Valdžia

Zbignievas su legatu parengė skundą Europai prieš Vytautą, o Andriui paaiškina: „Lotyniškai jis nesupranta...“ Jogailai vyskupas pristato Švitrigailos laišką apie norą tapti vienuoliu ir atsakymą, kurį pats rašo, o karalius lakštą varto „nemokėdamas skaityti“. Ką Zbignievas iš tikrųjų parašė rašte, kurį paduoda antspauduoti, tekstas tiesiai nepasako. Tačiau remarka sako, kad Jogaila „supratęs ironiją“: jis klausia, kodėl taip greitai išdžiūvo rašalas ir koks vienuolis bus vedęs brolis. Vėliau jis pats prisipažins: „Laiške ne tai parašo, ką man skaito“.

Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.

Kad šis kaip vagis naktį nukniaukė karūną, skirtą Vytautui.. Sieščencas sako, kad čia „rūmai kunigaikščio“, ir priduria: „Gal ir karaliaus šiandie būt jau buvę, / Jei, dvasiškas tėveli, tu karūną / Nebūtum kaip vagis nukniaukęs naktį...“ Poznanės vyskupas yra Ciolekas, o Švitrigailą iš kalėjimo paleido Zaremba karaliaus vardu.

Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.

Abu džiaugiasi Vytauto nelaime: Zbignievas sako: „Dabar nebereikės jau jam karūnos!“, o Sonka jaučia, kad „Atlėgo man širdelė“. Vyskupas pažada jai naują, žiedais nuklotą kelią. Jis planuoja, kad Švitrigaila neišsilaikys, lenkai ateis Lietuvos „gelbėti“, ir „Iš unijos beliks tik vaivadystė...“ Sonkos sūnūs valdys plačiausias žemes, o jis pats taps „arkivyskupas visos valstybės“. Kai milžinas guli patale, kiti jau dalijasi jo palikimu.

Krokuvoje Sonka jaučiasi svetima: bajorai jos vengia, o Vytautas, jos žodžiais, ją persekioja nuo tos dienos, „kai gimė man sūnus“. Jai reikia galingo sąjungininko, todėl ji nori, kad prie jos kojų nusilenktų vyskupas Zbignievas. Mainais ji žada įkalbėti karalių, kad vyskupas yra „geriausias patarėjas“, saugantis jį nuo Vytauto. Zarembą ji spaudžia meile: arba vyskupas ateis, „Ar tu lankaisi paskutinį kartą!“

Ją laiko Vytauto žmogumi, kuris ją pripiršo, kad per ją valdytų.. Zaremba primena: „Juk Vytautas – globėjas tavo buvo. / Tau giminė... Jis ir karaliui piršo, / Kad per tave karūną pats valdytų.“ Bajorai šaukia, kad neleisią „Bjauroti Vytautui karūnos Lenkų!“ Apie kalbą, Švitrigailą ar kambarines čia nekalbama.

Ponams svarbiausia karūnos garbė: Mikalojus sako, kad karalienę „turime išteisint“, dar neišklausęs įrodymų. Kambarinių parodymai gauti, kaip užsimena Zbignievas, po rykščių, o Ciolekas tai vadina padrąsinimu. Zbignievas bylą aiškina kaip Vytauto planą „Lietuvą nuo Lenkijos atplėšt“, taigi svarsto politiką. Galiausiai jis siūlo priesaiką bažnyčioje, o Strašas paklausia: „Kaip gali jos prisiekti, jei nematė?“ Sruoga ironiškai rodo teismą, kuriame tiesos niekas neieško.

Iš pradžių jis atrodo išsiblaškęs: skundžiasi kelione, kalba apie potvynį ir Sigismundo žadėtus triušius. Tačiau pusę triušių jis skiria Krokuvos vyskupui, „Kad jis už mano nuodėmes maldautų“, ir remarka sako, kad Zbignievas „Jogailos ironijos įžeistas“. Karalius primena ponams, kad juos „Užauginau ant savo rankų“, o dabar jie rengiasi „senelio tėvo teist“. Kai Zbignievas skubina pradėti bylą, Jogaila atsako: „Arba seniai aš jau pradėjau, vaike.“ Po naivumo kauke slepiasi pašaipa.

Atleistų jai ir paliktų jos vaiką viešpatauti Lenkų valstybėje.. Jogaila sako: „Aš tuomet atleisčiau / Jos kaltę ir jos vaiką sužvejotą / Palikčiau viešpataut valstybėj Lenkų / Ant jūsų padrikų galvų!“ Tarnovskis pasibaisi, kad karalius paliktų jiems „sūnų negarbingą“. Tai vienas iš nedaugelio kartų, kai Jogaila kalba tiesiai, ir jo atsakymas skamba kaip pašaipa ponams.

Sigismundas aukština Vytauto galybę: jo vardas skamba nuo Juodosios jūros iki Baltijos, ir net imperatorius prisipažįsta: „Bijau nustelbtas likti jo galybės...“ Jis siūlo uždėti Vytautui Lietuvos karaliaus karūną, kad šis nebebūtų „žemiau“ už Jogailą. Jogaila netikėtai sutinka, sakydamas, kad Sigismundas šią mintį „išėmei iš mano lūpų“. Karaliui tai sena svajonė, kurios pats nepasiekė, ir būdas atiduoti tėvynei „Baisingą skolą“. Rimtas valstybės reikalas sprendžiamas farso aplinkoje, tarp šokėjų ir pagirių.

Vytautas karūną užsidės, nesvarbu, ar tai patinka lenkams, ar ne.. Rumbaudas sako, kad Sigismundo plepalai yra jo reikalas, bet Vytautas „Seniai jau nutarė karūną užsidėti“ ir, „Nusprendęs kartą, išlaikys jis žodį“. Baigia jis aiškiai: „Patinka lenkams tai, ar – ne, – vis tiek / Jis Lietuvos karūną užsidės!“ Tada išeina, o paskui jį Lietuvos bajorai.

Remarka iš anksto sako, kad vyskupas pasiruošęs didelei kalbai, bet replikos jam „baisiai trukdo“. Kai jis iškilmingai primena Jadvygos auką ir uniją, Mikalojus sušunka „Karalius – užkurys!“, o Sieščencas šaiposi: „Kiti prekiauja šunimis, o mes – / Parduot mokėjom savo karalaitę...“ Vyskupo grasinimus Sieščencas palydi žodžiais „Še tau ir prakeikimas... kaip bažnyčioj!“ ir „Šeškų litanija!“ Aukštas stilius ir šiurkščios replikos skamba pakaitomis, todėl kalba virsta parodija.

