Kūrėjas

Mykoliuko jaunystės, meilės ir kūrybos pabaigą.. Mykoliukas groja tik Severjai, neina valgyti ir griežia iki išnaktų, „Lyg norėdamas tą dieną atsiskripkuot visam savo amžiui“. Kai nutrūksta stygos, jis dingsta, o antroje dalyje sužinome, kad per trisdešimt metų niekas nebeišgirdo jo muzikos ir stygų niekas nebesurišo. Pykčio jis nerodo, o dėdės pareigos lieka tos pačios.

Skripkelę Mykoliukas pasidarė pats, ir tik grodamas jis yra laisvas. Paraistėje jis groja „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“, ir į jo muziką susirenka visas kaimas. Pasakotojas lygina jį su žiogu: abu groja „į gamtos akordą, ne kam kitam“. Muzika gražina baudžiauninkų gyvenimą, nors niekas jos nevertina, kaip nevertina saulės. Per muziką gimsta ir jo meilė Severjai: kai ji pasirodo, griežtuvėlis ima „triumfo balsu“ skambėti.

Jo eilės vis iš naujo kartoja tuos pačius šūkius.. Perpetuum mobile yra amžinasis variklis. Lokšuva „vis ta pačia gaida“ rimuoja apie ponus ir tironus, apie Stalino garbinimą ir soclenktynes, o baigęs „vėl nuo galo / Pradeda jis visada“. Partija tuo džiaugiasi ir liepia visiems rašyti taip pat. Tai pajuoka iš propagandinės poezijos.

Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.

Balsai sudaro sutartinę, o lakštingalos giesmė jaudina lyg Lietuvos dainos.. Miško garsų aprašymas sudėliotas kaip klausimai ir atsakymai („Kas ten šlama?“), o visi balsai galiausiai „sutartinę taiso“. Sutartinė yra senoji lietuvių daugiabalsė daina, taigi miško triukšmas virsta daina. Lakštingalos balsas „vis dūšion įsmenga“, „lyg Lietuvos dainos“. Gamta ir tautos kūryba čia sulyginamos, todėl miško netektis tampa ir kultūros netektimi. Apie piemenų dainas ar baimę miške čia nekalbama, o miško ošimas dainų nenustelbia.

Užrašuose mamatė prisipažįsta esanti bloga šeimininkė, nes jai koktu skaičiuoti kitų kąsnius ir varyti tarnus. Ji nustojo skaityti dieną, nes pastebėjo, kad tai nepatinka vyrui. Grožis jai būtinas kaip oras, bet iš visų menų jai dabar prieinama tik literatūra. Ji norėjo būti gailestingąja seserimi, o dabar jaučiasi supančiota „tūkstančiais siūlų“. Vyro priekaištų ji niekam nesako, nes rodyti sielos žaizdas jai taip pat drovu, kaip elgetai rodyti kūno žaizdas. Užrašai yra „pasikalbėjimas su savim“.

Mamatė visada pradeda groti nuo „Warum“, nes jos siela „pilna, pilna klausimų“: kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys, kodėl pasiekus norimą žmogus nusivilia, kodėl sieloje žydi gėlės, kuriomis niekas nesigėri, kodėl viso ko galas yra mirtis. Šie klausimai rodo vienišą, nepatenkintą sielą. Jos eilėse siela ilgisi dangiškos tėvynės kaip vandens lašas jūros. Dukters atsakymas, kad mirtis veda į laimės šalį, mamatę tik trumpam nuramina.

Jonavičius dainuoja Lermontovo eilėraštį „Angelas“ apie sielą, kuriai dangaus giesmės negalėjo pakeisti nuobodžios žemės dainos. Jis sako, kad ir mamatei „skamba nesiliaudami dangaus garsai“. Mamatė sutinka: „Nuobodžios, nuobodžios yra žemės dainos“, bet tuoj parausta, tarsi pasakiusi per daug. Žemės dainos yra kasdienybė: ūkis, kortos, priedermės. Jonavičius pirmasis įvardija jos ilgesį, ir tai pavojinga, nes jis tai sako ištekėjusiai moteriai.

