Mažvydas

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: J. Marcinkevičius, „Raštai“, III t., Vaga, Vilnius, 1982, 199–307 psl. (mūsų 1–109 psl.).

1. 1.

   Pirma dalis. Sed libera nos a malo. Pirmasis prologas1–3 psl.

   Pirmosios dalies lotyniškas pavadinimas yra maldos „Tėve mūsų“ pabaiga ir reiškia prašymą gelbėti nuo pikto. Prologe vargonininkas Milkus primena špitolninkams artėjančią šventojo Martyno dieną ir priekaištauja, kad jie, maitinami Mažvydo gerumu, nepagalvojo jo pagerbti. Nikodemas atsako, kad Mažvydas liepia už viską dėkoti dangui, bet Milkus klausia, kas jiems tą dangų parodė, ir siūlo kleboną pasveikinti giesme. Mačys sutinka, nes giedoti geriau nei mėžti tvartą. Milkus ištraukia klebono vardadieniui sudėtą giesmę apie Martyną Mažvydą, varguolių tėvą, ir liepia giedoti. Nikodemas sako, kad jie joje nieko nesupranta, bet Milkus užsidegęs pradeda. Giesmėje pasakojama, kaip Mažvydas atėjo į Ragainę ir mokė žmones, kaip per pavietrę gydė juos žolelių vaistais ir pastatė špitolę varguoliams.

2. 2.

   1 scena. Ąžuoliukas Ragainės šventoriuje4–8 psl.

   1562 metai, vidurnaktis, Ragainės bažnyčios šventorius su trimis stulpais, prie kurių geležiniais antkakliais prirakinami nusidėjėliai. Špitolninkai įtempia ąžuoliuką, kurį, pasak Žiobos, Nemunas atplukdė nuo Kauno, ir paguldo jį prie duobės. Berankis pasakoja, kad mėgino parsiplukdyti iš Lietuvos porą arklių, bet buvo sugautas ir jam ant kelmo nukirto ranką. Nikodemas su Šliumpa ginčijasi dėl klebonijos bėrio, kurį, pasak Nikodemo, kažkas pavasarį nuplukdė per Nemuną. Žioba Nemuną vadina pykčio upe ir pasakoja, kaip Galbrasčiuose plūdosi abiejų krantų kaimai, o Tirva atsako, kad ji būna ir meilės upė. Jis pasakoja apie berną iš Kruopių, kuris prieš porą metų parsiplukdė iš Lietuvos merginą ir su ja gyvena. Nikodemas sako, kad šis medis, kaip ir klebonas, yra iš anapus Nemuno, Mačys dėkoja Dievui, kad jie turi kleboną, o Žioba sako, kad be klebono jau būtų nusibaigęs kur pakrūmėj.

3. 3.

   1 scena. Burtai ir bausmės8–11 psl.

   Įeina Mažvydas su žibintu ir krepšiu. Jam svarbiausia, kad šaknys būtų sveikos, ir jis grasina špitolninkams bausmėmis, jei medis neprigis. Kartu jis pats liepia Berankiui atnešti jo pašvinkusią žiurkę, nors žegnodamasis žada jam pragarą už burtus. Kol Berankis jos ieško, Mažvydas bara špitolninkus stabmeldžiais ir priekaištauja, kad jie žegnojasi kaire ranka ir tiki žalčiais. Nuo Nikodemo kaklo jis nuplėšia gyvačių kaukolių vėrinį, įmeta jį į duobę ir liepia jam rytoj be pietų kapoti malkas ir melstis Tėve mūsų. Žiurkę jis liepia užkasti po šaknimis. Paskui pats ragina Tirvą garsiai pasakyti, jei šis moka kokių burtų. Tirva pasiūlo tris kartus ištarti, kad šaknys eina į pragarą, o šakos į dangų. Mažvydas žodžius pakartoja, susižavi jų prasme, nes, jo žodžiais, tai tinka ir medžiui, ir žmogui, ir duoda Tirvai pinigėlį. Vis dėlto už burtus jis liepia Tirvai sekmadienį iššluoti bažnyčią.

4. 4.

   1 scena. Duona, vynas ir prisipažinimai12–16 psl.

