Dantė Aligjeris · 1265–1321
Viduramžių poema apie Dantės kelionę per pomirtinį pasaulį 1300 metais. Vergilijus veda jį per Pragarą ir Skaistyklą, o Beatričė per dangaus sferas iki Dievo regėjimo. Tai alegorija apie žmogaus kelią nuo nuodėmės iki išganymo.
Atnaujinta
56 psl. per savaitę · 76 vakarai · baigsi sausio 18 d.
Savo knygoje, apie 25 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Aš – Beatričė. Aš tave siunčiu.“Kontekstas Palygink su J. V. Gėtės „Faustu“: ir ten meilė ir siekimas lemia žmogaus išganymą.
„Aš būsiu tavo kelrodžiu“Kontekstas Palygink su Homero „Odisėja“: ir ten herojus keliauja į mirusiųjų pasaulį, bet be krikščioniškos vilties.
„Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“Dantė, „Pragaro“ I giesmės pradžia
„Aš atsidūriau miško tankmėje“Dantė, „Pragaro“ I giesmė
„Staiga iššoko lūšis margašonė“Dantė apie pirmąjį žvėrį, I giesmė
„Aš būsiu tavo kelrodžiu“Vergilijus Dantei, I giesmė
„Aš – Beatričė. Aš tave siunčiu.“Beatričė Vergilijui, II giesmė (Vergilijaus pasakojime)
Poema sukurta XIV amžiaus pradžioje Italijoje, Viduramžių pabaigoje. Florencijoje tuo metu varžėsi gvelfų ir gibelinų partijos, vėliau patys gvelfai suskilo į baltuosius ir juoduosius. Dantė rėmė baltuosius. Kai valdžią paėmė juodieji, jis 1302 metais už akių buvo nuteistas mirties bausme ir į gimtąjį miestą nebegrįžo. Poemos veiksmas vyksta 1300 metais, kuriuos Bažnyčia buvo paskelbusi jubiliejiniais, o kelionė prasideda Didžiąją savaitę.
Dantė Aligjeris (1265–1321) gimė Florencijoje, mirė tremtyje Ravenoje. Jaunystėje jis pamilo Beatričę, kuri ištekėjo už kito ir mirė jauna 1290 metais. Šią meilę jis aprašė knygoje „Naujas gyvenimas“, o „Dieviškojoje komedijoje“ Beatričė tampa jo vedle į dangų. Dantė dalyvavo Florencijos politikoje, 1300 metais buvo išrinktas vienu iš šešių miestą valdžiusių priorų. Poemą rašė tremtyje ir baigė prieš pat mirtį.
Pats Dantė poemą pavadino tiesiog „Komedija“, nes ji prasideda liūdnai, bet baigiasi laimingai. Dieviškąja ją pavadino Džovanis Bokačas, o šiuo pavadinimu poema išleista 1555 metais Venecijoje. Ją sudaro trys dalys, vadinamos kantikomis: „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. Kiekvienoje yra po 33 giesmes, su įžangine iš viso 100. Poema parašyta tercinomis, trijų eilučių posmais, o skaičius trys primena Švenčiausiąją Trejybę. Dantė rašė Toskanos tarme, ir jo poema padėjo jai tapti italų literatūrine kalba.
Visą poemą išvertė poetas Aleksys Churginas, jo vertimas išleistas 1968–1971 metais. 2007 metais Sigitas Geda išleido savo „Pragaro“ vertimą, o 2009 ir 2010 metais ir kitas dvi dalis. Churginas išlaikė tercinas ir rimą. 2019 metais leidykla „Obuolys“ visas tris jo vertimo dalis išleido vienoje knygoje su Gustavo Dorė iliustracijomis.
