Antanas Škėma · 1910–1961
Modernistinis romanas apie poetą emigrantą Antaną Garšvą, kuris Niujorke dirba liftininku didžiausiame viešbutyje. Per vieną sekmadienio pamainą ir kitą rytą jo mintyse susipina vaikystė, okupacijos, pabėgėlių stovykla ir meilė Elenai. Romanas rodo, kaip mirties bijantis žmogus laikosi įsikibęs kūrybos, kol jį palaužia liga.
Atnaujinta
49 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Internete arba knygoje, apie 15 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Ji nerėkė. Ji žiūrėjo.“Kontekstas Palygink su J. Tumo-Vaižganto „Nebyliu“: ir ten kaltė žmogų slegia dešimtmečius.
„Bet aš neiššoksiu pro langą. Bijau mirti, Stanley.“Kontekstas Palygink su A. Camus esė „Sizifo mitas“: absurdo žmogus gyvena, nors prasmės neranda.
„Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai.“Kontekstas Palygink su V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“: ir ten kūrėjas renkasi kūrybą, aukodamas ramų gyvenimą.
„Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje.“Kontekstas Susiek su M. Katiliškio „Pirmadieniu Emerald gatvėje“: ir ten emigranto vienatvė svetimame mieste.
„Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje.“Garšva
„Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai.“Garšva užrašuose
„Ji nerėkė. Ji žiūrėjo.“Garšva apie motiną, vežamą į ligoninę
„Bet aš neiššoksiu pro langą. Bijau mirti, Stanley.“Garšva mintyse, Stanley išėjus
„Vėlė, balta drobule apsisiautusi.“rudas vyras lifte
Romano dabartis yra pokario Niujorkas, kuriame gyvena Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai iš Europos. Garšvos prisiminimai apima tarpukario Lietuvą, pirmąją sovietų okupaciją 1940–1941 m., 1941 m. birželio sukilimą, vokiečių okupaciją ir pasitraukimą į Vakarus, kai grįžta sovietai. Po karo daug lietuvių kelerius metus gyveno perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, o vėliau išvyko į JAV. Šį istorijos lūžį romanas rodo per vieno žmogaus sąmonę.
Antanas Škėma (1910–1961) gimė Lodzėje, Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje ir Ukrainoje, į Lietuvą grįžo 1921 m. Studijavo mediciną ir teisę, bet pasirinko teatrą: buvo aktorius ir režisierius Kauno ir Vilniaus teatruose. 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 m. gyveno JAV ir dirbo juodus darbus, tarp jų liftininku. Todėl romanas laikomas iš dalies autobiografiniu. Škėma žuvo autoavarijoje JAV 1961 m.
Romanas parašytas JAV, pirmojo leidimo pabaigoje nurodyti 1952–1954 metai. Leidėjo jis laukė ketverius metus ir pasirodė 1958 m. Londone, Nidos knygų klubo serijoje. Kritika jį sutiko griežtai. Lietuvoje romanas išleistas tik 1990 m. Dabar jis laikomas lietuvių literatūros klasika ir vienu svarbiausių modernistinių romanų, išverstas į anglų, vokiečių, latvių ir kitas kalbas.
Romaną sudaro Įvadas, penkiolika numeruotų skyrių ir Pabaiga. Pagrindinė gija yra viena rugpjūčio sekmadienio darbo pamaina viešbutyje ir kitos dienos rytas. Į ją įsiterpia kitos laiko gijos. Šeši skyriai pavadinti „Iš Antano Garšvos užrašų“: tai pirmuoju asmeniu rašyti prisiminimai apie tėvus, vaikystę, moteris ir pabėgėlio metus. Kiti skyriai trečiuoju asmeniu grįžta į Lietuvą arba į netolimą praeitį su Elena. Dauguma skyrių baigiasi trumpu grįžimu į liftą. Skaitant verta vis klausti, kuriame laike esame ir kas kalba.