   Pasodinę medį, špitolninkai šoka ir įtraukia į šokį Mažvydą. Šis laužo duoną ir leidžia ratu butelį, pasak jo, kunigaikščio dovaną už gerą ganymą. Mačys sako, kad klebonas juos maitina, bet nemyli, o jo širdis anapus Nemuno. Mažvydas primena, kad gydė Mačio šunvotes, išplėšė Tirvą iš maro, ištiesė ranką į krantą besikabinančiam Berankiui ir slaugė niežų apsėstą Nikodemą. Visa tai, sako jis, darė iš pareigos. Meilė, anot jo, kaip vynas kelia į dangų, lyg ligų ir skurdo nebūtų, o jis ne su tokia meile atėjo iš Lietuvos. Jis sako jau tryliktus metus gyvenantis tarp jų ir bijantis persikelti per Nemuną, nes ten pasiliktų. Tada Nikodemas prisipažįsta už kvortą gėrimo leidęs nuplukdyti klebono bėrį, o Tirva, kad Tilžėje pardavė jo kiaulės oda aptrauktą Ciceroną už pusantros markės. Mažvydas pyksta ant apgavikų, o kritusį prieš jį Tirvą pakelia ir sako, kad žmogus brangesnis už knygą.

5. 5.

   1 scena. Šauksmas į Lietuvą16–18 psl.

   Šliumpa Mačiui sako, kad klebono širdis yra visur, kur žmonės. Mažvydas sako, kad šiandien jam labai gera. Jo žodžiais, ąžuoliukas tarsi pats lipo į krantą ir kabinosi šaknimis, o špitolninkai, kaip tas medis, atsigręžė širdimi į šviesą. Jis pašoka, mojuoja žibintu ir šaukia per Nemuną į Lietuvą, ar ten dar yra kas gyvas, ir praneša, kad medis prigis. Balsas iš anapus atsako pašaipa apie prūsoką. Mažvydas numoja ranka. Jis sako jau ne kartą taip šaukęs žinodamas, kad veltui, bet, kai gera, vis tikisi, kad supras ir atsilieps. Paskui keistai šokinėja aplink ąžuoliuką ir dainuoja špitolninkų dainą apie tris ąžuoliuko šakeles su trimis žvaigždelėmis ant kiekvienos.

6. 6.

   2 scena. Klebonija: Benigna, skolos ir Vergilijus18–29 psl.

   Benigna pasodina peršalusį Mažvydą prie krosnies ir bara, kad visą naktį stabmeldiškai stūgavo su špitolninkais. Berankis pasakoja, kad ant pono Zetės tėvo kapo rado pastipusią žiurkę ir užkasė ją po ąžuoliuku kaip trąšą. Mažvydas paskirsto špitolninkams darbus ir primena, kad darbas yra kaip malda. Benigna skundžiasi, kad špitolė traukia valkatas, o jie įsiskolinę, bet jis sako, kad svarbu ne tikėjimas ir maldos, o tai, kiek žmogui gero padarai. Ji primena pažadą išmokslinti jos jauniausią brolį Kristupą. Likęs vienas, Mažvydas aimanuoja dėl bevaisių žmonos įsčių ir be skyrybos ženklų mąsto apie bespalvį gyvenimą, pareigą kaip skydą ir šieno kvapą prie Dubysos. Milkui jis sako, kad giesmė yra šauksmas tamsoje, ir siunčia jį į Tilžę parduoti kunigaikščio dovanoto Vergilijaus, kad galėtų įsistiklinti langą į Nemuno pusę.

7. 7.

   3 scena. Kristupas ir žiedas29–38 psl.

   Kristupas, Benignos brolis, kurį Mažvydas augina kaip sūnų, ištraukė iš ledinio Nemuno skenduolį, atplaukusį, regis, iš Lietuvos. Mažvydas jį giria ir sako, kad tikėjimas be gero darbo yra kaip valtis be irklų. Diktuodamas metrikų ir išlaidų įrašus, jis klausinėja Kristupą, ką šis žino apie Dievą ir apie žmogų, ir pabrėžia, kad žmogus yra nelaimingas, todėl vertas meilės. Jis nusprendžia siųsti Kristupą su Vilentu mokytis į Karaliaučių, kad šis kada nors jį pakeistų. Kristupas atneša žiedą, kurį perdavė skenduolis, vardu Kasparas. Jame išgraviruota „Dabar ir visados. Martynas.“ ir 1544 metai. Sukrėstas Mažvydas krinta prieš kryžių ir šaukia Marijos vardą, kurį, jo žodžiais, daug metų laikė krūtinėje prislėgtą pareigos.