Čia ji ne tik intrigantė. Katažynai ji atvirai sako: „Už nemylimo, už seno vyro / Tu netekėk!“, ir vyrą lygina su lavonu, kurio „bijaisi prisiliest“. Vaikams ji jaučia didelę meilę ir gyvena viltimi, kad per juos sugrįš „Gyvenimo švieson“. Todėl ji bijo Vytauto: „kas gi žino, / Ką jis iškirs“. Kai ponai siūlo Jogailai atiduoti Lenkų karūną Vytautui, ji įsiunta ir vadina juos „Bailiai be sąžinės!“ Jos politiką lemia motinos baimė dėl vaikų.

Tylų, prastai girdintį darbininką kviečia enkavedistų vadas ir mušdamas verčia tapti skundiku. Tadas galiausiai pasirašo, bet bendradarbiai iš karto supranta, kad jis „užverbuotas“, ir prie jo nekalba. Kadangi jis nieko nepraneša, vadas paskelbia jį liaudies priešu ir sabotažininku, ir nekaltas Tadas išvežamas „ten, kur baisiai šalta“. Pabaigos išvada: „Jeigu kito tik neskųsi, / Tai tu liaudies priešas būsi.“ Sistema verčia žmones skųsti vienas kitą.

Jo eilės vis iš naujo kartoja tuos pačius šūkius.. Perpetuum mobile yra amžinasis variklis. Lokšuva „vis ta pačia gaida“ rimuoja apie ponus ir tironus, apie Stalino garbinimą ir soclenktynes, o baigęs „vėl nuo galo / Pradeda jis visada“. Partija tuo džiaugiasi ir liepia visiems rašyti taip pat. Tai pajuoka iš propagandinės poezijos.

Kad tamsa praris šviesą ir jis liks vienintelis karalius.. Šėtonas sako: „Bet aš tikiu: užges šios Tavo ugnys“. Jo tamsumos bedugnė praris šviesą, saulės nukris į gelmes, o Dievas nugalėtas puls jam į glėbį. Monologas baigiasi žodžiais „Ir liksiu aš vienintelis karalius“, o pasaulį apsups akla tamsa ir tyla.

Ordinas karus su Lietuva teisino krikščionybės gynimu, o Gediminas nori parodyti, kad tikrieji skriaudėjai yra patys riteriai. Jis primena, kad Mindaugas su visa karalyste buvo priėmęs krikštą, bet lietuviai nuo tikėjimo atkrito dėl ordino magistro skriaudų ir išdavysčių. Riteriai žudė Lietuvos pasiuntinius, sudegino bažnyčią, kurią Vytenis paskyrė pranciškonams, o Rygoje nužudė kunigą Bertoldą. Todėl valdovas tvirtina kariaująs tik gindamasis ir žada priimti krikščionių tikėjimą, jei ordinas liausis jį vargęs.

1323 m. sausio 25 d. laiške miestams jis žada riteriams ir ginklanešiams pajamų ir valdų, amatininkams žemės, žemdirbiams dešimt metų be mokesčių, o pirkliams laisvą prekybą be muitų. Atvykėliai gyventų pagal Rygos miesto teisę. Gegužės laiške amatų sąrašas dar ilgesnis, kviečiami ir kurpiai, malūnininkai, sidabrakaliai, o žmonės gali atvykti su žmonomis, vaikais ir galvijais. Taip valdovas stiprina savo kraštą ir rodo Europai, kad Lietuva atvira kiekvienam geros valios žmogui.

Kai pasiuntiniai atvyksta į Vilnių, karaliaus tarėjas brolis Mikalojus jiems praneša, kad valdovas persigalvojo. Gediminas tvirtina neliepęs rašyti apie krikštą ir kaltę suverčia broliui Bertoldui, nors popiežių žada laikyti tėvu. Vėliau pasiuntiniai išgirsta, kad ordinas dovanomis papirko įtakingus žemaičius ir šie grasino nuversti valdovą, jei jis priims tikėjimą. Panašiai grasino ir rusai. Valdžios išsaugojimas Gediminui tampa svarbesnis už duotą pažadą.

Kad valdovas nė už ką neatšauks savo žodžio ir pažadų.. Tai hiperbolė. Gediminas rašo nekantriai laukiąs popiežiaus pasiuntinių ir kviečia vyskupus, kunigus ir vienuolius, o savo žodžio tvirtumą pabrėžia neįmanomu vaizdu, kad greičiau geležis virs vašku, negu jis atšauks žodį. Tą patį jis sako pranciškonams, kad jo žodis liks tvirtas kaip plienas, ir prideda antspaudą, kurį kryžiuočiai buvo įmetę į ugnį. Apie kalvius, karą ar dievų galią šiame vaizde nekalbama.

Titanas Prometėjas pavagia dievų saugomą ugnį ir atneša ją žmonėms. Už tai Dzeusas liepia prikalti jį prie uolos Kaukazo kalnuose, kur erelis kasdien lesa jo kepenis, o per naktį jos vėl atauga. Kančia baigiasi tik tada, kai Heraklis strėle nukauna erelį. Gerumas žmonėms Prometėjui atneša kančią, nes prieštarauja Dzeuso valiai. Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ jis drąsiai priešinasi Dzeuso tironijai, todėl ir tapo maištininko, kenčiančio už žmones, paveikslu.

Sunkų, niekada nesibaigiantį beprasmį darbą, kaip akmens ridenimas Hade.. Korinto įkūrėjas Sisifas išduoda upės dievui Asopui, kad jo dukterį Aiginą pagrobė Dzeusas. Po mirties Hade jis nubaudžiamas amžinu darbu. Jis turi užridenti į kalną didžiulį akmenį, bet akmuo, vos priartėjęs prie viršūnės, nusirita žemyn, ir viskas prasideda iš naujo. Todėl „Sisifo darbu“ vadinamas sunkus ir niekada nesibaigiantis beprasmis darbas.

Herkus Mantas yra vienintelis, nepakeičiamas prūsų vadas, bet tarp prūsų skamba žodžiai, kad neatsiras nė vieno, kuris jo nepasmerktų. Išdaviku jį laiko ir savieji, ir kryžiuočiai. S. Keturakis tai aiškina tuo, kad vadas stovi tarp dviejų kultūrų. Pasak R. Pabarčienės, Grušas rėmėsi Petro Dusburgiečio kronika, iš kurios paimta ir tai, kad Herkus Mantas buvo įkaitas Magdeburge. R. Pabarčienės teigimu, bendruomenė reikalauja, kad vadas atsisakytų visko, kas nesutampa su jos normomis. Pergalės jo neapsaugo, nes savieji juo nepasitiki.

Herkus Mantas leidžia nužudyti savo mokytoją Hirchalsą. S. Keturakio teigimu, taip vadas išduoda tai, ką visą laiką gynė, žmoniškumą. Drama rodo, kad karas iš vado atima net tai, dėl ko jis kovoja; neatsitiktinai jis pats klausia, kuo tiki.

