Šatrijos Ragana · 1877–1930
Apysaka apie vaikystę XIX a. pabaigos Žemaitijos dvare, kurią prisimena suaugusi duktė Irusia. Svarbiausia jos veikėja yra mamatė: muzikali, tikinti ir gailestinga, ji moko vaikus doros, slapta remia lietuvišką spaudą ir dėl pareigos atsisako to, ko pati trokšta. Pro dvaro kasdienybę matyti spaudos draudimas ir bajorų kilmės puikybė.
Atnaujinta
91 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros“Kontekstas Susiek su Žemaitės „Marti“: ir ten žmonės vertinami pagal dalį ir kilmę, o ne pagal dorą.
„apgalėjo pats save“Kontekstas Šatrijos Ragana „Sename dvare“ rašė iš vaikystės prisiminimų Užventyje; pasakotoja Irusia mato pasaulį vaiko akimis.
„Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.“Kontekstas Spaudos draudimo metais knygnešiai slapta gabeno lietuviškas knygas. Susiek su Maironio „Pavasario balsais“.
„Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.“Kontekstas Mamatė, likdama ištikima pareigai, atsitraukia ir nuo pono Jonavičiaus meilės: pareiga ją lydi visoje apysakoje.
„Už tokią kainą aš nepirksiu ateities savo vaikams.“Kontekstas Palygink su J. Biliūno „Kliudžiau“: ir ten vaiko sąžinė svarbesnė už tai, ką jis gali laimėti.
„Trumpai težydi rožės, Irute!“mamatėRasti tekste
„Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.“mamatėRasti tekste
„Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.“mamatė (užrašai)Rasti tekste
„Stengiuos įkvėpti vaikams, kad žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.“mamatėRasti tekste
„Mieliausia žmogui, atminus ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save.“mamatėRasti tekste
„Kiekvienas žmogus turi gerai žinoti savo šalies istoriją.“bočelisRasti tekste
„Kaip brangu viskas, kas skriaudžiama, spaudžiama, persekiojama!“mamatė (užrašai)Rasti tekste
„Už tokią kainą aš nepirksiu ateities savo vaikams.“mamatėRasti tekste
Apysakos veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje Žemaitijos dvare, iš kurio apylinkių matyti Šatrijos kalnas. Lietuva priklauso carinei Rusijai: lietuviška spauda uždrausta, knygas iš Tilžės per sieną slapta neša knygnešiai, berniukai eina į rusiškas gimnazijas. Bajorai tarpusavyje kalba lenkiškai, su tarnais žemaitiškai. Seni žmonės dar mena baudžiavą ir 1863 m. sukilimą, o svečiai dvare ginčijasi, ar verta mokyti kaimo vaikus ir kokia kalba.
Šatrijos Ragana (tikrasis vardas Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) gimė šalia Medingėnų ir augo dvarininkų šeimoje, kurioje kalbėta lenkiškai. Slapyvardis kilęs nuo Šatrijos kalno. XX a. pradžioje ji studijavo Šveicarijoje, klausėsi pedagogikos, etikos ir filosofijos paskaitų. Nuo 1915 m. iki mirties gyveno Židikuose, globojo vaikus, ligonius ir vargšus.
„Sename dvare“ išleista 1922 m. Tai autobiografinio pobūdžio apysaka, paremta pačios rašytojos vaikystės įspūdžiais. Ją sudaro atskiri prisiminimų epizodai, atskirti žvaigždutėmis. Pasakoja suaugusi duktė Irusia, o įterpti „Mamatės užrašai“ tampa antru, motinos balsu. Pradžioje ir pabaigoje Irusia kreipiasi į mirusią motiną, todėl kompozicija žiedinė. Epigrafas paimtas iš Gėtės „Fausto“, tekste daug dainų, eilėraščių ir tarmiškų dialogų.
