Bernardo Brazdžionio eilėraščiai, parašyti 1927–1943 metais. Juose kalba šauklys ir pranašas, kuris kreipiasi į tautą ir Dievą. Svarbiausi vaizdai yra keleivis, einantis per amžius, ir neregys, kuris meldžiasi žvaigždėms. Eilėraščiai rodo tikėjimą Dievu ir tėvyne, kuri išlieka ir okupacijų metais.
Atnaujinta
Iki kada nori perskaityti?
1 psl. per vakarą
7 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 15 d.
Internete arba knygoje, apie 5 min. Paskyros nereikia.
Į ką atkreipti dėmesį
Keleivis ir neregys: ką šie du Brazdžionio vaizdiniai sako apie žmogų?
Kas kalba eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“ ir ko jis prašo tautos?
Kodėl „Paskutiniame pasmerkto myriop žodyje“ pasmerktasis kaltina save tylėjimu?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
B. Brazdžionis (1907–2002), neoromantikas, poetas šauklys; vaikams rašė Vytės Nemunėlio slapyvardžiu.
2.
T. Venclovos teigimu, du pagrindiniai vaizdiniai: keleivis (nerimas, ieškojimas) ir neregys (vienatvė, susikaupimas).
3.
„Per pasaulį keliauja žmogus“ (1937): miršta tautos, viešpatijos ir imperatoriai, „tik tu vienas per amžius eini“.
4.
„Šaukiu aš tautą“ (1941): protėvių dvasia šaukia tautą vienytis, pakilti ir nekeršyti.
5.
III gimn. B kursas: Aistis arba Brazdžionis; A kursas: Aistis, Brazdžionis arba Radauskas.
Rašiniui
5▾
Kodėl žmogui svarbi tėvynė?Epizodas Eilėraštyje „Aš čia – gyva“ kalbantysis naktį, tamsią tarsi kapas, ieško tėvynės ir klausia, ar ji dar gyva. Atsako žemė, dangaus skliautai, Dubysa ir daina.Tai rodo Tėvynė gyva tol, kol gyva jos žemė, gamta ir daina: jos balsas rodo žmogui kelią net tamsiausiu metu.
„Atsakė man: – Aš čia – gyva!“
Kontekstas Palygink su Maironio „Pavasario balsais“: ir ten poetas kalba kaip tautos dainius.
Kaip žmogus gyvena su kalte?Epizodas „Paskutiniame pasmerkto myriop žodyje“ teisiamasis atmeta kaltinimą, kad nemylėjo tėvynės.Tai rodo Kaltu jis save laiko ne dėl to, kuo kaltina teismas, o dėl to, kad matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, ir tylėjo.Kontekstas Brazdžionis 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir mirė JAV: jo pokario poezija liudija okupuotos tautos likimą.
Ar tikėjimas žmogui yra atrama, ar našta?Epizodas Kalėdų naktį mūrininkas, kurio žmonės neįleido į bažnyčią, kalbasi su Kūdikiu Jėzumi ir prisipažįsta, kad geria.Tai rodo Tikėjimas jam lieka atrama net atstumtam: Dievas arčiau už tuos, kurie jo neįleido.
„Viešpatie, tai Tu ten praėjai.“
Kontekstas Palygink su V. Krėvės „Raganiumi“: ir ten paprasto žmogaus tikėjimas svarbesnis už bažnytines formas.
Kas lemia žmogaus vertę?Epizodas Eilėraštyje „Per pasaulį keliauja žmogus“ amžinas balsas sako, kad miršta tautos, viešpatijos ir imperatoriai, o žmogus eina per amžius.Tai rodo Žmogus pasirodo didesnis už sostus ir valdžias: jo vertė amžina, o galia praeina.
„Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė“
Kontekstas Palygink su A. Mickevičiaus poemomis: ir ten poetas kalba kaip pranašas apie žmogaus ir tautos likimą.
Ar žmogus gali likti laisvas nelaisvėje?Epizodas „Šaukiu aš tautą“ protėvių dvasia kviečia užguitą tautą burtis, vargo naktį palikti vergams ir nekeršyti.Tai rodo Laisvė prasideda žmogaus viduje: tauta laisva, kai nenori būti vergu, net jei dar pavergta.
„Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.“
Kontekstas Susiek su B. Krivicko eilėraščiais: ir ten tautos laisvė yra vertybė, dėl kurios verta kovoti.
Epocha
3▾
Nepriklausoma Lietuva, Kaunas: svarbiausi prieškario rinkiniai išėjo 1931–1939 m.
Nacių okupacijos metų rinkiniuose (1941–1943) vyrauja pavergtos tautos likimas
1943 m. rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“ tapo populiariausia savo meto poezijos knyga
Autorius
4▾
Gimė 1907 m. Stebeikėliuose (Pumpėnų vlsč.), 1908–1914 m. su tėvais gyveno JAV
1934 m. baigė lituanistiką VDU, 1940–1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. į JAV, nuo 1955 m. gyveno Los Andžele
Mirė 2002 m. Los Andžele, palaidotas Kaune; 1989 m. po 45 metų aplankė Lietuvą
Kūrinys
5▾
Mūsų atranka: 11 eilėraščių iš 1927–1943 m., nuo „Poeto autobiografijos“ iki „Viešpaties žingsnių“
Lyrinis subjektasdažnai šaukia ar pranašauja, kreipiasi į tautą, žemę ar Dievą
Žmogus„Per pasaulį keliauja žmogus“baltas, žydro veido, kaip vėlė nemarūnė keliauja per pasaulį
Neregys„Neregio elegija“niekada nematė šviesios pasaulio karalijos; tegu jo malda skamba žvaigždėms, ne stabams
Mūrininkas„Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“sako esąs alkoholikas, bet prisiekia, kad negirtas; žmonės nenorėjo jo įleisti į bažnyčią; tą naktį kalba Jėzui
Pasmerktasis„Paskutinis pasmerkto myriop žodis“teisme kaltina save, kad matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, bet tylėjo
Protėvių dvasia„Šaukiu aš tautą“kalbėtojas, šaukiantis tautą iš amžių
Tėvynė„Aš čia – gyva“atsako lyriniam subjektui: „Aš čia – gyva“ taria žemė, dangaus skliautai, Dubysa ir daina
Sąvokos
5▾
NeoromantizmasBrazdžionis ir Aistis tęsia XX a. pradžios neoromantinę tradiciją
RefrenasEilėraštyje „Per pasaulį keliauja žmogus“ posmas apie baltą žmogų iš viso skamba keturis kartus
AnaforaEilėraštyje „Šaukiu aš tautą“ aštuoni posmai iš devynių prasideda žodžiu „Šaukiu“
PersonifikacijaEilėraštyje „Aš čia – gyva“ prabyla žemė, dangaus skliautai ir Dubysa
Antitezė„Neregio elegijoje“ neregys meldžiasi žvaigždėms, o nepažįstami broliai šviesiame pasaulyje suklupo prieš stabus
Sąsajos
4▾
Tautos dainiusMaironis, „Pavasario balsai“Plačiau
Okupacijų metais Brazdžionis tapo beveik toks pat populiarus kaip Maironis.
NeoromantizmasJ. Aistis, eilėraščiaiPlačiau
Programos rekomendacijose siūloma Aistį ir Brazdžionį skaityti greta, ieškant neoromantikams būdingų panašumų.
Poetas pranašasA. Mickevičius, poemosPlačiau
T. Venclova tremties metų Brazdžionio pranašo ir tautos guodėjo poziciją lygina su lenkų romantikais, tarp jų Mickevičiumi.
Brazdžionis pradėjo spausdinti eilėraščius 1924 m. Svarbiausi jo prieškario rinkiniai išėjo nepriklausomoje Lietuvoje: „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936) ir „Kunigaikščių miestas“ (1939), už kurį jis gavo valstybinę literatūros premiją. T. Venclovos teigimu, šioje lyrikoje vyravo artėjančio karo, okupacijų ir tremties nuojauta. Nacių okupacijos metais išėjo rinkiniai „Šaukiu aš tautą“ (1941) ir „Iš sudužusio laivo“ (1943), o „Viešpaties žingsniai“ 1943 m. tapo rinktinės baigiamuoju skyriumi. Tų metų poezijoje vyrauja pavergtos tautos likimas.
