Laisvė

Miške Geišė jai pasirodo kaip liepsnojantis milžinas, o jo glamonės ją apsvaigina. Grįžusi ji jaučiasi „Padaryta...“, tai yra užburta, ir galvoja tik apie Geišę. Pasakotojas klausia, kuri meilė tikroji, dvasių ar kūnų, ir atsako, kad gyvenimas Severją pamokė, jog abi gali būti vienodai galingos. Su Mykoliuku ją siejo dvasia, o Geišė „pasinaudojęs jau tokia valanda (...) jaunybės laiku“. Be to, tą pačią dieną jis atėjo piršlėmis, o brolis ir samdiniai tai laikė didele garbe. Tik motina instinktyviai jautė, kad tai nelaimė.

Brolio ūkis turtėja, bet dėdės padėtis šeimoje lieka ta pati.. Brolis, „iš baudžiavos paleistas, ėmė sparčiai gerėti“: prisipirko žemės, persistatė trobas. Tačiau dėdės nuomonės niekas neklausia, jam tik liepiama dirbti, ir net mirus broliui bei brolienei „ta pati dėdės rolė Mykolui“ išlieka. Jis negauna nei savo ūkio, nei dvaro pareigų ir niekur neišvyksta.

Nuomininkas atleidžia senus tarnus, ir tijūnas lieka be darbo.. Paskelbus laisvę, dvaras ilgai neranda darbininkų, o tada atvyksta jaunas šlėktelė nuomininkas ir atleidžia visus senuosius tarnus. Geišiai išvežami „nė duonos kepalo neįdėję“ už trisdešimt su viršum metų tarnybą. Vagystės ar keršto tekste nėra, o Rapolas ne pats atsisako, jis jaučiasi per senas imtis žagrės.

Dėdė Mykolas bažnyčioje skęsta „lyg laimingoje nirvanoje“: jis jaučiasi minios dalimi, o pati bažnyčia jam primena dirvą ir pievą. Severja bažnyčioje nebegali melstis, jai „ir tuščia, ir šalta“, ji laukia pabaigos. Po mišių minia ją nuneša į karčemą, kur vyrai pirmą kartą ją užstoja, ir jai pasidaro gera; ji pradeda gerti, šokti, net pirmą kartą pameluoja. Mykolas savo paguodą rado tikėjime ir prisiminimuose, o Severja jos ieško ten, kur jos nėra.

Skripkelę Mykoliukas pasidarė pats, ir tik grodamas jis yra laisvas. Paraistėje jis groja „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“, ir į jo muziką susirenka visas kaimas. Pasakotojas lygina jį su žiogu: abu groja „į gamtos akordą, ne kam kitam“. Muzika gražina baudžiauninkų gyvenimą, nors niekas jos nevertina, kaip nevertina saulės. Per muziką gimsta ir jo meilė Severjai: kai ji pasirodo, griežtuvėlis ima „triumfo balsu“ skambėti.

Mykoliukas atsitraukia nuo Severjos bent per žingsnį, nes jam atrodo netinkama sėdėti greta savo prižiūrėtojo, ir laukia, ką tijūnas lieps. Pasakotojas sako, kad Mykoliukas „įbailintas, pavergtos dvasios“: namie jį pavergė brolio šeima, dvare tijūnas. Net poilsio dieną, toli nuo dvaro, jis būtų šokęs, išgirdęs įsakymą. Tuo tarpu Geišė elgiasi drąsiai, kalbina merginą, juokauja ir slapta pakviečia ją į mišką. Ši scena rodo, kad baudžiava valdo ne tik darbą, bet ir žmogaus sielą.

Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.

Aklas, ilgai rūsiuose kalintas Samsonas stovi priešų šventykloje, kur minios tyčiojasi iš Izraelio. Jis jaučia, kad jam sugrįžo stipruolio galia, ir žino, kad žus kartu su priešais, bet nebijo „gultis (...) / Tam pačiam kape su įveiktais“. Ištaręs savo Dievo vardą, jis pakelia marmuro šulus. Kaip ir Dovydas, jis silpnesnysis prieš galingą priešą, o jo jėga kyla iš Dievo vardo.

Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina“ Dievo vardo. Gėda jam tokia skaudi, lyg veidą liestų įkaitusi geležis. Jis pripažįsta, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei užleistų kelią Dievo šmeižikui. Jo jėga yra tikėjimas: „O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs galingas vien Tavu vardu!“ Pabaigoje vienas svaidyklės smūgis nugali milžiną.

Visas jo kelias nuo apačios nužymėtas kraujo gėlėmis sniege.. Viršūnėje jis jaučia, kaip nuo rožių dyglių iš kaktos teka kraujas, ir pažvelgia į nueitą taką. Nuo pat kalno apačios iki viršūnės „Snieguos žėrėjo kraujo gėlės“. Miestai kloniuose neišnyko, jie atrodo „kaip žaislai ant delno“.

Kiekviena pastraipa pradedama tais pačiais žodžiais „Mes esame kalnai“, ir beveik kiekviena prideda po vieną epitetą: aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji. Paskutinėje pastraipoje jie visi sudedami kartu. Kalnai iškilę virš debesų, jų nepasiekia keleiviai ir vasaros džiaugsmas, juos skiria „tamsios bedugnės ir šalta vienuma“. Tačiau jie stovi nuogomis krūtinėmis prieš didžiausias vėtras. Kalnus galima skaityti kaip žmones, kurie stiprūs, bet vieniši.

„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.

Titanas Prometėjas pavagia dievų saugomą ugnį ir atneša ją žmonėms. Už tai Dzeusas liepia prikalti jį prie uolos Kaukazo kalnuose, kur erelis kasdien lesa jo kepenis, o per naktį jos vėl atauga. Kančia baigiasi tik tada, kai Heraklis strėle nukauna erelį. Gerumas žmonėms Prometėjui atneša kančią, nes prieštarauja Dzeuso valiai. Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ jis drąsiai priešinasi Dzeuso tironijai, todėl ir tapo maištininko, kenčiančio už žmones, paveikslu.