Su Skarbeku jis ginčijasi apie dievus: tėvas garbino Perkūną, motina garbino „savo gudišką dievą“, chanas garbina savo, tai kodėl tik vienas tikras? Jis net pasako: „Stardas doresnis už mus“. Kai Henrikas pareikalauja Voluinės ir Podolės kaip Jogailos kraičio, Skirgaila išjuokia sandėrį: „Norite man parduoti Lydos kunigaikštytę už Voluinės ir Podolės žemes.“ Galiausiai atkerta: „Valdovas Lietuvos aš, ne brolis.“ ir „Lietuvos žemių nei vienos pėdos negausite, lenkai.“

Juo didesnis jos užsispyrimas, juo daugiau lenkai laimės tarpininkaudami.. Henrikas sako Skarbekui: „Juo didesnis užsispyrimas, juo didesnė mums, kurie turėsime tarpininkauti, bus nauda...“ Onos laisvė jam nerūpi: jis ką tik apsidžiaugė, kad jos sulaikymas yra „mūsų naudai“, o vėliau pats lieps jai tekėti už Skirgailos. Mergaitės kančia jam yra derybų įrankis.

Oficialiai jis atstovauja karaliui ir Bažnyčiai, bet pats atskleidžia tikslą: atgauti Voluinę ir Podolę, kurios buvo „pažadėtos kaipo kraitis lenkų karalystei“. Žinią apie sulaikytą Oną jis iškart įvertina kaip naudą: „Tai mūsų naudai“. Lydos valstija jam menka, nes už ją lenkai gausią žemes, „kur upės pienu ir medumi teka“. Be to, jį skatina asmeninis įžeidimas: valdovas jo nepriėmė, ir Henrikas kartoja: „Atkeršysiu!“

Sako, kad ji priklauso jam, nes „ką paėmiau, tai mano“, ir prašymų nepaiso.. Skirgaila atkerta: „Ji priklauso man, ir aš jos niekam neužleisiu. Toksai mano papratimas: ką paėmiau, tai mano.“ Henrikui jis sako, kad su Jogaila tesitaria jis pats, o maldavimai jo neveikia: „Ko neišgavai grasinimais, neišgausi iš manęs ir maldavimu.“ Lenkams jis net meta iššūkį: jei ko norite, „jėga paimkite“.

Svarbiausia priežastis yra valstybė: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu“. Jei Ona ištekėtų už Mozūrų kunigaikščio, šis galėtų pareikalauti Lietuvos dalies „kaipo tavo kraičio“. Prie to prisideda išdidumas ir priešiškumas jos globėjams: „Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori.“ Jam patinka ir Onos drąsa, tačiau pats jis prisipažįsta, kad šalies likimas jam rūpi „daugiau, negu tavo laimė“.

Jis visada nori gero, bet nemoka jo pasiekti, todėl jį graužia nusiminimas.. Skirgaila prisipažįsta: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu.“ Jis net sutinka su Ona, kad nevertas pagarbos. Šioje vietoje matome ne tik tironą, bet ir kenčiantį žmogų.

Supykęs dėl sumanyto pabėgimo, Skirgaila liepia Skarbekui tuoj pat juos sutuokti. Vienuolis primena, kad reikia ir antrosios pusės sutikimo, o Ona sako: „Aš prievartos verčiama“. Skirgaila liepia kareiviui įremti jietį Skarbekui į sprandą, ir Ona sutinka, kad kunigas veltui nežūtų. Lenkų riteriams išsitraukus kalavijus, valdovas pareiškia, kad jų karalius ir karalienė „sėdi pas mane po raktu Gardino pily“. Vestuvės rodo, kad Skirgailos valdžia remiasi jėga, o žmogaus valia jam nesvarbi.

Įžeistas Skirgailos įtarinėjimų, Daugaila primena, kad bajorai valdovuose mato „savo vadus, gimtojo krašto gynėjus“, o šie nori juos paversti „savo audringų aistrų įrankiu“. Jis net pasako, kad tuos pačius žodžius gal pasakys ir Kęstučio sūnui, jei Skirgaila elgtųsi su kraštu kaip jo broliai. Daugaila ragina valdovą būti panašų į Perkūną ir neniekinti žmonių, nes jie „ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi“. Jo ištikimybė priklauso kraštui, bet išeidamas jis pabučiuoja kunigaikštį į kaktą: senis vis dar jį myli.

Liepia užkalti karstą, užkasti kieme ir neleidžia Daugailai atkasti.. Skirgaila liepia kareiviams: „Dangčiu, dangčiu užvoškite. Užkalkit vinimis drūčiau!“ Paskui karstą pakasa kieme. Kareiviams pasakius, kad lavonas dejuoja, jis pats koja nustumia karstą į duobę. Kai Daugaila bando atkasti kapą, valdovas ištraukia jam iš rankų kastuvą: „Aš kiekvieną darbą iki galo nudirbu ir kerštą irgi.“

Skirgaila ištesi kerštą, bet praranda paskutinius artimus žmones. Daugailai jis sako, kad šis jį apgavo, ir nebetiki net jo priesaika: „Aš priesaikomis daugiau nebetikiu.“ Onai jis tyčiodamasis rodo kapą, o ši apalpsta. Kai jis uždeda ranką ant durklo, senas karvedys jį sulaiko: „Nedrįsk!..“ Valdovas išeina vienas, o Daugaila lieka prie kunigaikštienės. Žmogus, kuris visada norėjo gero, bet nemokėjo jo pasiekti, galiausiai lieka su valdžia ir be nieko kito.

Bublicas atvirai įvardija valdymo principą: jei kaliniai vieningi, jų nesuvaldysi, todėl juos reikia supriešinti. Pasakotojas pripažįsta, kad Štuthofe ši teorija „pilnai įgyvendinta“: kiekvienas kovojo už save. Tačiau skyriuje yra ir priešingų pavyzdžių: lietuviai padeda danams, o šie vėliau atsilygina siuntiniais; estas atsako į smūgį ir pelno visų pagarbą. Tai rodo, kad solidarumas ir orumas įmanomi net sistemoje, kuri sukurta juos sunaikinti.

Pasakotojas vaidina nieko nepastebėjusį knygų žmogų: verčia pjesę, rašo studiją apie Florencijos renesansą, laikraščių neskaito, jokia politika nesiverčia. Pamatęs suimtus pažįstamus, jis juokauja: „muilo iš manęs nebevirs“. Gestapininko grasinimais jis netiki. Viršininkas atvirai sako, kad jiems užtenka šypsenos ar ironiškos pastabos ir kad lietuvių inteligentija turi būti sunaikinta. Taigi valdžios akimis ironija yra nusikaltimas, o pasakotojui ji tampa gynybos būdu. Taip galima paaiškinti ir visos knygos toną.