8. 8.

   Antra dalis. Ego sum panis vivus. Antrasis prologas39–42 psl.

   Antrosios dalies pavadinimas yra Kristaus žodžiai „Aš esu gyvenimo duona“. Špitolninkai nori, kad Milkaus giesmėje būtų ir jų išgelbėjimo istorijos: Berankis jau sudėjo posmą apie savo ranką, Žioba ir Tirva prašo apgiedoti, kaip Mažvydas juos ištraukė iš sniego ir iš maro. Milkus atsako, kad į giesmę visko nesudėsi. Antroji giesmės dalis pasakoja, kaip Mažvydas Vilniuje kartu su Abraomu Kulviškiu (istoriškai Kulviečiu) skleidė naują tikėjimą, buvo vyskupo įkalintas, pamilo merginą ir, eidamas į Karaliaučių, turėjo ją palikti. Giesmė baigiasi raginimu žiūrėti pareigos, nepaisant nei meilės, nei ligos.

9. 9.

   1 scena. Vaidinimas Vilniaus Rotušės aikštėje42–55 psl.

   1542 metai, Vilniaus Rotušės aikštė: tai Mažvydo jaunystės prisiminimai. Jaunas Mažvydas su Kulviškio mokyklos studentais rodo miestiečiams vaidinimą. Valstiečio duonos kepalą riekia tijūnas, klebonas, urėdas, vaitas, kareivis ir kiti, kol jam nelieka nieko, net virvės, ir jis išeina elgetauti. Mažvydas ragina nepraeiti pro vargšą, nes žmogaus kančia yra visų žmonių kančia. Antrajame vaizdelyje dvasininkas pardavinėja degtinę ir už pinigus atleidžia nuodėmes, net žmogžudystę. Mažvydas skelbia, kad išsigelbėjimas yra tikėjimas, malda, geri darbai ir Liuterio mokslas. Tada karaliaus gvardiečiai praneša, kad karalius, Vilniaus vyskupui paprašius, uždraudė liuteronybę ir uždaro Kulviškio mokyklą. Vienuolis padega jos knygas, o Mažvydą, šaukiantį, kad tai knygos, išveda.

10. 10.

    2 scena. Domininkonų požemiuose55–62 psl.

    Sumuštas Mažvydas atsibunda domininkonų vienuolyno požemiuose. Jis kalba vienas: neturi nieko, išskyrus skausmą, o skausmą malšina motinos užkalbėjimu. Skaičiuodamas, kas jam dar liko, jis prisimena Lietuvą, ne karališkąją, o kenčiančią, ir dėl jos jam nesinori mirti. Vienuolis paskelbia nuosprendį: iki ryto jo neturi likti Vilniuje. Vienas vienuolių, kraštietis Jokymas Mockus, pasako, kad nuo laužo jį išgelbėjo kunigaikštis Radvila, bet atsisako jį apkabinti, nes jų dievai skirtingi. Nuo Kulviškio ateina Marija ir veža jį į Butkiškę, kur jis galės pasveikti ir dirbti prie knygos. Jie vienas kitam taria: dabar ir visados.

11. 11.

    3 scena. Kasparas, Marijos sūnus63–70 psl.

    Grįžtame į Ragainės kleboniją, kur Mažvydas tebeklūpo prieš kryžių. Laisvu eilėraščiu be skyrybos jis meldžiasi, pareigą vadina menku žibintu tamsoje, o save Lietuvos liežuviu, šaukiančiu istorijos tamsai. Įeina Kasparas. Jis sako, kad žiedą gavo iš motinos Marės Kerzaitės ir gyveno Butkiškėje. Kai Kasparas priekaištauja, kad Mažvydas paliko motiną, šis teisinasi pareiga: ėjo mokslų į Karaliaučių, privalėjo ginti lietuvius ir išlaikyti pirmtako šeimyną. Vis dėlto jis prisipažįsta, kad pusantrų metų Butkiškėje buvo laimingas, ten sustatė katekizmą, o paskui turbūt negyveno, tik vykdė pareigą. Kasparas perduoda paskutinius mirusios motinos žodžius, kad ji mylėjo dabar ir visados, ir pavadina Mažvydą tėvu, nes taip liepė motina.

