Dora

Kad Zbignievas eina pas karalienę ir ją nuskriaus.. Pamačiusi Zbignievą, Liucija sušunka: „Jis! Juodas jis!“, o paskui rodo į jį: „Pas karalienę jis! Nuskriaus jis ją!“ Ji prašo karalių pristatyti sargybą prie karalienės. Jos kalba padrika, bet įspėjimas aiškus, ir trečiajame veiksme matome Zbignievą ir Sonką kaip artimus žmones.

Severja ateina į Šiukštus, nes sąžinė jai sako, kad ji Mykoliuką išdavė. Ji jį bučiuoja ir glamonėja, „visą save davė Mykoliukui“, bet jis nieko daugiau neima. Jis lieka savo „išsvajotosios srities“ žmogus ir atsisveikina žodžiais, kad visą gyvenimą grojo „tau, tiktai tau ir saulei“. Jos pabučiavimai tampa jo „svajonių rūmo“ ramsčiais: pasakotojas sako, kad jis buvo laimingas visą amžių, nes šių rūmų neišmainė į ką nors pigesnio. Net po trisdešimties metų jis naktimis dėkoja Dievui už šią valandą.

Dovydienė išbėga „visa mėlyna iš pykčio ir baimės“ ir rėkia, kad ten ne elgetų prieglauda, nes ūkį jie susikūrė patys, o Rapolas kadaise žadėjo neužstoti kelio. Geišiai iki vakaro sėdi ant savo skrynios ir nesiginčija, nes jaučia, kad „visa tai teisybė“. Tik kai Rapolas primena, kad pusė valako jo, Dovydas nusileidžia ir leidžia gyventi senojoje klėtelėje. Dovydienė savaip teisi, nes šeimoje jau dešimt valgytojų, bet jos žodžiai ir vėlesni priekaištai dėl kiekvieno kąsnio paverčia Geišių duoną karčia.

Rapolas, gailėdamas alkano Adomuko, atšauna spintos skląstį ir jie valgo bulves su sviestu. Paaiškėjus vagystei, Dovydienė staiga nutyla, o vėliau Rapolas, užsitepęs sviesto iš lėkštelės, miršta: jis suvalgė „žiurkžolių, sutaisytų pelėms nuodyti“. Pasakotojas nesako, kas nuodus ten padėjo, bet iškart virš namų pasirodo šmėkla, kurios akys žiūri „kiekvienam stačiai į sąžinę“, Dovydienė rauda be ašarų, o kunigo veidas reiškia „skaudų išmetinėjimą“. Toks nutylėjimas veikia stipriau už kaltinimą: skaitytojas pats sudeda ženklus, o kaltė lieka ant visų namiškių sąžinės.

Dovydų tyla, kai iš namų dingsta pinigas.. Dingus pinigui, Dovydai ją įtaria, bet nieko nesako, o tik dirbtinai nežiūri į ją. „Šitas tylėjimas buvo daug sunkesnis už smarkiausį pjovimą“, nes Severjai tenka pačiai sau būti teisėja. Pinigas grįžta į tą pačią vietą, ir nuo tada niekas jos nebemato karčemoje. Kunigo pamokslo, išvarymo ar Mykoliuko apsilankymo tekste nėra.

Tvankią dieną Mykoliukas pamato savo gyvenimo „pragarą“ ir pagalvoja apie vedybas. Tačiau jis prisimena brolio vaikus: be jo darbo brolis nepavaldys valako ir vaikai eis elgetomis. Naujai porai brolio troboje vietos nėra, o savo valako jis, plikas, negautų. Išeiti iš Aužbikų jam neužtenka jėgų. Todėl jis aukoja savo laimę dėl kitų, o vėliau, išgirdęs apie tijūno piršlybas, tik susitaiko: „Ne jam, ne jam - dėdei...“.

Butkienė yra kaimo pribuvėja, priėmusi daugumą puzionių. Ji tai daro iš geros širdies, ne dėl uždarbio, ir vaiko priėmimas jai yra „šventas darbas“. Bet kaimas ją myli ne vien už nuopelnus: ji meili, vaišinga, niekada nesigiria ir nesiskundžia, o apie ją niekas nėra girdėjęs blogo žodžio. Namie jos klausoma „kaip tikro bitino“, o pasakotojas ją lygina su saule ar žydinčiu sodu. Dėdienė čia yra gerumo ir moteriškos šilumos įsikūnijimas, todėl jos mirtis pabaigoje skamba kaip viso kaimo pasaulio griūtis.

Kad baisiausią blogį žmogus gali padaryti pats, vedamas savo aistrų.. Prieš paskutinį sakinį pasakotojas pabrėžia: „Velniai betgi jo nerovė“: Joną suima paprasta policija ir nuteisia katorga. Visą apysaką Jonas aiškino savo elgesį velniu, bet pasakotojas pabaigoje parodo, kad blogį padarė žmonės, jų aistra, pavydas ir kerštas. Anelja apysakoje nevaizduojama kaip ragana, o Jono kaltė lieka jo paties.

Jonas sulysta, apželia, jo akys „karščiu blizgėjo kaip vilkioko“. Anelja taip pat išblyšksta, stovi prie lango ir seka Butkių kiemą, o naktimis ilgai meldžiasi, kankindamasi, bet likdama vyrui ištikima. Kazimieras viską mato, gailisi žmonos ir verkia patylomis, bet visą kaltę verčia Jonui ir jo neapykanta auga. Pasakotojas lygina Kazimierą ir Anelją su Tantalais: jie kenčia be išeities, o aplink abu kiemus oras tvanka „kaip prieš didelę audrą“.

Jonas jaučiasi pralenktas: iki šiol jis Puzionyse griežė „pirmuoju smuiku“, o dabar atpildą už dorą gyvenimą gauna Kazys. Jam norisi išrėžti draugui kartų priekaištą, kad šis „ištraukei pirmąjį, patį vertingąjį daiktą“ nieko nedėjęs. Bet jis tyli, o namie jį apima rezignacija: atrodo, kad Butkių kiemas pradės nykti, o Šnervų šlovė augs. Tada protas sako, kad draugystei galas, o širdis ramina, kad kaimynams bus gera kartu. Šis vidinis ginčas rodo, kaip pavydas jau įsiskverbė į gerą žmogų, nors jis dar nenori to pripažinti.

Mačys priekaištauja, kad klebonas juos maitina, bet nemyli, nes jo širdis anapus Nemuno. Mažvydas primena, kad gydė Mačio šunvotes, išplėšė Tirvą iš maro, slaugė Nikodemą, ir sako, kad visa tai darė iš pareigos. Meilę jis lygina su vynu, kuris kelia į dangų, lyg ligų ir skurdo nebūtų, ir sako, kad ne su tokia meile atėjo iš Lietuvos. Vis dėlto, kai Tirva prisipažįsta pardavęs jo Ciceroną, Mažvydas jį pakelia ir taria: „Žmogus brangesnis nei knyga.“ Šliumpa apie jį sako, kad klebono širdis yra visur, kur žmonės.

Sako, kad mieliausia atsiminti valandas, kai apgalėjai save.. Mamatė nieko nežada ir neįsakinėja. Ji paaiškina, kad laikyta jupelė greit nueis „prie skurlių“, o atiduota paliks ilgą atminimą. Ir priduria: „Mieliausia žmogui, atminus ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save.“ Irusia atiduoda jupelę ir sako, kad jai jau nebegaila.

Tėvelis, kuris šovė puse sekundės anksčiau už dėdę.. Tėvelis pasakoja dėdei Aleksandrui, kad davė Bolesiui ženklą šauti ir pats šovė į širdį, o jo šūvis buvo „kokia puse sekundės pirmesnis“. Bolesio šovinį jis rado medyje, per kelis žingsnius nuo stirnos. Dėdė Boleś šaudydamas užsimerkia ir nieko negirdi. Tėvelis prašo tylėti, kad svainis turėtų „satisfakcijos“, o Irusia supranta, kad reikia laikyti liežuvį už dantų.

Užrašuose mamatė prisipažįsta esanti bloga šeimininkė, nes jai koktu skaičiuoti kitų kąsnius ir varyti tarnus. Ji nustojo skaityti dieną, nes pastebėjo, kad tai nepatinka vyrui. Grožis jai būtinas kaip oras, bet iš visų menų jai dabar prieinama tik literatūra. Ji norėjo būti gailestingąja seserimi, o dabar jaučiasi supančiota „tūkstančiais siūlų“. Vyro priekaištų ji niekam nesako, nes rodyti sielos žaizdas jai taip pat drovu, kaip elgetai rodyti kūno žaizdas. Užrašai yra „pasikalbėjimas su savim“.