Škėma atsisako nuoseklaus siužeto ir vientisos erdvės. Jis naudoja sąmonės srautą, koliažą, ironiją, groteską ir siurrealistinius vaizdus, juntama egzistencializmo įtaka. Išplėstiniame kurse romanas privalomas IV gimnazijos klasėje, bendrajame jį galima pasirinkti iš XX a. antrosios pusės stambiosios prozos. Rašiniams jis tinka kalbant apie kūrėją, emigraciją, laisvę, meilę ir mirtį. Garšvos psichikos ligą romanas rodo iš vidaus, per jo baimes ir mintis.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Antanas Garšva po pietų išlipa iš metro ir eina į darbą didžiausiame Niujorko viešbutyje. Ant piršto jis nešioja motinos dovanotą senelės žiedą su išgraviruotais 1864 m. sukilimo metais. Mintys šokinėja nuo vitrinų prie knygos apie neurotiškus genijus ir vis grįžta prie Elenos, kuriai jis norėjo padovanoti karneolio žiedą. Viešbutyje jis įsimuša darbo kortelę, persirengia liftininko uniforma ir tampa numeriu 87. Prieš darbą praryja tabletę. Jis prisimena daktarą Igną, lietuvį gydytoją, kuris mėgsta liaudies dainas, pats rašo eilėraščius ir prieš dvi savaites jį peršvietė. Garšva paklausė, ar gydytojas parašė naują eilėraštį, o šis paklausė, ar Garšva galėtų kurį laiką nedirbti, ir liepė būtinai ateiti poryt. Garšva nenuėjo. Jau įvade matyti, kad Garšva serga ir kad jo sąmonėje dabartis, praeitis ir vaizduotė nuolat susimaišo.
Kitą dieną po praleisto vizito pas gydytoją Garšva telefonu pasikviečia Elenos vyrą inžinierių į lietuvio Stevenso (Steponavičiaus) smuklę Bedford Avenue gatvėje. Vyras žino apie jų ryšį, nes Elena jam prisipažino. Inžinierius sako buvęs nusprendęs Garšvą užmušti, bet persigalvojęs. Garšva atsako, kad Elenos išsižada, nes serga ir jam gali tekti mesti darbą. Vyrai atsisveikina ramiai. Dabartyje Garšva eina į liftą ir mintyse vis dar kalbasi su Elena, bandydamas įtikinti save, kad ji jam tik medžiaga naujiems eilėraščiams. Pasakotojas ironiškai aprašo prabangų viešbučio vestibiulį. Garšva kelia svečius greituoju liftu į aukštus nuo dešimto iki aštuoniolikto ir save vadina lietuviu kauku didžiausiame Niujorko viešbutyje.
Pirmasis užrašų skyrius parašytas pirmuoju asmeniu. Garšva prisimena tėvą, provincijos mokytoją. Tėvas smuikuoja Wieniawskio variacijas, rašo kruvinas patriotines dramas, kuriose veikėjai skirstomi pagal tautybę, ir prie stoties sako jausmingas kalbas. Jis žavus melagis ir mėgsta pasakoti apie studijas Tiflise. Kartu tėvas myli gamtą, ir per jį sūnų pasiekia gamtos liūdesys. Skyrius baigiasi trumpu sakiniu, kad tėvas kartais mušdavo motiną. Ironiškas tėvo portretas rodo tuščią patriotinę retoriką, kurią Garšva vėliau išjuoks ir išeivijoje. Trumpame dabarties intarpe liftas vis kyla ir leidžiasi, o Garšvos darbas primena Sizifo darbą.
Keturiolikmetis gimnazistas Garšva Kauno centrinio knygyno skaitykloje skaito Schopenhauerį ir nusprendžia, kad gyventi neverta. Jis nusiperka virvę, nueina į Pajėsio mišką ir bando pasikarti, tačiau paskutinę akimirką baimė jį sulaiko. Jis ištraukia galvą iš kilpos, uždega vieną degtuką, nudegina pirštus ir grįžta namo. Mirties mintis ir stipri gyvybės baimė lydės Garšvą visą gyvenimą. Dabarties dalyje jis kelia lenkų kunigus ir netikėtai prakalba lenkiškai, o vienas jų jį lyg palaimina. Senutė lifte skaito angliškus eilėraščius. Garšva svarsto, ar meilė Elenai nėra tik būdas gauti medžiagos geram eilėraščiui.
Garšva prisimena, kaip su Elena ir jos vyru automobiliu važiavo į Jones Beach paplūdimį. Vyras sako, kad Elena tebėra įsimylėjusi Vilnių, o Elena paklausia Garšvos, ar jis matė mirusių bajorų skulptūrines galvas Vilniaus Pylimo gatvėje. Paplūdimyje Elena ir Garšva šnekasi žiūrėdami į vandenyną, ir tarp jų užsimezga ryšys. Dabarties dalyje iki pertraukos lieka keturiasdešimt minučių. Lifte Garšva meldžiasi tarsi eilėraščiu, kreipdamasis į Keltuvą, Vaikystę ir Mirtį. Jo liftu dažnai važinėja šešiolikmetė Lili, cigarečių pardavėjos draugė. Garšva mintyse linki jai paprastos laimės, bet garsiai to nepasako.