Tauta čia keliasi iš kapo atrištomis akimis, ir eilutė „Diena atrištom akim.“ skamba kaip prabudimas. Žmonės prikalti prie savo kalbos ir prirakinti prie istorijos, bet kalbantysis sako, kad jie nekalti, tik iškankinti. Jis meldžia Viešpatį leisti tautai atsigauti ir išskleisti laisvę, o pabaigoje tauta pakyla kaip vėliava. Data primena, kad 1989 m. Lietuva dar buvo okupuota, nors Sąjūdis jau veikė.

Artojų veidai spinduliuoja laisve ir jėga, o miesto darbininkai niūrūs ir išblyškę.. Darbas sunkus abiem atvejais. Artojų rankos grubios ir suskirdusios, bet jų veidai ir akys „spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu“, o sielos šviesios lyg mažų vaikų. Miesto darbininkai iš požemių iškyla niūrūs ir išblyškę, širdyje nešioja slaptą neapykantą ir per daugel metų įpranta nebežiūrėti į saulę. Kaimo darbas vyksta saulėje ir laukuose, o miesto darbininkai iškyla iš požemių.

Legenda sako, kad kam ant veido ar širdies užkrinta karalių gėlės lapelis, tam dienas nušviečia nemirtingumo saulė, o jo žodžiai pavergia vargo ir kančios žmonių širdis. Tai galima skaityti kaip poeto pašaukimą. Tą vakarą kalbantysis pamiršta, kad tai „vien tik keista legenda“, ir išeina gėlės ieškoti. Pabaigoje jis regi milžinų kartą, kuri netrokšta pergalės, žino, kad pažinimo saulė jai nenušvis, ir vis tiek veržiasi pirmyn. Įžangoje jis žadėjo duris užverti „dar tampriau“, o dabar jas praveria ir eina vieškeliu „ligi didžiųjų aukštumų“. Ciklas, prasidėjęs užsidarymu, baigiasi išėjimu.

Vyrai iš Degimų lauko pasakoja, kad svetimieji sudegino jų kaimą, apkrikštijo juos, o iš marių dingo žuvys ir vaikai miršta įsčiose. Žynys aukoja, kad žuvys sugrįžtų ir žmonės vėl taptų sveiki ir stiprūs. Mirties jis jau seniai laukia ir norėtų jai pasakyti, kad niekada per daug jos nebijojo. Pasak Vandos Juknaitės, jis pats nebetiki galįs padėti pavergtiems žmonėms, bet negali neiti, kaip medis negali nueiti nuo savo vietos. Galiausiai svarbiausia jo auka tampa jo paties gyvenimas.

Nes nevalgo nugalėtųjų duonos ir nori, kad vyrai neprarastų išdidumo.. Vakare vyrai padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet žynys nevalgo nugalėtųjų duonos ir naktį nusviedžia ją į tamsą. Kitą dieną nė vienas vyras neišdrįsta valgyti jo akivaizdoje. Žynys tikisi, kad jų širdyse pasėjo išdidumo sėklą, kuri vaikuose ar vaikaičiuose „pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“. Pasak Juknaitės, labiausiai jis bijo, kad pavergti žmonės patys savęs nepažemintų.

Kelionėje žynys paklausia, kaip jie dabar vienas kitą vadina, ir vienas vyras atsako: „Dabar mes visi esame Jonai“. Pakrikštyti kuršiai neteko savo vardų ir buvo paskelbti vyskupo žmonėmis, kurie turi žvejoti, rinkti medų, taisyti kelius ir statyti bažnyčias. Visi gavę tą patį svetimą vardą, jie nebesiskiria vienas nuo kito. Sovietmečio skaitytojas pavergtų kuršių likime galėjo atpažinti okupuotą Lietuvą, todėl apysaka laikoma Ezopo kalbos pavyzdžiu.

Tamsioje vienutėje kunigas reikalauja, kad žynys nulenktų galvą prieš naująjį Dievą ir bažnyčią ir priimtų krikštą. Žynį apima baimė, jis priekaištauja senosioms galioms, kodėl šios nenugalėjo naujojo dievo ir paliko jomis tikėjusius. Vis dėlto jis laikosi minties, kad žmogui, silpnam ir menkam, neduota teisė išduoti, o tas, kuris nieko neišdavė, prilygsta galingiausiems. Todėl jis sudeginamas ant laužo. Juknaitė šią mirtį skaito kaip pasirinkimą mirti nieko neišdavus ir savęs nepažeminus, o Mingilas kaip auką ateities kartoms.

Bublicas atvirai įvardija valdymo principą: jei kaliniai vieningi, jų nesuvaldysi, todėl juos reikia supriešinti. Pasakotojas pripažįsta, kad Štuthofe ši teorija „pilnai įgyvendinta“: kiekvienas kovojo už save. Tačiau skyriuje yra ir priešingų pavyzdžių: lietuviai padeda danams, o šie vėliau atsilygina siuntiniais; estas atsako į smūgį ir pelno visų pagarbą. Tai rodo, kad solidarumas ir orumas įmanomi net sistemoje, kuri sukurta juos sunaikinti.

Pasakotojas vaidina nieko nepastebėjusį knygų žmogų: verčia pjesę, rašo studiją apie Florencijos renesansą, laikraščių neskaito, jokia politika nesiverčia. Pamatęs suimtus pažįstamus, jis juokauja: „muilo iš manęs nebevirs“. Gestapininko grasinimais jis netiki. Viršininkas atvirai sako, kad jiems užtenka šypsenos ar ironiškos pastabos ir kad lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Taigi valdžios akimis ironija yra nusikaltimas, o pasakotojui ji tampa gynybos būdu. Taip galima paaiškinti ir visos knygos toną.