Į ratelį įsirašo tik viena panelė Milvydaitė.. Panelės randa daugybę priežasčių atsisakyti: vaikai nešvarūs, trūksta laiko, karnavalas Varšuvoje, sunku mokyti, nes vaikai nesupranta lenkiškai, o žemaitiškai pačios panelės vos susikalba. Tik jaunutė panelė Milvydaitė džiaugsmingai sutinka. „Visą ratelį tesudarė viena panelė Milvydaitė.“ Niekas ratelio neuždraudžia: jis tiesiog neįvyksta, nes, pasak pasakotojos, „nebuvo gero noro“.

Tarvydas giriasi dirbęs baudžiavai panaikinti, bet sako, kad valdžia persekioja privatų mokymą, o kiekvienas dvarininkų nelojalumas užtrauks naujas represijas visai tautai. Jo nuomone, dabar reikia tik lojalumo, o vyro protas turi tarti savo „veto“. Mamatė atsako, kad mokyti galima slapta, ir ji pati jau seniai moko. Svarbiausias jos klausimas: kokiame doros kodekse parašyta, kad baimė dėl savo kailio atleidžia nuo pareigos? Jonavičius priduria, kad dėl lojalumo gali nebelikti kam gauti malonių.

Pasako, kad dabar negalės dažnai jam akompanuoti.. Mamatė parausta, nuleidžia akis ir stipriais akordais užbaigia valsą. Paskui, nekeldama akių, sako, kad turi daug darbo ir negalės dažnai jam akompanuoti, tik „Kada nors... retai...“. Jonavičius pabąla ir atsako: „Klausau ištarmės ir pildau...“ Ji neprisipažįsta jausmų ir neišvaro jo, bet atsisako to, kas jai buvo didžiausias džiaugsmas.

Ciocia siūlo Irusiai prancūzę boną, geriausius mokytojus ir aprūpintą ateitį, o tėvelis tai vadina dideliu gerumu. Mamatė nėra egoistė: ji sako, kad persigalėtų, jei to reikalautų dukters laimė. Bet ji mato, kad ciocios namuose „iškreips mūsų vaiko sielą“: ten vertinamas luomas, išorė ir pataikavimas. Todėl ji pirmą kartą sako: „šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises“. Ji gali nusileisti dėl savęs, bet ne tada, kai kalbama apie vaiko sielą.

Tėvelis spiečių palieka Rimeikai, o Spūdžiui atiduoda savo spiečių.. Mamatės pasiūlymo bičiuliauti abu atsisako, ir jie jau rengiasi eiti į teismą. Tėvelis, supykęs dėl jų godumo, pasielgia priešingai: Rimeika pasilieka sugautą spiečių, o Spūdis gauna tą, kuris tą dieną išspietė iš paties tėvelio avilio. Tada abu patenkinti. Tėvelis sako, kad „lengviau sugalvoti sąmojingą ištarą, negu priversti chamą prie teisybės“.

Jiems padeda, bet sunkiems ligoniams liepia važiuoti pas gydytoją.. Mamatė mergaitei išplauna akis, kitai nukerpa plaukus ir ištepa galvą, aiškina higienos taisykles. Tačiau dėl sunkios akių ligos ji sako: „aš ne daktaras“, ir liepia rytoj pat vežti dukrą pas gydytoją. Kaimo moterų patarimus, kaip Jasaitienės, ji smerkia, nes jie gali apakinti vaiką. Pati pas gydytoją ji nieko neveža, tik žada nusiųsti paklausti, ar nuvežė.

Jai baisu sugauti žmogų už rankos, tai prieštarauja jos prigimčiai.. Mamatė pati sako, kad pieno Uršulei nedavė. Pagauti ją jai trukdo ne baimė ir ne apskaičiavimas: „Tai baisu sugauti žmogų už rankos.“ Ji aiškina, kad galima pasyviai iškęsti viską, bet „veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip negalima“. Tėvelis tokį švelnumą laiko žalingu pačiai šeimynai: „leisdama vogti, demoralizuoji savo šeimyną“.

Mamatė sako, kad riteris jau mažas turi kitus gelbėti ir pats valdytis. Nika neišduoda brolio, kuris jam trenkė pagaliu, ir meluoja, kad užsigavo į tvorą; apvirtus brikai, jis traukia į krantą skęstantį Juozuką. Jis dovanoja sesei peiliuką, kad ji jį atsimintų, „kai žūsiu kare“. Pasakotojos „sapne“ Nika jau eina į gimnaziją ir rašo pasižadėjimą, kad „nepriimsiu pravoslavijos“. Riteriškumas vaikų žaidime virsta tikru įsipareigojimu savo tikėjimui ir šeimai.

Taupus sau, bet išleidžia pinigus našlaičiams mokyti ir kraičiui.. Klebonas dėvi skrybėlę už dvidešimt kapeikų jau dešimt metų ir namie geria arbatą be cukraus. Kortų jis nė į rankas neima nuo tada, kai pralošė dvidešimt penkis rublius. Bet jis išlaiko našlaičius: vieną moko, kitai ruošia kraitį, trečiai kelia vestuves, nes jie, „bėdini, kur būtų dingę“.

Mamatė nori skubėti pas sergančią Banienę, kad ši rytoj važiuotų pas gydytoją, o tėvelis atsako šiurkščiai: „vienu chamu mažiau ar daugiau“. Jis priekaištauja, kad ji mažai rūpinasi vaikais ir juo, užuot visą dieną rūpinusis „savo luošais, ligotais ir kuprotais“. Jai drovu stovėti ir žiūrėti į dirbančius, kai pati nieko nedirba. Galiausiai jis sako, kad „ne už ūkininko reikėjo tau ištekėti“. Paaiškėja, kad jie gyvena skirtingais pasauliais ir nesupranta vienas kito, nors abu geri žmonės.

Jis turtingas ir apsukrus ūkininkas, o ji nori būti ponia.. Tėvų Paulina nebeturi, todėl jos niekas neverčia; klebonas tai ir pabrėžia: „Nieks nevertė, nevertė.“ Ji pati sako: „Durnas tai durnas, bet apsukrus ūkininkas. Negeria, kortomis nelošia ir turtingas.“ Seserys ragina ją galvoti apie jo kišenę, o ji nusprendžia, kad „juk ponia būsiu, ir to užteks“.

Mamatė sako nenorinti „dalyvauti tokiame sakramento profanavime“: Paulina prisieks mylėti ir būti ištikima, o pati juo bjaurisi ir teka tik dėl turto. Ji net pataria, kad geriau pasišalinti nuo altoriaus, negu prisirišti visam gyvenimui prie nemylimo žmogaus. Santuoka mamatei yra šventas, meile paremtas ryšys. Kai Paulina maldauja nedaryti gėdos, mamatė nusileidžia, bet žiūri „kažkur pro šalį“. Šis epizodas skamba skaudžiau, nes ir pačios mamatės santuokoje trūksta artumo.

Tėvelis mano, kad paprastas žmogus yra „baisus storžievis“, kurį galima pataisyti tik baime, bausme ir, jei reikia, net smūgiu per ausį. Švelnumu paremtą pedagogiką jis vadina idealistų svajonėmis. Mamatė atsako: „nei dablysiu, nei per ausį drošiu“. Ji tiki žmogaus gėda ir prašo, kad niekas nesužinotų, kodėl Uršulė perkelta. Vis dėlto tėvelis nėra žiaurus: jis Uršulės neišvaro, kad ši neliktų be darbo.

Titanas Prometėjas pavagia dievų saugomą ugnį ir atneša ją žmonėms. Už tai Dzeusas liepia prikalti jį prie uolos Kaukazo kalnuose, kur erelis kasdien lesa jo kepenis, o per naktį jos vėl atauga. Kančia baigiasi tik tada, kai Heraklis strėle nukauna erelį. Gerumas žmonėms Prometėjui atneša kančią, nes prieštarauja Dzeuso valiai. Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ jis drąsiai priešinasi Dzeuso tironijai, todėl ir tapo maištininko, kenčiančio už žmones, paveikslu.

Juozapas bėga į dvarą prašyti arklių daktarui parvežti.. Bobelės ir degtinė yra „Marčios“ Vingių namuose, ne pas Sutkus. Motina pataria bėgti į dvarą ir prašyti ponios arklių, tėvas paragina Juozapą skubėti, ir šis taip skuba, kad vos neišbėga be kepurės. Rytą kieme stovi porinis vežimėlis, o troboje girdėti „aiškią, raminamą daktaro kalbą“. Magdelė dėkoja anytai, kad patarė daktarą vežti.