Visuotinė lietuvių enciklopedija „Sename dvare“ vadina reikšmingiausiu Šatrijos Raganos kūriniu ir rašo, kad jis lietuvių prozoje įtvirtino inteligentišką ir ypač poetišką raišką. Kūrinys suprantamas kaip nostalgiškas atsisveikinimas su praeitimi: vaikystės idilija ir XIX a. dvaro kultūra. Daug dėmesio skiriama nuotaikai, garsams, kvapams ir spalvoms, todėl tekstas skaitomas lėtai, beveik kaip eilės.
III gimnazijos klasėje ši apysaka yra viena iš lietuvių prozos galimybių šalia Vaižganto „Nebylio“ ir „Dėdžių ir dėdienių“ (A ir B kursai). Svarbiausia aptarti mamatės paveikslą: jos gailestingumą, tikėjimą, meilę muzikai ir pareigos bei troškimų konfliktą. Kūrinys tinka temoms apie žmogaus vertę ir kilmę, tėvynę ir kalbą, pareigą, mirtį ir atminimą, tėvų ir vaikų meilę.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Suaugusi pasakotoja priglaudžia prie kaktos baltą rožę ir prisimena mirusią motiną. Tada pasakojimas grįžta į vaikystę, į seną medinį dvaro rūmą prie tvenkinio ir sodą. Mamatė mažajai Irusiai yra išpjovusi raidę ant gluosnio „fotelio“ ir prašo, kad ten sėdint galvon ateitų tik geros mintys. Pavasarį Irusia ten slapta siuvinėja staltiesėlę mamatės vardinėms. Vėliau jodvi su mažuoju Joneliu apžiūri rožes, ir mamatė liūdnai pasako, kad rožės žydi trumpai. Irusia pastebi, kad rožės panašios į mamatę: meilios ir liūdnai žiūri. Balta rožė tampa motinos simboliu visai apysakai.
Du ūkininkai, Spūdis ir Rimeika, ateina pas tėvelį bylinėtis: Spūdžio bičių spiečius susimetė į Rimeikos inkilą. Mamatė siūlo senąjį paprotį, kad abu bičiuliautų, bet nė vienas nenori dalytis medumi. Tėvelis spiečių palieka Rimeikai, o Spūdžiui atiduoda savo spiečių. Mamatei patinka toks sąmojis, tėvelis atsako, kad lengviau sugalvoti sąmojingą sprendimą nei priversti valstietį elgtis teisingai. Vėliau Irusia su broliu Nika neša lauktuvių bobutei, buvusiai dvaro darbininkei. Ji nenori lankytis dvare, kad ponai nepagalvotų, jog ko nors prašo, ir pasakoja baisias pasakas apie aitvarus ir kaukus. Bobutė moko, kad geri tik tie pinigai, kuriuos žmogus užsidirba pats.
Skaitydama mamatei knygą apie našlaitę, Irusia staiga supranta, kad ir jos motina kada nors mirs. Ji verkia, o mamatė ramina: miršta tik kūnas, o gera siela eina į Dievo sodus, kur skamba nuostabi muzika ir kur mylintys vėl susitinka. Irusia nurimsta, bet vakare tyliai meldžiasi, kad mirtų pirmiau už mamatę, tėvelį, Niką ir Jonelį, nes geriau ten jų laukti, negu likti čia be jų. Nuo tada ji nutaria kiek galėdama nesiskirti su mamate. Mirties baimė ir ilgesys nuo čia lydi visą pasakojimą.
Irusia seka paskui mamatę ir mato, kaip ji priima ligonius. Mažeikienė atveda dukterį, kurios akis sugadino kaimynės patarti tabako plovimai. Mamatė jas nuplauna, aiškina švaros taisykles ir liepia rytoj pat vežti mergaitę pas gydytoją. Kitai mergaitei, Onelei, reikia nukirpti šašų apneštus plaukus. Ji verkia dėl savo kasų, kol mamatė parodo savąsias ir pažada, kad užaugs tokios pat. Per kryžiaus dienas dvaro šeimyna ir kaimynai renkasi ant kalnelio prie trijų kryžių. Ten ateina ir gražuolė tinginė Domeikienė, kurios vyras dirba už du. Kazimierui vedant litaniją Irusia įsivaizduoja nukryžiuotą Jėzų ir pasižada visada būti gera.
