Tėvynė

Švitrigaila daugiau kaip pusę gyvenimo, jo žodžiais, praleido kalėjime ir laiko save vieninteliu teisėtu Algirdo įpėdiniu: „Bet Vilnius man priklauso“. Zaremba jam siūlo laisvę, žemes ir kariuomenę, jei jis raštu pasižadės siekti Lietuvos sosto. Švitrigaila supranta, kad jį nori panaudoti prieš Vytautą, ir net klausia, kas bus, jei jis vėliau sulaužys „nelaisvės žodį“: „Juk tai klasta, kokios nebuvo!“ Tačiau trys šimtai raitelių ir žygio į Vilnių pažadas nugali. Laisvės ir sosto troškimas stipresnis už neapykantą lenkams.

Jogaila kalba atviriau nei bet kada: karūna jo nepadarė laisvo, jis „kalinys“ ir „juodas vergas“, kuris negali pasirinkti savo sargų. Kiti jam nurodo, ką kalbėti, ką vesti, o laiškuose „ne tai parašo, ką man skaito“. Todėl ant galvos jam guli ne karūna, „Bet gėda. Žemės slegianti trauka.“ Vilniuje jam „Lengviau alsuot“, bet čia jis jaučiasi „Kaip tremtinys!“ ir sako, kad kapas Lietuvoje būtų lengvesnis už karūną svetimoje žemėje. Žemės trauka yra ir tėvynės ilgesys, ir sunkumas, slegiantis senatvę.

Sigismundas aukština Vytauto galybę: jo vardas skamba nuo Juodosios jūros iki Baltijos, ir net imperatorius prisipažįsta: „Bijau nustelbtas likti jo galybės...“ Jis siūlo uždėti Vytautui Lietuvos karaliaus karūną, kad šis nebebūtų „žemiau“ už Jogailą. Jogaila netikėtai sutinka, sakydamas, kad Sigismundas šią mintį „išėmei iš mano lūpų“. Karaliui tai sena svajonė, kurios pats nepasiekė, ir būdas atiduoti tėvynei „Baisingą skolą“. Rimtas valstybės reikalas sprendžiamas farso aplinkoje, tarp šokėjų ir pagirių.

Vytautas karūną užsidės, nesvarbu, ar tai patinka lenkams, ar ne.. Rumbaudas sako, kad Sigismundo plepalai yra jo reikalas, bet Vytautas „Seniai jau nutarė karūną užsidėti“ ir, „Nusprendęs kartą, išlaikys jis žodį“. Baigia jis aiškiai: „Patinka lenkams tai, ar – ne, – vis tiek / Jis Lietuvos karūną užsidės!“ Tada išeina, o paskui jį Lietuvos bajorai.

Pradeda kalbėti apie Druskininkus, Nemuną ir pilaitę prie upės.. Jogaila atsako klausimu: „Karūną Lenkų jam? Žinai, vaikel, / Kur teka Nemunas ir girios šniokščia?“ Toliau jis kalba apie Senuosius Druskininkus, vyšnių sodą ir svajonę „Pasistatyt pakrantėje pilelę“. Sonka sušunka: „Visai pamišo šitas senis!“ ir kreipiasi pagalbos į Zbignievą.

Panelės žemaitiškas dainas vadina mužikiškomis, vienai mama net draudžia jas dainuoti. Senas bajoras pasakoja, kaip mokykloje už žemaitišką žodį vadindavo mužiku, ir jis ėmė kalbėti tik lenkiškai net su tėvais. Gelžkelio valdininkas tai vadina progresu. Mamatė atsako, kad „menkas tai progresas, kurs remias savos kalbos niekinimu“, o Jonavičius ir vaistininkas primena čekų ir kitų tautų atgimimą. Kai vaistininkas padeklamuoja „Lietuvninkai mes esam gimę“, svečiai susidomi, bet jaunoji piktinasi. Lietuvių kalba bajorams yra luomo gėda, ir tik nedaugelis mato joje atgimimo pradžią.

Kad, nors užaugo lenkiškai, savo šaknis jaučia lietuviškoje žemėje.. Mamatė užaugo lenkų kalba, ją moka ir net myli, todėl ją ir vadina „rūbais“. Bet jos siela „tos šalies išliūliuota“, jos šaknys įaugusios į „prabočių kraujo prisigėrusią žemę“. Ji nieko nežada keisti savo kalboje ir nekalba apie valstietišką kilmę. Apie lenkų kalbą vėliau ji rašys: „tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė.“

Į ratelį įsirašo tik viena panelė Milvydaitė.. Panelės randa daugybę priežasčių atsisakyti: vaikai nešvarūs, trūksta laiko, karnavalas Varšuvoje, sunku mokyti, nes vaikai nesupranta lenkiškai, o žemaitiškai pačios panelės vos susikalba. Tik jaunutė panelė Milvydaitė džiaugsmingai sutinka. „Visą ratelį tesudarė viena panelė Milvydaitė.“ Niekas ratelio neuždraudžia: jis tiesiog neįvyksta, nes, pasak pasakotojos, „nebuvo gero noro“.

Tarvydas giriasi dirbęs baudžiavai panaikinti, bet sako, kad valdžia persekioja privatų mokymą, o kiekvienas dvarininkų nelojalumas užtrauks naujas represijas visai tautai. Jo nuomone, dabar reikia tik lojalumo, o vyro protas turi tarti savo „veto“. Mamatė atsako, kad mokyti galima slapta, ir ji pati jau seniai moko. Svarbiausias jos klausimas: kokiame doros kodekse parašyta, kad baimė dėl savo kailio atleidžia nuo pareigos? Jonavičius priduria, kad dėl lojalumo gali nebelikti kam gauti malonių.