12. 12.

    Trečia dalis. Transeat a me calix iste. Trečiasis prologas71–75 psl.

    Trečiosios dalies pavadinimas yra Kristaus malda prieš kančią: teaplenkia mane ši taurė. Špitolninkai Katrikė ir Berankis kviečia visus į savo vestuves per Kalėdas ir pagieda savo posmą, kuris baigiasi žodžiais apie meilę dabar ir visados. Milkus skubina mokytis giesmės, nes iki šventojo Martyno liko dvi dienos. Trečioji giesmės dalis pasakoja, kaip Mažvydas Ragainėje ašarodamas žiūrėjo į Lietuvą, šaukė ją prie meilės ir vienybės, išspausdino knygelių vaikams ir buvo vadinamas varguolių tėveliu.

13. 13.

    1 scena. Kristupas ir Kasparas75–82 psl.

    Klebonijoje Kristupas klausinėja Kasparą apie Lietuvą ir prisipažįsta nenorįs po mokslų grįžti lopyti baudžiauninkų sermėgų ir mokyti vaikų rašto: verčiau Lietuvoje pakunigautų. Kasparas pasipiktina, kad Kristupas negalvoja apie žmogų. Kristupas užsimena, kad ieškomas iš Lietuvos pabėgęs galvažudys. Kasparas garsiai perskaito Mažvydo Katekizmo prakalbos pradžią ir sako, kad iš šios knygelės mokėsi skaityti, o motinos liepiamas ją kelis kartus perrašė. Kristupas paaiškina, kad Mažvydą tėvu vadina iš įpročio, nes šis vedė jo seserį Benigną. Klausinėjamas, iš kur žiedas, Kasparas sako, kad jį davė jaunystės draugas, ir susistumdo su Kristupu. Benigna išvaro Kasparą į špitolę ir nuogąstauja, kad Mažvydas kažką slepia ir vis žiūri į Lietuvą.

14. 14.

    2 scena. Šventojo Martyno rytas83–91 psl.

    Šventojo Martyno, Mažvydo vardadienio, rytas šventoriuje. Nikodemas ir Mačys tvarko šventorių, nerimauja, kad Mažvydas ketina atidaryti dar ir našlaičių prieglaudą, ir svarsto, ar smėlyje liktų Dievo pėdsakai. Prie stulpų pririšti trys nusidėjėliai. Gendrę, kuri sekmadienį nebuvo bažnyčioje, Mažvydas paleidžia pas naujagimį ir dar duoda pinigėlį marškinėliams. Miške gyvenantį burtininką Gelčį, kuris lipdo vaško figūrėles, jis kviečia į kleboniją lieti žvakių, kad šis nebeturėtų vaško stabams. Garbingą vyrą Gelbūdą, kuris sekmadienį mynė linus ir neleido šeimynos į bažnyčią, Mažvydas paleidžia tik už penkis grašius špitolei ir sako, kad baudžia ne jis, o Dievas.

15. 15.

    3 scena. Mažvydas ir Vilentas: Sizifo akmuo92–94 psl.

    Prie knygomis ir rankraščiais nukrauto stalo Mažvydas kalbasi su Vilentu. Jis sako, kad jie vysta kaip nušalusi rudens žolė, o aruodai, į kuriuos jis vis dažniau dairosi, nepilni. Vilentas sako visą Giesmyną peržiūrėjęs ir jo Katekizmą bei Giesmyną vadina titano darbu. Mažvydas atsako, kad tai greičiau Sizifo darbas. Kai Vilentas sako, kad jis žodį iškirto lyg akmenyje, Mažvydas tęsia, kad tą akmenį reikia nuolat stumti į kalną, rankos silpsta, o paleistas jis nugarmės. Nusijuokęs iš savęs, jis prisimena jaunystėje kartojęs, kad geriau prarasti Lietuvą nei Dievą, ir sako, kad tada nepažino nei Lietuvos, nei Dievo. Jo žodžiais, pareigą jis daugelį metų geria kaip karčią metėlių arbatą ir bijo prisipažinti, kad ji buvo skirta ne Dievui, o žodžiui. Tą žodį, sako jis, reikėjo vaduoti iš mirties ir rasti jam pavidalą, kad jis amžiais liudytų savo buvimą.