Senelis jau miręs, o vaikai jį palaidojo gražiai ir prie jo pinigų pridėjo „mažne antra tiek“. Juozapas uždirba vežiodamas, išsimokėjo skolas, pasistatė trobą ir klėtelę, nusipirko arklį. Magdelė iš išblyškusios, liesos marčios tapo „skaisti kaip rožė pūrinė“, šeimoje jau trys vaikai. Liko darbštumas ir gerumas: Juozapas skolina kaimynams be raštelių, Jonelis jau padeda tėvams, o vakare Juozapas ir Magdelė sėdi susiglaudę kaip ir jaunystėje.

Senelis taupė penkiolika rublių savo laidotuvėms ir mišioms: bijo, kad numirus „nė mišioms nebus“. Jis svarsto, ar pinigai bus grąžinti, ir nusprendžia dar palaukti. Motina jam įrodinėja, kad dabar pinigai reikalingesni, o vaikai juos grąžins, kai užaugins kitą karvę. Lemia ne argumentai, o jausmas: Jonelis prašo „pienelio“, motina klausia, ar jo širdis akmuo, ir pravirksta. Tada senis atiduoda viską, prašydamas tik palaidoti jį dorai.

Karvė galėjo kristi nuo ligos, o tėvų sveikata brangesnė.. Juozapas sako, kad karvė „taip staiga krito“, todėl gal sirgo „nedora arba kimbanti liga“, ir priduria: „Tamstos sveikata brangesnė kaip tos naginės.“ Karvę jis užkasa. Apie Jocą, turgų ar ponios atlygį šioje vietoje nėra nė žodžio; paršelį jie svarsto parduoti, kad nusipirktų naują karvę.

Tiesiogiai jos niekas nenužudo, bet ją žudo daugelio abejingumas. Anyta tik rytą prisimena pažiūrėti marčios, Jonas nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną, tėvas taip pat atsisako. Bobelės sako, kad daktaro „ničnieko nereikia“, ir geria degtinę, o uošvis su jomis siurbsto šildytą degtinėlę. Katrės motina sužino apie ligą tik per svetimus žmones, ir daktaro nespėjama parvežti. Kaltė padalyta visiems, todėl nė vienas jos nejaučia.

Jie nulekia namo, o tėvas juokdamasis apie tai pasakoja.. Vingiai sukrinta ant nepriveržto vežimo ir „be atžvilgos“ nulekia namo; Katrė į kūgį įlenda pati. Namie tėvas juokdamasis pasakoja motinai, kaip marti „nusitelžė nuo vežimo“, ir priduria, kad Jonas „Nė skersas nepažvelgė“. Anyta nerimauja tik dėl vaiko, kurio Katrė laukiasi, o pačią ją dar ir apkalba.

Katrė priekaištauja tėvams, kad atidavė ją „į tokį pragarą“, ir prisimena tėvo pažadą, kad Jonas „mylės tave ir klausys“. Ji gėdijasi pati savęs, nes motinai buvo prižadėjusi tėvus lenkti ir rūsčiu žodeliu neužgauti, o dabar barasi: „Kuo aš pavirtau?!“ Vis dėlto ji sako: „Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to.“ Monologas parodo, kad Katrė ne pikta iš prigimties. Jos barniai yra atsakas į nuolatinį žeminimą.

Jonas tinginys ir abejingas: miega dienomis, į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“, nuo darbo išsisuka. Jurgienė jį vadina „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Katrė stengiasi jį pabudinti, „žmogumi atversti“, bet nieko negali. Lemtingomis akimirkomis jis jos neužstoja: kai ji nukrenta nuo vežimo, „Nė skersas nepažvelgė“, o kai ji suserga, nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną. Jo kaltė yra abejingumas: žmona jam nerūpi.

Jau per vaišes anyta užsimena apie martės amžių, uošvis girtas aiškina, kad Jonukas būtų gavęs ir didesnę dalį, o jaunasis snaudžia atkritusia lūpa. Katrė supranta, kokius „draugininkus įgijo ligi grabo lentos“. Pirmąją naktį ji praleidžia viena šaltoje klėtyje, o rytą randa trobą, kurioje šeimininkauja gyvuliai. Ėmusi tvarkytis, ji išgirsta ne padėką, o priekaištą. Vėliau anyta svečiams apie ją meluoja, ir niekas jos neužtaria. Vestuvių barnis su Katrės giminėmis užbaigia šventę, ir pasakotojas apibendrina: „kokios vestuvės, tokia ir laimė“.

Vingis yra prasiskolinęs ir prageria savo ūkį, todėl sūnaus vedybos jam yra būdas gauti pinigų: Driežas duoda keturis šimtus ir nemažą dalį. Pats sako, kad „iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis“. Motina Katrės nenori, bet ir ji galvoja ne apie sūnaus laimę, o apie tai, kad marti neatimtų iš jos šeimininkės vietos. Nei Jono, nei Katrės noro niekas rimtai neklausia: „Kas tas do per nenoras, bene jos bus valia?“ Katrė verkia, bet tėvas grasina ją išginti be dalies.

Klipatų komanda yra išsekę, sergantys kaliniai, kurie tik slenka lagerio kiemu, kol miršta. Jų skaičius nemažėja, nes nuolat ateina nauji. Pasakotojas čia kalba lėtai ir gedulingai, kartoja „Slenka, slenka...“ ir primena, kad kiekvienas jų turėjo namus, šeimą, Tėvynę ir laisvę. Jis tiesiai sako, kad jokia politinė ar religinė idėja nepateisins tų, kurie siunčia žmones į lagerius. Toks atviras kalbėjimas rodo, kad knygos juokas nėra abejingumas: už jo slypi moralinis nuosprendis.

Šreideris pats kalinys, bet savo noru muša ir apiplėšia naujokus, nes jam tai „Smagu ir pelninga“. Be to, valdžios akyse kalinys, mušantis naujokus, atrodo „pasitaisęs“. Niekas Šreiderio neverčia, bet ir niekas nedraudžia: „kalinys kalinį muša“, ir tai niekam nerūpi. Lagerio sistema apdovanoja žiaurumą, todėl dalis kalinių tampa jos įrankiais. Kartu pasakotojas aiškiai rodo, kad tai asmeninis pasirinkimas, ne vien aplinkybių padarinys.

Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.

Prieš lietuviams atvykstant, esesininkai paleidžia paskalą, kuri lagerio kalba reiškia: lietuvius galima mušti. Trečią dieną vienas lietuvis sužeidžiamas. Užpuolikai buvo lenkai, bet nepažįstami lenkai jį ir apgynė, todėl pasakotojas taikliai sako, kad lenkai apgynė nuo lenkų: žmonės vertinami ne pagal tautą, o pagal poelgius. Kaminskis ir Švarcbartas globoja lietuvius, o Švarcbartas paaiškina, kad praeityje „per daug prisipešėm“ ir todėl visi sėdi lageryje. Nelaimė čia moko solidarumo, ir tai vienas vilties šaltinių knygoje.

Gervinskis tvirtina: „Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas.“ Sistemą sukūrė esesininkai, žmonės čia išbadėję ir labai skirtingi, todėl kiekvienas, norėdamas išgyventi, „turi žengti per kitų lavonus“. Lageris žmogų paverčia žvėrimi. Mušimą jis net vadina naujokų grūdinimu. Pasakotojas priešinasi, sako, kad kaliniai turėtų vieni kitiems padėti, bet galiausiai nutyla: nuo tokios filosofijos jam pasidaro šalta, ir jis klausia, ko vertos jo knygos. Tai jo humanistinio tikėjimo krizė, bet ne pritarimas: savo knyga jis vis tiek liudija prieš tokią sistemą.

Mirtys pasakojamos trumpai ir ramiai, beveik be komentarų. Puodžius miršta be vandens ir be artimųjų. Kerpė džiaugiasi, kad lagery „ne visi muša“, nors kaliniai, už duoną parduodantys jam vandenį, iš tiesų jį nuodija. Vokietis miršta už pusę kilogramo sviesto. Toks santūrumas veikia stipriau nei aimanos. Puodžiaus žodžiai skiemenimis, skirti įsivaizduojamam komendantui, yra vienintelis jo protestas, ir juose telpa viso lagerio neteisybė. Čia pasakotojas nejuokauja, todėl jaučiama gili pagarba mirusiajam.

Kad smurtas priklausė nuo žmonių: seniūnui atsisakius mušti, lageris aprimo. Zengeris, buvęs juvelyras, sutiko būti seniūnu tik su sąlyga, kad nebus budelis. Kai jis pradėjo seniūnauti, lageris „per vieną dieną pasikeitė“: nebesigirdėjo muštynių, niekas nerėkė. Bet Chemnicas tokios padėties „ilgai pakęsti negalėjo“ ir po trijų savaičių paskyrė antrą seniūną, o vėliau Zengeris buvo apkaltintas ir išsiųstas į Hopehilio plytinę. Šis epizodas rodo, kad žiaurumas buvo pasirinkimas ir kad sistema sąmoningai atsikratydavo žmoniškų vadovų.