Autorius
Bernardas Brazdžionis (1907–2002) gimė Stebeikėliuose, Pumpėnų valsčiuje. 1908–1914 m. su tėvais gyveno JAV. Mokėsi Biržų gimnazijoje, 1934 m. baigė lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete, redagavo žurnalus, 1940–1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui. Vaikams rašė Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV, nuo 1955 m. gyveno Los Andžele. Ten mirė 2002 m., palaidotas Kaune.
Kryptis ir poetika
Programoje Brazdžionis ir Aistis vadinami 3–4 dešimtmečio neoromantikais, tęsiančiais XX a. pradžios neoromantinę tradiciją. T. Venclova svarbiausiu Brazdžionio įkvėpimo šaltiniu laiko Bibliją, ypač psalmes, pranašų knygas, Evangeliją ir Apreiškimą, o patį poetą vadina oratoriumi, pamokslininku ir šaukliu. Eilėraščiuose gausu kreipinių, klausimų, sušukimų ir pakartojimų. Pasak T. Venclovos, anksti išryškėja du pagrindiniai vaizdiniai: neregys reiškia žmogaus vienatvę ir vidinį susikaupimą, keleivis reiškia nerimą ir nesibaigiantį ieškojimą.
Kaip jį skaitė
1943 m. rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“ tapo populiariausia savo meto lietuvių poezijos knyga, o okupacijų metais Brazdžionis tapo beveik toks pat populiarus kaip Maironis. Sovietinė spauda jį ilgai nutylėjo arba niekino, bet jo knygos ir jų nuorašai slapta ėjo iš rankų į rankas. 1989 m. poetas po 45 metų pertraukos aplankė Lietuvą, o rinktinė „Poezijos pilnatis“ čia išleista 100 000 egzempliorių tiražu. Atgimimo metais „Šaukiu aš tautą“ buvo dainuojamas kartu su Vytautu Kernagiu.
Kodėl skaitome egzaminui
III gimnazijos klasės B kurse renkamasi tarp Aisčio ir Brazdžionio eilėraščių, A kurse tarp Aisčio, Brazdžionio ir Radausko. Mūsų atrankoje yra 11 eilėraščių. Devyni iš jų įdėti į Šaltiniai.info mokyklinę atranką, dar du T. Venclova išskiria kaip svarbius. Rašinyje Brazdžionis tinka klausimams apie tėvynę ir laisvę, tikėjimą, žmogaus vertę ir kaltę. Verta įsiminti keleivio ir neregio vaizdinius, kas kalba eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“ ir kodėl pasmerktasis kaltina save.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
„Poeto autobiografija“ (1927)
Kalba aš. Vaikiška diena prabėgo kaip šešėlis Nemuno krantais: jis užaugo, jam po dvidešimt, motina paseno. Lūšnelė buvo be kamino, trys maži langai, bet laimės, sako, apsakyti nemoka. Vasarą prie karvių, žiemą sniege išminti takai, rudenį uogos ir obuoliai, gavėnioje aguonų pienas, Velykoms margučiai. Šeimoje tik keturi, bet vietos per maža. Tėvas išėjo į Argentiną, sesuo į Braziliją; jie kartais atrašo tuščią laišką, be dolerių, ir sakosi gyvenantys gerai. Jis su motina lieka tėvynėje: kol užmerks jai akis, dar pabus namie. Pabaigoje saulė ta pati ir pas juos, ir pas mus. T. Venclova šį eilėraštį laiko tarsi visos Brazdžionio lyrikos įvadu.
2.