Nes jis nenori pasirašyti, kad atsisako savo tikėjimo. Viršininkas kviečiasi Špeiderį „pafilosofuoti“ ir siūlo tik pasirašyti, kad jis atsisako savo tikėjimo, tada jis būtų paleistas. Tačiau Špeideris, kaip ir kiti jo bendratikiai, yra „atkaklus savo įsitikinimų gynėjas“. Groteskiškas šūkavimas „Jehova!“ ir „Scheisse!“ juokingas, bet rodo, kad žmogus gali išsaugoti vidinę laisvę net nelaisvėje.

Pirtyje iš jų atima daiktus, drabužius ir plaukus. Paskui liepia prisisiūti numerius ir moko maršo, štilštando ir kepurių nusiėmimo. Kiekvienas žingsnis atima dalį žmogaus tapatybės ir orumo. Posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“ yra ironiškas: jie neturi jokių teisių, o jų pilietybę sudaro tik dryžiai ir numeris. Toni Fabro patarimas „likviduoti praeitį“ parodo, ko siekia sistema: kad inteligentas nustotų būti savimi.

Gervinskis tvirtina: „Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas.“ Sistemą sukūrė esesininkai, žmonės čia išbadėję ir labai skirtingi, todėl kiekvienas, norėdamas išgyventi, „turi žengti per kitų lavonus“. Lageris žmogų paverčia žvėrimi. Mušimą jis net vadina naujokų grūdinimu. Pasakotojas priešinasi, sako, kad kaliniai turėtų vieni kitiems padėti, bet galiausiai nutyla: nuo tokios filosofijos jam pasidaro šalta, ir jis klausia, ko vertos jo knygos. Tai jo humanistinio tikėjimo krizė, bet ne pritarimas: savo knyga jis vis tiek liudija prieš tokią sistemą.

Pasakotojas jau tapo klipata ir ruošėsi keliauti „pas Abraomą“, kai lietuvių inteligentų likimas staiga pasikeitė. Jis spėja, kad lagerio valdžia gavo velnių iš aukštesnės valdžios, kuriai politiniais sumetimais jau buvo nepatogu juos taip greitai naikinti. SS pareigūnai lietuvius pasiskirsto, ir jis patenka dirbti į kalinių raštinę, gyvena švariame bloke be utėlių. Išsigelbėjimas priklauso nuo atsitiktinumo ir politikos, jo paties pastangos čia mažai ką lemia. Kartu ši vieta leidžia jam „tarytum iš aukšto kalno“ stebėti lagerį, todėl tolesniuose skyriuose jis pasakoja kaip liudytojas, matantis visą sistemą.

Nes reikalauja grąžinti juos į Tėvynę, iš kurios buvo neteisėtai išplėšti. Gavę garbės katorgininkų statusą, jie tikisi paleidimo, bet anketos siūlo tik darbą Vokietijoje. Visi, „net savo tarpe nepasitardami“, atsako, kad į algą nepretenduoja ir nori grįžti į savo darbovietę, į Tėvynę. Tai bendras orumo ir tėvynės meilės gestas: net išsekę jie nepripažįsta, kad buvo suimti teisėtai. Už tai sulaukia tik viršininko pykčio.

Blokavai ir šreiberiai visada skiriami iš pačių kalinių. Jie gali atimti siuntinius, skirti sunkiausius darbus, mušti ir net užmušti, o skųstis beprasmiška, nes „kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias“. Žodis konstitucija čia ironiškas: valstybės kalba aprašoma tvarka, kurioje teisė apversta. Iš šios sistemos naudos turi ir SS vyrai: kai Chemnicas nori įsiteikti komendantui, seniūnas iš pavogtos medžiagos ir kalinių brangenybių parūpina dovaną, net pakinkytą vežimą. Taip lageris atrodo kaip iškreipta valstybė, kurioje valdžia remiasi prievarta ir vagyste.

Zagorskis ir Renkaiskis aprašyti su didele pagarba: teisingi, sąžiningi, protingi, savo įtaka gelbėjantys daugybę kalinių, o pasakotoją priglaudę ir pamaitinę. Jų tragedija ta, kad žmonos laisvėje turėjo „įsivokietinti“, todėl grįžę jie negalėtų gyventi su šeimomis. Zagorskis įtikinėja, kad saugiausia karo pabaigos laukti lageryje. Pasakotojas lieka, nes taip saugiau, nes „žmonės tokie geri“ ir nes iš raštinės matyti visas lageris, „visa reikalingoji medžiaga“. Tai galima skaityti kaip užuominą apie būsimą knygą.

Politinių kalinių kategorija apima ir tikrus pasipriešinimo dalyvius, ir žmones, kurie privačiame laiške parašė nedraugišką sakinį, muzikavo be leidimo ar tiesiog stovėjo stotyje. Tokie „nusikaltėliai“ lageryje mirdavo („tai tau ir muzika!“). Kūdikiui duodamas raudonas trikampis, nes jis „dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas“, ir biurokratinė logika virsta visišku absurdu. Taip pasakotojas parodo, kad teisės nebeliko, o etiketė svarbesnė už žmogų.

Pasakotojas su humoru rodo jų plepumą, tuščią puikybę ir veidmainiavimą: Mėnkė mato save Jehovos ministru pirmininku, o per susirinkimus blynais nesidalijama. Tačiau ponios Belenke scena kitokia: ji atsisako pasirašyti atsižadėjimą, šaukia viršininkui, kad budeliai patys atsidurs lageryje, ir Majeris išbėga iš savo kabineto. Galima skaityti, kad pasakotojas gerbia jų tvirtumą, net jei nepritaria jų tikėjimui. Tokie žmonės rodo, kad vidinė laisvė įmanoma ir nelaisvėje.

Klavanas vadina save „kitos kultūros“ žmogumi ir piktinasi mušimu, bet pats gavo dvarelį, kurio savininkas lenkas buvo numarintas lageryje, ir tiki, kad „Kieno jėga, to ir teisė“. Pasakotojas klausia, ką jis sakytų, jei Zelionkė su gauja išmestų jį iš dvaro, o Klavanas tik pasipiktina, kad garbingas karas lyginamas su plėšikavimu. Kai Klavanas sako, kad ir jis esąs kalinys, pasakotojas primena, kad šuo neprivalo daryti „Mützen ab“ ir gali vaikščioti šaligatviu, o kalinys ne. Šis palyginimas tiksliai parodo, kad lageryje žmogus vertinamas mažiau nei gyvūnas.

