Džordžas Orvelas · 1903–1950
Antiutopinis romanas apie Okeaniją, kur partija stebi kiekvieną savo narį ir perrašo net praeitį. Vinstonas Smitas slapta rašo dienoraštį ir pamilsta Džuliją, bet Meilės ministerijoje jis palaužiamas: išduoda mylimąją ir pamilsta Didįjį Brolį. Romanas rodo, kaip valdžia, kontroliuojanti viską, pasiekia net žmogaus mintis.
Atnaujinta
133 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Savo knygoje, apie 40 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Tai vadinamasis minties nusikaltimas, mintikaltė.“Kontekstas Palygink su B. Sruogos „Dievų mišku“: ir ten žmogus atsiduria prieš totalitarinę mašiną.
„ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ“Kontekstas Orvelas romaną išleido 1949 m., patyręs totalitarizmo grėsmę: knyga tapo įspėjimu apie visišką kontrolę.
„DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE“Kontekstas Susiek su I. Mero „Lygiosios trunka akimirką“: ten žmogus išsaugo orumą prieš galią.
„Vis tiek jį sučiups minčių policija.“Kontekstas Palygink su D. Grinkevičiūtės knyga: ir ten sovietinė valdžia griauna šeimas, atskirdama tėvus ir vaikus.
„DIDYSIS BROLIS STEBI TAVE“užrašas po Didžiojo Brolio portretu, 1 skyrius
„ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ“Vinstonas, dienoraštyje
„Tai vadinamasis minties nusikaltimas, mintikaltė.“pasakotojas, perteikdamas Vinstono mintis
„Vis tiek jį sučiups minčių policija.“pasakotojas, perteikdamas Vinstono mintis
Orvelas romaną rašė 1947–1948 metais Škotijos saloje, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Knyga išėjo 1949 metais, netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Veiksmą rašytojas perkėlė į ateitį, į 1984-uosius. Okeanija, viena iš trijų nuolat kariaujančių valstybių, valdoma partijos, kuri kontroliuoja ne tik žmonių veiksmus, bet ir mintis. Didžiojo Brolio paveiksle tyrėjai įžvelgia XX amžiaus diktatorių, tarp jų Hitlerio ir Stalino, bruožų.
Džordžas Orvelas (tikrasis vardas Eric Arthur Blair, 1903–1950) gimė Indijoje, mokėsi Itono koledže, vėliau tarnavo britų kolonijinėje policijoje Birmoje. 1928 metais grįžęs į Angliją, gyveno Paryžiuje, paskui kurį laiką benamiavo Anglijoje ir šią patirtį aprašė knygoje. Ispanijos pilietiniame kare kovojo respublikonų pusėje. Per Antrąjį pasaulinį karą dirbo BBC radijuje. Save laikė socialistu, bet aštriai kritikavo stalinizmą: 1945 metais išleido satyrą „Gyvulių ūkis“. Mirė 1950 metų sausį Londone.
Antiutopija yra neigiamas žmonijos ateities vaizdas, dažniausiai grožiniame kūrinyje. Žanras susiformavo XX amžiuje, visuomenei nusivylus civilizacijos pažanga. Antiutopijos šaiposi iš tikėjimo neribota mokslo ir tvarkingos valstybės galia, rodo, kuo baigiasi manipuliavimas žmonių protais. Orvelo romanas laikomas vienu ryškiausių šio žanro kūrinių. Iš jo į anglų kalbą perėjo Didysis Brolis, minčių policija, kambarys 101, dvimintė ir naujakalbė.
Lietuviškai romanas pirmą kartą išleistas 1991 metais leidykloje „Vyturys“, vertė Virgilijus Čepliejus. Jo vertimą dabar leidžia Kauno leidykla „Jotema“; 2023 metais išėjo penktoji laida. Šiame vertime vartojami Teisybės ministerija, naujakalbė, dvimintė, mintikaltė ir minčių policija. Vinstono darbovietė romano tekste vadinama dokumentų departamentu, nors leidėjo aprašyme rašoma apie Registrų skyrių.