Mamatė sako, kad riteris jau mažas turi kitus gelbėti ir pats valdytis. Nika neišduoda brolio, kuris jam trenkė pagaliu, ir meluoja, kad užsigavo į tvorą; apvirtus brikai, jis traukia į krantą skęstantį Juozuką. Jis dovanoja sesei peiliuką, kad ji jį atsimintų, „kai žūsiu kare“. Pasakotojos „sapne“ Nika jau eina į gimnaziją ir rašo pasižadėjimą, kad „nepriimsiu pravoslavijos“. Riteriškumas vaikų žaidime virsta tikru įsipareigojimu savo tikėjimui ir šeimai.

Jie kalba lenkiškų posakių pilna kalba, bet laiko save lietuviais. Tėvelis tiki, kad Rusija kada nors grius ir „mums gal dar lemta vėl vaidinti rolę Europos valstybių tarpe“. Jis nenori jokios unijos su lenkais, kalba apie lietuvių ir lenkų būdo skirtumą ir primena, kad garsiausi lenkų vyrai, kaip Mickevičius ir Kosciuška, buvo lietuviai ir baltarusiai. Taip matyti dvarininkų dvilypumas: lenkiška kultūra ir kalba, bet lietuviška tėvynės samprata.

Jo darbas pavojingas, o šeima jį priverstų bijoti dėl savo kailio.. Tėveliui juokaujant, Levanarda rimtai atsako, kad jam vedybos neskirtos. Jo darbas „pavuojings“, o turėdamas žmoną ir vaikus jis tuojau „būsu bedrebųs dėl sava kaile“. Be to, jam vienišo žmogaus luomas atrodo aukštesnis, nes leidžia drožiant šventuosius artėti prie jų gyvenimo. Apie atstumtą meilę, mamunėlės draudimą ar jo neturtą tekste nieko nėra.

Bočelis yra protingas, apsiskaitęs žmogus, bet kartu „lyg mažas vaikas“: jį lengva apgauti, jis valgo saldainius slapčia, o tai, kas tą dieną įstrigo į širdį, išdainuoja rečitatyvu. Ūkiu jis rūpinasi daugiausia apžiūrėdamas arklius per stiklelį. Kai Irusia jam padeklamuoja „Pono Tado“ pradžią, jis dovanoja jai Lietuvos istoriją, nes „Kiekvienas žmogus turi gerai žinoti savo šalies istoriją“. Iš protėvio vardo nusijuokusią anūkę jis sugėdina: apie protėvius reikia kalbėti su pagarba. Jis kalba žemaitiškai, varto vyskupo Valančauskio knygas ir sako: „Senoviška kalba. Turtinga kalba.“

Levanarda yra šventųjų drožėjas ir knygnešys: atlaiduose jis pardavinėja statulėles, o per sieną neša draudžiamas lietuviškas knygeles. Baudžiavos laikais jis atsakė smūgiu ponui ir buvo atiduotas į rekrūtus, o sirgdamas Kaukaze nusprendė, kad žmogaus pareiga yra ne tik pačiam būti doram, bet ir kitus mokyti. Pusę knygelių jis išdalija veltui. Mamatė jam pavydi, nes jis visą gyvenimą tarnauja vienai idėjai, o ją pačią riša šeima ir namai. Ji gali tik slapta atiduoti pinigus, gautus už apyrankę.

Daukša rašo, kad tautai gyvuoti nepakanka derlingos žemės, gražaus krašto ar tvirtų pilių. Tautos gyvuoja tol, kol saugo ir vartoja savo kalbą, nes ji kuria bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Todėl jis sako: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunaikinus kalbą, žūtų santaika ir gerovė. Įrodymui jis primena Babelio bokšto statytojus, kuriuos išsklaidė kalbų nesantaika.

Daugelis Kunigaikštystės gyventojų nepažįsta tikėjimo ir tebesilaiko pagoniškų prietarų, nes juos mokantis kunigas jų kalbos nemoka arba ja bjaurisi. Remdamasis šventojo Povilo žodžiais, Daukša klausia, kaip žmonės tikės, jei nesupranta skelbėjo. Jis primena, kad „mes sudarome vieną kūną ne vien Kristuje, bet ir Tėvynėje“, ir Dievas gali pareikalauti atsakyti už brolius, ypač iš dvasininkų. Būtent tai jį paskatino versti pamokslus, kad žmonės juos skaitytų savo kalba.

Jo nepeikia, smerkia tik tai, kad apleidžiama sava kalba.. Daukša pabrėžia, kad nepeikia kitų kalbų mokėjimo, ypač lenkų, kuri po unijos su Lenkija tapo beveik sava. Jis pripažįsta, kad kilmingieji beveik visi moka lenkiškai. Smerkia jis tik tai, kad lietuviai, pramokę lenkiškai, savo kalbą taip apleido, jog tai akivaizdu kiekvienam. Todėl jis ir verčia pamokslus į lietuvių kalbą, kad kunigai ir žmonės juos suprastų.

Kad tautiečiai pamiltų gimtąją kalbą ir ją ugdytų.. Prakalbos pabaigoje Daukša sako, kad jam užtektų, jei jo darbas taptų pradžia: „duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti“. Savo vertimą jis skiria Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir tautai kaip darbą, gimusį iš meilės. Apie asmeninę šlovę ar pareigas jis nekalba.

Žiobos žodžiais, ąžuoliuką Nemunas atplukdė nuo Kauno, o Nikodemas pastebi, kad šis medis, kaip ir klebonas, yra iš anapus Nemuno. Mažvydui svarbiausia, kad šaknys būtų sveikos ir medis prigytų. Tirvos burtų žodžius jis pakartoja ir susižavi jų prasme, nes jie tinka ir medžiui, ir žmogui: „Šaknim – į pragarą, šakom – į dangų.“ Vėliau jis sako, kad medis tarsi pats lipo į krantą ir kabinosi šaknimis, ir šaukia per Nemuną į Lietuvą, kad medis prigis. Ąžuoliukas tampa iš Lietuvos į Prūsiją nublokšto Mažvydo likimo simboliu.