Pasakotojas apsimeta nerangiu raštininku: pagal jo sąrašus beveik visi „nusikaltėliai“ pasirodo esą mirę, guli ligoninėje arba seniai nebevalgo lagerio pietų, todėl nebėra ko bausti. Majeris knygos nebegrąžina, ir ji nebėra rašoma. Apsimestinis naivumas čia sąmoningai gelbsti kalinius. Panašiai elgiasi ir raštinės kalinys, kuris vietoj spekulianto plaka kėdę, o plakamajam liepia garsiai rėkti. Tokie maži gestai rodo, kad net be ginklų galima priešintis sistemai sąmoju ir solidarumu.

Pasakotojas skiria senąją SS gvardiją, mobilizuotus vokiečius, savanorius avantiūristus ir svetimšalius, kurie buvo prievarta suimti ir priversti pasirašyti, kad stoja savo noru. Jis pažymi, kad „ne visi žmonės herojais gimsta“ ir kad kartą pagautam išeities nebėra. Toks skirstymas rodo pasakotojo teisingumą: jis smerkia sistemą ir jos kūrėjus, bet nesuverčia kaltės visiems, kurie dėvėjo uniformą.

Pasakotojas be ironijos rašo, kad žmogus, išlikimo instinkto spiriamas, nė nepajunta, kaip „pats darosi visos tos baisybės organiška dalis“: jo aukštesnieji jausmai atšimpa, jis nebeskiria savigynos nuo artimo skriaudimo. Pasak jo, visų baisiausia yra ši psichinė būklė, kurioje „dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile“. Kartu jis sako, kad tie, kurie suprato, jog reikia vieniems kitiems padėti, buvo bejėgiai pakeisti aplinką. Tai ne kaltinimas aukoms, o nuosprendis sistemai, kuri žmogų verčia žvėrimi.

Trisdešimtasis barakas aprašomas be juoko: į jį suvaromos išsekusios moterys, kurioms niekas nei gydymo, nei maisto neduoda, ir jos miršta viena šalia kitos. Kai kalinys gydytojas drąsiai parodo baraką komisijai, niekas nepasikeičia, o pasakotojas karčiai rašo, kad barakas atliko dujų kameros darbą „saviveiklos keliu“: eufemizmas atskleidžia sistemos cinizmą. Verkianti jauna esesininkė, negalinti padėti išvežamoms moterims, rodo, kad net sistemos tarnai kartais mato žmones. Pasakotojas jos gailisi, ir tai dar vienas jo žmoniškumo ženklas.

Kad ir SS uniformoje būta žmoniškumo: vienas slaugo ligonius, kitas padeda bėgti. Filosofijos daktaras, buvęs vermachto leitenantas, už drausmės prasižengimus nužemintas ir išgrūstas į SS, keikia nacių valdžią, o paskui pasilieka su sergančiais kaliniais ir perkelia juos į šiltas trobas. Lenkas, prievarta paimtas į SS, išveda norinčius bėgti už sargybos ribų. Pasakotojas rašo: „Baisiai mum gaila buvo skirtis“ su tuo esesininku. Knygoje žmonės vertinami pagal poelgius, o ne pagal uniformą, ir tai svarbu rašant apie atsakomybę.

Nes beveik kiekviena kašubų šeima turėjo Štuthofe ką nors iš artimųjų. Pasakotojas paaiškina: kiekviena kašubų šeima turėjo Štuthofe bent vieną žmogų, o daugelis jau buvo nukankinti. Todėl kaliniai jiems „tarytum jų artimuosius atstojome“. Moterys stovi pakelėse su duona, ieško savųjų eilėse ir, nesulaukusios, meta ryšulėlius visiems. Bendra kančia čia sukuria užuojautą, kuri stipresnė už baimę ir esesininkų bizūnus.

Pasakotojas nualpsta kolonos gale, ir palydovas Marholcas jau ištiesia į jį revolverį. Tą akimirką atsiranda bičiulis Jonas iš Biržų, sušunka „Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!“, ištempia jį į kolonos vidurį, o esesininkas lietuvis Šešelga duoda gurkšnį kavos su konjaku. Jonas visą naktį nebeleidžia jam pargriūti. Išlikimą čia lemia ne vien fizinė jėga ar sėkmė, o kitų žmonių rūpestis. Pasakotojas taip pat dėkoja lenkėms už sriubą, ir šie epizodai rodo solidarumą kaip didžiausią atsvarą nužmoginimui.

Čakstė, stiprus ir geros nuotaikos vyras, susirgęs pasako, kad mirs po trijų dienų, ir taip įvyksta. Pasakotojas pradeda pusiau juokais, bet baigia liūdnai. Draugai išperka privilegijų, pašarvoja jį, stovi garbės sargyboje, palaidoja ant kalnelio po beržais ir į kapą įdeda butelį su popieriumi, kuriame visi pasirašė. Taip jie grąžina mirusiajam vardą ir orumą, kurių lageris jam neleido turėti. Tuo tarpu valdžiai rūpi tik jo auksiniai dantys, todėl lavonas atkasamas. Scena rodo du priešingus požiūrius į žmogų: kaip į asmenį ir kaip į daiktą.

Juo didesnis jos užsispyrimas, juo daugiau lenkai laimės tarpininkaudami.. Henrikas sako Skarbekui: „Juo didesnis užsispyrimas, juo didesnė mums, kurie turėsime tarpininkauti, bus nauda...“ Onos laisvė jam nerūpi: jis ką tik apsidžiaugė, kad jos sulaikymas yra „mūsų naudai“, o vėliau pats lieps jai tekėti už Skirgailos. Mergaitės kančia jam yra derybų įrankis.

Prie Daugailos Vartenbergas kalba nuolankiai: jie „kuklūs kryžiaus tarnai“, nepratę prie patogumų. Vos šeimininkas išeina, jis vadina jį „Gudrus stabmeldys!“ ir sako, kad Lietuvos valdovas „Veltui tik dumia krikščionių pasauliui akis savo krikštu.“ Abu jie vienuoliai, bet Kelleris tuoj pat dairosi merginų, o Vartenbergui primena, kad šis mėgsta svetimoteriauti, tik slapta. Galiausiai Kelleris pasako ir tikslą: „turime drauge apgaudinėti lengvabūdžius laukinius žmones“. Krėvė veidmainystę rodo gretindamas viešus ir slaptus žodžius.

Kryžiuočiai nori išlaisvinti Oną ir taip sukiršinti lenkus su lietuviais, o Kelleriui tenka „narvas atidaryti ir išvilioti paukštytė“. Oligė jam yra kelias pas kunigaikštytę. Jis žada ją išsivežti, jei ji padės pasimatyti su Ona, o kai Oligė priešinasi, šiurkščiai ją sugriebia: „Girdi, verge...“ Likęs vienas, Kelleris pripažįsta, kad mergaitės meilė jį sujaudino, bet ramiai sako: „O visdėlto ji padarys, kaip aš noriu.“

Jis gina Kellerį nuo savųjų, nes svečias jam yra neliečiamas.. Stardas perspėja, kad svečiai neliečiami: „Dievai skaudžiai baudžia tuos, kurie, niekindami svečius, nusideda viešnagystei!“ Per susirėmimą „Stardas gina Kellerį“, ir šis pabėga. Sužeistas vaidila sako: „sunku man ir skaudu, kad aš kraują praliejau, vokietį gindamas nuo savųjų.“ Jis lieka ištikimas senajam papročiui net tada, kai šis padeda priešui.

Ji nenori netekti doro vardo, nors yra dėkinga riteriui už meilę.. Ona sako: „Aš nenoriu netekti doro vardo. Dievas mato mano širdį ir žino, kaip aš esu tau dėkinga, bet sekti tavim negaliu“. Kai Kelleris išsitraukia kalaviją, ji primena: „O mano moters garbė?“ Skirgailos ji nemyli, o Mozūrų kunigaikštis, kaip ji jau žino, kitą „sau pasipiršo“.

Kapeloje nėra kito išėjimo, o pro siaurą langą jis netelpa. Kelleris ištraukia iš karsto Stardo lavoną, išstumia jį pro langą ir pats atsigula karste. Mergos jau matė „Stardą“, todėl Butrimas tiki, kad tai buvo vaidila. Skirgaila ir Daugaila pro langą pamato apačioje gulintį žmogų ir mano, kad vokietis iššoko. Daugaila tokią mirtį vadina auka ir, saugodamas valdovo namų garbę, liepia lavoną nuplukdyti upe. Žiūrovas žino tiesą, o veikėjai ne: tai tragiškoji ironija.