Šreideris pats kalinys, bet savo noru muša ir apiplėšia naujokus, nes jam tai „Smagu ir pelninga“. Be to, valdžios akyse kalinys, mušantis naujokus, atrodo „pasitaisęs“. Niekas Šreiderio neverčia, bet ir niekas nedraudžia: „kalinys kalinį muša“, ir tai niekam nerūpi. Lagerio sistema apdovanoja žiaurumą, todėl dalis kalinių tampa jos įrankiais. Kartu pasakotojas aiškiai rodo, kad tai asmeninis pasirinkimas, ne vien aplinkybių padarinys.

Tai ironiškas priedainis: šūkis skamba mušant, o pats darbas naikina žmones. Zauteris šį šūkį kartoja „kaip gramofonas“, mušdamas vėzdu, šypsodamasis ir patenkintas. Darbas su vagonetėmis alinantis ir žalojantis: po jo žmonės grįžta kruvinomis kojomis, ir aišku, iš kur atsiranda klipatų komanda. Skyriaus pabaigoje pasakotojas ironiškai pripažįsta, kad „didžią tiesą skelbė“ Zauteris. Šūkis tampa viso lagerio melo simboliu.

Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.

Majeris pats mėgsta šaudyti kalinius į pakaušį, per Kalėdas liepia pastatyti kartuves šalia žiburiuojančios eglės, o po pabėgusių lenkų sušaudymo padėjėjams dovanoja alaus bačką, ir šie iškelia „razbaininkų balių“. Paskui jis ramiai aiškina kaliniams, kad lageryje „nieko blogo jum neatsitiksią“. Pasakotojas ironiškai sako, kad „reikia jam atleisti“, nes Majeris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“. Tai esminio blogio įvardijimas, o ne tikras atleidimas: kai žmogus nebelaikomas žmogumi, bet koks žiaurumas atrodo normalus. Šis sakinys yra geras argumentas kalbant apie nužmoginimą.

Blokavai ir šreiberiai visada skiriami iš pačių kalinių. Jie gali atimti siuntinius, skirti sunkiausius darbus, mušti ir net užmušti, o skųstis beprasmiška, nes „kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias“. Žodis konstitucija čia ironiškas: valstybės kalba aprašoma tvarka, kurioje teisė apversta. Iš šios sistemos naudos turi ir SS vyrai: kai Chemnicas nori įsiteikti komendantui, seniūnas iš pavogtos medžiagos ir kalinių brangenybių parūpina dovaną, net pakinkytą vežimą. Taip lageris atrodo kaip iškreipta valstybė, kurioje valdžia remiasi prievarta ir vagyste.

Pasakėčia galios kovą supaprastina iki gyvulių peštynių: garsus ir stiprus bulius, kaip Lėmanas, pralaimi klastingam avinui, kaip Zelionkė. Taip seniūnų intrigos ir diplomatijos gudrybės nuvainikuojamos ir tampa juokingos. Lėmano biografija pateikiama švelninančiais žodžiais („beveik netyčia“, „tik trupučiuką“), tarsi jį gintų advokatas, bet būtent dėl to jo nusikaltimai atrodo dar akivaizdesni. Ironija čia atima iš budelių bet kokią didybę.

Kad smurtas priklausė nuo žmonių: seniūnui atsisakius mušti, lageris aprimo. Zengeris, buvęs juvelyras, sutiko būti seniūnu tik su sąlyga, kad nebus budelis. Kai jis pradėjo seniūnauti, lageris „per vieną dieną pasikeitė“: nebesigirdėjo muštynių, niekas nerėkė. Bet Chemnicas tokios padėties „ilgai pakęsti negalėjo“ ir po trijų savaičių paskyrė antrą seniūną, o vėliau Zengeris buvo apkaltintas ir išsiųstas į Hopehilio plytinę. Šis epizodas rodo, kad žiaurumas buvo pasirinkimas ir kad sistema sąmoningai atsikratydavo žmoniškų vadovų.

Politinių kalinių kategorija apima ir tikrus pasipriešinimo dalyvius, ir žmones, kurie privačiame laiške parašė nedraugišką sakinį, muzikavo be leidimo ar tiesiog stovėjo stotyje. Tokie „nusikaltėliai“ lageryje mirdavo („tai tau ir muzika!“). Kūdikiui duodamas raudonas trikampis, nes jis „dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas“, ir biurokratinė logika virsta visišku absurdu. Taip pasakotojas parodo, kad teisės nebeliko, o etiketė svarbesnė už žmogų.

Kad nacių sistemoje žmogus buvo baudžiamas vien už tai, kad gimė žydu. Pasakotojas ramiai perteikia oficialius įrašus: „Haftart: Jude“, o tautybė nurodoma pagal pilietybę. Jo trumpa pastaba „Gimei žydas – ir važiuok į lagerį“ atskleidžia esmę: nusikaltimas čia yra gimimas, o ne veiksmas. Tas pat taikoma ir čigonams (romams). Sausas kanceliarinis tonas veikia stipriau nei pasipiktinimas, nes nusikaltimą išduoda pati sistemos kalba.

Kai kas nors pabėga, visas lageris valandų valandas, kartais visą parą, stovi išsirikiavęs, o bėglio kaimynai tardomi, mušami ir net žudomi. Taip kolektyvinė bausmė paverčia laisvės troškimą kitų kančia, ir minia keikia bėglį. Tačiau apie pavykusius pabėgimus pasakotojas kalba su akivaizdžiu pasitenkinimu: rusė, švelniai atsakiusi sargybiniui, dingsta be pėdsako, o du anglai išplaukia į Švediją, ir Majeris gali tik parašyti „grynai angliškai padaryta“. Galima skaityti, kad jo simpatija vis tiek laisvės pusėje.

Kad ir prekyba tapo išnaudojimu: pelnas ėjo SS, o kantininkai lobo kitų sąskaita. Visas kantinės pelnas eina SS, kainos didesnės nei rinkoje, o pirkti gali tik nedaugelis vadinamųjų pasižymėjusių kalinių. Kantininkai kerpa kuponų kiek nori, už skundą smogia, o rūkalų parduoda tik tiems, kurie jiems pataikauja ar neša dovanų. Skyrius baigiasi ironišku šūksniu, kad galima gyventi „turint savo galvą ir svetimų prekių“. Taip parodoma, kad pinigai ir prekyba lageryje tik sustiprina hierarchiją ir leidžia vieniems gyventi kitų sąskaita.

Kad baimė valdo ir laisvus Reicho piliečius: jie bijo net klausytis radijo. Palydovas smuklėje kartoja propagandines frazes, o vėliau paaiškina, kad smuklininkas jo bijo, o jis nežino, kas tas smuklininkas, todėl kitaip kalbėti negali. Palydovo uošvė ūkininkė vaišina pasakotoją, slapta klausia, ar lageryje tikrai taip baisu, bet radijo klausytis bijo, nes „tai politika“. Pasakotojas daro išvadą: „Vargšai, vargšai!“ Taip parodoma, kad totalitarinėje valstybėje nelaisvi ir tie, kurie gyvena už spygliuotos vielos.