Romaną galima pasirinkti IV gimnazijos klasėje: bendrajame kurse iš pasaulio literatūros sąrašo, išplėstiniame iš pasaulio kūrinių, kuriuose apmąstomos XX amžiaus katastrofos. Programos įgyvendinimo rekomendacijos jį sieja su Voneguto „Skerdykla Nr. 5“: abu romanai karo absurdą rodo Vakarų žvilgsniu ir kritikuoja patį galios mechanizmą, visą totalitarinių režimų sistemą. Rašiniams romanas tinka kalbant apie laisvę, valdžią, istorijos klastojimą, meilę ir išdavystę.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Šaltą balandžio dieną trisdešimt devynerių metų Vinstonas Smitas grįžta į savo butą Pergalės rūmuose. Visur kabo Didžiojo Brolio plakatai, o kambaryje veikia teleekranas, kuris ne tik transliuoja, bet ir stebi; visiškai išjungti jo negalima. Vinstonas dirba Teisybės ministerijos dokumentų departamente. Senienų krautuvėlėje jis yra nusipirkęs seną sąsiuvinį ir dabar, prisėdęs ten, kur teleekranas jo nemato, pradeda rašyti dienoraštį. Už tai gresia mirtis arba darbų stovykla. Jis prisimena tos dienos rytą: per neapykantos dviminutę ekrane pasirodė žmonių priešas Emanuelis Goldšteinas, o Vinstonas pajuto, kad vidinės partijos narys O'Brajenas galvoja taip pat kaip jis. Tamsiaplaukė mergina iš literatūros departamento jam atrodo pavojinga, galbūt minčių policijos agentė. Nejučia Vinstonas prirašo pusę puslapio šūkio prieš Didįjį Brolį. Tada pasigirsta beldimas į duris.
Beldžia kaimynė ponia Parsons: užsikimšo kriauklė. Jos vaikai, vilkintys Šnipų uniformas, Vinstoną apšaukia išdaviku ir minčių nusikaltėliu; jis supranta, kad po metų kitų jie seks ir savo motiną. Vinstonas prisimena sapną, kuriame balsas, jo manymu O'Brajeno, pažadėjo susitikti ten, kur nėra tamsos. Tą naktį jis sapnuoja seniai dingusią motiną ir sesutę. Per rytinę mankštą jis galvoja apie karą: dabar Okeanija kariauja su Eurazija ir yra Rytazijos sąjungininkė, nors prieš ketverius metus buvo atvirkščiai. Oficialiai to niekada nebuvo. Partijos šūkis skelbia, kad kas valdo praeitį, valdo ir ateitį, o žmonės dvimintės būdu turi pamiršti, ką atsimena. Darbe Vinstonas perrašo senus laikraščių numerius, kad Didžiojo Brolio pranašystės ir skaičiai sutaptų su dabartimi, o nurodymus ir savo užrašus meta į angas, vedančias į krosnis. Kartą jis net sukuria niekada negyvenusį didvyrį, žuvusį kare.
Valgykloje kolega filologas, rengiantis vienuoliktąjį naujakalbės žodyno leidimą, džiaugiasi, kad žodžiai naikinami kasdien: kai kalba bus galutinai susiaurinta, neliks žodžių minčiai prieš partiją. Vinstonas nusprendžia, kad šis žmogus per protingas ir anksčiau ar vėliau išnyks. Tamsiaplaukė mergina vėl į jį žiūri. Dienoraštyje Vinstonas prisipažįsta apie susitikimą su prostitute ir prisimena žmoną, su kuria seniai išsiskyrė: ji santuoką laikė pareiga partijai. Jis rašo, kad jei yra vilties, ji slypi proliuose, kurių yra 85 procentai gyventojų, bet jie nesuvokia savo jėgos. Vinstonas prisimena, kaip kartą laikė rankose nuotrauką, įrodančią, kad trijų mirtimi nubaustų partijos veteranų prisipažinimai buvo melas, ir ją sunaikino. Jis supranta, kaip partija klastoja praeitį, bet nesupranta, kodėl. Tada užrašo, kad laisvė yra galimybė pasakyti, jog du ir du yra keturi.
Užuot leidęs vakarą su kitais partijos nariais, Vinstonas vienas klaidžioja prolių kvartale. Netoliese sprogsta raketinė bomba. Smuklėje jis vaišina alumi seną vyrą, tikėdamasis sužinoti, koks buvo gyvenimas prieš revoliuciją, bet senis prisimena tik smulkmenas. Vinstonas supranta, kad netrukus niekas nebegalės atsakyti, ar anksčiau gyventi buvo geriau. Kojos jį atveda prie senienų krautuvėlės, kurioje jis pirko sąsiuvinį. Švelnus pagyvenęs savininkas parduoda jam stiklo gabalą su koralu viduje ir aprodo kambarį viršuje, kuriame nėra teleekrano. Išėjęs Vinstonas gatvėje pamato tamsiaplaukę merginą ir įsitikina, kad ji jį seka. Namie jis galvoja apie areštą, kankinimus ir prisipažinimą, kurių neišvengia nė vienas minties nusikaltėlis.