Tai Kellerio vidinė kova, parodyta alegorinėmis figūromis. Tamsusis vyras gundo gelbėtis: užtenka pakelti galvą, ir visi išsigandę išbėgs. Šviesusis primena, kad išėjimai saugomi, o jei jis bus rastas, Ona taps „paniekos moterimi“. Jis pastato riterį prieš pasirinkimą: „Vienas jūsų turėsite į ją žengti – tu ar ji“. Tarp jų balsų skamba Skarbeko laidojimo maldos. Kelleris lieka gulėti: renkasi auką dėl Onos garbės.

Liepia užkalti karstą, užkasti kieme ir neleidžia Daugailai atkasti.. Skirgaila liepia kareiviams: „Dangčiu, dangčiu užvoškite. Užkalkit vinimis drūčiau!“ Paskui karstą pakasa kieme. Kareiviams pasakius, kad lavonas dejuoja, jis pats koja nustumia karstą į duobę. Kai Daugaila bando atkasti kapą, valdovas ištraukia jam iš rankų kastuvą: „Aš kiekvieną darbą iki galo nudirbu ir kerštą irgi.“

Vardai čia kalbantys. Vakanalijus primena girtą puotą (bakchanaliją), tėvavardis Vziatkovičius kilęs iš rusų žodžio vziatka, reiškiančio kyšį, o pavardė Kruglodurovas kilusi iš rusų posakio kruglyj durak, t. y. visiškas kvailys. Žmonos vardas Pogoda Nenastjevna rusiškai reiškia orą ir darganą. Kalbantys ir valsčių pavadinimai, pavyzdžiui, Žiopliai ir Dykuliai. Dar neprasidėjus veiksmui skaitytojas žino, su kuo turi reikalą, o tolesnė istorija vardus tik patvirtina.

Taip Pstrumskis vadina nerašytą taisyklę: valsčių raštininkai savo algą atiduoda viršininkui, o patys gyvena iš to, ką išlupa iš žmonių. Prie jos prisideda Miškagalių vaitas, atiduodantis savo algą, ir Žydpilės burmistras, kuris su viršininku dalijasi miesto pinigais, likusiais nuo gaisro prietaisų taisymo ir žibintų. Kruglodurovui nieko nereikia sugalvoti, užtenka sutikti. Tvarką laiko bendra nauda, nes kiekvienas iš jos šį tą gauna. O ūkininkus, kurie apie raštininko suktybes kalba garsiai, Pstrumskis įskundžia kaip kurstytojus, ir viršininkas juos palaiko litvomanais.

Galagaudžių vaitas, iš kurio viršininkas laukia kyšio, pinigus paima iš valsčiaus kasos. Raštininkas už patarimą ir tylėjimą pasiima sau, paskui ir vaitas sau, o viršininkui dar pridedama. Kai vagystė išaiškėja, vaitas ramiai pasako: „Tai drauge važiuosime ten, pons viršininke.“ Viršininkas, pats ėmęs tuos pinigus, priverstas dangstyti, ir tardymas baigiasi tuo, kad kasą esą išplėšė „nežinomi piktadariai“. Viršuje imamas kyšis, apačioje pavagiami bendri pinigai, o kaltų nėra.

Nes paaiškėja, kad viršininkas ima kyšius, vadinasi, sena tvarka nesikeis.. Žodžiai „paviečio dievas“ činovninkus išgąsdino, nes nebuvo aišku, koks bus naujasis viršininkas: „ar visa matantis, ar visa imantis?“ Kai paaiškėja, kad ima, Pstrumskis bičiuliams nusiunčia raštelį iš vieno žodžio, ir pasakotojas rašo: „Pavietis vėl įstojo į senąsias vėžes“. Kyšininkavimas čia yra įprasta tvarka, todėl činovninkus gąsdino ne kyšiai, o neaiškumas, ar jų bus.

Pasakotojas klausia, kodėl ponus kankina podagra ir kodėl jų tiek daug „pirm čėso giltinė suka“, ir pats atsako: jie išjuokia būriškus darbus ir „su griekais kasdien ir vis tingėdami penis“. Būrai, prisisurbę pasukų ar išrūgų, darbus atlieka tekini, o gavę lašinių šmotelį dirba dar geriau. Sveikata čia yra darbo ir saiko vaisius, o poniška liga yra dykinėjimo bausmė.

Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, tapo gaspadoriumi ir beveik penkiasdešimt metų valdė savo ūkį. Dabar šeimyna jo nebeklauso, reikalauja mėsos ir didelių algų, o jis nebeišgali sumokėti mezliavos ir gauna nuo amtmono. Pokytį jis aiškina taip: kai svietas ėmė didžiuotis ir lietuvninkai susimaišė su vokiečiais, „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“. Bernai ėmė gėdytis vyžų, o merginos marginių. Krizui skauda, kad savieji ėmė gėdytis savo; panašiai vėliau kalbės Selmas ir Lauras.

Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.

Pukiui, kankinančiam jaučius, liepiama įsivaizduoti, kad margis jį patį įkinkytų į žagrę, nuvarytų iki mirties ir nugabentų mėsininkui. Jautis „už pašarą menką“ velka žagrę, todėl su juo reikia elgtis žmoniškai, o mušti „be reikalo“ negalima. Moterų darbui skirta ilga ištrauka: tinginės, kurios beplepėdamos pamiršta sukti ratelį, išpeikiamos, o darbščiosios giriamos: „Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga.“ Abiem atvejais matas tas pats: pagarbos vertas tas, kas sąžiningai dirba.

Saulė „budino svietą“, sniegas „į nieką pavirto“, gyviai lenda iš pašalių. Nė vienas jų nedejuoja, nors laukuose maisto dar maža: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko.“ Ši pradžia duoda matą: gamtoje kiekvienas patenkintas tuo, ką turi, ir dėkoja Dievui. Todėl netrukus galima kreiptis į žmogų: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint.“ Gamta poemoje yra pavyzdys, pagal kurį vertinamas žmogus.

Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.

Plaučiūnas pernai per talką taip prisigėrė, kad naktį pametė dalgį. Pasigedęs jo tik po metų, jis kone užmušė pačią ir vaikus, o Karaliaučiuje, užuot pirkęs naują dalgį, pragėrė kuiną ir parėjo pėsčias. Kai jis pagaliau ėmė pjauti savo pievą pjautuvu, kaimynai jau buvo suvalę rugius. Bleberio bernas Paikžentis mato platesnę bėdą: būrai perima ponų papročius ir jau juokiasi, „kad Krizas Krizą prigauna“. Donelaitis būrų neidealizuoja: daug skriaudos jie padaro patys sau.

Rudens dalyje Krizas išleidžia jauniausią dukterį Ilzbutę už šulco: pjaunamos karvės, jaučiai, kiaulės ir avys, kukorius Petras verda ir kepa, Tušė dengia stalą plonomis staltiesėmis, svečiai sukalba „Tėvemūs“ ir sėda valgyti. Bet greitai jie prisigeria ir pamiršta poterius, Dočys nuvirsta po suolu, o du nekviesti kaimynai, Slunkius ir Pelėda, sugadina linksmybę, kol Enskys juos beržiniu išveja. Iškart po to primenama, kad ir ponai, „poniškai daugsyk prisiriję“, elgiasi ne geriau. Vestuvės čia yra ir papročių aprašymas, ir įspėjimas apie saiką.

Kad būro akimis ponų prabanga atrodo ir šlykšti, ir bedieviška.. Virtuvėje vienas kukorius mėsinėja juodą vanagą, kitas krapšto kirmėles iš zuikio, trečias drabsto rupūžes į dubenį, ir Pričkui pasidaro taip bjauru, kad jis išbėgęs vemia. Paskui jis mato, kaip ponai sėdasi valgyti nesukalbėję poterių, ir pašnibždomis juos iškolioja: „Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai“. Būro akimis ponų prabanga pasirodo ir nešvari, ir bedieviška. Kiti atsakymai neteisingi: ponų valgiai visai kitokie nei būrų, o virėjų Pričkus nė kiek negiria.

Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.

Pripažįsta, kad ponai būrą lupa, bet sudegintų kaimynų namų bėda nepateisina.. Dočys neatgailauja ir apie gaisrą nekalba. Jis prašo susimylėti, kad „iš bėdos“ nusišauna kelias varnas, ir kaltina ponus: „Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“ Vienas šaltyšių sutinka, kad ponai būrą, „vis pinigų daugiaus norėdami, lupa“, ir kad „dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda“. Tačiau jis priduria, kad negerai, jog savavalninkas, šaudydamas „durnai“, supleškino kitiems namus. Skriauda pripažįstama, bet ja nusikaltimas neteisinamas.