Prieblandoje mamatė groja pianinu, Nika jai pritaria savo medine „skripkele“. Kartą, tėveliui išvykus, ji grojo iki aušros. Dažniausiai ją pertraukia ūkio reikalai, ir kai Irusia paprašo tėvelio netrukdyti, mamatė ją sudraudžia: „Jei mane myli, turi man padėti eiti savo priedermes, ne kliudyti.“ Kiekvieną vakarą ji pradeda Šumano „Warum“, nes jos siela pilna klausimų be atsakymo: kodėl žmogaus esmė yra ilgesys ir kodėl visko galas yra mirtis. Nika pažada užaugęs nuvežti ją į Paryžių ir Peterburgą klausytis orkestrų, o mamatė prideda galerijas ir Šveicariją. Čia pirmą kartą aiškiai matyti, kad mamatė kasdienybėje ilgisi grožio, kurio dvare negauna.
Tėvelis sužino, kad virėja Uršulė naktį nešė pieno ir mėsos savo motinai. Mamatei pačiai buvo pasirodę, kad Uršulė nusipila pieno, bet negalėjo sugauti žmogaus už rankos. Tėvelis bara ją, kad toks švelnumas tvirkina tarnus: paprastą žmogų, jo nuomone, galima auklėti tik baime ir bausme. Mamatė atsako, kad nei bars, nei muš. Galiausiai Uršulė perkeliama prie lauko darbų, o virėja tampa Marcelė. Mamatė dar prašo, kad niekas nesužinotų, kodėl taip padaryta. Scena parodo, kaip skirtingai tėvai žiūri į žmones ir kaip mamatei sunku būti namų šeimininke.
Šiltą gegužės dieną mamatė su vaikais eina į daubą. Toli matyti Šatrija, o arčiau mažesni kalnai, ant kurių, pasak padavimų, sėdėdavo milžinai. Šlaitai pilni pakalnučių, hiacintų ir vilkdalgių, ir vaikai tiki, kad čia gyvena geroji žynė. Nika jos bijo sutikti, nes neseniai išdaužė langą ir iš pradžių pamelavo, nors tuoj prisipažino. Mamatė sako, kad gėlės yra žemės šypsena ir kad nuo jų tirpsta visa, kas sieloje pikta. Grįždami jie eina pro tamsią daubą, kurioje esą velnio vasarnamis, bet mamatė primena, kad velnias arčiausiai tada, kai žmogus daro bloga. Namuose jų laukia senas žydas prekiautojas Šmulka.
Šmulka buvo išvažiavęs pas vaikus į Londoną, bet negalėjo pakęsti fabrikų dūmų ir triukšmo ir sugrįžo vaikščioti su savo menku kromeliu. Mamatė jo gailisi, tėvelis erzina, kad turėtų apsikrikštyti. Nika vakare padovanoja Irusiai peiliuką, kad ji jį atmintų, kai jis žus kare kaip riteris. Mamatė sako, kad riteris jau iš mažens turi gelbėti kitus ir valdytis, ir Nika stengiasi. Jonelis jam užvažiuoja pagaliu per galvą, o Nika visiems sako, kad atsitrenkė į tvorą. Apvirtus brikai upėje, jis traukia skęstantį Juozuką prie kranto, kol atbėga Juozapas. Gavęs ulono uniformą, jis per speigą be kailinukų nueina iki klebonijos ir yra nubaudžiamas. Suaugusi pasakotoja prisimena Nikos raštelį prieš gimnaziją: jis pasižada nepriimti stačiatikybės.