Vasara trumpa. Vėjai drasko gegužės pumpurus, saulė tai kepina, tai apsiniaukia, ir kiekvienas grožis anksčiau ar vėliau nublunka. Trečiame ketureilyje mintis pasisuka. Draugo vasara neišblės, ir mirtis negalės girtis, kad jis klaidžioja jos šešėlyje, nes jis augs amžinose eilutėse. Dvieilyje poetas pažada, kad kol žmonės kvėpuos ir akys matys, tol gyvuos šis eilėraštis ir teiks gyvybę draugui. Pirmuosiuose sonetuose grožį turėjo išsaugoti vaikai, o čia jį saugo poezija.

Kalbantysis neįsileidžia vėjo ir mąsto apie žemę, namus ir žmones, einančius „iš kartos į kartą“. Jų derlius ir kančios atgyja jo mintyse, todėl per jį praeitis vėl gyva. Pirmoji vizija tai iškart parodo. Kalbančiajam pabudus vidunaktį, prieš akis praeina visa diena tėviškėje, o pabaigoje vėl lieka „tamsus vidunaktis“.

Mieste kalbantysis pritampa prie minios, pamėgsta rudenį ir ima griauti savyje augančias galias, kol pasiilgsta nebūties. Jam atrodo, kad daugybė žvaigždžių prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės. Tačiau vieną vakarą, abejingai stebėdamas mirštančią saulę, jis staiga pajunta gyvybę, „nuostabų budrumą, begalinį ryžtą“. Posūkis įvyksta pačiame nevilties dugne. Tą naktį gimsta kūryba. Kalbantysis regi žodį, žėrintį įkvėpimo liepsnose lyg nauja saulė, ir jame nušvinta „naujas, nemirštąs pasaulis“.

Legenda sako, kad kam ant veido ar širdies užkrinta karalių gėlės lapelis, tam dienas nušviečia nemirtingumo saulė, o jo žodžiai pavergia vargo ir kančios žmonių širdis. Tai galima skaityti kaip poeto pašaukimą. Tą vakarą kalbantysis pamiršta, kad tai „vien tik keista legenda“, ir išeina gėlės ieškoti. Pabaigoje jis regi milžinų kartą, kuri netrokšta pergalės, žino, kad pažinimo saulė jai nenušvis, ir vis tiek veržiasi pirmyn. Įžangoje jis žadėjo duris užverti „dar tampriau“, o dabar jas praveria ir eina vieškeliu „ligi didžiųjų aukštumų“. Ciklas, prasidėjęs užsidarymu, baigiasi išėjimu.

Aukštai tarp audrų albatrosas laisvas ir didingas, bet ant denio tie patys sparnai jam trukdo vaikščioti. Jūreiviai iš jo tyčiojasi: vienas kiša pypkę į snapą, kitas šlubuodamas mėgdžioja jo eiseną. Paskutiniame posme paukštis sulyginamas su poetu. Dovana, kuri poetą kelia aukštyn, tarp žmonių tampa našta ir atskiria jį nuo kitų.

Mažvydas prisimena jaunystėje kartojęs: „Geriau prarasti Lietuvą nei dievą.“ Dabar jis iš to nusijuokia ir sako, kad tada nepažino nė vieno. Pareigą jis daugelį metų geria kaip karčią metėlių arbatą ir bijo prisipažinti, kad iš tiesų tarnavo žodžiui, kurį reikėjo vaduoti iš mirties. Vilentui jis taria: „Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas.“ Regimantas Tamošaitis pažymi, kad dramoje žodis užima Dievo vietą, ir tai sieja su sovietmečiu, kai lietuvių kalbos gynimas buvo tautos gynyba.

Nes žodį reikia vis stumti į kalną kaip akmenį, o paleistas jis nugarmės.. Vilentas Mažvydo Katekizmą ir Giesmyną vadina titano darbu ir sako, kad Mažvydas žodį iškirto lyg akmenyje. Mažvydas atsako, kad tai greičiau Sizifo darbas, nes tą akmenį reikia nuolat stumti į kalną, rankos silpsta, o paleistas jis nugarmės. Jis priekaištauja, kad Karaliaučiuje nemokoma rašto, o vaikai esą jau kalba vokiškai. Vis dėlto jis žada grumtis dėl kiekvieno žodžio ir svarsto, gal akmuo Sizifui yra laimė.

Pasaka atskrenda pro traukinio dūmus, telefono vielas ir užrakintas geležines duris kaip karšta atogrąžų plaštakė. Toliau vardijami pasakų vaizdai: vilkai neliečia našlaitės, kalba akmuo ir nebylys medis. Pasaulis tuo metu juokiasi, paspendęs savo tinklą ant visų kelių, o kalbantysis klausosi, ką jam kaip lakštingala gieda Pasaka, ir taria: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Vaizduotės pasaulis jam patikimesnis už tikrovę. Šis eilėraštis tarsi atveria visą Radausko kūrybą, kurioje poetinis žodis kuria savitą realybę.

