Raganius

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko bibliotekos tekstas, parengtas pagal 1939 m. leidimą (Kaunas: Spaudos fondas).

1. 1.

   Žemaitukas1–29 psl.

   Turtingas ūkininkas Grigas taupo kiekvieną skatiką ir pinigus slepia buteliuose, užkastuose svirne po aruodu. Klebonas Žemaitukas kasmet kalėdodamas jį pajuokia, kad šis vis dar nenusipirko virtuvo ir negali pavaišinti arbata. Kartą skerdžius Gugis treptelėja koja toje vietoje, kur paslėpti pinigai, ir pasako tarnaitei Elenai, kad visas šis turtas atiteks jai ir jos vaikams. Grigas išklausinėja Eleną, ir ši prisipažįsta, kad ją suviliojo Grigų sūnus Juozas. Grigas liepia našlaitei išeiti, Grigienė ją sumuša, bet paskui gailisi ir eina išpažinties. Kai Grigas jau rengiasi vežti Eleną pas tetą, užsuka Žemaitukas. Juozą jis už plaukų prilenkia prie žemės, o Grigą, kuris nenori bekraitės marčios, perkalba pažadu leisti naudotis savo pieva, nemokamomis jungtuvėmis ir karve. Po kelerių metų Elena jau marti, o Gugis prisipažįsta, kad jaunieji patys buvo atėję pas jį patarimo.

2. 2.

   Simajudas30–38 psl.

   Per triukšmingą Simajudo turgų Merkinėje įkaušęs Gugis kaimynei Onai Slamienei pataria nepirkti karvės, nors pripažįsta, kad ji gera, sveika ir pieninga. Paaiškinti, kodėl, prie žmonių jis nenori. Žmonės juokiasi, karvę nusiperka pasiturintis Juozas Sruogis, o Slamienė grįžta namo be karvės ir barasi su vyru. Kitą dieną Sruogio karvę papjauna vilkas. Slamienė apibėga visą kaimą, ir moterys įsitikina, kad skerdžius tikrai raganius, tik geras, nes pikto žmonėms nedaro. Vyrai iš pradžių juokiasi, paskui paklausia paties Gugio. Šis atsako, kad karvė buvo paženklinta vilko ženklu, o raganiumi jį laikyti jam tik į naudą, nes tada moterys gardžiau pavalgydina. Vyrai gailisi, kad jaunystėje nesimokė senų žmonių patirties, bet raganiumi skerdžiaus taip ir nepripažįsta.

3. 3.

   Kukis ir Gugis39–74 psl.

   Ramūnų kaime gyvena du priešingi žmonės: turtingas, doras ir visus pamokantis Jonas Kukis ir vargšas skerdžius Kazys Gugis, dainininkas, pasakorius, smuikininkas ir žolininkas. Kukio sūnus Jonas myli neturtingo Žlabio dukterį Verutę, bet tėvas nori marčios iš garsios ir turtingos giminės, o Jonas grasina pabėgti į Ameriką. Gugis jaunuoliui sako, kad jo laimė čia, o vyrams sodelyje pareiškia, kad likimas visada galingesnis už žmogų. Per Tris Karalius Kukis susitaria su Kiesiliu, kad šis pirštų Jonui Grigaitytę iš Merkupio. Sūnus verkia, bet nebesipriešina. Snieguotą rytą jų važis įlūžta šaltiniuose, Jonas sušlampa, ir abu grįžta namo. Ten laukia Gugis, kuris vakar įspėjo Kukį nevažiuoti. Kukis jį išvaro, o Gugis išeidamas primena, kad sūnų jis turi tik vieną.

4. 4.

   Pramuštagalvis75–126 psl.

   Vėlų rudenį pas Gugį ateina stiprus, visų bijomas našlės sūnus Petras Lukošiūnas su degtine. Jis myli Verutę, kuri myli Kukio Joną, ir prašo burtų. Gugis pataria jos užmiršti, o Petras grasina užmušti Joną ir girtas verkia. Toliau pasakojama apie ramius Ramūnų vyrus, kurie valdžios mišką laiko savu, apie darbštų ir piktą seniūną Juozą Misiulį ir žydą kalvį Jankelį, kurį Misiulis išgelbėjo nuo iškeldinimo. Pavasarį Kukis jau nusileidęs, ir Jonas veda Verutę. Gugis pataria Petrui plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, bet šis pasigeria. Per vestuves Kukio pirkioje Petras susimuša su Misiuliu, ir Gugis pirmas sulaiko jo ranką su buteliu. Kitą dieną Merkinėje jis sužeidžia uriadninką ir slepiasi Jankelio kluone. Jankelis pasiskolina iš Misiulio pinigų, kad Petras galėtų bėgti į Ameriką, o Misiulis sako, kad žmogų reikia gelbėti.

5. 5.

   Su Dievuliu susitaikius127–136 psl.

   Baigiantis gavėniai Gugis nerimauja, nes prieš velykinę išpažintį reikia gauti kortelę iš vargonininko, kuris tikrina katekizmą. Gugis moka tik lenkiškus poterius, kurių žodžių nesupranta. Į bažnyčią jį pavežėja Kukis ir visą kelią moko. Vargonininkas iš visų klausinėja tik Gugį, o šis atsisako kalbėti poterius ir neleidžia savęs mokyti jaunai merginai. Be kortelės jis atsistoja eilės gale prie Žemaituko klausyklos. Klebonas jį pažįsta, paklausia tik, ar jis tiki, ir išklauso išpažinties. Per mišias Gugio mintys klaidžioja po laukus, gyvulius ir paukščius. Laukdamas Kukio, kuris žada parvežti, jis užeina sušilti pas Calkę, atsisako valgyti žydo pagamintą maistą, bet išgeria buteliuką degtinės ir užmiega. Kukis, radęs jį miegantį, pasipiktina ir išeina, tad Gugiui teks grįžti pėsčiam.

6. 6.

   Pas dangaus vartus137–152 psl.

   Kitą žiemą miršta Jonas Kukis, susitaikęs su Dievu. Po egzekvijų Gugis išgeria ir naktį vienas eina namo. Kelyje jis sutinka mirusį Kukį, kuris bijo vienas eiti į dangų ir prašosi pas jį nakvoti. Rytą žmonės randa Gugį sušalusį kūdros liūne. Angelas jį pažadina ir palieka ten, kur skiriasi keliai į dangų, skaistyklą ir pragarą. Minios, net vyskupai, eina į skaistyklą ir pragarą, o Gugis suka tuščiu dangaus keliu, ir Kukis seka paskui. Šventasis Petras Gugio neįleidžia, nes šis mirė girtas ir be išpažinties, o Kukis dar jį apskundžia. Gugis ginčijasi su Petru, šventuoju Mykalojumi ir šventuoju Jonu ir kartoja, kad niekam nedarė pikto ir visus mylėjo. Šventasis Jonas liepia jį įleisti. Kukio Petras įleisti negali, nes šis didžiavosi savo dorumu, tačiau Gugis jam atleidžia, įsitempia jį pro vartus ir juos užtrenkia.