Pasakotojas apsimeta nerangiu raštininku: pagal jo sąrašus beveik visi „nusikaltėliai“ pasirodo esą mirę, guli ligoninėje arba seniai nebevalgo lagerio pietų, todėl nebėra ko bausti. Majeris knygos nebegrąžina, ir ji nebėra rašoma. Apsimestinis naivumas čia sąmoningai gelbsti kalinius. Panašiai elgiasi ir raštinės kalinys, kuris vietoj spekulianto plaka kėdę, o plakamajam liepia garsiai rėkti. Tokie maži gestai rodo, kad net be ginklų galima priešintis sistemai sąmoju ir solidarumu.

Pasakotojas apie meilę kalba lengvai ir su humoru: „Kas meilei yra spygliuota viela?“, o žmonės per koncertus susišneka akimis ir rankomis. Tačiau jis nieko neidealizuoja: meilė dažnai būna „sukčiausias biznis“, dovanų mainai, o alkaniems ir klipatoms ji nerūpi. Matyt, badas atima net jausmus, todėl meilė lageryje priklauso nuo padėties hierarchijoje. Paskutinis sakinys apie „keliolika rėkiančių piliečių“ rodo, kad gyvenimas vis tiek prasiveržia pro visus draudimus ir bausmes.

Pliacas skaičiuoja eilutes, draudžia minėti velnius ir dievus, reikalauja rašyti tik tiek, kad kalinys sveikas ir patenkintas. Pasakotojas formaliai paklūsta, bet taip, kad paklusnumas tampa pašaipa: siūlo atspausdinti paruoštus laiškus, tvorą aprašo kaip sidabrinę, cukrumi apibarstytą, o vėliau rašo: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“ Cenzorius jaučia pašaipą ir laiškus plėšo, bet pasakotojas tik pažodžiui vykdo jo reikalavimus. Taip atskleidžiamas melas, kurį valdžia verčia kartoti. Tai tas pats būdas, kuriuo parašyta visa knyga.

Pasakotojas skiria senąją SS gvardiją, mobilizuotus vokiečius, savanorius avantiūristus ir svetimšalius, kurie buvo prievarta suimti ir priversti pasirašyti, kad stoja savo noru. Jis pažymi, kad „ne visi žmonės herojais gimsta“ ir kad kartą pagautam išeities nebėra. Toks skirstymas rodo pasakotojo teisingumą: jis smerkia sistemą ir jos kūrėjus, bet nesuverčia kaltės visiems, kurie dėvėjo uniformą.

Kai kas nors pabėga, visas lageris valandų valandas, kartais visą parą, stovi išsirikiavęs, o bėglio kaimynai tardomi, mušami ir net žudomi. Taip kolektyvinė bausmė paverčia laisvės troškimą kitų kančia, ir minia keikia bėglį. Tačiau apie pavykusius pabėgimus pasakotojas kalba su akivaizdžiu pasitenkinimu: rusė, švelniai atsakiusi sargybiniui, dingsta be pėdsako, o du anglai išplaukia į Švediją, ir Majeris gali tik parašyti „grynai angliškai padaryta“. Galima skaityti, kad jo simpatija vis tiek laisvės pusėje.

Kad tikėjimas ir orumas stipresni už prievartą: jų nepalaužia net bunkeris. Tėvas ir sūnus kepures nusiima tik prieš Dievą, o darbą lageryje laiko tarnavimu karui ir velniui. Jų nepalaužia mušimas, bunkeris ir net šunys, o sūnus Klavanui atsako: „Man gėda kartu su jumis gyventi“. Pasakotojas apibendrina: „Valdžios visos pozicijos sugriuvo.“ Šis epizodas yra stiprus argumentas, kad žmogus gali likti laisvas net nelaisvėje.

Pasakotojas be ironijos rašo, kad žmogus, išlikimo instinkto spiriamas, nė nepajunta, kaip „pats darosi visos tos baisybės organiška dalis“: jo aukštesnieji jausmai atšimpa, jis nebeskiria savigynos nuo artimo skriaudimo. Pasak jo, visų baisiausia yra ši psichinė būklė, kurioje „dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile“. Kartu jis sako, kad tie, kurie suprato, jog reikia vieniems kitiems padėti, buvo bejėgiai pakeisti aplinką. Tai ne kaltinimas aukoms, o nuosprendis sistemai, kuri žmogų verčia žvėrimi.

Kad baimė valdo ir laisvus Reicho piliečius: jie bijo net klausytis radijo. Palydovas smuklėje kartoja propagandines frazes, o vėliau paaiškina, kad smuklininkas jo bijo, o jis nežino, kas tas smuklininkas, todėl kitaip kalbėti negali. Palydovo uošvė ūkininkė vaišina pasakotoją, slapta klausia, ar lageryje tikrai taip baisu, bet radijo klausytis bijo, nes „tai politika“. Pasakotojas daro išvadą: „Vargšai, vargšai!“ Taip parodoma, kad totalitarinėje valstybėje nelaisvi ir tie, kurie gyvena už spygliuotos vielos.

Pasakotojas nualpsta kolonos gale, ir palydovas Marholcas jau ištiesia į jį revolverį. Tą akimirką atsiranda bičiulis Jonas iš Biržų, sušunka „Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!“, ištempia jį į kolonos vidurį, o esesininkas lietuvis Šešelga duoda gurkšnį kavos su konjaku. Jonas visą naktį nebeleidžia jam pargriūti. Išlikimą čia lemia ne vien fizinė jėga ar sėkmė, o kitų žmonių rūpestis. Pasakotojas taip pat dėkoja lenkėms už sriubą, ir šie epizodai rodo solidarumą kaip didžiausią atsvarą nužmoginimui.