Į dvarą dažnai užsuka storas, lėtas klebonas ir jaunas kunigėlis, nupirkęs vaikams ožį. Klebonas su tėveliu svarsto politiką: ar Rusija sugrius, ar vokiečiai užpuls, ir sutaria, kad jokios unijos su lenkais nereikia. Pats klebonas taupus, bet išleidžia pinigus našlaičių mokslui ir kraičiams. Vaikus juokina jo nevykęs medinis velosipedas ir iš liepos išdrožtas dantis. Ponas Narmantas erzina kleboną jaunystės kortomis, kol šis netikėtai sušunka ir tuoj pradeda pasakoti apie skraidančią gyvatę. Vakarais mamatė prisiverčia lošti vistą, nors kortų nekenčia. Kai tėvelis per daug ant jos šaukia, ji tyliai išeina, o kunigėlis sako, kad jos kantrybė šventa.
Lyjant mamatė eina į šeimyninę paskaityti ir patikrinti sąsiuvinių, paskui leidžia šeimynai pašokti, o vaikai šoka kartu. Prie židinio ji pasakoja apie Parsifalį ir šventąjį Gralį ir paguodžia Irusią, kad Gralį gali rasti ir mergaitė. Netikėtai atvažiuoja kaimynas ponas Jonavičius su violončele. Jis groja nenuleisdamas akių nuo mamatės ir dainuoja apie sielą, kuriai žemės dainos atrodo nuobodžios. Naktį Irusia pamato tuščią mamatės lovą ir basa, drebėdama iš baimės, eina per tamsius kambarius jos ieškoti. Mamatė vaikšto prie tvenkinio mėnesienoje ir sako jaučianti neišreiškiamą laimę. Pabaigoje ji palinki dukteriai turėti sielą, kuri svajos drauge su ja.
Vaikai su mamate neša pusvakarius tėveliui į pievas prie Ventos, kur dirba grėbiamoji ir stūmėjas. Moterys pašiepia tinginę Domeikienę, bet ją užstoja vyras. Irusia pribėgusi pabučiuoja gražuolę, o tėvelis vėliau ją bara, kad nepadoru bučiuotis su darbininkais, ypač su tokia moterimi. Mamatė nori skubėti pas sergančią Banienę ir įkalbėti ją važiuoti pas gydytoją. Tėvelis atsako, kad vienu valstiečiu daugiau ar mažiau nėra didelė nelaimė, priekaištauja, kad ji rūpinasi svetimais ligoniais, o ne juo ir vaikais, ir užsimena apie jos slaptus „šaltinius“. Galiausiai jis pasako, kad jai nereikėjo tekėti už ūkininko, o gal ir išvis netekėti.
Vaikų mylimiausias svečias yra šventųjų drožėjas Levanarda su savo arkliu Sakalėliu. Grįžęs iš Varnių atlaidų, jis vaikams atveža išdrožtų medinių šaukštų. Šeimynai jis rodo šventuosius: šv. Vincentą su velniu, šv. Jurgį su slibinu, rūpintojėlius. Taip pat parduoda kantičkas ir knygeles, o vakarais pasakoja pasakas. Irusia nusiperka „Vaikų knygelę“. Tėvelis erzina Levanardą, kodėl jis nevedęs. Levanarda rimtai paaiškina, kad jo darbas pavojingas, o šeimos turėtojas imtų drebėti dėl savo kailio, ir kad jis nori gyventi arčiau šventųjų, kuriuos drožia. Kaip pavojinga jo veikla iš tikrųjų, paaiškėja vėliau mamatės užrašuose.