Petras stiprus ir visų bijomas, bet jo širdį graužia nelaiminga meilė Verutei, kuri myli Kukio Joną. Gugis pataria jos užmiršti, o vėliau plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, tačiau Verutės vakaronių dieną Petras pasigeria. Vakare jis susimuša su Misiuliu Kukio pirkioje, o kitą dieną Merkinėje sudaužo butelį į uriadninko galvą ir turi slėptis nuo žandarų. Išsigelbėjimą jam suranda tie, kuriuos jis skriaudė. Jankelis, kurio langus jis išdaužė, jo neišduoda ir prašo pinigų kelionei į Ameriką, o pinigus duoda Misiulis, kurį Petras vakar primušė.

Pažada jam pievą prie buomo, karvutę ir būti vaiko kūmu.. Grasinimas išbarti iš sakyklos nepadeda, Grigas atšauna: „Bark, kiek nori, bet plikos marčios į namus neimsiu.“ Tada kunigas pradeda derėtis. Jis užleidžia Grigui savo pievą prie buomo, kol pats čia kunigaus, pažada sutuokti nemokamai, būti kūmu ir duoti karvutę, tik ne arklį. Grigas mintyse skaičiuoja: „Tokia pieva! Tai ne šimtu rublių kvepia!..“ ir dar galvoja apie garbę, kurios visa parapija pavydės. Užsispyrusį ūkininką palenkia nauda ir garbė, nors kunigas kalba apie Dievo valią.

Svirne Gugis treptelėjo ant vietos, kur užkasti pinigai, ir pasakė Elenai, kad visas turtas atiteks „tau ir tavo busimiesiems vaikeliams“. Grigienė čia mato raganiaus kerus, o po kelerių metų, kai viskas išsipildo, net Grigas ima abejoti. Pabaigoje Gugis pats atskleidžia, kad Elena su Juozu buvo atbėgę pas jį pasipasakoti, nes pas jį bėga visi, kai ištinka nelaimė. Be to, jis žinojo, „kad Grigai gerą turi širdį“ ir savo vaikų nenuskriaus. Taigi pranašystė išauga iš to, kad žmonės juo pasitiki, o jis gerai pažįsta kaimynus.

Šventasis Petras Kukio neįleidžia, nes šis žemėje didžiavosi savo dorumu ir dievobaimingumu, visus peikė ir barė. Gugis atsako, kad nepyksta, nes Kukis „nekaltas, kad jam Dievas davė tokį būdą“, o jo puikybė liko žemėje, nes kelyje jis drebėjo iš baimės. Dar jis sako, kad negalėtų džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad skaistykloje kankinasi „už mane geresnis žmogus“. Galiausiai Gugis pats įtempia Kukį pro vartus. Tas, kurio niekas negerbė, pasirodo dosnesnis už visų gerbiamą kaimyną.

Pirmaisiais santuokos metais Helmeris sunkiai susirgo, ir gydytojai liepė jam vykti į pietus. Žmona be vyro sutikimo negalėjo pasiskolinti pinigų, todėl Nora skolinosi slapta, o vyrui sakė, kad pinigus davė jos tėvas. Skolos raštą kaip laiduotojas turėjo pasirašyti tėvas, bet Nora pasirašė jo vardu, nes nenorėjo jaudinti mirštančio tėvo. Ilgus metus ji pati mokėjo skolą, taupė drabužiams duodamus pinigus ir vakarais perrašinėjo raštus. Įstatymą ji pažeidė iš meilės vyrui, o įstatymui, kaip sako Krogstadas, motyvai nerūpi.

Ji nori, kad Helmeris sužinotų tiesą, nes jų namuose per daug melo.. Fru Lindė siūlo Krogstadui gyventi kartu, nes jo vaikams reikia motinos, o jiedu reikalingi vienas kitam. Krogstadas nori atsiimti laišką, bet ji jį sulaiko, nes mano, kad Helmeris turi sužinoti tiesą, kai Helmerių namuose per daug melo ir slėpimo. Ironiška, kad Helmeris pats tvirtino, jog melas nuodija visus namus, nežinodamas, kad jo namai laikosi ant Noros paslapties. Tik tiesai išaiškėjus Nora pirmą kartą rimtai pasikalba su vyru.

Moterys susirūpina: neša vištienos, sviesto, kiaušinių, kepa pautienės, nors senis nieko nenori valgyti, ir ragina vyrus parvežti kunigą. Vyrai nesiskubina ir juokauja, kad senis nenori mirti. Kunigą jie parveža tik pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas, o gydytojo taip ir nevažiuoja. Lapinas moteris išvaro: „Eikite jūs, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai!“ Po laidotuvių vyrai grįžta nuliūdę. Rimšis supranta, kad dabar jis pats seniausias sodžiuje, o kitas vyras apgailestauja, kad „vidury vasaros paliko mus be skerdžiaus“. Iš kaimo juokdario Lapinas virsta žmogumi, kurio kaimui pritrūksta.

Levanarda Čepulis prie vyrų pasijuokė, kad Lapinas dar mano vesti, tik neranda tinkamos mergos, nes „visos per senos“. Lapinas buvo pripratęs prie juokų, bet čia buvo svetimų kaimų žmonės, todėl jis atsilygina. Jis pasakoja, kad Čepulių vaikai Valakų gale vos neužmušė vienas kito. Visi žino, kad broliai Juras ir Levanarda pykstasi, todėl abu išbėga ginti sūnų, o jų žmonos plūstasi per kiemus. Tada Lapinas prisipažįsta, kad vaikų net nematė. Vyrai kvatojasi ir sako: „Ir žinai, kad meluoja, o patikėsi, ir gana.“ Lapinui linksma, „lyg jį už gera būtų gyrę“.

Kozeris kelyje sustabdo vagį, parveža kraitį ir pasiperša Domicėlei: „Busi mano mylima“. Domicėlė gauna vyrą, kuriam patiko nuo pradžių, ir du šimtus dalies. Liudvikas pabėga į mišką su makeliu, kuriame buvo tik mokesčių kviteliai, taigi lieka be laukto grobio. Petronėlė pralaimi jaunikį, nes Kozeris bijo jos piktumo, ir iš pykčio sudaužo žibintą. Motina pinigų nepraranda, bet vis dar kalba apie patėvį, todėl jos akla meilė lieka nepagydyta.

Liudvikas sako, kad Petronėlei melavo tik dėl Domicėlės, ir gąsdina, kad sesuo pasiims visą kraitį: „o kur tu dingsi plika?“ Jis naudojasi jos baime likti be nieko ir pasitikėjimu juo. Kai Domicėlė abejoja, ar gerai „apvokti mamą, apvogti Petronę“, jis pyksta ir priekaištauja, kad ji jo nemyli. Galiausiai ramina, kad pas jį viskas kaip namie. Domicėlė nusileidžia, nes bijo jį supykdyti.

Dausprungas klausia apie kalbas, kad Mindaugas korė, žudė ir vijo žmones, ir šis tai pripažįsta. Jis aiškina: „Valdžia ne meile laikosi, o baime.“ Brolis sutinka tapti vyriausiuoju kriviu, bet tada sužino, kad Mindaugas jau paėmė jo artimuosius, nes įtarė jį susidėjus su Vykintu ir Daumantu. Dausprungas atsako: „Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.“ Valstybė pastatyta ant nepasitikėjimo, todėl Mindaugas praranda net brolį.

Užmušęs Abelį lauke, Kainas, paklaustas, kur brolis, atsako: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ Jis meluoja ir dar atsisako atsakomybės už brolį. Bet nusikaltimo nuslėpti nepavyksta: Dievas sako, kad brolio kraujas šaukiasi jo iš žemės. Kainas prakeikiamas, žemė jam nebeduos derliaus, o jis pats tampa bėgliu ir klajūnu. Vis dėlto VIEŠPATS paženklina jį žyme, kad niekas jo neužmuštų.

Nemokėti piktu už pikta ir mylėti net savo priešus bei persekiotojus.. Senasis dėsnis sako, kad už akį atimama akis, už dantį dantis. Jėzus jam priešina kitą mokymą: užgautam per vieną skruostą atsukti ir kitą. Jis primena ir posakį, kad priešo reikia nekęsti, o pats moko: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“. Dievas juk leidžia saulei tekėti ir blogiesiems, ir geriesiems. Toks dviejų mokymų priešpriešinimas yra antitezė.

Ismenė primena, kad jų tėvas pats išsidūrė akis, motina pasikorė, o broliai žuvo vienas nuo kito rankos. Ji sako, kad moterys negali kovoti su vyrais ir turi paklusti valdžiai, nes už laidojimą gresia mirtis užmušant akmenimis. Ismenė bijo valdžios, todėl Antigonė jos pagalbos atsisako. Vis dėlto, kai Antigonė sučiumpama, Ismenė prisiima kaltę ir nori mirti kartu, bet sesuo jos neprileidžia.

