokai įkaušęs, kai išėjęs iš Mauškės taikė Zėliko smuklėn. Reikėjo pereiti skersai visą miestelio aikštę, kur kaip tik buvo didžiausias susikimšimas ir purvynas iki klupsčių.

Lenda senas Gugis ir dairosi į visas šalis, kaip čia geriau būtų pralindus pro vežimus, per ienas ir nenugriuvus purvynan. O purvynas, žmonių kojų išminkytas, skystas, gilus ir klampus...

31 psl.

Kur tik pasuka Gugis, rodos, žmonės tyčia visur prigrūdo, prikimšo ienų, ratų, vežimų, kad jis negalėtų prasiskverbti. Ir kojos šiandien jau nebeklauso jo: vienur taiko, o pataiko visai kitur.

Nuvargo, nuilso senas Gugis, dar pusės aikštės nenugalėjęs, net nukaito.

– Kad juos paibelis šituos žmones! – supyko senis. – Mat, kaip užgrūdo kelią, jog blaivus žmogus negali net smuklėn pataikyti, kurion nori.

Gaila, kad jau ne vasara, ne sausa, ne šilta. Atsigultų sau dabar kur šalia namų, pasieny, atsilsėtų pašalėje – ir gerai būtų. Bet kur tu čia žmogus dabar gulsi, kad visur šlapia, drėgna ir purvina.

Sustojo Gugis aikštės vidury ir galvoja, kur čia geriau būtų prasisprausti. Girdi, kad jį kažkas šaukia vardu.

Apsidairė ir mato, kad jį šaukia ir pirštu į save vilioja gera jo kaimynė, Ona Slamienė.

– Eik čion, dėdule, pažiūrėk, ar gerą aš karvytę deru. Patark, turiu ją pirkti ar ne?

Senas Gugis prasiskverbė pro vežimus, netvirtom kojom priėjo.

– Tai karvę nori pirkti? – pasiklausė.

– Taigi, dėdule, štai šitą karvytę noriu pirkti. Sunku be pieno namie, o mūsų, kaip patsai žinai, abi liko žiemai bergždžios. Surinkome kelis skatikėlius už kremblius ir uogas ir sakau savo seniui: pirksime karvutę! – Pirk, sako, kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink! – kalbėjo moteriškė. – Štai, šitą ir deru. Rodos, nieko sau karvytė, ir tešmuo nemažas, ir užprašė žmogus nebrangiai, tik aš nieko nenusimanau: gal ji kažkokį trūkumą turi, kurio aš, Dievuliau, pastebėti nemoku. Žinai gi pats, moteriška galva – tai ne vyriška...

Senis apėjo aplinkui, apžiūrėjo karvę, pačiupinėjo už ragų, paglostė kaklą, pakuteno už ausų ir nusigręžęs sako:

– Gera karvė! Gera, sveika ir pieninga, bet tu jos, moterėle, nepirk.

Moteriškė nustebo, išgirdus tokias Gugio kalbas.

32 psl.

– Kodel gi, dėdule, aš turiu nepirkti, jei karvė sveika, gera ir pieninga? Juk tokios man kaip tik reikia!

– Kodel, kodel? – nekantriai atrėžė senis.

– Negi aš tau čia, prie visų žmonių, aiškinsiu. Pasakiau – nepirk, ir nepirk; o nepaklausysi, pirksi, tai pasigailėsi, bet jau bus vėlu. Štai kas yra!

Tai pasakęs nepatenkintas nusigręžė ir nuėjo, kažką po nosimi murmėdamas.

Štai tau ir patarė! Gera karvė, ir sveika, ir pieninga, ir nebrangiai prašo – ir nepirk!

Nenorėtų moteriškė klausyti skerdžiaus ir bijo neklausyti. Raganius juk patarė, o kad liepė nepirkti, vadinasi, kažką žino, kažką numato, ko paprastieji žmonės net nenuvokia. Nepaklausysi, nupirksi, paskutinį sunkiai sutaupytą skatiką atiduosi, o su karve ims kažkas pikta ir atsitiks!..

Dūsauja moteriškė ir nesumano, kas bedaryti, o aplinkui žmonės juokiasi, šaiposi...

– Štai tau ir advokatas, štai tau ir patarėjas!..

– Spjauk, moterėle! Argi verta dėmėtis, ką girtas žmogus nuplepa! – pataria jai kiti.

– Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta.

– Taip, tai taip, – svyruoja moteriškė: – tik kad mūsų skerdžius – raganius. Nepaklausysi, Dievas žino, kas gali atsitikti...

Ir ėmė Slamienė pasakoti žmonėms, ką ji buvo apie skerdžių žinojusi, girdėjusi. Moterys klausė atydžiai, pasmakres rankomis parėmusios, o vyrai tai tik juokėsi...

– Na, nenori, žmona, karvės pirkti, tai aš pasiderėsiu, – sako kaimynas Juozas Sruogis, pasiturįs ūkininkas. Jis turėjo Amerikoje du sūnų, kurie gerą jam iš ten prisiųsdavo skatiką.

– Man karvė patinka, o girto žmogaus kalbų – tesie sau jis ir raganius – aš nepaisau.

33 psl.

Pasiderėjo ir nupirko. Moteriškė net sudejavo, kai pamatė, kad karvę, kuri jai tiek patiko, nusipirko jau kitas: nusiminimas, kaip replėm, sugniaužė jai širdį. Gal gi kvailai pasielgė, seno Gugio paklausiusi. Net sukeikė jį, kam savo kalbomis jos protą sukvailinęs! O čia dar ir žmonės juokiasi iš jos, šaiposi...

Padūsavo žmona ir nuėjo sau kitos karvės rinktis, bet kiek žiūrėjo, kiek rinkosi, kitos tokios, kaip toji, nesurado. Nepatiko nei viena.

Visą dieną vaikščiojo po miestelį, žiūrinėjo, bet tinkamos sau nesurado ir grįžo namo be karvės.

II.

Namie vaikai visą dieną nekantraudami laukė pargrįžtančios su pirktine karve motulės. Net susiginčijo, vos nesusipešė del to, kaip teks pavadinti tą karvę.

Neiškentę nubrido per purvyną net sodžiaus galan motiną pasitikti. Ir netiek motiną, kuri, be abejo, parneš kiekvienam gardų riestainį, kiek greičiau pamatyti naujai įgytą karvutę.

Bet pamatė motiną, be karvės einančią.

– Motule, o kur gi karvutė? – paklausė nusiminę vaikai.

Pamačiusi vaikus, moteriškė sustojo ir dar labiau nusiminusi, vos neverkdama ėmė aimanuoti.

– Vai, mano mieli vaikeliai, sukvailino mano galvą pikti žmonės, kad jie ramios mirties nesusilauktų!.. Ir nenupirkau aš, kvaila, geros karvės, kurią pirkti norėjau!.. Vai, Dievuliau, Dievuliau brangus, ką aš, vargšė, padariau! Graušim dabar, vaikeliai, visą žiemą suniekę ir vis dėl mano kvailos galvos!... – aimanavo moteriškė, traukdama iš nešulėlio riestainius. – Tai vis tėvas kaltas! Patingėjo turgun eiti, leido mane vieną. Žinojo juk, kad moteriško protas trumpas, bet nepanorėjo tasai tinginys eiti: kas jam maži vaikai...

34 psl.

Nepatenkinti net riestainiais ėjo vaikai su motina tylėdami. Tik aštuonerių metų mergaitė, motinos sijono įsiskverbusi ir šalia jos purvynu brisdama, klausė:

– Tai kas tau, motule, neleido karvutės pirkti?

– Na gi vis tas skerdžius padarė, kad jis būtų kojas nusisukęs, dar turgun eidamas!..

Kieme ją sutiko vyras.

– Na, kur gi tavo karvė? – paklausė nusišypsojęs.

– Kad tau taip šonus diegtų, prakeiktas tinginy, kaip man širdį diegia, kad karvutės negalėjau nupirkti. Grauši dabar suniekę, sužinosi, kaip mane vieną turgun siuntinėti. Argi tai moteriškas darbas – karvę pirkti?..

– Kvaila boba! Pati kalta, o mane keikia...

Suvirpėjo moteriškė, lyg ją būtų kas karštu vandeniu apipylęs. Net kumščius sugniaužusi prišoko prie vyro.

– Kuo aš kalta? Kuo aš kalta? – rėkė net spiegdama: – Ar tuo, kad man Dievas paskyrė tokį kvailą tinginį, nedorėlį vyrą! Aš, aš viskuo turiu rūpintis! O tu druni visą dieną, kaip šuo paunksnėje!..