Miuleris kiekvienam sutiktam kartoja, kad jo vedami kaliniai „nevagia ir žmonių nepiauna“, nemoka kalbėti telefonu ir vis tvirtina, kad jis „senas kareivis“ ir kad „visa bus tvarkoj“. Kartojimas ir absurdiškos situacijos daro jį komedijos personažu. Kaliniai pradeda jam prieštarauti, keikti jį, atsigula policijos koridoriuje, o vėliau patys ima vežimus „rekvizuoti“, ir Miuleris klauso. Taip parodoma, kad griūvančio Reicho tvarka tampa juokinga, nors kaliniai vis dar nelaisvi: be Miulerio juos galėtų pagauti ir pakarti kaip bėglius.

Kad sistema tampa absurdiška: vokiečius gaudo į folksšturmą, o kalinį paleidžia. Tą pačią dieną partijos pareigūnai tempia į folksšturmą visus sutiktus uniformuotus vokiečius, o kalinį, neturintį jokių dokumentų, paleidžia: hitleriškai iškelia ranką, paukštelėja užkulniais ir atsiprašo. Pasakotojas stebisi: „kurgi girdėti tokie dalykai?!“ Frontui artėjant, galia garuoja, o jos taisyklės tampa juokingos. Panašiai Chemnico dėžutėje vietoj brangenybių randami tik skudurai ir plytgaliai: sistema suyra iš vidaus.

Pasieniečių užpulta ir išniekinta jauna našlė, dvarponio patarta skųstis, dar eina pasitarti pas kunigą. Šis irgi liepia skųsti, nes atleisdama ji parodytų, kad nelaiko to nuodėme. Bet kordono karininkas kreipiasi į viršininką, o viršininkas į kunigą, ir kitą rytą tas pats kunigas moterį perkalba neskųsti. Ji nesupranta, kodėl užvakar buvo baisu, o šiandien nieko. Skaudžiausia, kad ją palieka savieji. Kunigas laukia prelato vardo, viršininkas garbės, ir pasakotojas karčiai pastebi, kad parapijos administratorius dėl savo garbės paaukojo moters garbę.

Vardai čia kalbantys. Vakanalijus primena girtą puotą (bakchanaliją), tėvavardis Vziatkovičius kilęs iš rusų žodžio vziatka, reiškiančio kyšį, o pavardė Kruglodurovas kilusi iš rusų posakio kruglyj durak, t. y. visiškas kvailys. Žmonos vardas Pogoda Nenastjevna rusiškai reiškia orą ir darganą. Kalbantys ir valsčių pavadinimai, pavyzdžiui, Žiopliai ir Dykuliai. Dar neprasidėjus veiksmui skaitytojas žino, su kuo turi reikalą, o tolesnė istorija vardus tik patvirtina.

Taip Pstrumskis vadina nerašytą taisyklę: valsčių raštininkai savo algą atiduoda viršininkui, o patys gyvena iš to, ką išlupa iš žmonių. Prie jos prisideda Miškagalių vaitas, atiduodantis savo algą, ir Žydpilės burmistras, kuris su viršininku dalijasi miesto pinigais, likusiais nuo gaisro prietaisų taisymo ir žibintų. Kruglodurovui nieko nereikia sugalvoti, užtenka sutikti. Tvarką laiko bendra nauda, nes kiekvienas iš jos šį tą gauna. O ūkininkus, kurie apie raštininko suktybes kalba garsiai, Pstrumskis įskundžia kaip kurstytojus, ir viršininkas juos palaiko litvomanais.

Prabaščius parodo jam duris, ir matyti, kad viršininko galia remiasi tik kitų nuolankumu.. Iš visų kunigų, pas kuriuos užsuka viršininkas, tik Tauzintų prabaščius jam pasipriešina. Jis primena, kad savo namuose šeimininkas yra jis, ir parodo duris. Kruglodurovas „nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt“, tik išeidamas iškošia „Aukso kiaulė!“. Scena parodo, kad viršininko galia remiasi kitų nusižeminimu, o kai žmogus nesileidžia žeminamas, Kruglodurovas lieka bejėgis. Kyšio prabaščius neduoda, viršininko nepakeičia ir neapskundžia.

Galagaudžių vaitas, iš kurio viršininkas laukia kyšio, pinigus paima iš valsčiaus kasos. Raštininkas už patarimą ir tylėjimą pasiima sau, paskui ir vaitas sau, o viršininkui dar pridedama. Kai vagystė išaiškėja, vaitas ramiai pasako: „Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke.“ Viršininkas, pats ėmęs tuos pinigus, priverstas dangstyti, ir tardymas baigiasi tuo, kad kasą esą išplėšė „nežinomi piktadariai“. Viršuje imamas kyšis, apačioje pavagiami bendri pinigai, o kaltų nėra.

Pirmiausia liepia lietuvišką užrašą ant tilto pakeisti rusišku, nes „Čia ne Lietuva, čia Maskolija“. Padeda nutildyti Gražienę, tikėdamasis pagyrimo už tai, kad užstojo „maskolių reikalus“, ir liepia suimti du nekaltus vasarotojus. Kai vaikų mestas akmenukas pataiko į vežimą, sušunka „pasikėsinimas ant gyvasties!“. Renka pinigus „ikonos“ įtaisymui, pigiau ją pasidirbdina ir korespondencijoje liepia vis tankiau įrašyti „doblestnyj V. V.“. Mokykloje vaikas išpyškina jo titulus, ir viršininkas pravirksta. Garbė jam reiškia tik tai, ką apie jį išgirs vyresnybė.

Nes niekam nesmagu vienam prieš visus pasirodyti kieno nors priešininku.. Dykuliuose viršininkas tik paklausia: „Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai!“ Niekas neišeina, nors visi buvo sutarę Striukį išmesti, nes nė vienam nėra smagu prieš visus pasirodyti kieno nors priešininku. Raštininkui liepiama užrašyti, kad Striukį išrinko visi. Žmonės supranta, kad pasidarė negerai, bet kaltina vienas kitą: „Ko tu neišėjai?“ Nei kareivių, nei Striukio pažadų tekste nėra, o kad žmonės jo nenorėjo, pasakyta aiškiai.

Miškagalių valsčius dar beveik prieš dvejus metus sutaria rinkti universitetą baigusį Petrą Svarūną, ir nei melagingi skundai, nei viršininko spaudimas žmonių nepalaužia. Jie šaukia „Svarūną! Svarūną!“, atsisako balsuoti gilutėmis ir išvardija, kaip Pstrumskis juos lupo, reikalaudami tardymo. Viršininkas išsiduoda, kodėl bijo išsilavinusio vaito: „jo činas aukštesnis už mano, tai kaip aš jį pabausiu?“ Čia satyra virsta beveik metraščiu apie tai, kaip žmonės mokosi ginti savo teises. Bet kova baigiasi pralaimėjimu. Dalykas vilkinamas, valsčius pavargsta, vaitu tampa Svainišius, o 1892 m. Svarūnas miršta, ir Pstrumskis „visai atgijo“.