Kalbantysis pradeda eilute „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,“ ir taip atsisako visuomeninio vaidmens. Jis sėdi po baltos akacijos šakomis, klausosi medyje skambančios melodijos ir užrašo ją smėlyje, paskui groja vamzdžiu ir dainuoja kartu su vėju, paukščiu ir medžiu. Poetas čia tik užrašo tai, ką dainuoja gamta, o užrašas smėlyje primena, kad daina trapi. Civilė Gimbutas šį eilėraštį vadina Radausko poetiniu manifestu.

Visi trys posmai prasideda tais pačiais žodžiais, kuriais kalbantysis lygina save su strėle. Pirmąją strėlę vaikas paleidžia į baltą obelį pajūryje, ir vaikas stebisi, negalėdamas atskirti putų nuo žiedų. Antrąją jaunas medžiotojas paleidžia į arą, nepataiko, bet sužeidžia seną saulę, ir diena numiršta. Trečiąją iš proto išėjęs kareivis apsuptoje tvirtovėje paleidžia į dangų prašyti pagalbos, bet ji neranda Dievo ir klajoja tarp šaltų žvaigždynų, nedrįsdama sugrįžti. Nuo žaidimo einama iki beviltiško klajojimo, kai pagalbos prašymas lieka be atsako.

Nes žydinti gamta stipresnė už knyginį meną ir neleidžia liūdėti.. Pavasarį už lango pradeda žydėti kaštanas, ir kalbantysis pareiškia: „Velniop nueina aukštas menas,“ nes nebegalima liūdėti. Žydėjimas toks stiprus, kad širdys išsilieja kaip upės iš krantų, nuo stalų nulekia knygos, siaučia daktarams nežinomos ligos. Vis dėlto pabaigoje pareini namo apakęs ir plunksna taškai rašalą. Gamta nugali aukštąjį meną, bet plunksna vis tiek imama, todėl poetas estetas pasijuokia ir iš paties meno.

Gavęs šaukimą, Zajončekas ramina žmoną: „Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija.“ Bandomoji mobilizacija virsta tikru karu, kuris atima iš jo dukrą, namus ir žmoną. Be to, visa pjesė yra teatras teatre: scenoje repetuojamas Zajončeko gyvenimas, o jis pats ateina į repeticiją. Pabaigoje Autorius scenoje nusišauna, ir režisierius paskelbia, kad generalinė repeticija baigta. Žodžiai, kuriais Zajončekas guodė žmoną, pabaigoje skamba kaip karti ironija.

Tai jo gyvenimas, o to, kas jau buvo, pakeisti nebegalima.. Uosto viešbutyje baigiasi komiteto lėšos, šeimininkė nori atsiimti kambarį, o Nendrelė sunkiai serga. Vis dėlto Zajončekas atsisako, nes praeities pakeisti negalima. Tą patį Autorius sako jau prologe: tai jo gyvenimas, o to, kas buvo, pakeisti nebegalima. Jis viliasi, kad žmonės, pamatę spektaklį, pajus pasaulį apsėdusio pamišimo baisybę, todėl tiesa jam svarbesnė už patogumą.

Autorius sako, kad Nendrelė mirė, ir parodo aktorei, kaip ji mirė. Aktorius jam aiškina, kad vaidyba nėra pats gyvenimas, o Autorius sako, kad teatras neįstengia parodyti visos karo baisybės: „Karo menas stipresnis už teatro meną.“ Kartodamas dukters ir žmonos žodžius, jis nusišauna. Direktorius džiaugiasi, kad tokio anonso neturėjo nė vienas teatras. Žmogaus mirtis tampa reklama, ir pjesė baigiasi pasaulio abejingumu mažo žmogaus kančiai.

Skirgaila atmeta jo raginimą kariauti ir pasako: „valdymo reikaluose tu man ne patarėjas“. Atvykus kryžiuočiams, Stardas pareiškia, kad nebebus „dainius jūsų gėdos“, sudaužo kanklius ir sako, kad jis ir kankliai šitoje šalyje „daugiau nebereikalingi“. Kankliai yra senosios dainos ir tėvų tikėjimo ženklas. Juos sudaužęs, vaidila atsisako šlovinti valdovą, kuris, jo akimis, išdavė tėvų dievus.

Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją keikė mirdamas, ir negali su tuo susitaikyti: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Ji klausia, ar galėjo grįžti „iš pusiaukelės“, ir atsako vaizdu: ją gena „pikto dievo rykštė“ ir atsigręžti neleidžia. Atpildo ji nesitiki, tik akmens vietoj duonos. Vienintelis jos noras yra prisiglausti prie gimtosios žemės, būti „tėviškės arimų slieku“ ar rugiagėle rugiuose. Kaltė lieka neišspręsta, o paguodą teikia tik meilė gimtajai žemei.

Donelaitis pavadintas karžygiu, kuris „laimėjo didžią kovą mums“. Priešas kirto geležiniais kumščiais, o jis atsakė „kalbos gimtosios gražumu“, guodė baudžiavos prispaustus būrus ir „Sąmojaus (...) botagu“ plakė priešus. Kalbančioji sako, kad jos karta „kitokio būdo“: Lietuvą išvaduoti gali „ginklas plieno“. Žodis ir ginklas čia sugretinti kaip dvi to paties pasipriešinimo formos.

Ji taps akmeniu, ir ją sumindys priešo kojos.. Paskutinis posmas skamba kaip perspėjimas: „Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu... / Tave sumindys priešo kojos.“ Todėl širdis kviečiama dainuoti „nesustojus“, net jei žodžiai „iš skausmo“ raitosi. Daina čia yra būdas išlikti gyvam.

Lageryje vertinami amatininkai: kurpiai, siuvėjai, kalviai. Jie gauna darbą pastogėje ir gali išgyventi. Teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai laikomi niekam tikusiais, jie tinka tik „Sunkiausiam darbui – ir krematoriumo kaminui.“ Pasakotojo pasiūlymas aprašyti lagerį laikraštyje skirstytoją įsiutina, bet skaitytojas žino, kad būtent tai autorius ir padarė: parašė šią knygą. Taip žodis, kuris lageryje buvo bevertis, tampa svarbiausiu liudijimu.

Zagorskis ir Renkaiskis aprašyti su didele pagarba: teisingi, sąžiningi, protingi, savo įtaka gelbėjantys daugybę kalinių, o pasakotoją priglaudę ir pamaitinę. Jų tragedija ta, kad žmonos laisvėje turėjo „įsivokietinti“, todėl grįžę jie negalėtų gyventi su šeimomis. Zagorskis įtikinėja, kad saugiausia karo pabaigos laukti lageryje. Pasakotojas lieka, nes taip saugiau, nes „žmonės tokie geri“ ir nes iš raštinės matyti visas lageris, „visa reikalingoji medžiaga“. Tai galima skaityti kaip užuominą apie būsimą knygą.

Pliacas skaičiuoja eilutes, draudžia minėti velnius ir dievus, reikalauja rašyti tik tiek, kad kalinys sveikas ir patenkintas. Pasakotojas formaliai paklūsta, bet taip, kad paklusnumas tampa pašaipa: siūlo atspausdinti paruoštus laiškus, tvorą aprašo kaip sidabrinę, cukrumi apibarstytą, o vėliau rašo: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“ Cenzorius jaučia pašaipą ir laiškus plėšo, bet pasakotojas tik pažodžiui vykdo jo reikalavimus. Taip atskleidžiamas melas, kurį valdžia verčia kartoti. Tai tas pats būdas, kuriuo parašyta visa knyga.

Jis viską mato kaip sceną, tad laukai jam primena operetės dekoracijas.. Žiogas žiemos laukus lygina „su savo operetės žiemos dekoracijomis“, dingusią saulę aiškina sugedusiu prožektoriumi ir mechaniko kalte, o smuklę vertina kaip per daug natūralią. Jis nėra piktas ar pasipūtęs: mandagiai nusilenkia ūkininkui, dairosi ir stebisi. Į vaikystės kraštą jis taip pat negrįžta, nes iš miesto niekada nebuvo išvykęs. Jis pažįsta tik sceną, todėl kaime yra svetimas ir naivus.