Mirtingojo įsakymas negali panaikinti dievų įstatymų.. Sučiupta Antigonė nieko neneigia. Ji sako, kad šio įsakymo Dzeusas neskelbė ir kad mirtingojo žodis negali panaikinti nerašytų, amžinų dievų įstatymų. Mirti anksčiau laiko jai nebaisu, baisiau būtų palikti brolį nepalaidotą. Į Kreonto žodžius, kad Polineikas buvo priešas, ji atsako gimusi mylėti, o neapykanta jai svetima.

Visos kartos: pirmieji kirto iš bado, o palikuonys mišką pardavė ir pragėrė.. Kaltė dalijama kartoms. Pirmuosius kirsti paragino pats miškas: „Broliukai, ginkitės nuo bado!“, todėl jų kaltė maža. Jų vaikai tęsė vaitodami, anūkai dūsaudami aikvojo, o proanūkiai vežė parduoti po keturias dešimtis vežimų, ir pinigai daugiausia nuėjo arielkai. Būtinybė pamažu virsta švaistymu. Pirmas ir ketvirtas atsakymai kaltę suverčia vieniems, nors kirto visos kartos. Trečias netinka, nes vėlesnės kartos kirto jau ne iš bado.

Kad jam liko sąžinės žaizda: jis suprato, ką reiškia skriausti silpnesnį.. Strėlė liko katytės krūtinėje, o šūvį pasakotojas nešioja savo krūtinėje: tai sąžinės žaizda. Lanką ir strėles jis sulaužė, ir tas šūvis liko vienintelis jo gyvenime. Vis dėlto jis sako, kad šūvis buvo „laimingas“. Galima suprasti, kad nuo jo prasidėjo supratimas, ką reiškia skriausti silpnesnį. Niekas jo nenubaudė, jį baudžia jo paties atmintis.

Pasakojama tarsi iš šuns vidaus: Brisius gėdijasi apsirikęs, stengiasi būti naudingas, nebedrįsta eiti į trobą, prisimena, kaip buvo visų branginamas. Skaitytojas nujaučia tai, ko nesupranta šuo: šeimininkas veda jį nušauti. Todėl skaityti dar sunkiau. Pabaiga viską apverčia: mirdamas šuo norėjo palaižyti šeimininkui kojas, o šis nuo jo pabėgo tekinas. Pasakotojas nieko nesmerkia ir nemoko, todėl gailestį sukelia tai, kas nutylėta.

Nes nori, kad vaikai atsimintų, kaip skaudžiai buvo baudžiami jų tėvai.. Tai ta pati lazda, kuria Dumbrauckas jį sumušė už dobilų kuokštelę ir kurią paliko jam „atminimui“. Tėvas nori, kad vaikai, į ją žiūrėdami, atsimintų, jog ir jų tėvai buvo skaudžiai baudžiami, ir nepyktų, kai patys kartais gauna žabeliu. Jis net svarsto, ar ponai nebaudė „dėl mūsų gero“. Motina nesutinka: „Mes savo vaikų taip nemokom.“ Lazda lieka gulėti klėtyje ant lentynos, o ar tėvas teisus, Biliūnas palieka spręsti skaitytojui.

Jokūbas užmušė vagį, gindamas savo kumelį, o gal ir gyvybę: prie lavono rado revolverį ir peilį. Kūną jis nuvežė toli nuo namų ir užmovė jam ant galvos apynasrį; iš to žmonės ir suprato, už ką vagis užmuštas, ir sakė, kad „tokiam ir reikėjo“. Vis dėlto Jokūbas pats save baudžia visą gyvenimą: kirminas ėda krūtinę, naktimis surinka per miegą, eina išpažinties, aukoja bažnyčiai. Prisipažinti valdžiai neleidžia baimė prarasti ūkį, šeimą ir kraštą, be to, jis netiki, kad kalėjimas žmogų pataiso. Pats Jokūbas pripažįsta, kad vagis galėjo vogti ir iš bado. Apsakymas baigiasi klausimu, ką jam pasakys Visagalis: įstatymo ir sąžinės teismai čia nesutampa.

Suaugusiesiems vagis yra „piktadarys“, o vaikas mato kenčiantį žmogų: pririštas, sumuštas vagis jam primena nukryžiuotą Kristų. Jis mato, kaip „geras“ tėtė muša beginklį, ir negali to suderinti su savo pasauliu. Išlaisvindamas vagį jis rizikuoja, o paklausia tik, ar šis nieko jam nedarys ir nemuš tėtės. Šis gailestingas poelgis jį ir padaro žmogumi: vaikas „tapo įrašytas žmonių tarpan“, nes pasielgė pagal sąžinę, nors suaugusiųjų tvarka reikalavo ko kita.

Smilga gyveno ramiai: dirbo, skaitė šventą knygą, džiaugėsi paprastu žmonos kvietimu valgyti bulbienės. Pinigai sukelia nerimą, jo gyslomis tarsi ima tekėti „nuodėminga siera“, bet kryptį duoda ponia: su ja Smilga nusprendžia būti „ponas ir Viešpatis“. Svarbu, kad „raudonas mefistofelis“ jam šnabžda dar prieš radinį. Galima skaityti taip: pinigai tik atrakina seniai slypėjusį norą būti kitu žmogumi.

Skęsdamas Dalba žadėjo: „nieko negailėčiau tam žmogui“, kuris jį išgelbės, bet gelbėtoju tapo šuo, ir pažadas lieka neištesėtas. Jo atgaila tėra trijų dienų pasninkas, o tai, kad jis taps geresniu žmogumi, jam atrodo taip pat aišku kaip planas atstatyti ūkį ir užtverti kelią. Grįždamas jis jaučia, kad „lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas“, ir baigia darbą ramiai, tarsi tvarkytų ūkį. Savickis parodo, kad įprotis ir savimeilė stipresni už dėkingumą, o tikras atsivertimas neįvyksta.

Dalba šventadienį eina į bažnyčią ir pakeliui ketina nužudyti šunį, nors žmona perspėja, kad šventą dieną to daryti negalima. Skęsdamas jis išvysta bažnyčią, „šviesių angelų pilną“, bet zakristijonui sumeluoja, o pamokslas jį tik lengvai paliečia, lyg šiltas vėjelis per pokaitį. Vakare jis pasilenkia pabučiuoti kunigui ranką ir kalba apie politiką šviesioje, jaukioje seklyčioje. Tikėjimas čia yra įprotis ir apeiga, nekeičianti sąžinės, todėl lotyniškas pavadinimas „Ad astra“, reiškiantis kelią į žvaigždes, skamba ironiškai.

Čia nėra nei tautos, nei istorijos, tik išvykstantis žmogus ir Dievas. Jis prašo leisti dar kartą pažvelgti atgal ir prispausti prie širdies vakarykštę dieną, bet Dievas jau parodė kelią ir uždraudė sapnus, todėl jis eina „Apveizdai paklusnus“. Krūtinė skundžiasi, trykšta ašara, o Dievas, „mylėdamas“, kala jam „valią geležinę“. Paskutiniame posme jis jau „amžinas keleivis“, laimę žinantis tik „iš tolimos gaidos“. Paklusnumas jį grūdina.

Kai karaliui ant šuns kapo nukrinta ašara, tuoj pat apsiverkia freilinos, markizai, grafai, baronai ir tarnai. Vienas juokdarys juokina karalių: šis turi daug šunų, tai kur jis ras kitą tokį pat šunelį? Karalius ir visas dvaras užsirūstina ir pakaria juokdarį neva už tai, kad apšmeižė gerą šunį. Jo žodžius galima suprasti dvejopai, nes ir dvariškiai prie kapo meilinasi karaliui tarsi šunys. Nubaudžiamas tas, kuris išdrįso pasijuokti, todėl eilėraštis tinka valdžios ir pataikavimo temai.

Kad ligoniams būtų kuo atšildyti vandenį, Dalia naktimis slapta tempia iš sandėlio lentas, ir 1942 metų Kūčių vakarą ją teisia kartu su kitais. Dalia prisipažįsta paėmusi lentas, o paklausta, ar jos nesiuntė suaugusieji, atsako, kad niekas. Kiti teisinasi ir gauna bausmes, o ją už prisipažinimą išteisina. Nuteistuosius išveda į lagerį, pūga juos užklumpa kelyje, ir gyvi grįžta tik du. Tiesa Dalią išgelbsti, bet palieka sunkų klausimą, kodėl gyva liko ji.