Paskutiniuose puslapiuose viršininkas pasipelno net iš choleros, o girtas liepia sugriauti miestelio lauko išvietes ir šaukia „juk aš maskolius!“. Vyriausybė mato, kad jis „geresnis gendrolius nekaip paviečio viršininkas“, ir ketina jį atstatyti, bet užtaria Suvalkų gubernatorius, ir Kruglodurovas tik perkeliamas į Pakaušpilės pavietį. Blogis nenubaudžiamas, jis keliauja toliau. Tai pasakyta vienu sakiniu, be pykčio, ir dėl to nuskamba stipriau. O atsisveikindamas Kruglodurovas pats prisipažįsta, kad kitaip į Pakaušpilę būtų patekęs „kitokiu keliu“, t. y. į kalėjimą.

Nes paaiškėja, kad viršininkas ima kyšius, vadinasi, sena tvarka nesikeis.. Žodžiai „paviečio dievas“ činovninkus išgąsdino, nes nebuvo aišku, koks bus naujasis viršininkas: „ar visa matantis, ar visa imantis?“ Kai paaiškėja, kad ima, Pstrumskis bičiuliams nusiunčia raštelį iš vieno žodžio, ir pasakotojas rašo: „Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes“. Kyšininkavimas čia yra įprasta tvarka, todėl činovninkus gąsdino ne kyšiai, o neaiškumas, ar jų bus.

Įsižeidė, kad pristavas įsakymą perdavė per uriadninką, jo neįspėjęs.. Pasakotojas pabrėžia, kad ypatingo draugiškumo Jankeliui Misiulis iki tol nejautė. Jį užgavo, kad pristavas įsakymą pasiuntė per uriadninką, o jo, seniūno, net neįspėjo. Todėl jis vyksta į Vilnių „ne tiek Jankelio įprašytas, kiek užgautos savimylos spiriamas“, ir sueiga nutaria palikti kalvį kaime. Pasak pasakotojo, gal nuo čia ir prasidėjo jų draugystė, nes Misiulis pasijuto Jankelio globėju.

Nes kunigaikštis knyga ir Dievo žodžiu norėjo užkariauti Lietuvą.. Kai Mažvydas su Vilentu atnešė kunigaikščiui Katekizmą tiesiai iš spaustuvės, buvęs Kryžiuočių ordino magistras pasakė, kad per Dievą atves Lietuvą į Prūsiją ir knyga padarys tai, ko nepadarė kardas. Mažvydas suprato, kad pats savo rankomis sau neria kilpą. Todėl jis neliko Karaliaučiuje, kur tarnautų tik Prūsijos valdovui, ir dirba Ragainėje, kur gali būti naudingas lietuviams. Vilentui jis sako: „Esu čionai, kad pats save atpirkčiau.“

Dausprungas klausia apie kalbas, kad Mindaugas korė, žudė ir vijo žmones, ir šis tai pripažįsta. Jis aiškina: „Valdžia ne meile laikosi, o baime.“ Brolis sutinka tapti vyriausiuoju kriviu, bet tada sužino, kad Mindaugas jau paėmė jo artimuosius, nes įtarė jį susidėjus su Vykintu ir Daumantu. Dausprungas atsako: „Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.“ Valstybė pastatyta ant nepasitikėjimo, todėl Mindaugas praranda net brolį.

Juodam metraštininkui užtenka užrašyti, kas gimė ir kas mirė, o Baltas sako, kad faktai be žmogaus nieko nepasako, ir nori suprasti, kas dedasi širdyse. Kai Baltas užrašo Mindaugo apgaules, kunigaikštis liepia lapus išplėšti ir sudeginti. Juodas tvirtina, kad istoriją rašo silpni ir alkani žmonės, o tiesą jiems diktuoja stipresnis. Pabaigoje Juodas nuduria Baltąjį, suplėšo jo knygą ir įrašo į savo juodą knygą 1263 metus. Lieka tik viena istorija, ta, kurią užrašė Juodas.

Prie molinės Lietuvos Mindaugas lipdo vis naujus užkariautus gabalus, kaip ir pačią valstybę. Senis perspėja, kad taip sulipdytas daiktas subyrės, ir kalba ne vien apie molį. Mindaugas suduoda į savo Lietuvą, bet ji neskamba, nors jis, jo žodžiais, atidavė jai viską. Paskutinį rytą jis prisidengia moline Lietuva nuo Daumanto kirvio, ir ji sudūžta. Mirdamas jis renka šukes po krūtine ir ieško trūkstamo gabalo, o jėga sulipdyta valstybė pasirodo trapi.

Kad karūna neatnešė ramybės ir dėl valdžios jis atsisakė meilės.. Monologe Mindaugas sako, kad karūna neatnešė nei ramybės, nei laimės ir nenuplovė kraujo nuo jo rankų. Jis nebežino, ar jis laiko karūną, ar ji jį, ir sako, kad dėl valdžios žmogus atsisako artimųjų ir meilės, o ją pasiekia tuščia širdimi. Pabaigoje jis liepia karūnai prasmegti, jei ji moka tik valdyti ir teisti, bet nemoka tarnauti ir atleisti. Dausprungas karūnos visai nenorėjo ir ragino jos atsisakyti.

Ismenė primena, kad jų tėvas pats išsidūrė akis, motina pasikorė, o broliai žuvo vienas nuo kito rankos. Ji sako, kad moterys negali kovoti su vyrais ir turi paklusti valdžiai, nes už laidojimą gresia mirtis užmušant akmenimis. Ismenė bijo valdžios, todėl Antigonė jos pagalbos atsisako. Vis dėlto, kai Antigonė sučiumpama, Ismenė prisiima kaltę ir nori mirti kartu, bet sesuo jos neprileidžia.

Mirtingojo įsakymas negali panaikinti dievų įstatymų.. Sučiupta Antigonė nieko neneigia. Ji sako, kad šio įsakymo Dzeusas neskelbė ir kad mirtingojo žodis negali panaikinti nerašytų, amžinų dievų įstatymų. Mirti anksčiau laiko jai nebaisu, baisiau būtų palikti brolį nepalaidotą. Į Kreonto žodžius, kad Polineikas buvo priešas, ji atsako gimusi mylėti, o neapykanta jai svetima.

Haimonas kalba atsargiai: sako, kad tėvo patarimai jam brangesni už vedybas, ir primena, kad miestas slapta gailisi Antigonės ir jos poelgį laiko garbingu. Jis primena, kad per potvynį išlieka tie medžiai, kurie palenkia šakas, ir prašo tėvo neužsispirti. Kreontas atsako, kad valdovui reikia paklusti visame ir vyras negali nusileisti moteriai. Kai Haimonas pasako, kad miestas, priklausantis vienam žmogui, nėra miestas, tėvas jį vadina moters vergu, ir sūnus išbėga. Valdžia padaro Kreontą kurčią kitų balsams.