Garšva rašo, kad moterys jo gyvenime tebuvo epizodai. Baigęs gimnaziją, atostogaudamas mažame miestelyje jis susipažįsta su šešiolikmete Jone. Naktį jis rašo eilėraštį ir veidrodyje ieško poeto bruožų. Vieną naktį prie geležinkelio jis Jonę paima jėga, paskui atsiprašo ir pažada ją vesti. Jie myli vienas kitą trejus metus. Apie savo elgesį Garšva pasakoja be kaltės jausmo, ir tai daug pasako apie jo savimeilę. Dabarties dalyje Garšva, baritonas Joe ir Stanley sėdi tarnautojų patalpoje. Joe ruošiasi dainuoti radijuje, o žilas dvidešimt septynerių metų Stanley švilpauja Mocartą.
1941 m., kai raudonieji traukiasi iš Kauno, Garšva yra partizanas. Patruliuodamas Artilerijos parke prie Nemuno, jis susigrumia su jaunu beginkliu rusų kareiviu ir akmeniu jį užmuša. Garšva pagalvoja, kad užmušė žmogų, taip ramiai, lyg kalbėtų apie orą. Dabarties dalyje kartojasi lifto ritualas. Garšva prisimena vaikystės gegužines pamaldas miestelio bažnyčioje ir kalbasi su Kristumi. Jis sako bijąs ramybės ir mieliau renkasi baimę. Tarp minčių atsiranda angliškų eilučių nuotrupos, kurias jis pats ironiškai vadina avangardiniu eilėraščiu.
Garšva laukia Elenos prie jos namų, ir jie nueina į parką. Elena prisipažįsta skaitanti jo eilėraščius ir straipsnius, kurie verčia ją kentėti. Ji buvusi gimnazijos mokytoja ir labai myli Vilnių. Garšva sako, kad pirmasis jo skaitytojas yra jis pats, o Elena yra antroji. Jie susitaria susitikti kitą dieną. Taip prasideda jų meilė, kurią Garšva vėliau bandys nutraukti. Dabarties dalyje Garšva veža liftu senų boksininkų būrelį.
Pirmosios sovietų okupacijos metais Garšvos eilėraščių nespausdina, jo kūryba vadinama reakcinga. Jis gyvena su tėvu vasarnamyje Aukštojoje Panemunėje. Pas jį ateina poetas Zuika, dabar rašantis apie Staliną, ir enkavėdistas Simutis. Garšva pažada per dvi savaites parašyti liaudžiai suprantamą eilėraštį, bet jį suplėšo ir bando pabėgti į kaimą. Autobusų stotyje jį sulaiko. Simutis jį žemina ir sužeidžia į galvą, ir atsigavęs Garšva iš baimės pažada rašyti. Prasidėjus vokiečių okupacijai, Garšva dvejus metus taiso korektūras leidykloje ir nebekuria. Miršta tėvas. Pas Garšvą apsigyvena Ženia ir jo namuose įrengia viešnamį vokiečių kariškiams. Kai viešnamį uždaro, kolegos Garšvą nuveža į ligoninę. Ten jis praleidžia keliolika mėnesių, jį gydo daktaras Ignas. Kai grįžta sovietai, Garšva pabėga į Vokietiją. Dabarties dalyje jis įsivaizduoja teismą ir šeimos laimę su Elena.
Garšva aprašo pirmuosius prisiminimus: kelionę su tėvais į Karlsbadą prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir dvi vyšnias, kurias jam padavė nepažįstamas žmogus. Vaikas ilgai būna vienas užrakintuose namuose prie pelkių, laukia tėvų ir kuria pasakas apie Pelenę. Grįžę tėvai jo fantazijų nepastebi, o tėvas bara jį už netvarką. Šešiolikmetis Palangoje jis vaikšto su drauge Aldona, o vienas pajūryje įsivaizduoja, kaip minia jį garbina, ir pastebėjęs, kad jį mato moteris, pravirksta iš gėdos. Dabartyje per ilgąją pertrauką Garšva ir Stanley eina į kavinę. Stanley prisipažįsta, kad dirba laikinai, nes ketina nusižudyti. Garšva paklausia, ko jis delsia, ir truputį išsigąsta savo klausimo. Stanley išėjus, Garšva mintyse sako, kad pro langą nešoks, nes bijo mirti.