Nes kunigaikštis knyga ir Dievo žodžiu norėjo užkariauti Lietuvą.. Kai Mažvydas su Vilentu atnešė kunigaikščiui Katekizmą tiesiai iš spaustuvės, buvęs Kryžiuočių ordino magistras pasakė, kad per Dievą atves Lietuvą į Prūsiją ir knyga padarys tai, ko nepadarė kardas. Mažvydas suprato, kad pats savo rankomis sau neria kilpą. Todėl jis neliko Karaliaučiuje, kur tarnautų tik Prūsijos valdovui, ir dirba Ragainėje, kur gali būti naudingas lietuviams. Vilentui jis sako: „Esu čionai, kad pats save atpirkčiau.“

Mažvydas prisimena jaunystėje kartojęs: „Geriau prarasti Lietuvą nei dievą.“ Dabar jis iš to nusijuokia ir sako, kad tada nepažino nė vieno. Pareigą jis daugelį metų geria kaip karčią metėlių arbatą ir bijo prisipažinti, kad iš tiesų tarnavo žodžiui, kurį reikėjo vaduoti iš mirties. Vilentui jis taria: „Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas.“ Regimantas Tamošaitis pažymi, kad dramoje žodis užima Dievo vietą, ir tai sieja su sovietmečiu, kai lietuvių kalbos gynimas buvo tautos gynyba.

Jaunystė tėvynėje liko taip toli, kad prisiminimai atrodo nebetikri.. Ten, kur Dubysa, prabėgo „mano brangiausi Jaunystės laikai“. Po tiek metų ir taip toli nuo namų ta jaunystė atrodo nebetikra, todėl jis klausia savęs: „Tai vien tik sapnai?“ Iš to ir ašara, kuri „Kaip perlas riedi“.

Ežero vaizdai yra dabartis: skaisčios bangos, Alpės, Liucernos varpai, rožių kvapas. Vakaras gražus ir ramus, ir būtent ramybė pažadina svajones. Jos skrenda į „Tėvelių šalis“, ir eilėraštis persikelia į praeitį: žemčiūgai ir jurginai prie langų, sesutė su rūtomis, brolio juodbėrėlis, Dubysa. Šveicarijos grožis tik primena savą kraštą ir prabėgusią jaunystę, todėl pabaigoje per skruostą rieda ašara.

Iš keturių sluoksnių. Pirmasis yra gamta ir vietovardžiai: Šešupė, Nemunas, rūtos, gegutė. Antrasis yra kalba ir daina: broliai artojai lietuviškai šneka, po kaimus skamba Birutės daina, o dainos raginamos skambėti „po šalis plačiausias“. Trečiasis yra istorija: Vytautas, Žalgiris, Vilnius, bočių kovos už laisvę. Ketvirtasis yra malda: pabaigoje šalis patikima Aukščiausiajam, ir dėl šios maldos eilėraštis skamba kaip himnas.

Graži ji gamta ir dainomis, brangi patirtu vargu ir tuo, kad ją gynė bočiai.. Grožį kuria gamta ir daina: dangaus mėlynė, Dubysos slėniai, Nevėžis, vyturėlis, sesučių dainos. Brangumą lemia patirtas vargas („tiek vargo, kančių prityrei“) ir bočių kovos: „Ne veltui bočiai tave taip gynė“. Dvarai eilėraštyje irgi puikūs, bet jie pamynė tėvų kalbą, todėl „mūsų širdis mažai ką riša“. O bažnyčios „ne auksu žiba“, bet dega „meilės, maldos galybe“.

Jie primena Vytauto laikų galybę, kurios nebėra ir kuri gal nebesugrįš.. Pilis kadaise matė „Vytauto didžio galybę“, o dabar jos sienos griūva, bangos paplauna bokšto akmenį. Klausimai „Kur tavo galia, garsi palikimais?“ ir „Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?“ lieka be atsakymo. Todėl kaskart, kai važiuodavo pro Trakus, jam verkė širdis, o aplinkui jis regėjo „vien tamsią naktį“.

Trumpomis, greitomis eilutėmis, vaizdas po vaizdo: lietuviai galanda kirvius, nuo Prūsų šalies kyla gaisrų dūmai, dega girios ir rūmai, verkia našlaitės lietuvės, kryžiuočiai traukia „į vaišes“ (tai ironija), šauklys šaukia į kovą, ir lietuviai netikėtai užgriūva priešą „Tarytum ugnis“. Po mūšio eilėraštis pergale nesidžiaugia. Lieka šimtai keistai suvartytų kūnų, o dabar toje vietoje baisu, vyrai stengiasi ją aplenkti, nes ten „kartais net pasivaidiną“. Iš kovos lauko lieka baugūs milžinų kapai.

Pirmasis kalba apie save („Aš noriu verpetų“): sapnai be kančios ir saldus ramumas jo neprigaus, meilės, kuri siūlosi pati, jam nereikia. Jis eina keliu vienas, nesuprantamas, ir labiausiai bijo atilsio. Antrasis kalba „mes“: mūsų nedaug, bet vienybė ir darbas suteiks stiprybės, tėvynė dar nepražuvo, saulutė vėl patekės. Viename puslapyje Maironis yra vienišas romantikas, kitame ragina tautą. Abu balsai jam būdingi.

Tauta čia keliasi iš kapo atrištomis akimis, ir eilutė „Diena atrištom akim.“ skamba kaip prabudimas. Žmonės prikalti prie savo kalbos ir prirakinti prie istorijos, bet kalbantysis sako, kad jie nekalti, tik iškankinti. Jis meldžia Viešpatį leisti tautai atsigauti ir išskleisti laisvę, o pabaigoje tauta pakyla kaip vėliava. Data primena, kad 1989 m. Lietuva dar buvo okupuota, nors Sąjūdis jau veikė.