Ministerijos koridoriuje tamsiaplaukė mergina parkrinta, o Vinstonui padedant atsistoti įspraudžia jam į ranką raštelį su meilės prisipažinimu. Po savaitės nesėkmių jiems pavyksta keliais žodžiais susitarti valgykloje, paskui minioje aikštėje, o sekmadienį jie susitinka miške už Londono. Mergina vardu Džulija. Viešai ji uoli partijos narė, net Jaunimo antiseksualinės lygos aktyvistė, bet partijos nekenčia ir slapta laužo jos taisykles. Vinstonas prisipažįsta, kad buvo norėjęs ją nužudyti. Jų meilė jam yra ir smūgis partijai. Vėliau jie susitinka gatvių minioje ir apgriuvusios bažnyčios varpinėje. Džulijai dvidešimt šešeri, ji dirba prie romanų rašymo mašinų. Ji paaiškina, kodėl partija draudžia meilę: laimingam žmogui nerūpi Didysis Brolis, o užgniaužtas potraukis virsta karo karštine ir vado garbinimu.
Vinstonas išsinuomoja kambarį virš senienų krautuvėlės, nors abu supranta, kad tai beprotybė. Džulija atneša tikros kavos, cukraus ir baltos duonos, kuriuos gauna tik vidinės partijos nariai, ir pasidažo. Kai iš sienos plyšio išlenda žiurkė, Vinstonas išbąla: žiurkės jam yra baisiausias dalykas pasaulyje. Vinstonui atrodo, kad stiklo gabalas su koralu yra tarsi jų kambarys: mažas pasaulis, kuriame sustojęs laikas. Ministerijoje dingsta kolega filologas; jo pavardės tiesiog nebelieka komiteto sąraše, lyg jo niekada nebūtų buvę. Ruošiamasi Neapykantos savaitei. Džulijai nesvarbu, kas išrado lėktuvus ir su kuo vyksta karas; ji net spėja, kad bombas ant Londono meta pati valdžia, kad žmonės bijotų.
Koridoriuje O'Brajenas užkalbina Vinstoną apie naujakalbės žodyną ir duoda savo adresą. Vinstonas įsitikina, kad sąmokslas tikrai egzistuoja. Kambaryje jis pagaliau prisimena paskutinę dieną su motina: alkanas berniukas išplėšė iš sesutės šokolado gabalėlį ir pabėgo, nors nujautė, kad ji miršta, o grįžęs jų neberado. Abu su Džulija sutaria, kad kankinami prisipažins, bet tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Jie nueina pas O'Brajeną. Šis išjungia teleekraną, tvirtina, kad Goldšteinas gyvas, o Brolija tikrai yra, ir klausia, ar jie pasirengę žudyti, apgaudinėti ir atiduoti gyvybę. Jie sutinka su viskuo, tik ne išsiskirti. O'Brajenas pažada atsiųsti Goldšteino knygą.
Neapykantos savaitės įkarštyje kalbėtojas viduryje sakinio ima keikti kitą priešą: dabar Okeanija kariauja su Rytazija ir, kaip skelbiama, visada su ja kariavo. Per sumaištį nepažįstamasis paduoda Vinstonui portfelį su knyga. Penkias dienas ministerija dieną naktį perrašo praeitį. Paskui Vinstonas kambaryje skaito Goldšteino knygą apie tai, kaip partija nuolatiniu karu ir dvimintės pagalba išlaiko valdžią, bet iki atsakymo, kodėl, nepriskaito, nes Džulija užmiega. Žiūrėdamas į kieme dainuojančią prolių moterį, jis vėl tiki, kad ateitis priklauso proliams. Staiga balsas iš už paveikslo įsako nejudėti: ten paslėptas teleekranas. Į kambarį įsiveržia vyrai juodomis uniformomis, sudaužo stiklo gabalą, Džuliją išneša. Įėjęs krautuvėlės savininkas atrodo jaunesnis ir šaltas: jis yra minčių policijos narys.
Vinstonas atsiduria Meilės ministerijos kameroje, kur šviesa niekada neužgęsta. Čia jis sutinka ir savo kaimyną, uolųjį ponios Parsons vyrą, kuris pasakoja, kad jį įskundė septynmetė duktė: miegodamas jis kalbėjo prieš Didįjį Brolį. Kiti kaliniai su siaubu išgirsta, kad juos veda į kambarį numeriu 101. Įėjęs O'Brajenas pasako, kad jį suėmė seniai, ir Vinstonas supranta visada tai žinojęs. Ilgai mušamas Vinstonas prisipažįsta viską, ką liepia. Paskui O'Brajenas jį „gydo“ skausmą keliančiu prietaisu: rodo keturis pirštus ir reikalauja, kad Vinstonas iš tikrųjų pamatytų penkis. Jis aiškina, kad tikrovė egzistuoja tik partijos sąmonėje, kad partija siekia valdžios dėl pačios valdžios, o ateitį vaizduoja kaip batą, amžinai trypiantį žmogaus veidą. Parodęs Vinstonui veidrodyje jo nuniokotą kūną, O'Brajenas vis dėlto sutinka, kad Džulijos Vinstonas dar neišdavė.