Savo kambaryje Garšva pažada Elenai karneolio žiedą, kurį juvelyras pritaikys jos pirštui. Jie jau mylimieji. Elena pasakoja istoriją, kuri nutiko Vilniuje vokiečių okupacijos metais. Jaunuolis Pylimo gatvėje užeina į apleistą namą, mato keistus žmones su skulptūrinėmis bajorų galvomis, atsiklaupia ir pabučiuoja klavesinu skambinančios moters ranką. Elena prisipažįsta, kad istoriją jai papasakojo sena, pusiau pamišusi lenkė. Garšvai ši istorija primena motiną. Dabarties dalyje Garšva prisipažįsta Stanley, kad myli moterį, bet jos atsisako, nes serga ir pažadėjo jos vyrui.
Motina buvo bajoriškos kilmės, jos herbe pavaizduota stati žuvis. Ji buvo pirmoji sūnaus mokytoja ir pasakotoja. Tėvas pavydi ir priekaištauja jai dėl lenko Muznierovskio. Žymus psichiatras sako, kad motina paveldėjo šizofreniją. Ligos priepuoliai dažnėja, namuose kyla smurtas: tėvas muša motiną ir, griebęs revolverį, grasina nusišauti. Galiausiai tėvas nusprendžia, o sūnus, vienintelis, kuriuo motina pasitiki, apgaule nuveža ją į psichiatrijos ligoninę, sakydamas, kad jie važiuoja į Palangą. Motinos žvilgsnis jam vaidenasi ir vėliau. Dabarties dalyje Stanley pasakoja apie savo šeimą ir apie tai, kad nebegali groti. Stanley sako, kad jie abu antrininkai. Pertrauka baigiasi.
Dvidešimt vienerių metų Garšva Kaune studijuoja literatūrą, laiką leidžia prie biliardo ir, mylėdamas Jonę, susitikinėja su Ženia. Vieną rytą Laisvės alėjoje jį užklumpa staigus mirties siaubas. Žinomiausias Kauno psichiatras jį apžiūri ir pasako, kad jis neurastenikas ir neišprotės. Netrukus Garšva laišku nutraukia ryšį su Jone, o po kelių savaičių parašo eilėraštį, kurį kritikas žada padėti išspausdinti. Dabarties dalyje lifte važiuoja aukštas rudas vyras, panašus į patyrusį kunigą. Jis išvardija Garšvos prisiminimus, o kai Garšva paklausia apie liaudies dainos priedainį, vyras atsako: „Vėlė, balta drobule apsisiautusi.“ Čia nuskamba romano pavadinimo vaizdas.
Garšvos kambaryje Elena perskaito jo užrašus. Jie kalbasi apie groteską ir apie poetą Vaidilionį. Garšva prisipažįsta, kad geria, rašo ir ryja tabletes, nes bijo mirti, ir sako norįs gyventi su Elena ir parašyti eilėraščių ciklą. Staiga jį ištinka priepuolis, jis nuslysta ant grindų, ir Elena jam padeda. Atsigavęs jis išgeria vaistų ir tikina, kad tai praeis. Elenai išėjus, Garšva klausia savęs, kodėl nepasakė jai, kad gulėjo psichiatrijos ligoninėje. Dabarties dalyje aštuonioliktame aukšte šoka jauni fabriko darbininkai.
Pabėgėlių stovykla Bavarijos laukuose. Lietuviai švenčia tautines sukaktis, kalbėtojai žada kitais metais grįžti, bet žmonės pavargę, pavydūs ir pikti. Garšva gyvena viename kambarėlyje su populiariu patriotiniu poetu Vaidilioniu ir išjuokia jo eilėraščius, kuriuose vis kartojamas žodis Lietuva. Stovykloje miršta senutė. Per laidotuves improvizuotas orkestras groja Šopeno gedulingą maršą, ir Garšvai vaidenasi, kaip pats Šopenas krinta į purvą ir mirtinai suserga. Po laidotuvių Garšva parašo naują eilėraštį. Vaidilionis jį peikia kaip beprasmį ir ragina rūpintis tauta, o Garšva pašiepia jo techniką ir palygina jį su Zuika. Jie susipyksta, gydytojai Garšvos pamišimo neranda, ir jis persikelia į kitą stovyklą. Dabarties dalyje jis apžvelgia savo praeitį ir nusprendžia gyventi kaip Camus absurdo žmogus.