Vyrai išeina į karus ir medžioja vieni kitus, o sugrįžę geria ir ilgai kalba. Moterys tuo metu tyliai kasa bulves, verpia, gimdo ir laiko namus, kol vieną dieną nugriūva ir nebeatsikelia. Paskutiniame posme jos tampa pačia žeme, kuri išmaitino Lietuvą. Vyrų karus ir kalbas atsveria tylus moterų triūsas, ir būtent jis išlaiko tautą.

Kad kelias į tėvynę eina per gimtąją kalbą.. Kalbantysis lygina save su akmeniu, kuris trokšta čiulbėti gimtinę, ir vadina save jos paukščiu ir šauksmu. Gimtinė atsako, kad ją ras eidamas kalbos tiesumu. Ji pasirodo tyli ir švari, balta staltiese ant gryčios stalo su išblukusiomis kraujo dėmėmis. Kalba Marcinkevičiui yra tautiškumo pamatas, todėl kelias į tėvynę čia eina per kalbą.

Kalbantysis prisimena kraštovaizdį, kuris jį užaugino: lauką, pievą, kelią, upę. Paskutiniame posme tų daiktų vardai jau skamba kaip žodžiai, ir iš jų išauga „vienas žodis: Lietuva.“ Tėvynė čia yra vaikystės kraštovaizdis, virtęs kalba. Tai būdinga Marcinkevičiaus lyrikai, kurioje kaimiškoji tėviškė dažnai tampa visos Lietuvos metonimija.

Herkus Mantas yra vienintelis, nepakeičiamas prūsų vadas, bet tarp prūsų skamba žodžiai, kad neatsiras nė vieno, kuris jo nepasmerktų. Išdaviku jį laiko ir savieji, ir kryžiuočiai. S. Keturakis tai aiškina tuo, kad vadas stovi tarp dviejų kultūrų. Pasak R. Pabarčienės, Grušas rėmėsi Petro Dusburgiečio kronika, iš kurios paimta ir tai, kad Herkus Mantas buvo įkaitas Magdeburge. R. Pabarčienės teigimu, bendruomenė reikalauja, kad vadas atsisakytų visko, kas nesutampa su jos normomis. Pergalės jo neapsaugo, nes savieji juo nepasitiki.

Prūsai stoja į kovą, o mūšio baigtis ir galimas pralaimėjimas nerodomi.. Paskutinėje scenoje Herkus Mantas šaukia prūsus į kovą už laisvą Prūsiją ir laisvus prūsus. Abu tyrėjai pabrėžia, kad galimas prūsų pralaimėjimas scenoje nerodomas, o S. Keturakis priduria, kad nerodoma ir vado žūtis. Paskutinius žodžius, du kartus ištartą Prūsijos vardą, taria jau kitas veikėjas. R. Pabarčienė dramą vadina requiem tautai, kuri eina į savo istorijos pabaigą. Vis dėlto paskutinis dramos vaizdas yra kova už laisvę.

Vadas netenka mylimosios dėl tų pačių prūsų, už kuriuos kovoja.. Herkų Mantą ir Kristiną sieja meilė, o Kristina sudeginama. S. Keturakio žodžiais, ją sudegina prūsai, o R. Pabarčienės žodžiais, ji sudeginama ant laužo, patenkinus prūsų reikalavimus. Laisvę ginantis vadas netenka mylimos moters dėl tų pačių žmonių, už kuriuos kovoja. Tai atitinka Pabarčienės mintį, kad vadas, pasiaukojęs bendruomenei, tampa jos auka. Vadą išduoda prūsas Samilis, ne Kristina.

Drama parašyta sovietmečiu, po Stalino mirties, vadinamuoju atlydžio laiku. Tyrėjų teigimu, Grušas į istoriją žiūrėjo kaip į dabarties analogiją. 1958 m. žurnalas „Lituanus“ rašė, kad žiūrovai vargu ar galėjo nepastebėti prūsų kovos paralelės su Lietuvos okupacija. R. Pabarčienė pastebi, kad prūsai pasirinkti neatsitiktinai, nes tokia pat grėsmė kilo ir lietuviams. S. Keturakis dramą sieja su Ezopo kalba, kai per istorinį siužetą netiesiogiai kalbama apie sovietinę tikrovę.

Griuvėsius ir medinius kryžius, o mamos jau nebėra.. „Pirkios nebėra...“, o mediniai kryžiai baltuoja „Lyg nauja tvora“. Prieglauda yra šalta tėviškės griuvėsiuose. Kalbančioji prisimena, kaip čia laukdavo tėvelio ir kaip sutikdavo motutė, bet dabar „Nebėra mamos“.

Svetimoje šalyje kalbančioji atmeta visą aplinkos peizažą ir pasilieka tik beržą ir lino žiedą, nes jie primena paliktus namus ir artimą žmogų. Ji abejoja, ar namuose ją dar lauks žiburėlis, ar ten „nieks nebegyvena“. Eilėraštyje „Tėvynei“ ji žada eiti pėsčia šimtus mylių ir pareiti keliais, kol pamatys tėvynę gyvą. Ilgesį lydi teisinimasis: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“

Kalbančioji pati neturi namų ir yra tokia pat benamė kaip paukštelis.. Kalbančioji norėtų pakviesti dagilėlį į šiltą namelį, bet tuoj prisipažįsta: „Dagilėli, nebturiu namelių, / Svetima padangė mane dengia.“ Permirkęs paukštelis be pastogės yra jos pačios atvaizdas. Gamtos vaizdas ir žmogaus jausmas sugretinti kaip liaudies dainoje.