16. 16.

    3 scena. Kunigaikščio žodžiai94 psl.

    Mažvydas primena Vilentui, kaip jiedu nunešė kunigaikščiui Katekizmą tiesiai iš Jono Veinreicho spaustuvės. Pasak Mažvydo, kunigaikštis, buvęs Kryžiuočių ordino magistras, tada pasakė, kad per Dievą atves Lietuvą į Prūsiją, o knyga ir Dievo žodis padarys tai, ko nepadarė kardas. Jis sako, kad tie žodžiai jam buvo kaip peilis į širdį, ir vadina ironija tai, kad pats savo rankomis sau neria kilpą. Jo žodžiais, jis ketino likti Karaliaučiuje, bet po tų žodžių apsigalvojo, todėl dabar yra Ragainėje. Čia jis nori atpirkti save ir ginti žodį, kurį vadina savo Dievu. Ragainėje, sako jis, gali būti naudingas lietuviams, o Karaliaučiuje tarnautų tik Prūsijos valdovui.

17. 17.

    3 scena. Ginčas su Vilentu94–96 psl.

    Užsigavęs Vilentas sako, kad ir jie dirba. Mažvydas priekaištauja, kad Karaliaučiuje nebeišlaikoma vienintelė lietuviška bažnyčia, nemokoma rašto, o vaikai esą jau kalba vokiškai. Vilentas teisinasi, kad trūksta žmonių, ir laukia Mažvydo giesmyno. Mažvydas šaiposi, gal jie laukia arkangelo, kuris kaip Mozė atneš akmeninę knygą su įsakymu mylėti savo kalbą. Vilentas atsako, kad niekas nežino, ką kunigaikštis mato nuo Karaliaučiaus katedros bokšto. Mažvydas sako, kad kunigaikštis į žmogų eina per pilvą, ir rodo į žvaigždę ant Vilento krūtinės. Vilentas atkerta, kad ir Mažvydas laiškais nuolat prašo kunigaikščio. Mažvydas atsako prašąs ne sau. Pasak jo, užpernai Ragainėje kunigaikštis jo darbo nepagyrė ir liepė atsiųsti antrą pastorių, vokietį, kurio čia niekas nesupras. Vis dėlto jis žada grumtis dėl kiekvieno žodžio ir svarsto, gal akmuo Sizifui yra laimė.

18. 18.

    3 scena. Įsūnijimas ir Kasparo suėmimas96–107 psl.

    Prie liudininkų Mažvydas paskelbia norįs įsūnyti Kasparą. Benigna priešinasi, o Kasparas atsisako: jis vadina Mažvydą bailiu ir melagiu, kuris jį išduoda antrą kartą, nes nedrįsta prisipažinti esąs tikrasis tėvas. Kristupas atveda burgrovą su kareiviais. Paaiškėja, kad Kasparas nužudė Ariogalos tijūną, nes šis jo motiną, apkaltintą raganavimu, nardino į Dubysą, kol ji mirė. Kasparas kaltina visus, kad tikėjimą žmonėms bruka per prievartą ir kraują. Burgrovas praneša, kad įsakyta grąžinti nusikaltėlį atgal. Kasparą išveda, o Mažvydas maldauja jį ištarti „tėve“ ir lygina save su Dievu, išleidusiu sūnų. Savo sielą jis mato kaip išdegusią, bevaisę žemę ir pripažįsta, kad Lietuva jam neatleidžia, nes Dievą jis laikė aukščiau už ją.

19. 19.

    Epilogas. Pirmasis žodis107–109 psl.

    Paskutiniame vaizde prie ilgo Mažvydo stalo mokiniai palinkę prie katekizmo. Mažvydas moko juos skiemenuoti, o paskui sudėti pirmą žodį. Jis žada, kad, ištarę jį, mokiniai pajus ant lūpų medaus ir kraujo skonį, išgirs volungę, užuos šieną ir liepas. Skiemenavimas pamažu stiprėja, ir choras galiausiai darniai ištaria „Lie-tu-va!“. Visi klausosi, lyg lauktų ką tik ištarto žodžio aido. Šauksmas per Nemuną pirmojoje dalyje sulaukė tik pašaipos, o čia žodį ištaria visi kartu.