Vinstoną ima geriau maitinti ir gydyti. Ant lentelės jis rašo partijos tiesas, net kad du ir du yra penki. Tačiau vieną kartą, užsisvajojęs, jis garsiai šaukia Džulijos vardą ir supranta, kad širdyje vis dar nekenčia partijos. O'Brajenui jis prisipažįsta nekenčiąs Didžiojo Brolio. Tada jį nuveda į kambarį 101, kur, O'Brajeno žodžiais, kiekvieno laukia jam baisiausias dalykas pasaulyje. Vinstonui tai žiurkės: prie jo veido priartinamas narvas su alkanomis žiurkėmis. Apimtas siaubo jis šaukia, kad tai būtų daroma Džulijai, ne jam. Narvo durelės lieka uždarytos.
Paleistas Vinstonas sėdi kavinėje prie džino ir šachmatų, o darbo turi nedaug: priklauso vienam iš naujakalbės žodyno pakomitečių. Šaltą kovo dieną parke jis atsitiktinai sutinka Džuliją. Abu prisipažįsta vienas kitą išdavę ir sutinka, kad po to jausmai nebe tokie. Kavinėje Vinstonui iškyla laimingas prisiminimas, kaip jis žaidė su motina, bet jis atmeta jį kaip netikrą. Per teleekraną paskelbiama apie didžiulę pergalę Afrikoje. Vinstonas jaučia, kad galutinis pokytis įvyko: jis laimėjo kovą su savimi ir myli Didįjį Brolį. Mintyse jis jau įsivaizduoja ilgai lauktą kulką. Po trečiosios dalies knygoje yra priedas apie naujakalbės principus.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl partijai svarbu nuolat perrašyti praeitį?
Vinstonas Teisybės ministerijoje perrašo senus laikraščius, kad Didžiojo Brolio pranašystės ir skaičiai sutaptų su dabartimi, o senus užrašus meta į angas, vedančias į krosnis. Kai per Neapykantos savaitę priešu staiga tampa Rytazija, skelbiama, kad su ja visada buvo kariaujama, ir ministerija penkias dienas perrašo praeitį. Kai įrodymų nebelieka, žmonės dvimintės būdu turi pamiršti, ką atsimena. Taip įgyvendinamas partijos šūkis, kad kas valdo praeitį, valdo ir ateitį.
Rašiniui: IstorijaValdžia
2. Kodėl Vinstono ir Džulijos meilė partijai pavojinga?
Partija nori, kad žmonės mylėtų tik Didįjį Brolį, o Vinstono žmona net santuoką laikė pareiga partijai. Džulija paaiškina, kad laimingam žmogui nerūpi Didysis Brolis, o užgniaužtas potraukis virsta karo karštine ir vado garbinimu. Todėl Vinstonui jų meilė yra ir smūgis partijai. Abu sutaria, kad kankinami prisipažins, bet tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Meilės ministerijoje partija sunaikina būtent šį jausmą.
Rašiniui: MeilėLaisvėValdžia
3. Ką reiškia, kad kambaryje 101 Vinstonas šaukia, kad tai būtų daroma Džulijai?
Po ilgų kankinimų O'Brajenas vis dar pripažįsta, kad Džulijos Vinstonas neišdavė, o užsisvajojęs jis garsiai šaukia jos vardą. Kambaryje 101 kiekvieno laukia jam baisiausias dalykas pasaulyje, o Vinstonui tai žiurkės. Kai prie veido priartinamas narvas su alkanomis žiurkėmis, jis šaukia, kad tai būtų daroma Džulijai, ne jam, ir narvo durelės lieka uždarytos. Taip sulaužomas jų pažadas, kad tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Vėliau parke abu prisipažįsta vienas kitą išdavę, o pabaigoje Vinstonas myli Didįjį Brolį.
Rašiniui: MeilėValdžia
4. Kodėl O'Brajenas reikalauja, kad Vinstonas iš tikrųjų pamatytų penkis pirštus?
Rašiniui: LaisvėValdžia
5. Ką romane reiškia stiklo gabalas su koralu viduje?
Rašiniui: MeilėIstorija
6. Kokioje ministerijoje dirba Vinstonas Smitas?
7. Kodėl kolega filologas džiaugiasi, kad naujakalbės žodžiai naikinami kasdien?
8. Kokią dalį gyventojų, pasak Vinstono, sudaro proliai?
9. Kas pasirodo esąs senienų krautuvėlės savininkas?
10. Kas įskundė Vinstono kaimyną, ponios Parsons vyrą?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.