Eilėraštis prasideda kreipiniais, kaip liaudies daina: „Sakalai broleliai – kur jūs? / Girios ąžuolėliai – kur jūs?“ Sakalai ir ąžuolai reiškia brolius, jaunus vyrus. Gausu mažybinių žodžių (smiltelėj, glūdumėlėj, ugnelės, namučių). Dainų motyvas, kai sesė eina brolių ieškoti, perkeliamas į karą: „Sesė brolių eis ieškoti“. Priešai vaizduojami kaip varnalėšos, užkerojusios kraštą. Per tautosaką karo netektis susiejama su sena tautos patirtimi.

Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją keikė mirdamas, ir negali su tuo susitaikyti: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Ji klausia, ar galėjo grįžti „iš pusiaukelės“, ir atsako vaizdu: ją gena „pikto dievo rykštė“ ir atsigręžti neleidžia. Atpildo ji nesitiki, tik akmens vietoj duonos. Vienintelis jos noras yra prisiglausti prie gimtosios žemės, būti „tėviškės arimų slieku“ ar rugiagėle rugiuose. Kaltė lieka neišspręsta, o paguodą teikia tik meilė gimtajai žemei.

Tai ir jaunas varpučio lapelis, ir laukiamas laiškas iš namų.. „Varputys laiškelį kelia / Saulėn iš po sniego“: laiškelis čia yra jaunas žolės lapelis. Tuoj pat kalbančioji sako: „Nesulaukiu aš laiškelio, – / Mėnesiai prabėgo.“ Keliai „Minom užminuoti“, todėl laiškas iš namų neateina. Žolė auga, o žinios nėra.

Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.

Didžiuoju keliu „nuėjo“ pavasaris, kartu su gęstančia saule ir balta diena. Tie, kurie liko, tik stovi ir žiūri. Prieš juos ištįso pakalnė „be dainų, be vainikų“. Tada jie virsta gluosniais ir beržais svyrūnėliais prie plačios stepės: šakos svyra, lapai krinta, speigas veria „lig šerdies pačios“. Virtimas medžiu yra senas tautosakos motyvas. Taip nusakomas sustingęs, bejėgis skausmas tų, kurie nebegali eiti kartu su pavasariu.

Donelaitis pavadintas karžygiu, kuris „laimėjo didžią kovą mums“. Priešas kirto geležiniais kumščiais, o jis atsakė „kalbos gimtosios gražumu“, guodė baudžiavos prispaustus būrus ir „Sąmojaus (...) botagu“ plakė priešus. Kalbančioji sako, kad jos karta „kitokio būdo“: Lietuvą išvaduoti gali „ginklas plieno“. Žodis ir ginklas čia sugretinti kaip dvi to paties pasipriešinimo formos.

Kaip Odisėjas, ji ilgai klajoja svetimoje jūroje ir mato savo kraštą tik širdyje: „brangiausią uostą, / Kuris vadinas Lietuva“. Tačiau ji abejoja, ar ištesėjo „duotą žodį“, ir klausia Odisėjo, koks yra kraujo ir keršto skonis. Ji yra moteris, „tik Odisėja“, ir jos „Homerai neminės“. Vis dėlto ji žada būti teisėja tiems, kurie skriaudžia jos giminę.

Prispaudusi sūnaus galvelę prie krūtinės, kalbančioji jaučia atramą: „Tavimi gyvenime remiuos.“ Ji prisipažįsta, kad per tokią vėtrą ir naktį jai nepakaktų nei valios keliauti, nei jėgos kovoti. Ji girdi priekaištą „Dezertyras!“, bet atsako „Tegu smerkia“. Vaiko švelnumas, kaip balandžio ar kregždės plunksnos, ją palaiko, o tėvynė dunkso tolumoj „Lyg pro debesį vilties žvaigždė“.

Pirmame posme vilkė, nesiilsėjusi, nevalgiusi ir negėrusi, bėga laukais klupdama, o miško glūduma ją šaukia ir užliūliuos „Amžinuoju miegu“. Miškas priima savo žvėrį. Kalbančioji trokšta, kad tėvynė taip pat priimtų ją, pavargusią ir persekiojamą, bet nėra tuo tikra. Todėl eilėraštis baigiasi žodžiais „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ Čia susipina ilgesys, nuovargis ir baimė būti nepriimtai.

Su Skarbeku jis ginčijasi apie dievus: tėvas garbino Perkūną, motina garbino „savo gudišką dievą“, chanas garbina savo, tai kodėl tik vienas tikras? Jis net pasako: „Stardas doresnis už mus“. Kai Henrikas pareikalauja Voluinės ir Podolės kaip Jogailos kraičio, Skirgaila išjuokia sandėrį: „Norite man parduoti Lydos kunigaikštytę už Voluinės ir Podolės žemes.“ Galiausiai atkerta: „Valdovas Lietuvos aš, ne brolis.“ ir „Lietuvos žemių nei vienos pėdos negausite, lenkai.“

Stardui naujasis dievas yra „vokiečių piktasis dievas“, o jo priėmimas reiškia tėvų išdavystę. Jis ragina išvyti svetimšalius ir, jei reikia, žūti garbingai. Skirgaila taip pat ilgisi senovės, bet mato, kad kraštą apsupo priešai: „Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.“ Jis primena prūsų likimą ir atsako: „Aš nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.“ Valdovui svarbiausia, kad tauta išliktų: „Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“

Skirgaila atmeta jo raginimą kariauti ir pasako: „valdymo reikaluose tu man ne patarėjas“. Atvykus kryžiuočiams, Stardas pareiškia, kad nebebus „dainius jūsų gėdos“, sudaužo kanklius ir sako, kad jis ir kankliai šitoje šalyje „daugiau nebereikalingi“. Kankliai yra senosios dainos ir tėvų tikėjimo ženklas. Juos sudaužęs, vaidila atsisako šlovinti valdovą, kuris, jo akimis, išdavė tėvų dievus.