– Kaip matau, tu šiandien ar ne pas kalę nasrų pasiskolinusi esi, ar gal drignių apsiėdei! – sumojo ranka vyras ir nuėjo į kluonus.

– Štai, vaikeliai, matote, matote, kokis geras jūsų tėvulis! Jam nerūpi, Dievuliau, kad teks jums visą žiemelę suniekę graužti...

Ir aimanuodama nuėjo su vaikais pirkion...

Kad ir išbarė vyrą, kad ir prisikeikė, kiek tik norėjo, bet nenurimo Slamienė. Nusirengus paskubomis „šventadienius rūbus“, nesurasdama sau vietos, nenurimdama, tuoj nubėgo pas kaiminus paguodos ieškoti. Beveik visą kaimą apibėgo, visur pasakodama, kaip piktai ją senas skerdžius sukvailinęs.

Girdėdami jos pasakojimus, vyrai tik juokėsi, o moterys ramino.

– Palauk, kūmule, nesiskųsk dar! Skerdžius geras žmogus, niekam dar nėra pikto padaręs. Bent neteko girdėti. Nejaugi jis tave taip sau, be jokios priežasties, apgautų, vien tik kad pašieptų?

35 psl.

– Palauk, viešnele, – ramino kita: – gal išgirsime dar, kad su ta karve kažkas bloga atsitiks...

Neteko ilgai laukti. Sruogis, parsivaręs karvę namo, ant rytojaus nuvedė ją želmenin ir pririšo, kad ji, prie naujos vietos dar nepripratusi, nenuklystų kur. Pavakarę parbėga iš lauko nuėję gyvulių pažiūrėti vaikai ir dar iš tolo šaukia:

– Dėde Sruogi! Dėde Sruogi! Tavo pirktąją karvę vilkas papjovė!...

III.

Ar nusigando, ar nusidžiaugė Slamienė, išgirdusi šią naujieną, ji pati nebežinojo.

– Rankas ir kojas man pamielino, kai išgirdau, – pasakojo dabar savo kaimynei. – Lyg apsvaigusi atsisėdau ant suolo ir gal Dievuliui Aukščiausiam nusidėjau: kaip girta ėmiau kalbėti už karvutės vėlelę „Angelas Dievo“ ir susigriebiau tik melstis pabaigusi.

– Taigi, kūmule, gerai, kad tada paklausei skerdžiaus. Dabar tai tave būtų šioji nelaimė ištikusi! O dar pykai, kad tave suklaidinęs buvo. Štai tau ir – suklaidinęs!..

– Vai, moterėle, vai, širdele! Tai vis kvailas moteriškas protas! Bet ką aš tada, širdele, iškentėjau! Širdis, rodos, kalbėjo, kad reikia skerdžiaus paklausyti, bet tiek norėjau, tiek norėjau ją pirkti, tą nelaimingąją karvutę!.. O čia dar žmonės juokauja, šaiposi... Vienon ausin lyg kažkas kuštėjo: – pirk! pirk! O kiton lyg kažkas barė: vai, nepirk, pasigailėsi!.. Dievaž, butau nupirkusi, jei nebūtų pasišovęs Sruogis...

– Ne kas kitas, tik nelabasis, matyti, tave gimdė...

– Ir aš dabar taip manau, uogele. Bet kiek aš iškentėjau, kiek iškentėjau, o jau kiek susikrimtau vakar ir nūdieną, kol sužinojau, kas su karve atsitiko, tai ir išpasakoti tau nebegalėtau. O dar tasai begėdis Sruogis šiandien iš ryto, lyg tyčiodamasis iš manęs, kad ims girti, kad ims girti nupirktą karvutę... Dievulis jį už mano skausmą ir nubaudė...

36 psl.

Atsisveikinusi su kaimyne, nusiskubino Slamienė kitur.

Greitu laiku apibėgo visą kaimą, kiekvienoje pirkioje pabuvo, kiekvienai moteriškei papasakodama viską nuo pat pradžios.

Moterys klausė atsidėjusios, vis labiau įsitikindamos, kad skerdžiaus esama raganiaus.

– Ne kas kitas jis, tik raganius. Tikras raganius!