„Harakiri“ (1930)
Kalba aš. Jis nueis pėsčias į Čenstakavą, į šventą vietą: jis vienas chamas, vienas nusidėjėlis, vienas juodas ant šio balto svieto. Jo meilės bakchanaliją girdėjo visa žemė ir dangūs, ir paskutinė nuodėmė, pabudusi, skausmu ir sielvartu užtvino akių langus. O ir nelaimėje buvo laimė, maža, toli, tyli, nežinoma; ir miesto rinkoje harakiri buvo visais vardais vadinama. Visą naktį tyla rėkia, naktis jį šaukia. Tad jis pasimels dievišku žodžiu, kaip pranašas darydamas stebuklą, ir nusiims kaukę. Keturi ketureiliai. T. Venclova pirmąjį posmą cituoja kaip pavyzdį, kaip laisvai ir net drastiškai Brazdžionis kalba apie tikėjimą.
3.
„Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ (1929)
Mūrininkas kalba Jėzui, Amžinos Meilės kūdikiui. Žmonės nenorėjo jo įleisti į bažnyčią (jis prisiekia, kad negirtas), nes, sako, jis smirda šunimi; jie atvedė zakristijoną ir keikėsi. O jis taip buvo pasiilgęs šventojo Vaikelio! Tada prisišliejo prie stulpo ir parpuolė ant kelių. Namie septyni vaikai ir jų motina neturi ko padėti ant Kalėdų stalo. Jis viską pralaka. Kunigas kartą jį pavadino kiaule. Gal jis nevertas pakelti akių į dangų, bet šituos mūrus ir didelius langus pastatė jis. Jis alkoholikas, cinikas, latras ir vis tiek krikščionis. Pabaigoje klausia: jei jis ir šią naktį gulės pas paleistuvę, negrįžęs namo, kas nuims Jėzaus Kūną nuo Kryžiaus?
4.
„Mes neturime namų“ (1931)
Kalbama „mes“ vardu, kalbantysis kreipiasi į mylimąją. Jie neturi namų prie juodos girios, neturi baltų avių bandos, išbėgo iš gyvenimo kaip Mciri ir nebenori į jį grįžti. Jis klausia mylimosios, kur ji bus ir ar paklausė, kur eis be jo. Naktigoniai pamojo ir nujojo. Trečiame posme laukas, lankos, žvaigždės ir laimė yra jų, žalia žemė įgluso į sutemų sapną, po namus vaikšto vakaras. Paskutinis posmas prasideda pirmąja eilute, toliau: pas juos vakaras per amžius neateis; gerai, kad jo tėvas mirė biednas, ir gerai, kad mylimoji yra visas jo turtas. T. Venclova eilėraštį priskiria lietuvių lyrikos aukso fondui.
5.
„Ženklų psalmė“
Kalbantysis sako, kad gal praeis pro pasaulio džiaugsmą, ir pasaulis nežinos jo paslapties. Toliau ateities vaizdai: vėtros nustūgaus, nukris rudenio vaisiai, sielininkai Nemunu nudainuos iki deltos, marių krašte smiltys užneš kaimą, ir sugrįžę žvejai neras namų. Užmirštos Ezekielio giesmės ves jo našlaitę sielą per miestus ir tyrulius. Ketvirtame posme grius valdžios, keisis kabinetai, bankrutuos milijonų bankai, užges elektra Liverpulyje, Bostone, Maskvoje, Kaune ir Nazarete, ir patamsy tautos nematys tautos. Pabaigoje jis kreipiasi į žemę: Jis siuntė jai ženklų ir stebuklų, o ką ji regėjo? Penki posmai. T. Venclova eilėraštį skiria prie tų, kuriuose smerkiama XX a. civilizacija.
6.
„Per pasaulį keliauja žmogus“ (1937)
Apie žmogų kalbama trečiuoju asmeniu; vieną kartą prabyla aš. Refrenas: baltas kaip vyšnios viršūnė, žydro veido kaip žydras dangus, kaip vėlė nemarūnė per pasaulį keliauja žmogus. Pirmoje dalyje jis buvo Apolono draugas ir Safo meilės brolis, šoko, gėrė ir dainavo su Katulu, Horacijus jam šaukė „Bravo!“. Krito žiedas nuo vyšnios, kaip nukris visas gyvenimas, o jis vienas į praeitį nebegrįš. Antroje dalyje jis eina pro karališkus sostus ir muziejus ir ateis iki Nemuno klonių. Trečioje dalyje amžinas balsas giedos: miršta tautos, vergai, viešpatijos ir imperatoriai, tik tu vienas per amžius eini. Trys dalys, refrenas kartojamas keturis kartus.