Kukutį, dirbusį žemei dangų ir dėjusį jūrai dugną, per Vokietijos gaisrą išveda ir pakaria po Blinstrubiškės ąžuolu. Pakartas jis tuoj ateina į protą, tai yra atsižada žemės, dangaus ir Lietuvos. Anoje pasaulio pusėje jam duoda butą danguje, o po ąžuolu du sieksnius pievos, ir tą ąžuolą jis vadina senelių prieglauda. Protu čia vadinamas paklusnumas. Kas Kukutį pakorė, neįvardyta, bet ironija leidžia pasakyti, ką su žmogumi padaro prievarta.

Kai visi tik pritaria, valdžios absurdas tampa nekeičiama tvarka.. Karalius važinėja aplink žemę ir neranda savo karalystės galo, visur pritariama savo pačių pritarimui. Žmonės skambina varpeliais ir dėkoja, kad gali jam skambinti, o paskui dėkoja už tai, ką patys padirba. Tik keli pakartieji vejasi karučius ir prašo leidimo numirti, bet karalius purto galvą: tokia tvarka. Kai niekas neklausia, kodėl, valdžios absurdas tampa įstatymu.

Rimvydas parneša Vytauto žinią, kad Liutauras gaus Lydą, Gražinos kraitį, bet Liutauras netiki ir mano, kad Vytautas Lydą pasiliks sau. Jis skundžiasi, kad visą gyvenimą kariavo, o turtai ir šlovė atiteko Vytautui. Dėl šios nuoskaudos jis slapta susitaria su ordinu kartu pulti Lydą. Rimvydas pasibaisi, kad brolis eis prieš brolį, primena, kad kryžiuočiai yra mirtini Lietuvos priešai, ir šaukia: „Tiktai vienybė mums padėti gali!“ Pavydas Vytauto šlovei valdovą pastumia į sąjungą su priešu.

Vinstonas Teisybės ministerijoje perrašo senus laikraščius, kad Didžiojo Brolio pranašystės ir skaičiai sutaptų su dabartimi, o senus užrašus meta į angas, vedančias į krosnis. Kai per Neapykantos savaitę priešu staiga tampa Rytazija, skelbiama, kad su ja visada buvo kariaujama, ir ministerija penkias dienas perrašo praeitį. Kai įrodymų nebelieka, žmonės dvimintės būdu turi pamiršti, ką atsimena. Taip įgyvendinamas partijos šūkis, kad kas valdo praeitį, valdo ir ateitį.

Partija nori, kad žmonės mylėtų tik Didįjį Brolį, o Vinstono žmona net santuoką laikė pareiga partijai. Džulija paaiškina, kad laimingam žmogui nerūpi Didysis Brolis, o užgniaužtas potraukis virsta karo karštine ir vado garbinimu. Todėl Vinstonui jų meilė yra ir smūgis partijai. Abu sutaria, kad kankinami prisipažins, bet tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Meilės ministerijoje partija sunaikina būtent šį jausmą.

Po ilgų kankinimų O'Brajenas vis dar pripažįsta, kad Džulijos Vinstonas neišdavė, o užsisvajojęs jis garsiai šaukia jos vardą. Kambaryje 101 kiekvieno laukia jam baisiausias dalykas pasaulyje, o Vinstonui tai žiurkės. Kai prie veido priartinamas narvas su alkanomis žiurkėmis, jis šaukia, kad tai būtų daroma Džulijai, ne jam, ir narvo durelės lieka uždarytos. Taip sulaužomas jų pažadas, kad tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Vėliau parke abu prisipažįsta vienas kitą išdavę, o pabaigoje Vinstonas myli Didįjį Brolį.

Partijai negana paklusnumo, ji nori valdyti ir tai, ką žmogus mato.. Vinstonas dienoraštyje rašė, kad laisvė yra galimybė pasakyti, jog du ir du yra keturi. Meilės ministerijoje O'Brajenas jį kankina skausmą keliančiu prietaisu, rodo keturis pirštus ir reikalauja pamatyti penkis. Jis aiškina, kad tikrovė egzistuoja tik partijos sąmonėje, o partija siekia valdžios dėl pačios valdžios. Todėl neužtenka, kad Vinstonas prisipažintų, ko liepiama. Partija nori valdyti ir tai, ką jis mato bei galvoja.

Doras, kalbus viengungis, kuris rėkauja, bet bizūno nevartoja.. Geišė „nei jis mušės, nei jis keikės“, vadinamas protingu beraščiu „nematyto sąžiningumo“, ir niekas nebūtų pasakęs, kad jis ką perliejo rimbu. Jis plepys, mėgsta kalbėti ir gerai jaučiasi tarp žmonių. Jam beveik penkiasdešimt, jis gimęs Geišių sodžiuje ir rašto nemoka, todėl kiti variantai prieštarauja tekstui.

Mykoliukas atsitraukia nuo Severjos bent per žingsnį, nes jam atrodo netinkama sėdėti greta savo prižiūrėtojo, ir laukia, ką tijūnas lieps. Pasakotojas sako, kad Mykoliukas „įbailintas, pavergtos dvasios“: namie jį pavergė brolio šeima, dvare tijūnas. Net poilsio dieną, toli nuo dvaro, jis būtų šokęs, išgirdęs įsakymą. Tuo tarpu Geišė elgiasi drąsiai, kalbina merginą, juokauja ir slapta pakviečia ją į mišką. Ši scena rodo, kad baudžiava valdo ne tik darbą, bet ir žmogaus sielą.

Tėvelis spiečių palieka Rimeikai, o Spūdžiui atiduoda savo spiečių.. Mamatės pasiūlymo bičiuliauti abu atsisako, ir jie jau rengiasi eiti į teismą. Tėvelis, supykęs dėl jų godumo, pasielgia priešingai: Rimeika pasilieka sugautą spiečių, o Spūdis gauna tą, kuris tą dieną išspietė iš paties tėvelio avilio. Tada abu patenkinti. Tėvelis sako, kad „lengviau sugalvoti sąmojingą ištarą, negu priversti chamą prie teisybės“.

Jai baisu sugauti žmogų už rankos, tai prieštarauja jos prigimčiai.. Mamatė pati sako, kad pieno Uršulei nedavė. Pagauti ją jai trukdo ne baimė ir ne apskaičiavimas: „Tai baisu sugauti žmogų už rankos.“ Ji aiškina, kad galima pasyviai iškęsti viską, bet „veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip negalima“. Tėvelis tokį švelnumą laiko žalingu pačiai šeimynai: „leisdama vogti, demoralizuoji savo šeimyną“.