Miuleris kiekvienam sutiktam kartoja, kad jo vedami kaliniai „nevagia ir žmonių nepiauna“, nemoka kalbėti telefonu ir vis tvirtina, kad jis „senas kareivis“ ir kad „visa bus tvarkoj“. Kartojimas ir absurdiškos situacijos daro jį komedijos personažu. Kaliniai pradeda jam prieštarauti, keikti jį, atsigula policijos koridoriuje, o vėliau patys ima vežimus „rekvizuoti“, ir Miuleris klauso. Taip parodoma, kad griūvančio Reicho tvarka tampa juokinga, nors kaliniai vis dar nelaisvi: be Miulerio juos galėtų pagauti ir pakarti kaip bėglius.

Pasakotojas, nebegalintis paeiti, paliekamas patvoryje. Draugai atsisveikina, Jonas iš Biržų jį išbučiuoja, o pasakotojas atsako, kad sutiktų būti bambizas, jei turėtų tokią dūšią. Prie jo prišliaužia dar trys palikti kaliniai, ir pasakotojas pakartoja beveik tuos pačius žodžius, kuriuos sakė pirmąją naktį gestapo rūsyje: ratas užsidaro, ir žmogų palaiko tai, kad jis nebe vienas. Išlaisvinimas aprašytas keliais trumpais sakiniais ir baigiamas daugtaškiu. „Mes jau laisvi!“ šūkteli tik Griunvaldas, o pasakotojas nieko neapibendrina. Galima skaityti, kad jis nežino, kas laukia toliau, o Lietuvai Raudonosios armijos atėjimas reiškė ir naują okupaciją.

Gugis sako, kad dauguma žmonių nemoka savo laimės atspėti ir ieško jos ne ten, kur jiems skirta. Vieno laimė gal Amerikoje, kito prekyboje. Savo laime jis laiko tai, ką turi, ir klausia: „Ar tai maža laimė?“ Paskui jis tiesiai pasako Kukiui, kad Jono laimė, „kad su Žlabio Verute gyventų“. Kukis atkerta, kad „iš šitų šiaudų nebus grūdų“, bet Gugis tvirtina, kad Kukis pats padarys, ko nenorės, nes „Likimas visados galingesnis, negu žmogus.“ Šie žodžiai išsipildo, nes „Pramuštagalvyje“ Jonas veda Verutę.

Į seminariją šešiolikmetį Liudą veda tėvų noras ir Maironio, kunigo ir poeto, pavyzdys. Jis stengiasi būti pavyzdingas klierikas, bet rekolekcijų meditacijos jam atrodo tuščios, savyje jis nejaučia dvasinės šilumos Dievui, o religinės praktikos virsta negyvu papročiu. Pasakotojas taip nusako jo abejonę: „Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip?“ Vis dėlto jis priima subdiakonatą, po kurio kelio atgal nebėra. Luomą už jį pasirinko kiti, o jame bręsta poetas.

Vasaris išsivaduoja iš luomo, kurį už jį pasirinko tėvai.. Vyskupo kurija liepia Vasariui vilkėti sutaną, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir raštus duoti dvasinei cenzūrai. Jis klausia Auksės, ar ji eitų su juo net į skurdą ir panieką, o paskui sėda rašyti pareiškimo kurijai. Taip jis palieka kunigų luomą, kurio pats nesirinko, nes į seminariją jį leido tėvai. Per gimnazijos pamaldas jis jau nebelaiko mišių, o Rusijoje jis mokėsi Dvasinėje akademijoje.

Pagal partijos sąlygą, jei laimės Izaokas, geto vaikai liks gyvi, bet jis pats turės mirti, o jei laimės Šogeris, vaikai žus. Pradžioje Izaokas mintyse klausia: „Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kurs norėtų mirti?“ Lygiosios būtų išsaugojusios jo gyvybę, bet pabaigoje jis renkasi pergalę, nors žino, kad ji kainuos jam gyvybę, ir Šogeris pralaimi. Raškevičiūtė šį pasirinkimą laiko brandos viršūne, nes baimę dėl savęs Izaokas iškeičia į atsakomybę už kitus.

Net gete nacių valdžia nėra visagalė, o meilė duoda drąsos.. Gete gėlės uždraustos, bet Izaokas nori jomis pradžiuginti Esterą. Jis vis bando įnešti gėlių, sargybiniai už tai jį muša, bet jis vis tiek bando. Recenzento teigimu, šis mažas poelgis rodo, kad net gete nacių valdžia nėra visagalė. Izaokas svajoja nueiti su Estera į plačią pievą, bet gete pievos nėra, todėl net mėginimas atnešti gėlę tampa pasipriešinimu geto tvarkai.

Tarvydas giriasi dirbęs baudžiavai panaikinti, bet sako, kad valdžia persekioja privatų mokymą, o kiekvienas dvarininkų nelojalumas užtrauks naujas represijas visai tautai. Jo nuomone, dabar reikia tik lojalumo, o vyro protas turi tarti savo „veto“. Mamatė atsako, kad mokyti galima slapta, ir ji pati jau seniai moko. Svarbiausias jos klausimas: kokiame doros kodekse parašyta, kad baimė dėl savo kailio atleidžia nuo pareigos? Jonavičius priduria, kad dėl lojalumo gali nebelikti kam gauti malonių.

Ciocia siūlo Irusiai prancūzę boną, geriausius mokytojus ir aprūpintą ateitį, o tėvelis tai vadina dideliu gerumu. Mamatė nėra egoistė: ji sako, kad persigalėtų, jei to reikalautų dukters laimė. Bet ji mato, kad ciocios namuose „iškreips mūsų vaiko sielą“: ten vertinamas luomas, išorė ir pataikavimas. Todėl ji pirmą kartą sako: „šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises“. Ji gali nusileisti dėl savęs, bet ne tada, kai kalbama apie vaiko sielą.