Mamatė su vaikais važiuoja į savo tėviškę Kalnėnus. Ten gyvena bočelis, linksmasis dėdė Kazė, kurio šuo Karo moka apsimesti negyvu, ir trys senos panos. Pana Zuzana vaišina saldumynais, pana Pranciška saugo savo daržus ir pasakoja, kaip bočelį svečiai apgavo apvyniotu sėtiniu vietoj mažos mamatės. Pusiau akla pana Verusia, kurios jaunikis žuvo kovoje už tėvynę, išdalija vaikams paskutinius savo mažmožius. Irusia meldžiasi drauge su ja, kad ji neapaktų. Bočelis iš pažiūros vaikiškas, tiki bet kuo, ką jam pasako apie audrą ar arklius. Už gražiai padeklamuotą „Pono Tado“ įžangą jis padovanoja Irusiai Lietuvos istoriją, nes kiekvienas turi gerai žinoti savo šalies istoriją, o kai ji nusijuokia iš protėvio vardo, jis ją sugėdina. Vakare mamatė groja Bethoveną, vaikai dainuoja „Birutę“.
Mamatė yra svočia, Irusia pamergė, Nika broliukas su ulono uniforma. Panelė Paulina teka už bjauraus, bet turtingo vyro ir neslepia, kad eina dėl dvaro ir karvių. Seserys tam pritaria. Mamatė pasako, kad nenori dalyvauti tokiame sakramento išniekinime ir kad geriau pasitraukti nuo altoriaus, bet Paulina nusprendžia „priprasti“. Per vaišes ji žemina vyrą, o šis vis laimingai šypsosi. Ponas Jonavičius, sėdėdamas tarp panelių, vaidina tikrą bajorą. Vaistininkas iš Maskvos padeklamuoja „Lietuvninkai mes esam gimę“, ir kyla ginčas. Senas bajoras prisimena, kaip mokykloje dėl žemaitiškos kalbos buvo pravardžiuojamas mužiku ir nustojo ja kalbėti net su tėvais. Mamatė sako, kad prastas tas progresas, kuris remiasi savos kalbos niekinimu.
Suserga vaikų žaidimų draugė Kazelė, Kazimiero duktė. Ji ramiai sako žinanti, kad mirs, ir nebijanti, nes vaikai eina į dangų. Irusia karštai meldžiasi, bet po kelių dienų Kazelė miršta. Mamatė pataria jai atiduoti Kazelei įkapėms savo gražiausią baltą suknelę ir paaiškina, kad mieliausia vėliau atsiminti valandas, kai žmogus „apgalėjo pats save“. Irusia sutinka. Pamačiusi negyvą draugę, ji išsigąsta. Mamatė, primindama vasarą augintus vikšrus, paaiškina, kad kūnas yra tuščia lėlutė, o siela drugys, išskrendantis pas Dievą. Po laidotuvių atvažiuoja ponas Jonavičius, o jam išvykus tėvelis piktai pasako, kad ponas muzikantas galėjo išvažiuoti ir anksčiau. Mamatė į tai nieko neatsako, bet jos lūpos virpteli.
Dienoraštyje mamatė prisipažįsta esanti bloga šeimininkė ir kad dvaras turi skolų. Skaityti ji leidžia sau tik naktį, nes Liudvikui nepatinka, kai ji skaito dieną. Jaunystėje ji norėjo tapti gailestingąja seserimi. Levanarda atneša menkų lietuviškų knygelių, ir ji rašo: „Kaip brangu viskas, kas skriaudžiama, spaudžiama, persekiojama!“ ir „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.“ Užrašyta ir Levanardos istorija. Jis buvo baudžiauninkas, atsakė smūgiu ponui, todėl atiduotas į rekrūtus. Sunkiai sirgdamas Kaukaze jis suprato, kad privalo mokyti kitus, ir dabar neša knygas iš Prūsų. Mamatė įduoda jam pinigų už parduotą apyrankę, o vyrui pameluoja, kad ji sulūžo. Ji svajoja, kad jos vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo. Mirus Kazelei ji rašo apie tikėjimą nemirtingumu.