Jis girdi, kaip žmonės atvirai kalba, kad iki pavasario jis mirs, ir žiūri į pašvaistę, iš kur, jam regis, ateis pavasaris. Fleita jam yra vienintelis būdas likti savimi: jis groja tai, „ką jo siela liepė“, ir jam rodosi, kad atrado temų, kurių anksčiau nepastebėdavo. Šeimininkai jį bara ir siunčia išpažinties, bet pabaigoje fleita pavadinama jo gyvenimo ginklu. Galima skaityti, kad Žiogas renkasi mirti menininku, užuot gyvenęs niekam nereikalingas.

Pirmiausia jis prašo Baltijos, kad užlietų jam krūtinę šalta banga arba suteiktų galią išreikšti tai, ko trokšta širdis, taip galingai kaip ji pati. Trečiame posme jis prisipažįsta, kad jam liūdna, ir prašo vėtrų, kad užkauktų smarkiau. Paskutiniame posme jis trokšta draugo, kuris nujaustų sielos skausmus, neišduotų paslapties ir liktų amžinai neramus. Tas draugas labai panašus į pačią jūrą: eilutės apie marias „prie šono arčiau“ ir apie draugą stovi greta. Jūra tinka, nes jos nerimas toks pat didelis kaip jo.

Pirmasis kalba apie save („Aš noriu verpetų“): sapnai be kančios ir saldus ramumas jo neprigaus, meilės, kuri siūlosi pati, jam nereikia. Jis eina keliu vienas, nesuprantamas, ir labiausiai bijo atilsio. Antrasis kalba „mes“: mūsų nedaug, bet vienybė ir darbas suteiks stiprybės, tėvynė dar nepražuvo, saulutė vėl patekės. Viename puslapyje Maironis yra vienišas romantikas, kitame ragina tautą. Abu balsai jam būdingi.

Jau po trijų kunigystės mėnesių Vasaris prisipažįsta Liucei, kad abejoja, ar neapsiriko dėl pašaukimo. Baronienė jam skolina modernių knygų ir sako, kad jis gali būti poetas, o klebonas paduoda vyskupui skundą dėl jo lankymosi dvare. Prasidėjus karui, Vasaris išvažiuoja iš Kalnynų ir nuo kalnelio mato, kaip susprogdinamas bažnyčios bokštas. „Jam atrodė, kad griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.“ Išorinis įvykis tampa jo vidinio lūžio ženklu.

Vasaris išsivaduoja iš luomo, kurį už jį pasirinko tėvai.. Vyskupo kurija liepia Vasariui vilkėti sutaną, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir raštus duoti dvasinei cenzūrai. Jis klausia Auksės, ar ji eitų su juo net į skurdą ir panieką, o paskui sėda rašyti pareiškimo kurijai. Taip jis palieka kunigų luomą, kurio pats nesirinko, nes į seminariją jį leido tėvai. Per gimnazijos pamaldas jis jau nebelaiko mišių, o Rusijoje jis mokėsi Dvasinėje akademijoje.

Ji geriausiai supranta jo kūrybą ir sutinka eiti sunkiu keliu.. Vakarėlyje pas Varnėną Auksė Vasario dramą supranta geriausiai ir ją gina. Kai jis prisipažįsta bučiavęs Glaudžiuvienę, ji pasiūlo kurį laiką nesimatyti, kad jis išbandytų save. Pamačiusi kurijos raštą, ji atsako, kad eitų su juo nesvyruodama net į skurdą ir panieką. Knygų skolino, talentingu vadino ir pabučiavo baronienė, Kimšos augintinė yra Liucė, o moteris baltu šaliu buvo Katedros Nepažįstamoji.

Elenos vyrui Garšva pažada jos išsižadėti, nes serga ir gali netekti darbo. Paskui jis mintyse vis kalbasi su Elena ir bando save įtikinti, kad ji tėra medžiaga naujiems eilėraščiams. Lifte jis svarsto, ar meilė Elenai nėra tik būdas gauti medžiagos geram eilėraščiui. Kūryba jam tokia svarbi, kad net mylimą moterį jis mato kaip eilėraščių medžiagą, ir pats dėl to abejoja. Pabaigoje, sustabdęs liftą, jis atsiprašo, kad bijojo savo ligos, ir Elena pažada būti jo.

Juose vis kartojamas žodis Lietuva, bet Garšvos akimis jie tušti.. Stovykloje lietuviai švenčia tautines sukaktis ir žada kitais metais grįžti, o Vaidilionis yra populiarus patriotinis poetas. Garšva išjuokia jo eilėraščius, kuriuose vis kartojamas žodis Lietuva, nes, jo akimis, jie tušti. Vaidilionis peikia Garšvos eilėraštį kaip beprasmį ir ragina rūpintis tauta, o Garšva pašiepia jo techniką ir palygina jį su Zuika, kuris sovietmečiu ėmė rašyti apie Staliną. Garšva nenori rašyti nei sovietų užsakymu, nei pagal išeivijos patriotinę retoriką.

