Faustas (ištraukos)

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Šaltiniai.info ištraukos, vertė Antanas A. Jonynas, 77 psl..

1. 1.

   Paskyrimas ir Prologas danguje1–4 psl.

   Paskyrime poetas kreipiasi į praeities šešėlius, grįžtančius prie jo, ir prisimena draugus, pirmuosius savo skaitytojus, kurie išsisklaidė po pasaulį, o kai kurių gal jau nebėra gyvų. Prologe danguje trys arkangelai šlovina Dievo kūriniją. Ateina Mefistofelis ir skundžiasi, kad žmogui gyventi sunku dėl dieviškos kibirkšties, proto, kurį jis naudoja tik tam, kad elgtųsi žvėriškiau. Dievas klausia apie daktarą Faustą, savo tarną. Dievas sako, kad Faustas klaidžioja, bet ieško kelio. Mefistofelis kerta lažybų, kad nuves jį klaidžiausiu takeliu. Dievas leidžia mėginti, kol Faustas gyvas, ir įspėja, kad velniui teks pripažinti, jog žmogaus net tamsiuose klystkeliuose nelengva paklaidinti. Šis pokalbis yra visos tragedijos rėmas, nes Fausto gyvenimas tampa Dievo ir velnio lažybų dalyku.

2. 2.

   Naktis4–14 psl.

   Ankštame gotikiniame kambaryje Faustas skundžiasi, kad ištyrė filosofiją, mediciną, teisę ir teologiją, beveik dešimt metų moko studentus, bet nieko iš tikrųjų nežino. Todėl jis griebiasi magijos. Atsivertęs knygą jis gėrisi makrokosmo ženklu, paskui iššaukia Žemės dvasią, bet jos pasirodymas jį išgąsdina, o dvasia pareiškia, kad jis jai neprilygsta. Įeina padėjėjas Vagneris, kuriam puiku gilintis į praeities laikų dvasią. Vėl likęs vienas, Faustas jaučiasi esąs kirminas dulkėse ir nusprendžia išgerti nuodų. Kai jis jau kelia taurę prie lūpų, suskamba Velykų varpai ir choras gieda, kad Kristus prisikėlė. Vaikystės prisiminimai sulaiko jį nuo mirties, ir Faustas grįžta gyventi.

3. 3.

   Prie miesto vartų14–18 psl.

   Faustas su Vagneriu vaikšto už miesto vartų. Senas valstietis dėkoja jam už tai, kad maro metu jis su tėvu gydė žmones. Faustui ši pagarba skaudi: jis prisipažįsta, kad tėvo alcheminiai vaistai daugelį ligonių pražudė, ir jaučiasi esąs žudikas. Saulėlydis pažadina jo ilgesį skristi paskui saulę. Vagneriui pakanka knygų, o Faustas sako, kad jame grumiasi dvi sielos: viena laikosi žemiškos būties, kita veržiasi aukštyn. Jis šaukiasi oro dvasių. Grįžtant juos ima sekti juodas pudelis, sukantis spiralę vis arčiau. Vagneris mato tik pudelį, Faustas galiausiai sutinka, kad tai dresuotas šuo, ir parsiveda jį namo.

4. 4.

   Fausto darbo kambarys: pudelis18–25 psl.

   Namie Faustas nurimsta ir ima versti Naujojo Testamento eilutę apie pradžioje buvusį Žodį. Jis abejoja ir keičia žodį į Mintį, Jėgą ir galiausiai užrašo Veiksmą. Pudelis neramiai urzgia, auga ir virsta pabaisa. Faustas jį užkeikinėja, kol iš už židinio išeina Mefistofelis, apsirengęs klajojančiu studentu. Jis prisistato kaip dvasia, kuri viską neigia ir siekia griauti. Paaiškėja, kad išeiti jam trukdo ant slenksčio nubrėžta pentagrama. Faustas nenori jo paleisti, ir Mefistofelis sutinka pasilikti bei parodyti savo meną: dvasios giesmėmis Faustą užliūliuoja. Faustui užmigus, žiurkė pagal velnio įsakymą pragraužia ženklo kampą, ir Mefistofelis išeina. Pabudęs Faustas mano, kad viskas jam tik prisisapnavo.

5. 5.

   Fausto darbo kambarys: sandoris25–37 psl.

   Mefistofelis grįžta išsipuošęs raudonu švarku, su špaga ir kviečia Faustą gyventi. Faustas sako, kad gyvenimas jam našta ir jis geidžia mirties, paskui prakeikia viską, kas žmogų guodžia, net tikėjimą, viltį ir kantrybę. Mefistofelis siūlosi jam tarnauti šiame pasaulyje, jei Faustas atsilygins ten. Faustas kelia savo sąlygą: jei kada nors nurims, patenkintas, ir paprašys akimirką sustoti, Mefistofelis gali jį pasiimti. Jie sukerta rankomis, ir Faustas pasirašo krauju. Jis nori patirti visą žmonijos džiaugsmą ir kančią. Kol Faustas ruošiasi kelionei, Mefistofelis jo drabužiais priima naują studentą, išjuokia universiteto mokslus ir įrašo jam į albumą gyvatės žodžius apie gėrio ir blogio pažinimą. Mefistofelis žada, kad jo išskleistas apsiaustas nuneš juos abu, kur tik panorės.