Dešimtoje klasėje „Dieviškoji komedija“ yra privalomas Viduramžių kūrinys, skaitomos jos ištraukos. Programa per tokius kūrinius supažindina su kultūros epochomis ir moko vartoti sąvokas, tarp jų alegoriją, simbolį ir poemą. Dantės kelionė joms suprasti labai tinka, nes žvėrys, vedliai ir pomirtinio pasaulio vietos poemoje turi perkeltinę reikšmę. Programa taip pat siūlo klasikinius kūrinius sieti su šiuolaikiniais, kuriuose panašios problemos ar personažai interpretuojami iš naujo.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Įpusėjęs gyvenimą, Dantė atsiduria tamsioje girioje ir supranta pametęs tiesų kelią. Kaip čia pateko, jis nežino, nes tada jo sielą tebesupo sapnai. Priėjęs kalvą, kurios šlaitus jau apšviečia patekėjusi saulė, jis bando kopti aukštyn, bet kelią jam pastoja lūšis, paskui liūtas ir alkana vilkė. Šie žvėrys paprastai aiškinami kaip gašlumas, puikybė ir godumas. Vilkė nustumia Dantę atgal į tamsą. Tada pasirodo šešėlis. Tai romėnų poetas Vergilijus, gimęs Mantujoje, gyvenęs Romoje valdant Augustui ir apdainavęs Enėją. Dantė jį vadina savo mokytoju ir prašo apginti nuo vilkės. Vergilijus pataria eiti kitu keliu. Jis pats ves Dantę per amžinųjų kančių vietą ir per tą, kur sielos kenčia turėdamos viltį. Aukščiau, į dangų, Dantę lydės prakilnesnis vadovas, nes Vergilijui ten įžengti neleista.
Vakare Dantė suabejoja. Pomirtiniame pasaulyje gyvas buvo lankęsis Enėjas, o po jo apaštalas Paulius, tačiau Dantė savęs su jais nelygina ir bijo, kad tokia kelionė jam per sunki. Vergilijus sako, kad Dantę apėmė baimė, ir papasakoja, kodėl atėjo. Jis buvo Limbe, tarp laukiančiųjų, kai jį pašaukė Beatričė ir paprašė padėti jos draugui, kuris klaidžioja ir gali pražūti. Ją pačią atsiuntė Liucija, o Liuciją paragino rojuje esanti moteris, kuri užjaučia Dantę. Beatričė prisipažino, kad ją atvedė meilė, ir pažadėjo Dievo akivaizdoje girti Vergilijų. Išgirdęs, kad danguje juo rūpinamasi, Dantė apsisprendžia eiti, ir abu poetai leidžiasi į kelią.
Ant pragaro vartų užrašyta, kad pro juos einama į amžinų kančių miestą, kad vartus sukūrė teisingumo vedamas Dievas ir kad įeinantieji turi palikti bet kokią viltį. Vergilijus nuramina išsigandusį Dantę. Už vartų, prieangyje, jie išgirsta šauksmus ir aimanas. Čia kenčia bevaliai, kurie gyvendami nepadarė nei gera, nei bloga, ir angelai, angelų maište nestoję nė į vieną pusę. Jų nepriima nei dangus, nei pragaras. Prie pragaro upės keltininkas nenori perkelti gyvo žmogaus, bet Vergilijus atsako, kad tokia yra dangaus valia. Žemei sudrebėjus, Dantė netenka sąmonės ir atsipeikėja jau kitame upės krante.
Pirmasis pragaro ratas vadinamas Limbu. Čia gyvena nekrikštyti kūdikiai ir dorai gyvenę pagonys, kurie negalėjo pažinti Kristaus. Jie nekenčia kančių, bet Dievo palaimos neturi ir tik atsidūsta. Čia gyvena ir pats Vergilijus. Dantę pasitinka senovės poetai Homeras, Horacijus, Ovidijus ir Lukanas ir priima jį į savo būrį. Tolėliau jis mato antikos išminčius, tarp jų Sokratą, Platoną ir Aristotelį.
Antrajame rate viesulas be paliovos blaško gašliųjų sielas. Vergilijus rodo garsius įsimylėjėlius, tarp jų Kleopatrą, Eleną, Achilą ir Tristaną. Dantė pakalbina dvi vėles. Tai Frančeska da Rimini ir jos vyro brolis. Frančeska pasakoja, kad kartą jie drauge skaitė knygą apie vieno riterio meilę ir skaitydami pamilo vienas kitą. Frančeskos vyras juos užklupo ir abu nužudė, todėl jie mirė neatgailavę. Kol Frančeska kalba, jos mylimasis verkia. Dantę taip sukrečia jų dalia, kad jis nualpsta ir krinta lyg negyvas.