Levanarda yra šventųjų drožėjas ir knygnešys: atlaiduose jis pardavinėja statulėles, o per sieną neša draudžiamas lietuviškas knygeles. Baudžiavos laikais jis atsakė smūgiu ponui ir buvo atiduotas į rekrūtus, o sirgdamas Kaukaze nusprendė, kad žmogaus pareiga yra ne tik pačiam būti doram, bet ir kitus mokyti. Pusę knygelių jis išdalija veltui. Mamatė jam pavydi, nes jis visą gyvenimą tarnauja vienai idėjai, o ją pačią riša šeima ir namai. Ji gali tik slapta atiduoti pinigus, gautus už apyrankę.

Aukštai tarp audrų albatrosas laisvas ir didingas, bet ant denio tie patys sparnai jam trukdo vaikščioti. Jūreiviai iš jo tyčiojasi: vienas kiša pypkę į snapą, kitas šlubuodamas mėgdžioja jo eiseną. Paskutiniame posme paukštis sulyginamas su poetu. Dovana, kuri poetą kelia aukštyn, tarp žmonių tampa našta ir atskiria jį nuo kitų.

Vergas gyvena puikiuose viešpaties rūmuose, visi vartai atviri, bet išeiti į laisvę jis negali. Sapne paslaptinga moteris jam žada karalystę, tačiau per puotą jauniausioji viešpaties duktė ramiai pasako, kad tai jos tėvo ištikimas vergas, kuriam užteks trupinių. Tada jis sviedžia vyną žemėn, palieka rūmus ir širdyje kartoja: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.“ Vartai buvo atviri visą laiką, todėl laisvė prasideda jo paties ryžtu.

Gyvastį jam pasėjo dangus, bet išdygo jis juodojoje žemėje.. Eilėraščio epigrafas dangų vadina tėvu, o žemę motina. Lyrinis subjektas ragina arą skristi į pat dangų, nes šis nemoka būti savosios žemės vergu, bet pats sako arui nepavydėjęs nei laisvės, nei dangaus, nes pamilo juodą, šaltą žemę. Svarbiausia eilutė kalba apie kilmę: „Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau.“ Žmogus turi dvigubą prigimtį, todėl jį traukia į abi puses.

Paniekinę vylingus žemės sapnus, sakalai pasižada negrįžti, kol žemė aptemusi, pasivyti aušrą ir miegančios žemės laukus bei uolynus paversti saulės gėlynais. Pabaigoje rytuose nurausta dangus ir saulė nušviečia uolas ir laukus, bet sakalai taip ir negrįžta: „Negrįžo į žemę margi sakalai.“ Rytas ateina ir be jų, o išskridusieji ieškoti šviesos žemei į ją nebegrįžta. Sakalus galima skaityti kaip laisvės ir aukšto idealo siekio simbolį, o kodėl jie negrįžta, eilėraštis palieka atvira.

„Įvade“ keleivis raginamas sukruvintomis rankomis stiebtis į viršūnę. Jei ją pasieks, bus kaip Dievas, o jei žus, žus kaip lašas be garso ir aido. Kitose dalyse kalbantysis sveikina viršūnę, bet sunki karūna jam nusvarina galvą, ir jis kreipiasi į gimtąją žemę, o paskandintasis varpas sako nepaleisiąs viršūnių valdovo gyvybės šaknų. E. Žmuida viršūnę laiko absoliuto simboliu, kuriam pasiekti reikia valios. Aukštas tikslas reikalauja rizikuoti viskuo, o gelmės ir žemė vis tiek traukia atgal.

Ji supranta, kad vyskupui rūpi ne Dievo valia, o nauda iš jos vargo.. Ona atsisako būti „jūsų tikslų auka“ ir sako: „Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė“. Išėjus Henrikui, ji Skarbekui paaiškina: „Ne Dievo sprendimas jam rūpi, bet iš mano vargo gauti sau naudos.“ Apie vyskupą ji sako: „Jis augaulingas žmogus“, ir atsisako jo klausyti.

Supykęs dėl sumanyto pabėgimo, Skirgaila liepia Skarbekui tuoj pat juos sutuokti. Vienuolis primena, kad reikia ir antrosios pusės sutikimo, o Ona sako: „Aš prievartos verčiama“. Skirgaila liepia kareiviui įremti jietį Skarbekui į sprandą, ir Ona sutinka, kad kunigas veltui nežūtų. Lenkų riteriams išsitraukus kalavijus, valdovas pareiškia, kad jų karalius ir karalienė „sėdi pas mane po raktu Gardino pily“. Vestuvės rodo, kad Skirgailos valdžia remiasi jėga, o žmogaus valia jam nesvarbi.

Ji taps akmeniu, ir ją sumindys priešo kojos.. Paskutinis posmas skamba kaip perspėjimas: „Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu... / Tave sumindys priešo kojos.“ Todėl širdis kviečiama dainuoti „nesustojus“, net jei žodžiai „iš skausmo“ raitosi. Daina čia yra būdas išlikti gyvam.

Tėvai mišką buvo atauginę ir saugoję „kaip didžiausio labo“, bet atvažiavęs kučmeistras uždraudė ganyti ir grybauti, slapta pardavinėjo medžius, o verkiančius žmones mušė kumščiais. Poema baigiasi prisipažinimu, kad „giesmė nepabaigta“, nes „toj pati galybė, ką miškus sugraužė, širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė“. Galybė poemoje nepavadinta. Mokykloje ji dažniausiai aiškinama kaip carinės Rusijos valdžia, kurios tiesiai įvardyti nebuvo galima. Todėl netektis pasakyta per mišką ir per nutrūkusią giesmę.