– Kad nebūtų raganius, iš kur būtų sužinojęs, kas su karve turėjo atsitikti, – pritardavo viena kitai.

– Tesie sau raganius, bet gerai, kad pikto žmonėms nedaro.

– Taip tai taip, bet visgi Dievulio priešas, su pikta dvasia santykiauja... – paabejojo dievotesnės.

– Ir kaip, Dievuliau, žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyvenimą!..

– Ką jūs, moterėlės, kalbate dabar! – stojo ginti skerdžių Slamienė. – Ar tai bloga, kad jis žmonėms gera daro. Tik pagalvokite, kokia aš būtau dabar buvusi nelaiminga, jei tą karvutę būtau nusipirkusi.

– Gal ir susižino su piktomis dvasiomis, bet ne jis joms, tik jos tarnauja jam, nelyginant, kaip ūkininkui samdininkas. Ne burtininkas juk – Gal ir tiesa, kad dabar jam velnias tarnauja, kaip samdininkas, bet kuo turės tam samdininkui užmokėti už tarnavimą?..

Girdėjo ir vyrai šias kalbas. Pirmiau tik juokdavosi.

– Iš kur čia rasis piktos dvasios, kad visur kryžiai, bažnyčios...

– Kiekvienoje vietoje kasdien bažnyčios varpus skambinant išgirsi.

Vėliau, moterų kalbų prisiklausę, ėmė abejoti. Juk seniau, sako, tikrai būta raganių.

– O vėl kas jį žino? Gal gi senis tikrai nusimano kažką nepaprastą...

Paabejoję ėmė klausinėti patį Gugį, kokiu būdu jisai atspėjo karvės likimą, patardamas Slamienei nepirkti jos.

Užkluptas senis skerdžius tik nusišypsojo.

– Nagi ji vilko ženklu buvo paženklinta. Anksčiau ar vėliau, bet vistiek ją vilkas turėjo papjauti.

– Gal gi ir tiesa! – pamanė vyrai.

37 psl.

Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi, bet jie, dar jauni būdami, tuo nebetikėdavo, todel nesiteiraudavo, nei kokis tasai ženklas, nei kur jis yra.

– Štai, juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo.

– Kvaili buvome, todel juokėmės. Kiek žmogus dabar blogo išvengtų, kad jų patyrimą turėtų!..

– Būdavo, žmonės ir orą mokėdavo atspėti ir kažkaip nelaimes ir netikėtus įvykius nujausti, bet nesidomavome tuo, neišmokome iš savo senelių.

– Danguje, iš žvaigždžių, skaitė, kaip iš atviros knygos.

– Ką, brolau, bekalbėsi! Manėm, kad išmintingesni esame, o pasirodo, kad kvaili. Del savo prityrimo mūsų seneliai ir laukų mažiau apdirbdavo, ir lengviau darbuidavo, ir geriau gyvendavo, negu mes dabar. O vis todel, kad turėjo patyrimų, kurių mes neturim.

– Ir mūsų vaikai nebeturės. Būdavo, seni žmonės iš anksto žinojo, kur kada ir kokius javus reikia sėti, kad užderėtų. Todel ir derliai buvo gausesni.

– Tai vis kunigai mus sukvailino. – Burtai, – sakydavo, – senų žmonių tamsumas!..

– O gal tu, dėde, tikrai esi raganius? – paklausė vienas jų Gugį.

– Ar tai bloga? – linksmai nusišypsojęs paklausė jį Gugis. – Kai moterys mano, kad esu raganius, gardžiau mane valgydina.

Nusijuokė vyrai ir patikėjo, kad skerdžius tik paprastas senų laikų žmogus, daug ką nusimanąs, ko jau dabar žmonės nežiną.

Prisiminė, kad jis ir išpažinties vaikščioja, ir kunigai jo nepeikia. Niekas neatmena, kad net kalėdodamas jį būtų kada subaręs kunigas. O Žemaitukas net pajuokauti su juo mėgdavo, vaišinamas sodindavo jį su savim už stalo.

O kiek jau kunigėliai bardavo kalėdodami kitus žmones!..

38 psl.

Taip ir nepatikėjo vyrai, kad skerdžiaus esama raganiaus! Vienas kitas net vos nesusipešė su moterimis, kai jų kalbas begirdėdamas pajuokdavo jas, ar rimtai joms prieštaraudavo...