Pragaras yra piltuvo formos bedugnė, kuri siaurėja iki pat žemės vidurio. Kuo gilesnis ratas, tuo sunkesnė nuodėmė ir didesnės kančios. Trečiajame rate lietus, sniegas ir kruša plaka rajūnus, ketvirtajame šykštuoliai ir išlaidūnai ritina akmenis ir daužosi vieni į kitus, penktajame pikčiurnos pešasi purve. Šeštajame eretikai kenčia degančiuose karstuose. Septintajame baudžiami smurtautojai prieš artimą, prieš save ir prieš Dievą, o aštuntajame, padalytame į dešimt griovių, įvairūs apgavikai. Daugelį nusidėjėlių Dantė atpažįsta. Tai jo meto florentiečiai, politiniai priešai ir net popiežiai.
Devintajame, paskutiniame rate kenčia išdavikai, įšalę į ledą. Čia Dantė pamato du vienoje duobėje įšalusius nusidėjėlius, kurių vienas kremta kito galvą. Pizos grafas Ugolinas pasakoja, kad graužia savo miesto arkivyskupo galvą. Arkivyskupas jį išdavė, įkalino kartu su vaikais ir numarino badu. Ugolinas matė, kaip vienas po kito miršta jo vaikai, kurie dar siūlė tėvui valgyti jų kūnus. Pats Ugolinas čia irgi baudžiamas kaip išdavikas.
Pačiame pragaro dugne, žemės viduryje, į ledą įšalęs stovi Liuciferis, kadaise gražiausias angelas, sukilęs prieš Dievą. Jis milžiniškas ir turi tris veidus. Trejais nasrais jis amžinai kremta didžiausius išdavikus: Judą, išdavusį Kristų, ir Brutą bei Kasijų, nužudžiusius Julijų Cezarį. Vergilijus su Dante leidžiasi žemyn Liuciferio kailiu, pereina žemės vidurį ir pasuka aukštyn. Siauru taku jie išeina į kitą žemės pusrutulį ir vėl pamato žvaigždes.
Skaistykla yra aukštas kalnas saloje, iškilusioje pietinio pusrutulio vandenyne. Ten poetai atsiduria Velykų rytą. Krante juos pasitinka žilabarzdis senis Katonas iš Utikos, romėnas, paaukojęs gyvybę dėl laisvės, kuris dabar saugo kelią į kalną. Vergilijus paaiškina, kad Dantę atvesti paprašė Beatričė. Katono liepiamas, Vergilijus nuplauna rasa Dantės ašarotą veidą ir apjuosia jį nendre, nuolankumo ženklu. Kalno papėdėje laukia sielos, kurios atgailą atidėliojo iki paskutinės valandos.
Prie Skaistyklos vartų stovi angelas su kardu. Kardo galu jis septynis kartus įrašo Dantei ant kaktos raidę P, lotyniško žodžio peccatum, reiškiančio nuodėmę, pradžią. Kalną juosia septynios terasos, kuriose sielos apsivalo nuo septynių didžiųjų nuodėmių: puikybės, pavydo, pykčio, tingumo, gobšumo, smaguriavimo ir gašlumo. Kai Dantė pakyla į kitą terasą, angelas nutrina vieną raidę. Skaistykloje šviesiau nei pragare, sielos gieda psalmes ir kenčia su viltimi, nes žino, kad pateks į dangų.
Kalno viršūnėje yra Žemės rojus. Čia Dantė sutinka Matildą. Paskui pasirodo Beatričė, o Vergilijus, žmogiškosios išminties simbolis, dingsta, nes jo darbas baigtas. Beatričė griežtai priekaištauja Dantei dėl jo paklydimų, ir jis išpažįsta kaltę. Tada jis panardinamas į Lėtėjos upę, kurios vanduo ištrina nuodėmių atminimą, o atsigėręs Eunojos vandens yra pasirengęs kilti į dangų.