Krivis garsiai pasako tai, ką bajorai jautė, bet slėpė: lenkai ir vokiečiai „buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai“, o atsižadėjus senųjų dievų kraštui gresia nelaimės. Bajorai pritaria šūksniais „Šalin juos!..“ ir „Gėda mums, valdove!..“. Skirgaila turi juos nutildyti kumščiu į skobnis. Scena parodo, kad valdovas vienas: svetimieji juo nepasitiki, o savieji nesupranta jo pasirinkimo.

Svarbiausia priežastis yra valstybė: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu“. Jei Ona ištekėtų už Mozūrų kunigaikščio, šis galėtų pareikalauti Lietuvos dalies „kaipo tavo kraičio“. Prie to prisideda išdidumas ir priešiškumas jos globėjams: „Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori.“ Jam patinka ir Onos drąsa, tačiau pats jis prisipažįsta, kad šalies likimas jam rūpi „daugiau, negu tavo laimė“.

Įžeistas Skirgailos įtarinėjimų, Daugaila primena, kad bajorai valdovuose mato „savo vadus, gimtojo krašto gynėjus“, o šie nori juos paversti „savo audringų aistrų įrankiu“. Jis net pasako, kad tuos pačius žodžius gal pasakys ir Kęstučio sūnui, jei Skirgaila elgtųsi su kraštu kaip jo broliai. Daugaila ragina valdovą būti panašų į Perkūną ir neniekinti žmonių, nes jie „ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi“. Jo ištikimybė priklauso kraštui, bet išeidamas jis pabučiuoja kunigaikštį į kaktą: senis vis dar jį myli.

Balsai sudaro sutartinę, o lakštingalos giesmė jaudina lyg Lietuvos dainos.. Miško garsų aprašymas sudėliotas kaip klausimai ir atsakymai („Kas ten šlama?“), o visi balsai galiausiai „sutartinę taiso“. Sutartinė yra senoji lietuvių daugiabalsė daina, taigi miško triukšmas virsta daina. Lakštingalos balsas „vis dūšion įsmenga“, „lyg Lietuvos dainos“. Gamta ir tautos kūryba čia sulyginamos, todėl miško netektis tampa ir kultūros netektimi. Apie piemenų dainas ar baimę miške čia nekalbama, o miško ošimas dainų nenustelbia.

Pirmiausia parodoma tuštuma, „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“, ir eilė klausimų, kur dingo paukščiai, žvėrys ir miško ūžimas. Atsakymas trumpas: „Visa prapuolę“. Todėl gražus miškas, prasidedantis žodžiais „Miškan, būdavo, eini“, skaitomas kaip prisiminimas. Skaitytojas nuo pat pradžių žino, kad viso to nebėra. Iš pirmų eilučių girdime ir kalbantįjį, kuris gedi savo krašto.

Tėvai mišką buvo atauginę ir saugoję „kaip didžiausio labo“, bet atvažiavęs kučmeistras uždraudė ganyti ir grybauti, slapta pardavinėjo medžius, o verkiančius žmones mušė kumščiais. Poema baigiasi prisipažinimu, kad „giesmė nepabaigta“, nes „toj pati galybė, ką miškus sugraužė, širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė“. Galybė poemoje nepavadinta. Mokykloje ji dažniausiai aiškinama kaip carinės Rusijos valdžia, kurios tiesiai įvardyti nebuvo galima. Todėl netektis pasakyta per mišką ir per nutrūkusią giesmę.

Viešbutyje Garšva įsimuša darbo kortelę, persirengia liftininko uniforma ir tampa numeriu 87. Svečius jis kelia greituoju liftu ir sako: „Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje.“ Taip Garšva ironizuoja save: svetimame mieste poetas tapo liftininku ir numeriu. Liftas vis kyla ir leidžiasi, o darbas primena Sizifo darbą. Tačiau mintys Garšvą nuolat grąžina į Kauną, vaikystę ir karo metus, todėl nuo savęs jis nepabėga.

Juose vis kartojamas žodis Lietuva, bet Garšvos akimis jie tušti.. Stovykloje lietuviai švenčia tautines sukaktis ir žada kitais metais grįžti, o Vaidilionis yra populiarus patriotinis poetas. Garšva išjuokia jo eilėraščius, kuriuose vis kartojamas žodis Lietuva, nes, jo akimis, jie tušti. Vaidilionis peikia Garšvos eilėraštį kaip beprasmį ir ragina rūpintis tauta, o Garšva pašiepia jo techniką ir palygina jį su Zuika, kuris sovietmečiu ėmė rašyti apie Staliną. Garšva nenori rašyti nei sovietų užsakymu, nei pagal išeivijos patriotinę retoriką.

Kai Dzeusas per Hermėją liepia Kalipsei paleisti Odisėją, nimfa randa jį ant kranto, kur jis kasdien verkia žiūrėdamas į jūrą. Ji siūlo jam likti ir tapti nemirtingam, bet Odisėjas atsako, kad vis tiek ilgisi namų, nors Penelopė yra mirtinga ir deivei neprilygsta. Jis pats pasistato plaustą ir išplaukia. Vėliau fajakams jis sako: „Nieko mat nėr už tėvus ir gimtąjį kraštą mielesnio“. Tėvynė jam brangesnė už amžiną gyvenimą su deive, todėl Itakė tapo išsiilgtos tėvynės simboliu.

Kukutį, dirbusį žemei dangų ir dėjusį jūrai dugną, per Vokietijos gaisrą išveda ir pakaria po Blinstrubiškės ąžuolu. Pakartas jis tuoj ateina į protą, tai yra atsižada žemės, dangaus ir Lietuvos. Anoje pasaulio pusėje jam duoda butą danguje, o po ąžuolu du sieksnius pievos, ir tą ąžuolą jis vadina senelių prieglauda. Protu čia vadinamas paklusnumas. Kas Kukutį pakorė, neįvardyta, bet ironija leidžia pasakyti, ką su žmogumi padaro prievarta.