Per kunigą, iš sakyklos skaitantį popierių: žmonės būsią lygūs ponams, dirbamoji žemė liksianti jų, bežemiai gausią žemės. Petras nedaug nusimano apie pasaulio reikalus, bet žodžiai laisvė ir lygybė jam suprantami ir brangūs, o Juozapotos svajonė apie savą žemę, vaikus ir sodnelį jį patį įtikina. Vyrai sutaria, kad sėdėti sudėjus rankas gėda ir galima negauti žemės, pasidaro durtuvus ir slapta mokosi grumtis. Vakare Petras ramina Juozapotą, kad durtuvai tik „taip sau“, o prieš aušrą, jai miegant, išeina. Sukilimas čia rodomas kaip neturtingų žmonių viltis pagaliau dirbti sau.

Ją apmoka žuvusieji: iš jų kūnų kyla kalnas, o žiburį palietę virsta akmenimis.. Senelis įspėja, kad net tie, kurie pasieks viršūnę ir prisilies prie žiburio, pavirs akmenimis ir „tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems“. Žuvusiųjų kūnai virsta antru kalnu, kuriuo kitiems lipti vis lengviau, o drąsuolius dažnai keikia savieji. Tik kai saujelė pasiekia viršūnę, žiburys subyra į daugybę žiburėlių ir nušviečia visą šalį. Laimę vieni apmoka savo gyvybe, o kiti ją įvertina tik vėliau.

Jis girdi, kaip žmonės atvirai kalba, kad iki pavasario jis mirs, ir žiūri į pašvaistę, iš kur, jam regis, ateis pavasaris. Fleita jam yra vienintelis būdas likti savimi: jis groja tai, „ką jo siela liepė“, ir jam rodosi, kad atrado temų, kurių anksčiau nepastebėdavo. Šeimininkai jį bara ir siunčia išpažinties, bet pabaigoje fleita pavadinama jo gyvenimo ginklu. Galima skaityti, kad Žiogas renkasi mirti menininku, užuot gyvenęs niekam nereikalingas.

Nes niekam nesmagu vienam prieš visus pasirodyti kieno nors priešininku.. Dykuliuose viršininkas tik paklausia: „Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai!“ Niekas neišeina, nors visi buvo sutarę Striukį išmesti, nes nė vienam nėra smagu prieš visus pasirodyti kieno nors priešininku. Raštininkui liepiama užrašyti, kad Striukį išrinko visi. Žmonės supranta, kad pasidarė negerai, bet kaltina vienas kitą: „Ko tu neišėjai?“ Nei kareivių, nei Striukio pažadų tekste nėra, o kad žmonės jo nenorėjo, pasakyta aiškiai.

Miškagalių valsčius dar beveik prieš dvejus metus sutaria rinkti universitetą baigusį Petrą Svarūną, ir nei melagingi skundai, nei viršininko spaudimas žmonių nepalaužia. Jie šaukia „Svarūną! Svarūną!“, atsisako balsuoti gilutėmis ir išvardija, kaip Pstrumskis juos lupo, reikalaudami tardymo. Viršininkas išsiduoda, kodėl bijo išsilavinusio vaito: „jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu?“ Čia satyra virsta beveik metraščiu apie tai, kaip žmonės mokosi ginti savo teises. Bet kova baigiasi pralaimėjimu. Dalykas vilkinamas, valsčius pavargsta, vaitu tampa Svainišius, o 1892 m. Svarūnas miršta, ir Pstrumskis „visai atgijo“.

Kaltinamajame akte parašyta, kad jis nemylėjo tėvynės, bet šį kaltinimą jis atmeta. Jis mylėjo, matydamas tėvynės laukus vergijoje ne kartą verkė kaip kūdikis ir sąžinės nepardavė. Kaltas jis dėl tylėjimo. Jis matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, širdyje šimtą kartų prakeikė po teisės pamatais kilusį puvėsių grybą, bet lūpos neprabilo. Matė, kaip tie, į kuriuos dabar kalba, veda milijonus į bedugnę, ir nesušuko, kad gana, todėl pats prašo jį sušaudyti.

Tamsią naktį kalbantysis ieško tėviškės ir klausia, ar Lietuva dar gyva. Kai jis parpuola bėgdamas per gruodą, atsakymą „Aš čia – gyva!“ ištaria žemė po kojomis, dangaus skliautai, Dubysa ir daina aukštuose pagojuose. Personifikacija parodo, kad tėvynė gyva visame, kas kalbantįjį supa, net kai aplink tamsu. Tas balsas rodo jam kelią, kai jis klupdamas eina iš pirkios į pirkelę. T. Venclova šį eilėraštį mini tarp tų, kurie sako, kad tauta išlieka, o vergija neamžina.

Susiburti, išeiti iš sutemų ir nekeršyti savo skriaudėjams.. Protėvių dvasia šaukia lietuvį burtis prie lietuvio, išeiti iš sutemų, uždegti širdyse naują ugnį ir vargo naktį palikti vergams. Ji aiškiai liepia nekeršyti, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant vaikų vaikų. Pabaigoje tautai liepiama stovėti amžiais tvirtai, kaip saulė stovi, todėl nusilenkimas valdžiai ar pasitraukimas į svetimus kraštus čia netinka. Laisvė prasideda žmogaus viduje, kai jis nenori būti vergu.

Trumpomis, greitomis eilutėmis, vaizdas po vaizdo: lietuviai galanda kirvius, nuo Prūsų šalies kyla gaisrų dūmai, dega girios ir rūmai, verkia našlaitės lietuvės, kryžiuočiai traukia „į vaišes“ (tai ironija), šauklys šaukia į kovą, ir lietuviai netikėtai užgriūva priešą „Tarytum ugnis“. Po mūšio eilėraštis pergale nesidžiaugia. Lieka šimtai keistai suvartytų kūnų, o dabar toje vietoje baisu, vyrai stengiasi ją aplenkti, nes ten „kartais net pasivaidiną“. Iš kovos lauko lieka baugūs milžinų kapai.

Partija nori, kad žmonės mylėtų tik Didįjį Brolį, o Vinstono žmona net santuoką laikė pareiga partijai. Džulija paaiškina, kad laimingam žmogui nerūpi Didysis Brolis, o užgniaužtas potraukis virsta karo karštine ir vado garbinimu. Todėl Vinstonui jų meilė yra ir smūgis partijai. Abu sutaria, kad kankinami prisipažins, bet tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Meilės ministerijoje partija sunaikina būtent šį jausmą.