7.
„Neregio elegija“ (1937)
Kalba neregys. Šviesios pasaulio karalijos jis niekada nematė: rožės, lelijos ir vyturėlio daina jam juodos. Jis kreipiasi į naktį ir per ją neša juodą saulę, iškeltą iš skausmo dienų. Jis nematys saulėleidžių, mylimos akių ir nesulauks aušros. Jis girdi, kaip kažkas keikia žvaigždes, o kažkas grąžo rankas: „Niekada neregėsiu žvaigždžių“. Jis klausia nepažįstamų brolių, ar ir jie neregėjo žydrynės, kad suklupo prieš žemės stabus; jie, sako, pasiklydo šviesiame pasaulyje. Pabaigoje: tegu jo malda skamba ne stabams, o žvaigždėms, rožėms ir lelijoms. Aštuoni ketureiliai. Pasak J. Sadauskienės, pirmąsyk išspausdintas rinkinyje „Kunigaikščių miestas“ (1939), vėliau dainuotas.
8.
„Paskutinis pasmerkto myriop žodis“ (1939)
Kalba pasmerktasis myriop. Paskutinį žodį jis taria tribunolo pirmininkui, pareigūnams, laisviems piliečiams ir kalėjimo sargams. Kaltinamajame akte parašyta, kad jis nemylėjo tėvynės. Ne, jis mylėjo, bet šventų idealų neišniekino. Jis matė tėvynės laukus vergijoje, ne kartą verkė kaip kūdikis ir sąžinės nepardavė. Verkė, bet nešaukė prieš vėją: matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, bet tylėjo. Jis kaltas ir prašo jį bausti. Širdyje jis šimtą kartų prakeikė po teisės pamatais kilusį puvėsių grybą, bet lūpos neprabilo. Jis matė, kaip tie, į kuriuos jis kalba, veda milijonus į bedugnę, ir nešaukė „Gana!“. Jis kaltas ir prašo jį sušaudyti. T. Venclova jį skiria prie civilizacijos smerkimo eilėraščių.
9.
„Aš čia – gyva“ (1940)
Kalba aš. Tamsią naktį jis ieškojo tėviškės ir klausė: kur tu, Lietuva, ar tu gyva? Šaukdamas jis iškėlė rankas į juodą dangų, ir kai parpuolė bėgdamas per gruodą, jam atsakė: „Aš čia – gyva!“ Tą patį tarė žemė po kojomis, dangaus skliautai, Dubysa ir daina aukštuose pagojuose; vienoje eilutėje kalbantysis pavadintas sūnumi. Jis ėjo klupdamas iš pirkios į pirkelę, ir tik tas balsas rodė jam tamsų kelią. Pabaigoje jis dar klausė, ar Lietuva ten, ir iš tamsos, nakties ir šešėlių atsiliepė: „Aš čia – gyva!“ Šeši ketureiliai su refrenu. T. Venclova eilėraštį mini tarp tų, kurie sako, kad tauta išlieka, o vergija neamžina.
10.
„Šaukiu aš tautą“ (1941)
Kalba „jūsų protėvių dvasia“. Ji šaukia GPU užguitą, kaip rudens lapai blaškomą tautą į naują vieškelį ir naują buitį, lietuvį burtis prie lietuvio. Tautai ji liepia išeiti iš sutemų, uždegti širdyse naują ugnį ir vargo naktį palikti vergams. Ji šaukia artoją, kad laukai ir miškai kartotų „Gana tulžies, gana mirties“, ir darbo rankų milijonus į naujo derliaus kluonus, ne į kalinio namus ir kapus. Ji liepia nekeršyti, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant vaikų vaikų. Pabaigoje liepia stovėti amžiais tvirtiems, kaip saulė stovi. Devyni ketureiliai, aštuoni prasideda žodžiu „Šaukiu“. Rinkinys tuo vardu 1941 m. išėjo be vokiečių cenzūros leidimo.
11.