Mažas Garšvukas namuose žaidžia kunigą: tėvo stalas tampa altoriumi, jis uždega žvakę ir kartoja nesuprantamus lotyniškus žodžius. Jaunystėje Palangoje jis plaukia lenktynes su nugalėtoju Mažeika aplink tilto iškyšulį. Visai nusilpęs jis pasiekia kopėčias, bet nebegali užlipti, ir Mažeika padeda jam. Tik po kelių minučių Garšva supranta, kad laimėjo. Birželio naktį Kaune, palydėjęs Jonę ir grįždamas namo, jis randa paliktą kūdikį ir nuneša jį į policiją. Auštant Garšva svajoja vesti Jonę, turėti vaiką, rašyti eilėraščius ir būti laimingas. Šiame skyriuje sutelkti šviesiausi jo troškimai, todėl pabaiga skaitytojui dar skaudesnė.
Į viešbutį atvyksta Elena. Starteris O'Casey leidžia jiems pasikalbėti, ir Garšva pakelia ją liftu iki septyniolikto aukšto, sustabdo liftą ir neatidaro durų. Jis atsiprašo, kad bijojo savo ligos, sako tikįs pasveiksiąs ir dar kartą kalbėsiąs su jos vyru. Elena pažada būti jo. Atsisveikindamas airis O'Casey pabučiuoja Elenai ranką. Kitą rytą Garšva susitaria su daktaru Ignu ir ramiai rašo, bet jį apima stiprėjantis galvos skausmas, o tablečių nebėra. Kitoje scenoje Stanley nusižudo, nušokdamas nuo tilto į upę. Paskutiniame paveiksle Garšva sėdi ant grindų, plėšo popierių į siauras juosteles, jo veidas laimingas, bet liga jį palaužė. Romanas baigiasi be paaiškinimų, ir skaitytojui lieka suprasti, kodėl nei kūryba, nei meilė Garšvos neišgelbėjo.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Garšva save vadina lietuviu kauku didžiausiame Niujorko viešbutyje?
Viešbutyje Garšva įsimuša darbo kortelę, persirengia liftininko uniforma ir tampa numeriu 87. Svečius jis kelia greituoju liftu ir sako: „Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje.“ Taip Garšva ironizuoja save: svetimame mieste poetas tapo liftininku ir numeriu. Liftas vis kyla ir leidžiasi, o darbas primena Sizifo darbą. Tačiau mintys Garšvą nuolat grąžina į Kauną, vaikystę ir karo metus, todėl nuo savęs jis nepabėga.
Rašiniui: TėvynėŽmogaus vertė
2. Kaip Garšvos meilė Elenai atskleidžia kūrėjo prieštaravimą?
Elenos vyrui Garšva pažada jos išsižadėti, nes serga ir gali netekti darbo. Paskui jis mintyse vis kalbasi su Elena ir bando save įtikinti, kad ji tėra medžiaga naujiems eilėraščiams. Lifte jis svarsto, ar meilė Elenai nėra tik būdas gauti medžiagos geram eilėraščiui. Kūryba jam tokia svarbi, kad net mylimą moterį jis mato kaip eilėraščių medžiagą, ir pats dėl to abejoja. Pabaigoje, sustabdęs liftą, jis atsiprašo, kad bijojo savo ligos, ir Elena pažada būti jo.
Rašiniui: KūrėjasMeilė
3. Kodėl Garšva DP stovykloje išjuokia Vaidilionio eilėraščius?
Rašiniui: KūrėjasTėvynėLaisvė
4. Ką parodo prisiminimas, kaip Garšva apgaule nuveža motiną į psichiatrijos ligoninę?
Rašiniui: Kaltė
5. Ką romane reiškia baltos drobulės vaizdas?
Lifte aukštas rudas vyras išvardija Garšvos prisiminimus, o paklaustas apie liaudies dainos priedainį atsako: „Vėlė, balta drobule apsisiautusi.“ Čia nuskamba romano pavadinimas. Balta drobulė primena įkapes ir mirtį, kurios Garšva bijo nuo paauglystės, kai bandė pasikarti. Ji primena ir ištrintą sąmonę. Pabaigoje Garšva sėdi ant grindų ir plėšo popierių į siauras juosteles, jo veidas laimingas, bet liga jį palaužė. Nei kūryba, nei meilė jo neišgelbėja.
Rašiniui: Kūrėjas
6. Kokie metai išgraviruoti ant senelės žiedo, kurį nešioja Garšva?
7. Kas sulaiko keturiolikmetį Garšvą Pajėsio miške?
8. Kokius kūrinius rašo Garšvos tėvas, provincijos mokytojas?
9. Kuo 1941 metų birželį Garšva užmuša jauną beginklį rusų kareivį?
10. Kur sūnus, apgaule sakydamas, kad jie važiuoja, nuveža sergančią motiną?
11. Kaip vyras lifte atsako į Garšvos klausimą apie liaudies dainos priedainį?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.