Partijai negana paklusnumo, ji nori valdyti ir tai, ką žmogus mato.. Vinstonas dienoraštyje rašė, kad laisvė yra galimybė pasakyti, jog du ir du yra keturi. Meilės ministerijoje O'Brajenas jį kankina skausmą keliančiu prietaisu, rodo keturis pirštus ir reikalauja pamatyti penkis. Jis aiškina, kad tikrovė egzistuoja tik partijos sąmonėje, o partija siekia valdžios dėl pačios valdžios. Todėl neužtenka, kad Vinstonas prisipažintų, ko liepiama. Partija nori valdyti ir tai, ką jis mato bei galvoja.

Prūsai stoja į kovą, o mūšio baigtis ir galimas pralaimėjimas nerodomi.. Paskutinėje scenoje Herkus Mantas šaukia prūsus į kovą už laisvą Prūsiją ir laisvus prūsus. Abu tyrėjai pabrėžia, kad galimas prūsų pralaimėjimas scenoje nerodomas, o S. Keturakis priduria, kad nerodoma ir vado žūtis. Paskutinius žodžius, du kartus ištartą Prūsijos vardą, taria jau kitas veikėjas. R. Pabarčienė dramą vadina requiem tautai, kuri eina į savo istorijos pabaigą. Vis dėlto paskutinis dramos vaizdas yra kova už laisvę.

Drama parašyta sovietmečiu, po Stalino mirties, vadinamuoju atlydžio laiku. Tyrėjų teigimu, Grušas į istoriją žiūrėjo kaip į dabarties analogiją. 1958 m. žurnalas „Lituanus“ rašė, kad žiūrovai vargu ar galėjo nepastebėti prūsų kovos paralelės su Lietuvos okupacija. R. Pabarčienė pastebi, kad prūsai pasirinkti neatsitiktinai, nes tokia pat grėsmė kilo ir lietuviams. S. Keturakis dramą sieja su Ezopo kalba, kai per istorinį siužetą netiesiogiai kalbama apie sovietinę tikrovę.

Juose vis kartojamas žodis Lietuva, bet Garšvos akimis jie tušti.. Stovykloje lietuviai švenčia tautines sukaktis ir žada kitais metais grįžti, o Vaidilionis yra populiarus patriotinis poetas. Garšva išjuokia jo eilėraščius, kuriuose vis kartojamas žodis Lietuva, nes, jo akimis, jie tušti. Vaidilionis peikia Garšvos eilėraštį kaip beprasmį ir ragina rūpintis tauta, o Garšva pašiepia jo techniką ir palygina jį su Zuika, kuris sovietmečiu ėmė rašyti apie Staliną. Garšva nenori rašyti nei sovietų užsakymu, nei pagal išeivijos patriotinę retoriką.

Paskutiniame pokalbyje Nora sako, kad tėvas su ja žaidė kaip su lėle, vėliau tokia lėle ją padarė Helmeris, o jų namai buvo tik žaidimų kambarys. Per aštuonerius santuokos metus jie nė karto rimtai nepasikalbėjo. Helmeris ją vadina vyturėliu ir voveraite ir juokais bara už išlaidas, nežinodamas, kad ji slapta moka skolą. Supratusi, kad visą gyvenimą perėmė kitų nuomones, pirma tėvo, paskui vyro, Nora išeina, kad pati pamąstytų apie pasaulį.

Kad pirmiausia ji yra žmogus ir pati turi išsiaiškinti, kas teisus.. Nora atsako, kad pirmiausia ji yra žmogus ir pati turi išsiaiškinti, kas teisus, visuomenė ar ji, nes pareigos sau jai tokios pat šventos kaip pareigos vyrui ir vaikams. Ji grąžina Helmeriui žiedą, palieka raktus ir išeina, o apačioje užsitrenkia durys. Tuo metu toks moters poelgis atrodė negirdėtas, todėl Vokietijos teatrui Ibsenas nenoromis parašė kitą pabaigą, kurioje Nora lieka namie.

Ji nesutinka šnipinėti tėvų bičiulių, net jei gautų laisvę.. Elegantiškas saugumietis išsiveda Dalią pasivaikščioti po Kauną ir siūlo jai laisvę ir studijas, jei ji šnipinės tėvų bičiulius. Dalia atsisako ir renkasi lagerį, nes sąžinė jai brangesnė už laisvę. Jos motina tuo metu jau mirusi ir slapta palaidota rūsyje, o leidimą mokytis ji gauna tik 1954 metais. Iš Maskvos atėjusio nuosprendžio ji irgi nepasirašo, nes tremtis jai, vaikui, buvo paskirta be nusikaltimo ir teismo.

Merso kelis kartus atsisako priimti kapelioną, o šiam vis dėlto atėjus sako netikįs Dievu. Kai kapelionas pažada už jį melstis, Merso sugriebia jį už sutanos apykaklės ir išrėkia, kad niekas nesvarbu. Po šio protrūkio jis nurimsta, jam atrodo, kad pyktis išvadavo jį nuo vilties. Pirmą kartą po ilgo laiko jis pagalvoja apie motiną ir pajunta, kad buvo ir tebėra laimingas: „šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui“. Mirties akivaizdoje jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra.

Jis džiaugiasi tranšėja, o lemūrai kasa jo kapą.. Aklas Faustas išgirsta kauptukų garsą ir džiaugiasi, manydamas, kad darbininkai kasa tranšėją. Mefistofelis pusbalsiu taria, kad kasamas kapas. Faustas svajoja nusausinti pelkes, kad milijonai žmonių gyventų laisvai, ir sako, kad tokio krašto akivaizdoje galėtų paprašyti akimirką sustoti. Tada jis krinta negyvas. Svajonė apie darbą kitų labui jam teikia laimę, bet išsakoma prie jo paties kapo duobės.