6. 6.

   Gatvė ir Vakaras37–42 psl.

   Gatvėje Faustas pasiūlo palydėti Margaritą, bet ji atsisako ir nueina. Jis sužavėtas ir reikalauja, kad Mefistofelis dar šiąnakt ją jam gautų. Mefistofelis sako, kad mergina ką tik buvo išpažinties ir yra nekalta, todėl jo galia jos neveikia, ir pataria laukti bent poros savaičių. Jis pažada nuvesti Faustą į jos kambarį, kol ji bus pas kaimynę. Vakare Faustas tvarkingame Margaritos kambarėlyje jaučia ramybę ir įsivaizduoja, kad jai pasirodžius iš gėdos pultų ant kelių, o Mefistofelis į spintą padeda skrynelę su papuošalais. Grįžusi Margarita dainuoja baladę apie karalių ir aukso taurę, paskui randa skrynelę. Ji matuojasi papuošalus prieš veidrodį ir liūdnai mąsto, kad pasaulyje viskas priklauso nuo aukso.

7. 7.

   Sodas42–45 psl.

   Sode vaikšto dvi poros: Margarita su Faustu ir kaimynė Marta su Mefistofeliu. Margarita gėdijasi savo darbe sugrubusių rankų ir pasakoja apie savo gyvenimą. Tėvas mirė, brolis kariuomenėje, motina reikli. Mažąją sesutę, kuri vėliau mirė, Margarita augino pati, nes motina po gimdymo sirgo. Faustas gėrisi jos paprastumu ir nekaltumu. Tuo metu Marta vis užsimena Mefistofeliui, kad jam laikas pagalvoti apie šeimą, o šis išsisukinėja. Margarita prisipažįsta, kad jau gatvėje pajuto, jog Faustas jai gali patikti. Ji buria ramunės žiedlapiais ir paskutinis lapelis rodo, kad jis ją myli. Faustas prisiekia, kad jų jausmas turi tęstis amžinai, o Margarita pabėga.

8. 8.

   Ola miške ir Margaritos kambarėlis45–49 psl.

   Miško oloje Faustas dėkoja kilniajai dvasiai, kad leido jam pažinti gamtą, bet skundžiasi palydovu, kuris jį žemina ir kursto geismą. Ateina Mefistofelis, išjuokia jo vienatvę ir pasakoja, kad Margarita jo ilgisi. Faustas jį keikia ir liepia apie ją tylėti. Jis supranta, kad atneš merginai pražūtį: save jis lygina su kriokliu, kuris viską nublokšia į bedugnę, o ją su mergaite mažoje trobelėje kalnų šlaite. Vis dėlto jis nusprendžia eiti pas ją, kad ir kas nutiktų. Kitoje scenoje Margarita viena prie verpimo ratelio kalba apie savo nerimą. Be mylimojo jai viskas nemiela, ji ilgisi jo žingsnių, žvilgsnio ir šypsnio ir geidžia būti su juo, net jei už tai lauktų prakeiksmas ir mirtis.

9. 9.

   Martos sodas49–52 psl.

   Margarita drįsta paklausti Fausto, ar jis tiki Dievą, nes mato, kad jis nelanko mišių ir neina išpažinties. Faustas atsako, kad niekas negali drąsiai teigti nei kad tiki, nei kad netiki. Visatos didybę ir būties pilnatvę, sako jis, galima pajusti širdimi ir pavadinti kaip nori, meile, laime ar Dievu, nes žodis tėra minčių kevalas. Margarita jaučia, kad tai panašu į kunigo žodžius, bet abejoja, ar jis krikščionis. Ji prisipažįsta, kad bijo Fausto draugo ir juo bjaurisi. Faustas paduoda jai buteliuką: tris lašus reikia įlašinti motinai į arbatą, kad ji kietai miegotų naktį. Margarita sutinka, nes negali jam atsispirti. Mefistofelis, viską nugirdęs, šaiposi iš šio pokalbio apie tikėjimą.

10. 10.

    Katedra52–54 psl.

    Per mišias Margarita stovi minioje, o už jos stovi piktoji dvasia ir jai kalba. Ji primena, kaip nekaltai mergaitė meldėsi anksčiau, ir klausia, ar ji meldžiasi už motinos sielą, dėl jos kaltės pasmerktą kentėti, ir kieno krauju aptaškytas jos slenkstis. Dvasia užsimena ir apie tai, kas virpa po jos širdimi. Choras gieda lotynišką giesmę apie Paskutinio teismo dieną, kai paaiškės visa, kas slėpta. Margaritai trūksta oro, ją slegia skliautai ir vargonai, o piktoji dvasia kartoja, kad nuo nuodėmės ir gėdos ji nepabėgs. Margarita paprašo kaimynės flakonėlio ir nualpsta. Scena parodo, kaip kaltė ją sugniuždo jau prieš žmonių teismą.