Beatričė kyla su Dante per dangaus sferas, kurios sukasi aplink Žemę. Jos vadinamos Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Saulės, Marso, Jupiterio ir Saturno vardais, už jų yra nejudančių žvaigždžių ir Pirmojo judintojo sferos. Sferose Dantė sutinka palaimintųjų sielas: tuos, kurie negalėjo ištesėti įžadų, išminčius, karius už tikėjimą, teisingus valdovus. Tarp kovojusiųjų už tikėjimą jis randa savo proprosenelį Kačiagvidą, kryžiaus žygio dalyvį. Šis išpranašauja, kad Dantė bus ištremtas iš Florencijos. Už visų sferų yra nejudantis Empirėjus, Dievo buveinė.
Empirėjuje Dantė regi didžiulę šviesos rožę, kurioje gyvena visi palaimintieji. Beatričė užima savo vietą tarp jų, o Dantės vedliu tampa šventasis Bernardas Klervietis. Paskutinėje giesmėje Bernardas meldžia Mergelę Mariją, kad Dantei būtų leista pamatyti Dievą. Dantė pakelia akis į amžinąją šviesą ir regi tris vienodo dydžio ratus, Švenčiausiąją Trejybę. Viename jų jis įžiūri žmogaus pavidalą, ženklą, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jo protas to suvokti nepajėgia, bet akimirką jį nušviečia malonė. Poema baigiasi mintimi, kad jo norą ir valią jau suka meilė, kuri judina saulę ir kitas žvaigždes.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Dantę per Pragarą ir Skaistyklą veda Vergilijus, bet į dangų jis įžengti negali?
Vergilijus yra romėnų poetas, kurį Dantė vadina savo mokytoju, ir poemoje jis simbolizuoja žmogiškąją išmintį. Jis gyvena Limbe tarp dorai gyvenusių pagonių, kurie negalėjo pažinti Kristaus, todėl kančių nekenčia, bet Dievo palaimos neturi. Jau I giesmėje jis sako, kad aukščiau Dantę lydės prakilnesnis vadovas, nes jam ten įžengti neleista. Žemės rojuje, pasirodžius Beatričei, Vergilijus dingsta, nes jo darbas baigtas. Taip parodoma, kad vien žmogiška išmintis be tikėjimo iki Dievo neatveda.
Rašiniui: Tikėjimas
2. Ką rodo Frančeskos da Rimini istorija ir kodėl ją išklausęs Dantė nualpsta?
Antrajame pragaro rate viesulas be paliovos blaško gašliųjų sielas. Frančeska pasakoja, kad su vyro broliu skaitė knygą apie riterio meilę ir skaitydami pamilo vienas kitą. Vyras juos užklupo ir abu nužudė, todėl jie mirė neatgailavę. Kol ji kalba, mylimasis verkia, o Dantę jų dalia taip sukrečia, kad jis krinta lyg negyvas. Aistra šiuos įsimylėjėlius pražudo, o Beatričės meilė Dantę išgelbsti, tad poemoje meilė gali ir pražudyti, ir išgelbėti.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kodėl prie Skaistyklos vartų angelas įrašo Dantei ant kaktos septynias P raides?
P yra lotyniško žodžio peccatum, reiškiančio nuodėmę, pradžia. Skaistyklos kalną juosia septynios terasos, kuriose sielos apsivalo nuo septynių didžiųjų nuodėmių: puikybės, pavydo, pykčio, tingumo, gobšumo, smaguriavimo ir gašlumo. Kai Dantė pakyla į kitą terasą, angelas nutrina vieną raidę. Skaistykloje sielos kenčia su viltimi, nes žino, kad pateks į dangų, o ant pragaro vartų parašyta, kad įeinantieji turi palikti bet kokią viltį. Poema taip rodo, kad kaltę galima išpirkti atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
4. Kodėl išdavikai poemoje baudžiami pačiame pragaro dugne?
Rašiniui: KaltėDora
5. Ką reiškia trys žvėrys, pastoję Dantei kelią tamsioje girioje?
Rašiniui: TikėjimasDora
6. Kas paprašė Vergilijaus padėti klaidžiojančiam Dantei?
7. Kas gyvena pirmajame pragaro rate, Limbe?
8. Kaip baudžiami eretikai šeštajame pragaro rate?
9. Ką amžinai kremta trys Liuciferio nasrai?
10. Kas saugo kelią į Skaistyklos kalną?
11. Ką Dantei išpranašauja proprosenelis Kačiagvidas?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.