Tėvelis mano, kad paprastas žmogus yra „baisus storžievis“, kurį galima pataisyti tik baime, bausme ir, jei reikia, net smūgiu per ausį. Švelnumu paremtą pedagogiką jis vadina idealistų svajonėmis. Mamatė atsako: „nei dablysiu, nei per ausį drošiu“. Ji tiki žmogaus gėda ir prašo, kad niekas nesužinotų, kodėl Uršulė perkelta. Vis dėlto tėvelis nėra žiaurus: jis Uršulės neišvaro, kad ši neliktų be darbo.

Tėvai mišką buvo atauginę ir saugoję „kaip didžiausio labo“, bet atvažiavęs kučmeistras uždraudė ganyti ir grybauti, slapta pardavinėjo medžius, o verkiančius žmones mušė kumščiais. Poema baigiasi prisipažinimu, kad „giesmė nepabaigta“, nes „toj pati galybė, ką miškus sugraužė, širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė“. Galybė poemoje nepavadinta. Mokykloje ji dažniausiai aiškinama kaip carinės Rusijos valdžia, kurios tiesiai įvardyti nebuvo galima. Todėl netektis pasakyta per mišką ir per nutrūkusią giesmę.

Ji išeina ieškoti vyro, miške vos ištrūksta nuo girto kareivio, o grįžusi randa sumuštą Damulį. Rudenį Kazys parneša žinią, kad Petras suimtas, ir Juozapota eina į miestą. Aikštėje, kur stovi kartuvės, ji suklinka ir apalpsta. Atsigavusi tegali kartoti tą patį klausimą, o kūdikis gimsta negyvas. Valdžia ją įmeta į kalėjimą, muša ir plaka, bet paskui paleidžia „kaip beprotę, jai nebekenksmingą“: ištremti neverta, nes tokia bausmės nesupras. Pasakotojas tik priduria: „Laimė, kad to nebejautė...“ Ant jos žemės jau sėdi kitas, o ji lieka kampininkė, kurią maitina kaimynai.

Jis liepdavo dirbti, bet užstodavo būrus kaip tėvas ir kalbėdavo su jais pagarbiai.. Amtsrotas būrų nuo darbo neatleido („Ne tingėt, bet dirbt liepei“), bet „kaip tėvs užstodavo biedžių“: niekada nekeikdavo, sakydavo ne „tu“, o „jūsų“, per darbymetį atsiųsdavo statinę gėrimo. Po jo mirties būrus stumdo, Diksas muša juos lazda, o atsigerti jie semia vandenį iš klano. Todėl rauda „Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?“ vis kartojasi. Ji rodo, kad būro gyvenimas priklausė nuo to, koks pasitaikys ponas. Kitų atsakymų tekstas nepatvirtina: amtsrotas bardavo vokiškai, o žemės ir pinigų nedalijo.

Kai karaliui ant šuns kapo nukrinta ašara, tuoj pat apsiverkia freilinos, markizai, grafai, baronai ir tarnai. Vienas juokdarys juokina karalių: šis turi daug šunų, tai kur jis ras kitą tokį pat šunelį? Karalius ir visas dvaras užsirūstina ir pakaria juokdarį neva už tai, kad apšmeižė gerą šunį. Jo žodžius galima suprasti dvejopai, nes ir dvariškiai prie kapo meilinasi karaliui tarsi šunys. Nubaudžiamas tas, kuris išdrįso pasijuokti, todėl eilėraštis tinka valdžios ir pataikavimo temai.

Gete žmogaus gyvybė tampa komendanto žaidimu ir atsitiktinumu.. Sustačius figūras, Šogeris suspaudžia saujose baltą ir juodą pėstininką ir sako: „Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija.“ Izaokas pasirenka kairę ranką ir gauna baltąsias, o komendantas piktai nusijuokia, kad tai žydiška laimė. Izaokas mato, kad Šogeris jaudinasi, ir galvoja, kad nenori mirti. Jau pirmoje scenoje aišku, kad gete žmogaus gyvybė priklauso nuo komendanto valios ir atsitiktinumo.

Hercogas paskiria Sančą salos valdytoju, nors ta sala iš tikrųjų yra vienas didesnių hercogo miestelių, o jo gyventojai dalyvauja pokšte. Vis dėlto paprastas valstietis išmintingai išsprendžia painias bylas ir nustebina visus sveiku protu. Septintą naktį surengiamas netikras priešų puolimas, ir Sančas apstumdomas. Auštant jis apkabina savo asilą, atsisako valdžios ir grįžta pas Don Kichotą, nes supranta, kad valdžia ne jam. Juokinga situacija parodo, kad išmintis nepriklauso nuo luomo.

Galingi žmonės sau pasilinksminti tyčiojasi iš silpnesnio.. Hercogas ir hercogienė jau skaitė pirmąją dalį, todėl priima keliautojus kaip tikrą riterį ir ginklanešį ir rengia jiems vieną netikrą nuotykį po kito. Dvaras juokiasi, o Don Kichotas pokštus priima už tikrus nuotykius. Scenos juokingos, bet už jų matyti, kaip galingi žmonės sau pasilinksminti tyčiojasi iš silpnesnio. Sančas, atsisakęs valdžios, grįžta pas savo poną.

Pavargęs nuo visko, poetas vardija, ką mato aplink. Nuopelnas gimsta elgeta, garbė atiduodama nevertiems, valdžia užčiaupia menui burną, o belaisvis gėris tarnauja blogiui. Originale dešimt eilučių iš eilės prasideda jungtuku „and“, todėl skundas atrodo nesibaigiantis. Dvieilyje pradžia pakartojama, bet atsiranda viena priežastis gyventi, nes mirdamas poetas paliktų vieną savo meilę. Visuomenės ir valdžios blogį čia atsveria tik meilė.

Inkvizitorius visas mirtis suverčia Remigijui, nes paaiškėja, kad jis su keistuoju vienuoliu jaunystėje priklausė eretikų sektai. Grasinamas kankinimais, raktininkas palūžta ir prisipažįsta buvęs eretikas ir žudikas. Inkvizitorius pasmerkia jį, keistąjį vienuolį ir kaimo merginą ir juos išsiveža, nors tikrasis kaltininkas lieka nesurastas. Epizodas rodo, kaip valdžia kankinimų grėsme išgauna jai reikalingą prisipažinimą ir kaip iš baimės žmogus apkaltina pats save.

Klaudijus sostą gavo nunuodijęs brolį, todėl turi slėpti tiesą. Dvare visi vieni kitus seka: Polonijus slapta klausosi, karalius pasikviečia Rozenkrancą ir Gildensterną išsiaiškinti, kas princui yra. Paskui Klaudijus siunčia Hamletą į Angliją su prašymu jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu surengia dvikovą su užnuodytu kardu ir taure. Dėl to žūsta Gertrūda, Laertas, pats Klaudijus ir Hamletas, o sostą perima Fortinbrasas.