Ji nesutinka šnipinėti tėvų bičiulių, net jei gautų laisvę.. Elegantiškas saugumietis išsiveda Dalią pasivaikščioti po Kauną ir siūlo jai laisvę ir studijas, jei ji šnipinės tėvų bičiulius. Dalia atsisako ir renkasi lagerį, nes sąžinė jai brangesnė už laisvę. Jos motina tuo metu jau mirusi ir slapta palaidota rūsyje, o leidimą mokytis ji gauna tik 1954 metais. Iš Maskvos atėjusio nuosprendžio ji irgi nepasirašo, nes tremtis jai, vaikui, buvo paskirta be nusikaltimo ir teismo.

Gražina ilgai maldavo Liutaurą nekviesti kryžiuočių, bet jis vis atsisakydavo ir galiausiai ją išvarė. Tada ji pati liepė išvyti pasiuntinius neva vyro vardu, ir įžeistas komtūras su kariuomene atėjo pulti Naugarduko. Puolimą užtraukė jos įsakymas, o miegančio vyro žadinti ji nedrįso, todėl apsivilko jo šarvus ir rūbą ir išjojo vietoj jo. Mirtinai sužeista, ji prašo atleidimo: „Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“ Dėl tėvynės ji paaukoja gyvybę, o jos vyras nebekovoja kartu su priešais.

Vaikystėje vokiečių pagrobtas Alfas užaugo tarp jų, o senas vaidila kurstė jo kerštą ir mokė: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“ Bijodamas, kad Lietuvos laukia prūsų likimas, jis palieka žmoną Aldoną ir, tapęs ordino magistru, vis delsia kariauti, kol ordinas sužlugdomas šimtui metų. Aldona paprašo užmūryti ją bokšte, o jis naktimis ateina prie jo kalbėtis. Slaptas tribunolas jį nuteisia mirti, ir jis išgeria paruoštą taurę. Ordiną jis įveikia klasta, bet paaukoja laimę, meilę ir gyvybę.

Nes baladė primena jo paties kelią, priešą naikinant apsimetus draugu.. Vaidilos sakmė apie Valterį sukrečia Konradą, jis geria taurę po taurės ir pats ima dainuoti. Baladėje Almanzoras ateina pas Alpuharą užėmusius ispanus neva pasiduoti ir priimti jų tikėjimą, visus apkabina ir išbučiuoja, o tada atskleidžia, kad atnešė iš Grenados marą. Taip ir Konradas, dėdamasis ištikimu ordino broliu, jį griauna iš vidaus. Jis dar užsimena, kad Lietuvoje yra ne tik išdavikų, bet minties nebaigia.

Vairuotojas skuba be kuro ir bijo sustoti, bet, veidrodyje pamatęs liūdną berniuką, vis dėlto stabdo mašiną ir jo pinigų neima. Berniukas grįžta iš sesutės Onulės laidotuvių, tėvai gyvena atskirai, todėl namie jis bus vienas. Prie užrakintos kolonėlės vairuotojas siunčia jį namo, bet berniukas sugrįžta ir sako: „Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.“ Abu vieniši, bet berniukas, pats likęs be sesutės, pagaili vairuotojo. Tai ir yra novelės lūžis: žmogui reikia kito žmogaus.

Kad garsiakalbių skelbiami tempai nepadeda, o silpnesniam padeda kitas žmogus.. Plentu lekia perkrauti sunkvežimiai, o garsiakalbiai rėkia apie didžiulius tempus. Nusilpusi karvė atsigula griovio krašte, ir pasakotojas tik ragina bent kelioms sekundėms sustabdyti mašinas. Vaikiukas nubėga aplink ežerą į pirmą sodybą, ir iš ten atvažiuoja valstietis su vienaakiu, vos pavežančiu arkliuku. Jie arklio padedami įkelia karvę į vežimą. Žmogų žmogumi čia daro pagalba silpnesniam, ne skubanti epocha.

Tai būtų netiesa, o apsimesti ir meluoti apie savo jausmus jis nenori.. Advokatas klausia, ar laidotuvių dieną Merso sielvartavo. Šis atsako, kad fiziniai poreikiai dažnai sutrikdo jo jausmus, bet nesutinka, kad advokatas teigtų jį tramdžius jausmus, nes tai netiesa. Taip pat jis elgiasi ir kitur: tardytojui sako netikįs Dievu, o paklaustas, ar gailisi, atsako jaučiąs veikiau nepasitenkinimą. Tiesa jam svarbesnė net už savo paties išgelbėjimą.

Pavargęs nuo visko, poetas vardija, ką mato aplink. Nuopelnas gimsta elgeta, garbė atiduodama nevertiems, valdžia užčiaupia menui burną, o belaisvis gėris tarnauja blogiui. Originale dešimt eilučių iš eilės prasideda jungtuku „and“, todėl skundas atrodo nesibaigiantis. Dvieilyje pradžia pakartojama, bet atsiranda viena priežastis gyventi, nes mirdamas poetas paliktų vieną savo meilę. Visuomenės ir valdžios blogį čia atsveria tik meilė.

Pirmame skyriuje Janekas tik prisistato esąs lenkas, ir neaišku, ką jis veikia gete. Vėliau paaiškėja, kad žuvo jo draugas Meika, Esteros brolis. Tada Janekas savo noru atėjo į getą su geltona žvaigžde ant krūtinės, kad saugotų žuvusio draugo šeimą. Jis pasirinko dalytis pasmerktųjų likimu, ir jo vertę lemia ištikimybė draugui.

Jie kalba apie patriotizmą, bet pjesė prieš karą ginklų pirkliui nepatogi.. Antrame paveiksle jie renka aukas karo našlėms, nors karas dar tik prasideda, o Don Alfonso viską vadina patriotizmu ir rauna Zajončeko gėles žygiuojantiems kariams. Šeštame paveiksle jie siūlo Zajončekui šiltą butą, jei jis pakeis pjesę, nes Ponios vyrui, ginklų pirkliui, nepatogu remti kūrinį prieš karą. Tai groteskiški personažai, kurių gražūs žodžiai pridengia savą naudą. Už kambarį mokėjo komitetas, o Nendrelė juos išvaro.

Tai jo gyvenimas, o to, kas jau buvo, pakeisti nebegalima.. Uosto viešbutyje baigiasi komiteto lėšos, šeimininkė nori atsiimti kambarį, o Nendrelė sunkiai serga. Vis dėlto Zajončekas atsisako, nes praeities pakeisti negalima. Tą patį Autorius sako jau prologe: tai jo gyvenimas, o to, kas buvo, pakeisti nebegalima. Jis viliasi, kad žmonės, pamatę spektaklį, pajus pasaulį apsėdusio pamišimo baisybę, todėl tiesa jam svarbesnė už patogumą.

Nes kuo gilesnis ratas, tuo sunkesnė nuodėmė, o išdavystė sunkiausia.. Pragaras yra piltuvo formos bedugnė, ir kuo gilesnis ratas, tuo sunkesnė nuodėmė ir didesnės kančios. Devintajame, paskutiniame rate išdavikai įšalę į ledą. Ten Ugolinas kremta jį išdavusio Pizos arkivyskupo galvą, nors ir pats baudžiamas kaip išdavikas. Pačiame dugne Liuciferis trejais nasrais kremta Judą, Brutą ir Kasijų. Taip poema išdavystę paskelbia sunkiausia nuodėme.

Tai nuodėmės, gašlumas, puikybė ir godumas, neleidžiančios kilti aukštyn.. Įpusėjęs gyvenimą, Dantė atsiduria tamsioje girioje, pametęs tiesų kelią. Jis bando kopti į saulės apšviestą kalvą, bet kelią pastoja lūšis, liūtas ir alkana vilkė, paprastai aiškinami kaip gašlumas, puikybė ir godumas. Vilkė nustumia jį atgal į tamsą, ir tik tada pasirodo Vergilijus, patariantis eiti kitu keliu. Tai alegorija, o visa kelionė yra žmogaus kelias nuo nuodėmės per atgailą iki išganymo.

Įrodęs Sonios vagystę, jis būtų sukiršinęs Raskolnikovą su artimaisiais.. Per šermenų pietus Lužinas apkaltina Sonią vagyste, ir iš jos kišenės iškrinta šimtinė. Lebeziatnikovas liudija matęs, kaip Lužinas pats ją įkišo. Raskolnikovas paaiškina, kad, įrodęs Sonios vagystę, Lužinas būtų sukiršinęs jį su motina ir seserimi ir vėl atgavęs jų palankumą. Taip Lužinas elgiasi pagal savo paties mintį, kad pirmiausia reikia mylėti save. Raskolnikovas dar ligoje jam atsakė, kad iš tokios teorijos išeina, jog žmones galima žudyti.