Atvažiuoja tėvelio sesuo ciocia Karusia ir dėdė Boleś. Ciocia bijo senatvės ir mirties, kiekvieną vakarą kalbina visus melstis ir nuolat sako pamokslus. Per medžioklę dėdė, bijantis savo šautuvo, „nušauna“ stirną. Iš tikrųjų ją pusę sekundės anksčiau nušovė tėvelis, kuris paslaptį nuslepia, kad dėdė turėtų pasitenkinimo. Irusia supranta ir tyli, o Nika nusprendžia niekada nemedžioti. Grįžtant ciocia sugėdina Irusią, kad ši bučiavosi su urėdo dukterimis, nes jos esančios „žemos kondicijos“ žmonės. Mamatė atsako: „Stengiuos įkvėpti vaikams, kad žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.“ Ciocia jai priekaištauja, kad vaikai auklėjami per daug demokratiškai, kalba žemaitiškai. Mamatė nori, kad jie būtų tikri savo krašto žmonės.
Dvare susirenka daug svečių. Mamatė pasiūlo panelėms įkurti ratelį ir mokyti darbininkų vaikus, bet sutinka tik viena, panelė Milvydaitė. Kiti baiminasi, kad išmokyti valstiečiai pradės skaityti prieš ponus, o senas ponas Tarvydas pataria laikytis lojalumo valdžiai. Mamatė atsako, kad vaiką reikia mokyti gimtąja kalba ir kad baimė dėl savo kailio neatleidžia nuo pareigos. Ji jau seniai slapta moko pati. Ponas Jonavičius užsimena radęs savo sielos papildinį, kurio negali pasiekti. Mamatė, nuleidusi akis, pasako, kad nebegalės dažnai jam akompanuoti. Kitą dieną tėvelis priekaištauja, kad ji nemoka įsiteikti seseriai ir kenkia vaikų ateičiai. Mamatė atsako: „Už tokią kainą aš nepirksiu ateities savo vaikams.“ Užrašuose ji rašo apie senelį Lukošių, kuris neturi nieko, bet nesiskundžia nei žmonėmis, nei Dievu.
Svečiai grįžta anksčiau, nei žadėjo. Ciocia Karusia paskelbia, kad nori pasiimti aštuonmetę Irusią į Vilnių: ten jai bus prancūzė auklė, geriausi mokytojai ir aprūpinta ateitis. Tėvelis dėkoja ir liepia dukteriai padėkoti, o Irusia apsiverkusi išbėga iš salono. Nika siūlo jai pasislėpti pas bobutę. Tėvelis bara Irusią ir mamatę už vaikišką elgesį. Pirmą kartą Irusia mato mamatę taip susijaudinusią: ji sako, kad ten iškreips vaiko sielą, ir šį kartą gins savo teises. Irusia lieka namie. Ciocia su ja nebekalba ir tik pagrasina, kad kada nors ji to gailėsis, bet bus per vėlu.
Svečiams išvažiavus, vaikai jaučiasi kaip paukščiai, paleisti iš narvelio. Netrukus atvyks mokytoja. Su mamate jie aplanko senelį Lukošių ir bobutę, susikviečia Žvirbliukus į balių. Vakare mamatė dainuoja rudens dainą, o vaikai, susispietę prie jos kojų, sako, kad jie kaip paukšteliai lizdelyje. Mamatė atsako, kad tai laimingiausias jų laikas: vaikai išskris, o vieną dieną neberas nė tėvų. Kažkas pabarškina į langą, ir mamatė išsigąsta, ar tai ne likimo ženklas. Paskutiniame epizode suaugusi Irusia praneša, kad viskas praėjo: mamatė išėjo, paukšteliai išskrido dar pirmiau, o lizdelį sudraskė viesulas. Baigiamajame eilėraštyje ji vadina save paskutiniu lizdelio paukščiu ir tiki vėl susitiksianti su mamate.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Tekstas: Vikišaltiniai (lt.wikisource.org). Puslapius sunumeravome patys.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.