Lifte aukštas rudas vyras išvardija Garšvos prisiminimus, o paklaustas apie liaudies dainos priedainį atsako: „Vėlė, balta drobule apsisiautusi.“ Čia nuskamba romano pavadinimas. Balta drobulė primena įkapes ir mirtį, kurios Garšva bijo nuo paauglystės, kai bandė pasikarti. Ji primena ir ištrintą sąmonę. Pabaigoje Garšva sėdi ant grindų ir plėšo popierių į siauras juosteles, jo veidas laimingas, bet liga jį palaužė. Nei kūryba, nei meilė jo neišgelbėja.

Kai Euridikę įgelia gyvatė ir ji miršta, Orfėjas nusileidžia į mirusiųjų karalystę ir savo daina sugraudina Hadą ir Persefonę. Jie leidžia jam išsivesti žmoną su sąlyga, kad jis neatsigręš, kol neišeis į dienos šviesą. Dar nepasiekęs šviesos, Orfėjas atsigręžia, ir Euridikė visiems laikams lieka mirusiųjų pasaulyje. Meilė jam duoda drąsos eiti net į mirties karalystę, o daina sujaudina net jos valdovus, bet vienas žvilgsnis atgal vėl atima iš jo Euridikę.

„Išlaukimo momente“ gyventojai staiga nustoja nešti šiukšles, o Tadeušą, apkabinusį pilną dėžę, išveža į baltą namuką ir pririša prie lovos. Pasakotojas nieko neaiškina. Jis ironiškai pateikia skaitytojui du klausimus, tris prielaidas ir patarimą linkėti Tadeušui kantrybės. „Be pavadinimo“ pasakotojas visą laiką žada save pavadinti negražiu žodžiu, bet jo taip ir nepasako ir palieka tai skaitytojams. Absurdas ir skaudi gyvenimo istorija atiduodami spręsti pačiam skaitytojui, todėl kritikai šiose novelėse mato atvirą dialogą su juo.

Esė prasideda penkiais paveikaus teksto kriterijais, bet penktojo pasakotoja suformuluoti nesugeba. Pirmuosius keturis ji paremia Tode, Kunčino, Murakamio ir Rilkės ištraukomis, ir kiekviena jų vėliau atsikartoja jos pačios istorijoje apie giminaitę Emiliją ir senelį. Penktąjį kriterijų ji ištaria tik pabaigoje, prieš televizijos kamerą: geras tekstas turi traukti prie jo sugrįžti, kaip seni parkai. Tokia žiedinė kompozicija pačią esė verčia skaityti dar kartą.

Kalbantysis žada atverti adresatui visas širdies gelmes, nors žino, kad žodis nuvysta kaip žiedas pumpure: „Jis numiršta į pasaulį pakeliui.“ Jis trokšta tapti dūmais ir sutirpti kruvinoje aukoje, kad adresatui nebereikėtų kentėti, ir sako padėjęs širdį ant aukuro. Adresatas gers jo kraują, paverstą vynu, apsivalys aukos katarsiu, ir skausmas greit praeis. Kūryba čia yra auka, kuri gimsta iš kančios ir gydo kitą. Tai atitinka romantinę katarsio sampratą, kuria rėmėsi Aistis.

1946 m. rašytojų susirinkime Sruoga turėjo viešai atgailauti dėl „Dievų miško“ ir pažadėjo naujų kūrinių. Laiške Petrui Cvirkai jis pasiūlė dramą pagal koncentracijos stovyklos patirtį. Tyrėjos N. Markevičienės teigimu, jis tikėjosi, kad priimta pjesė leis jam baigti „Barborą Radvilaitę“. Pjesę teko rašyti pagal socialistinio realizmo reikalavimus, o Cvirka nurodinėjo, kas mašinraštyje parašyta blogai. Pasak J. Griniaus, Sruoga turėjo išaukštinti komunistus, todėl drama baigiasi Raudonosios armijos sutikimu. Po šios patirties Sruoga nebesitikėjo išspausdinti naujų kūrinių ir ėmėsi vertimų. Pjesė išspausdinta tik 1957 m., po autoriaus mirties.