Kukutis sako taip ilgai nematęs tėvynės, nors visą gyvenimą dirbo jos laukus ir taisė jos šiaudinius stogus: gyvenimas nedavė laiko. Jis mato, kad gražesnių žodžių apie tėvynę neturi ir tie, kurie greitai važiuoja ar daug ir gerai pavalgo. Kai baigs visus darbus, laisvą sekmadienį, atsigulęs žolėje ir padėjęs rankas ant žemės, jis norėtų ją pamatyti. Tai lieka tik noras. Tėvynę Kukutis pažįsta per darbą ir žemę, o laiko ją pamatyti jam taip ir neatsiranda.

Rimvydas parneša Vytauto žinią, kad Liutauras gaus Lydą, Gražinos kraitį, bet Liutauras netiki ir mano, kad Vytautas Lydą pasiliks sau. Jis skundžiasi, kad visą gyvenimą kariavo, o turtai ir šlovė atiteko Vytautui. Dėl šios nuoskaudos jis slapta susitaria su ordinu kartu pulti Lydą. Rimvydas pasibaisi, kad brolis eis prieš brolį, primena, kad kryžiuočiai yra mirtini Lietuvos priešai, ir šaukia: „Tiktai vienybė mums padėti gali!“ Pavydas Vytauto šlovei valdovą pastumia į sąjungą su priešu.

Gražina ilgai maldavo Liutaurą nekviesti kryžiuočių, bet jis vis atsisakydavo ir galiausiai ją išvarė. Tada ji pati liepė išvyti pasiuntinius neva vyro vardu, ir įžeistas komtūras su kariuomene atėjo pulti Naugarduko. Puolimą užtraukė jos įsakymas, o miegančio vyro žadinti ji nedrįso, todėl apsivilko jo šarvus ir rūbą ir išjojo vietoj jo. Mirtinai sužeista, ji prašo atleidimo: „Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“ Dėl tėvynės ji paaukoja gyvybę, o jos vyras nebekovoja kartu su priešais.

Vaikystėje vokiečių pagrobtas Alfas užaugo tarp jų, o senas vaidila kurstė jo kerštą ir mokė: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“ Bijodamas, kad Lietuvos laukia prūsų likimas, jis palieka žmoną Aldoną ir, tapęs ordino magistru, vis delsia kariauti, kol ordinas sužlugdomas šimtui metų. Aldona paprašo užmūryti ją bokšte, o jis naktimis ateina prie jo kalbėtis. Slaptas tribunolas jį nuteisia mirti, ir jis išgeria paruoštą taurę. Ordiną jis įveikia klasta, bet paaukoja laimę, meilę ir gyvybę.

Nes baladė primena jo paties kelią, priešą naikinant apsimetus draugu.. Vaidilos sakmė apie Valterį sukrečia Konradą, jis geria taurę po taurės ir pats ima dainuoti. Baladėje Almanzoras ateina pas Alpuharą užėmusius ispanus neva pasiduoti ir priimti jų tikėjimą, visus apkabina ir išbučiuoja, o tada atskleidžia, kad atnešė iš Grenados marą. Taip ir Konradas, dėdamasis ištikimu ordino broliu, jį griauna iš vidaus. Jis dar užsimena, kad Lietuvoje yra ne tik išdavikų, bet minties nebaigia.

Nes poetas yra svetur ir sako, kad tėvynės vertę supranta jos netekęs.. Poema prasideda kreipiniu „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“ Poetas sako, kad tėvynės vertę supranta tik tas, kas jos neteko. „Poną Tadą“ jis išleido jau emigracijoje, todėl miškingos kalvos, Nemunas, javų laukai ir senas bajoro dvaras su svetingai atvertais vartais iškyla iš ilgesio. Kreipdamasis į Švenčiausiąją Mergelę, jis tikisi, kad ji grąžins juos į tėvynę.

„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.

Ją apmoka žuvusieji: iš jų kūnų kyla kalnas, o žiburį palietę virsta akmenimis.. Senelis įspėja, kad net tie, kurie pasieks viršūnę ir prisilies prie žiburio, pavirs akmenimis ir „tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems“. Žuvusiųjų kūnai virsta antru kalnu, kuriuo kitiems lipti vis lengviau, o drąsuolius dažnai keikia savieji. Tik kai saujelė pasiekia viršūnę, žiburys subyra į daugybę žiburėlių ir nušviečia visą šalį. Laimę vieni apmoka savo gyvybe, o kiti ją įvertina tik vėliau.

Tai bendrystės simbolis: kiaušinio gabalėlis grąžina žmogaus ir šventės jausmą. Kiaušinį padovanoja vargšas lenkas, o vyriausias lietuvis jį padalija drebančiomis rankomis ir kiekvieną palaimina. Pasakotojas rašo, kad simbolis „kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę“: po šio gabalėlio jie nebenori net pietų. Tai viena iš retų vietų be ironijos. Tuoj po jos seka mušimas „velykų proga“ už sagas, ir kontrastas dar labiau išryškina šios akimirkos žmogiškumą.

Nes reikalauja grąžinti juos į Tėvynę, iš kurios buvo neteisėtai išplėšti. Gavę garbės katorgininkų statusą, jie tikisi paleidimo, bet anketos siūlo tik darbą Vokietijoje. Visi, „net savo tarpe nepasitardami“, atsako, kad į algą nepretenduoja ir nori grįžti į savo darbovietę, į Tėvynę. Tai bendras orumo ir tėvynės meilės gestas: net išsekę jie nepripažįsta, kad buvo suimti teisėtai. Už tai sulaukia tik viršininko pykčio.