11. 11.

    Kalėjimas54–59 psl.

    Faustas su raktais ateina išvaduoti Margaritos, kuri kalėjime laukia mirties bausmės. Ji dainuoja dainą apie motiną, nužudžiusią vaiką, ir palaiko jį budeliu. Tik išgirdusi savo vardą ji pažįsta Faustą, bet jo lūpos jai atrodo šaltos. Margarita prisipažįsta, kad pražudė motiną ir nuskandino kūdikį, mato kraują ant jo rankų ir prašo, kad jis pasirūpintų kapais: motinai, broliui, jai ir dukrelei. Bėgti ji atsisako, nes nenori klajoti persekiojama ir su nešvaria sąžine. Kai tarpduryje pasirodo Mefistofelis, ji šaukiasi Dievo teismo ir angelų. Mefistofelis sako, kad ji pasmerkta, o balsas iš aukštybių atsako, kad išgelbėta. Mefistofelis dingsta su Faustu, o silpstantis Margaritos balsas vis dar šaukia Faustą vardu.

12. 12.

    Antroji dalis, V veiksmas. Rūmai ir Vidurnaktis59–63 psl.

    Faustas gyvena rūmuose ir jau baigė didį darbą, sutaikė jūrą su krantu. Mefistofelis jį už tai giria, bet Faustas niršta dėl senelių, kurie užsispyrę nesitraukia iš savo ūkelio: jų medeliai užstoja vaizdą, o varpelio gausmas jį erzina. Jis liepia juos iškeldinti, Mefistofelis pasiunčia vykdyti Trejetą ir žiūrovams užsimena apie Naboto vynuogynus iš Biblijos. Vidurnaktį prie rūmų ateina keturios žilos moterys: Stoka, Skola, Graužatis ir Nedalia. Įsmukti pro rakto skylutę pavyksta tik Graužačiai, o kitos mato artėjančią Mirtį. Faustas trokšta atsikratyti magijos ir atsisako paklusti Graužačiai. Ji jį apakina, bet Faustas liepia samdiniams keltis ir dirbti toliau pagal planą.

13. 13.

    Didelis kiemas priešais rūmus63–65 psl.

    Mefistofelis, kaip darbų prižiūrėtojas, varo lemūrus, iš kaulų ir sausgyslių sulipdytas būtybes, kasti duobės. Aklas Faustas, išgirdęs kauptukų garsą, džiaugiasi manydamas, kad darbininkai kasa tranšėją. Mefistofelis pusbalsiu taria, kad kasamas kapas, ne tranšėja. Faustas svajoja nusausinti pelkes, kad milijonai žmonių gyventų laisvai, nors ir tarp pavojų, nes laisvės vertas tik tas, kas kasdien dėl jos kovoja. Jis sako, kad tokio laisvo krašto akivaizdoje galėtų paprašyti akimirką sustoti, ir jau dabar svaigsta nuo tos palaimos nuojautos. Tada jis krinta negyvas. Mefistofelis skelbia, kad laikrodis sustojo, ir svarsto, kad visa sukurta virsta niekuo.

14. 14.

    Guldymas į karstą66–71 psl.

    Mefistofelis laukia, kada Fausto siela paliks kūną, kad galėtų pateikti krauju pasirašytą sutartį. Jis šaukia velnius ir liepia jiems atvilkti pragaro nasrus. Iš viršaus nusileidžia angelai ir barsto rožes. Velniai pučia į rožes, šios virsta liepsnomis, ir velniai strimgalviais pabėga į pragarą. Mefistofelis lieka vienas ir, nors yra angelų priešas, ima jais žavėtis: jie jam atrodo gražūs, jis nori juos bučiuoti. Kol jis taip išsiblaško, angelai pakyla, nusinešdami nemirtingąją Fausto esybę. Apsidairęs Mefistofelis skundžiasi, kad iš jo pagrobė užstatytą sielą, ir kaltina save, kad senas velnias pasidavė kvailam geismui. Taip lažybos baigiasi velnio pralaimėjimu.

15. 15.

    Kalnų tarpekliai, miškas, laukas71–77 psl.

    Paskutinė scena vyksta tarp uolų, kur gyvena šventieji atsiskyrėliai. Pater Ecstaticus, Pater Profundus ir Pater Seraphicus šlovina dieviškąją meilę, o palaimintieji kūdikiai skrieja aukštyn. Angelai neša Fausto esybę ir gieda: „Kas siekė, stengės nuolatos, / Bus išganytas amžiams.“ Doctor Marianus garbina dangaus karalienę. Atplevena Mater Gloriosa, o atgailautojos meldžia jos gailestingumo. Tarp jų yra viena, kadaise vadinta Gretchen: ji vėl jaučia savo kadaise mylėtąjį ir prašo leisti jį globoti ir lydėti. Mater Gloriosa kviečia ją kilti į aukštesnes sferas, nes Faustas seks paskui. Mistinis choras užbaigia tragediją mintimi, kad amžinas moteriškumas mums suteikia sparnus.