„Viešpaties žingsniai“ (1943)
Du posmai, ir abu baigiasi kreipiniu: „Viešpatie, tai Tu ten praėjai.“ Pirmame ant uolos žydėjo balta gėlė, jai nei lietaus, nei saulės, ir ji visa tebevirpėjo kaip sidabro lašas. Antrame ant šakos taip čiulbėjo paukštelė, jai nei namų, nei šilko, ir ji taip pat tebevirpėjo kaip sidabro lašas. Antras posmas pakartoja pirmojo sandarą. Tuo pačiu vardu vadinasi 1943 m. rinktinės baigiamasis skyrius. T. Venclova šį eilėraštį laiko klasikinio lietuvių lyrikos palikimo dalimi ir juo iliustruoja „pranciškonišką“ tikėjimą, kai Dievas įžiūrimas kiekvienoje pasaulio detalėje.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl pasmerktasis eilėraštyje „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“ save laiko kaltu?
Rodyti atsakymą
Kaltinamajame akte parašyta, kad jis nemylėjo tėvynės, bet šį kaltinimą jis atmeta. Jis mylėjo, matydamas tėvynės laukus vergijoje ne kartą verkė kaip kūdikis ir sąžinės nepardavė. Kaltas jis dėl tylėjimo. Jis matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, širdyje šimtą kartų prakeikė po teisės pamatais kilusį puvėsių grybą, bet lūpos neprabilo. Matė, kaip tie, į kuriuos dabar kalba, veda milijonus į bedugnę, ir nesušuko, kad gana, todėl pats prašo jį sušaudyti.
Rašiniui: KaltėTėvynėLaisvė
2. Kodėl mūrininkas sako esąs krikščionis, nors žmonės jo neįleido į bažnyčią?
Rodyti atsakymą
Žmonės jo nenorėjo įleisti, sakė, kad jis smirda šunimi, atvedė zakristijoną, o kunigas kartą jį net pavadino kiaule. Mūrininkas neslepia, kad viską pralaka ir kad namie septyni vaikai neturi ko padėti ant Kalėdų stalo. Bet jis primena, kad šituos mūrus ir didelius langus pastatė jis, ir sako esąs alkoholikas, cinikas, latras ir vis tiek krikščionis. Tikėjimas jam lieka atrama ir tada, kai žmonės jį atstumia.
Rašiniui: TikėjimasŽmogaus vertė
3. Ką reiškia, kad eilėraštyje „Aš čia – gyva“ tėvynės balsu atsiliepia žemė, dangus ir Dubysa?
Rodyti atsakymą
Tamsią naktį kalbantysis ieško tėviškės ir klausia, ar Lietuva dar gyva. Kai jis parpuola bėgdamas per gruodą, atsakymą „Aš čia – gyva!“ ištaria žemė po kojomis, dangaus skliautai, Dubysa ir daina aukštuose pagojuose. Personifikacija parodo, kad tėvynė gyva visame, kas kalbantįjį supa, net kai aplink tamsu. Tas balsas rodo jam kelią, kai jis klupdamas eina iš pirkios į pirkelę. T. Venclova šį eilėraštį mini tarp tų, kurie sako, kad tauta išlieka, o vergija neamžina.
Rašiniui: TėvynėLaisvė
4. Ko protėvių dvasia eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“ prašo GPU užguitos tautos?
Rašiniui: TėvynėLaisvė
5. Kaip eilėraštyje „Viešpaties žingsniai“ atpažįstamas Dievo buvimas pasaulyje?
Rašiniui: TikėjimasGamta
6. „Harakiri“: į kokią šventą vietą kalbantysis žada nueiti pėsčias?
7. „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“: kiek vaikų laukia mūrininko namie?
8. „Mes neturime namų“: su kuo lygina save įsimylėjėliai, išbėgę iš gyvenimo?
9. „Per pasaulį keliauja žmogus“: su kuo refrene lyginamas baltas keliaujantis žmogus?
10. „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“: kuo kaltinamajame akte kaltinamas pasmerktasis?
11. „Viešpaties žingsniai“: kuo baigiasi abu eilėraščio posmai?
Rašiniui
Ką „Eilėraščiai“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.