Kaltinamajame akte parašyta, kad jis nemylėjo tėvynės, bet šį kaltinimą jis atmeta. Jis mylėjo, matydamas tėvynės laukus vergijoje ne kartą verkė kaip kūdikis ir sąžinės nepardavė. Kaltas jis dėl tylėjimo. Jis matė, kaip brolis broliui vagia laisvę, širdyje šimtą kartų prakeikė po teisės pamatais kilusį puvėsių grybą, bet lūpos neprabilo. Matė, kaip tie, į kuriuos dabar kalba, veda milijonus į bedugnę, ir nesušuko, kad gana, todėl pats prašo jį sušaudyti.

Tamsią naktį kalbantysis ieško tėviškės ir klausia, ar Lietuva dar gyva. Kai jis parpuola bėgdamas per gruodą, atsakymą „Aš čia – gyva!“ ištaria žemė po kojomis, dangaus skliautai, Dubysa ir daina aukštuose pagojuose. Personifikacija parodo, kad tėvynė gyva visame, kas kalbantįjį supa, net kai aplink tamsu. Tas balsas rodo jam kelią, kai jis klupdamas eina iš pirkios į pirkelę. T. Venclova šį eilėraštį mini tarp tų, kurie sako, kad tauta išlieka, o vergija neamžina.

Susiburti, išeiti iš sutemų ir nekeršyti savo skriaudėjams.. Protėvių dvasia šaukia lietuvį burtis prie lietuvio, išeiti iš sutemų, uždegti širdyse naują ugnį ir vargo naktį palikti vergams. Ji aiškiai liepia nekeršyti, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant vaikų vaikų. Pabaigoje tautai liepiama stovėti amžiais tvirtai, kaip saulė stovi, todėl nusilenkimas valdžiai ar pasitraukimas į svetimus kraštus čia netinka. Laisvė prasideda žmogaus viduje, kai jis nenori būti vergu.

Ironiškai: jis laiko save pasaulio žmogumi, bet labiausiai rūpinasi įvaizdžiu.. Grauža fantazuoja, kad be pirmųjų patriotų būtų tapęs rusu „Vania“, užsienyje mėgsta vadintis „inžinierium“, nes tai geriau skamba, o Berlyną laiko šviesiausiu ir patraukliausiu miestu pasaulyje. Laikraštį jis nusviedžia į dulkes, o apie miestelį sako, kad pakliuvo į „duobę“. Pasakotojas jo nesmerkia, bet nuolat šypsosi, leisdamas skaitytojui matyti daugiau, nei mato pats Grauža.

Priamas ir Hekabė nuo mūro maldauja sūnų grįžti į miestą, nes Achilas daug stipresnis. Hektoras gėdijasi, kad nepaklausė Polidamanto ir pražudė daug trojėnų karių, ir nenori, kad kas nors pasakytų, jog jis pasikliovė savo jėga ir pražudė žmones. Todėl jis nusprendžia arba nukauti Achilą, arba garbingai žūti prie tvirtovės. Pamatęs Achilą, jis išsigąsta ir bėga, bet galiausiai, Atėnės apgautas, stoja į kovą: „Drąsiai į dvikovą stoti: nukausiu ar būsiu nukautas.“ Hektoras miršta gindamas savo miestą, todėl jis laikomas garbės, pareigos ir tėvynės meilės įkūnijimu.

Eidamas per perstatomą Paryžių, kalbantysis prisimena gulbę, kurią kartą matė ištrūkusią iš narvo. Troškulio kankinama, ant sauso grindinio ji ilgėjosi gimtojo ežero. Šalia jos jis prisimena Andromachę, Hektoro našlę, po vyro žūties atitekusią nugalėtojui. Antroje dalyje gulbė tampa visų tremtinių ženklu, ir aplink ją atsiranda daugybė žmonių, kurie ilgisi to, ko nebeatgaus. Vieno paukščio likimas virsta alegorija, o Paryžius keičiasi greičiau už žmogaus širdį, ir prisiminimai kalbančiojo neapleidžia.

Prie molinės Lietuvos Mindaugas lipdo vis naujus užkariautus gabalus, kaip ir pačią valstybę. Senis perspėja, kad taip sulipdytas daiktas subyrės, ir kalba ne vien apie molį. Mindaugas suduoda į savo Lietuvą, bet ji neskamba, nors jis, jo žodžiais, atidavė jai viską. Paskutinį rytą jis prisidengia moline Lietuva nuo Daumanto kirvio, ir ji sudūžta. Mirdamas jis renka šukes po krūtine ir ieško trūkstamo gabalo, o jėga sulipdyta valstybė pasirodo trapi.

Dėl tėvynės jie abu susituokė su kitais ir slepia meilę.. Vismanto pilyje Mindaugas Mortai sako, kad jiedu abu paaukojo save tėvynei, kai tuokėsi su kitais, kad ją vienytų, ir dabar turi meluoti. Morta mano, kad to reikalauja dievai, bet Mindaugas atsako, kad dievų nebėra ir liko tik vienas žiaurus dievas, tėvynė. Krikštas įvyksta tik antroje dalyje. Tėvynė jam tampa dievu, dėl kurio aukojama net meilė.

Tėvynėje laimė neatskiriama nuo graudulio, ir čia gera net vargti.. Eilėraštis prasideda vien daiktavardžiais: laukas, kelias, pieva, kryžius, mėlyna šilo juosta ir graudi daina. Liepos šlama laime ir savu liūdesiu kartu, o eilėraštis baigiasi šūksniu, kad Lietuvoje gera gyventi, mirti ir vargti. Laimė ir liūdesys šiame kaimo paveiksle eina kartu, ir jis tampa tėvynės vaizdu. Apie apleistą kaimą, miestą ar audrą eilėraštyje nekalbama. „Peizažas“ tapo liaudies daina, ypač mėgta išeivių.