Vincas Krėvė · 1882–1954
Istorinė drama apie Lietuvos valdovą Skirgailą netrukus po krikšto, kai kraštą spaudžia lenkai ir kryžiuočiai. Skirgaila ilgisi senųjų dievų, bet dėl valstybės pakenčia naują tikėjimą ir prievarta veda krikščionę Oną Duonutę, kad Lietuva nebūtų skaldoma. Drama rodo valdovą, kuris nori gero, bet skriaudžia kitus ir lieka vienas.
Atnaujinta
70 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“Kontekstas Susiek su J. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“: ir ten valdovas, vienydamas Lietuvą, lieka vienas.
„Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu“Kontekstas Po Krėvos sutarties (1385 m.) Lenkija siekia Voluinės ir Podolės: drama rodo Lietuvą tarp dviejų pasaulių.
„Aš ne vergė tavo, nors kalinė.“Kontekstas Palygink su Sofoklio tragedija „Antigonė“: ir ten moteris pasipriešina valdovo valiai, nors žino, kad pralaimės.
„Iki šiol aš blogai gyvenau“Kontekstas Kellerio auka primena riteriškos meilės idealą, kurį drama sugretina su Skirgailos jėga ir valdžia.
„šitoj šaly daugiau nebereikalingi“Kontekstas Krėvė rodo XIV a. lūžį: senieji dievai traukiasi, o krikščionybė ateina kartu su svetima valdžia.
„Mes turime tėvynę gelbėti ir tautą. Dievais tesirūpina kriviai.“SkirgailaRasti tekste
„Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“SkirgailaRasti tekste
„Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu“SkirgailaRasti tekste
„Ji priklauso man, ir aš jos niekam neužleisiu. Toksai mano papratimas: ką paėmiau, tai mano.“Skirgaila apie OnąRasti tekste
„Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė ir jūsų tikslų auka būti nenoriu.“Ona DuonutėRasti tekste
„Mes draugaujam, kad jie daugiau nebesiurbtų: maža mums beliko kraujo, ir sielos mūsų pavargo.“DaugailaRasti tekste
„Gyvi pavojingesni nekaip mirę.“SkirgailaRasti tekste
„svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti.“krivis SkurdulisRasti tekste
Veiksmas vyksta XIV amžiaus pabaigoje, netrukus po Krėvos sutarties (1385) ir Lietuvos krikšto (1387), Vilniaus Aukštojoje pilyje. Jogaila jau Lenkijos karalius, o Lietuvą jo vardu valdo brolis Skirgaila. Kraštą spaudžia Lenkija ir Kryžiuočių ordinas, valdžios siekia ir Kęstučio sūnus Vytautas, kuriam padeda Ordinas. Dalis bajorų ir žynių dar laikosi senųjų dievų, todėl naujas tikėjimas daugeliui atrodo svetimas ir primestas.
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) buvo prozininkas ir dramaturgas. Jis rašė istorines dramas iš senovės Lietuvos gyvenimo; ankstesnė jo žinoma drama yra „Šarūnas“ (1911). Krėvė dėstė Kauno universitete, o mirė emigracijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo istorinėse dramose valdovai yra stiprios, bet vienišos asmenybės, kurios kovoja ne tik su priešais, bet ir su savimi.
Paantraštė: „Keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo“. Dalys vadinasi „Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“ ir „Bedugnė“, kiekviena suskirstyta į vaizdus, pažymėtus romėniškais skaitmenimis. Drama išleista 1925 metais. Remarkos labai išsamios: kaip veikėjas stovi, žiūri ar geria, dažnai pasako daugiau nei jo žodžiai. Istorinius įvykius autorius laisvai perkuria, svarbiausia jam valdovo vidinė drama.
Drama tinka rašiniams apie valdžią ir jos kainą, tikėjimą ir jo keitimą, tautos istoriją, vienatvę ir žmogaus vertę. Svarbu suprasti, kad Skirgaila nėra vien žiaurus: jis myli kraštą ir nenori jo skaldyti, bet nemoka pasitikėti žmonėmis ir skriaudžia kitus. Galima sieti su Marcinkevičiaus „Mindaugu“ (valdovo vienatvė), Sruogos „Milžino paunksme“ (Lietuva ir Lenkija) ir Sofoklio „Antigone“ (valdžia prieš žmogų).
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Į Aukštąją pilį atvyksta Jogailos pasiuntinys, jaunas Plocko vyskupijos nominatas Henrikas Mazovietis, su dviem lenkų riteriais, Zindramu iš Maškovicų ir Jonu iš Bychovo. Henrikas įsižeidęs, kad Skirgaila jų deramai nepasitiko. Iš jo žodžių aiškėja tikrasis tikslas: išreikalauti Lenkijai Voluinę ir Podolę. Vienuolis Jonas Skarbekas praneša, kad Skirgaila jėga sulaikė Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri vyko pas savo sužadėtinį Mozūrų kunigaikštį, ir nori ją vesti, kad jos žemė neatitektų svetimam. Riteriai mano, kad mergaitę reikia užtarti, o Henrikas sumano ja pasinaudoti: tegu ji, kaip karalienė Jadvyga, palenkia laukinį valdovą, o Lenkija iš to laimės žemių. Skarbekui jis liepia palaikyti Onos pasipriešinimą, kad tarpininkams būtų daugiau naudos.
Skirgaila su artimiausiais bajorais Daugaila, Butrimu ir Davainiu klausosi vaidilos Stardo dainų apie senuosius laikus. Bajorai ilgisi praeities, kai niekas žmogaus nevaržė. Stardas ragina valdovą išvyti svetimšalius kartu su jų dievu, kurį vadina piktuoju vokiečių dievu. Bajorai prisipažįsta, kad širdis trokšta kovos, bet protas liepė priimti krikštą. Skirgaila aiškina, kad kraštas apsuptas priešų ir viso pasaulio neatlaikys: dievais tesirūpina kriviai, o jam reikia gelbėti tautą. Stardas kaltina juos išdavus protėvius ir pamiršus kalbą. Kai pranešama, kad prie vartų laukia Ordino pasiuntiniai, Stardas įtūžęs trenkia kanklius į žemę ir pareiškia, kad tokiai šaliai jis nebereikalingas.
Atvyksta kryžiuočiai: senas, gudrus Vartenbergas ir jaunas, lengvabūdis riteris Kelleris. Kelleris tuoj ima kalbinti Onos palydovę Oligę, bajoro Mingailos dukterį iš Kijevo, ir siūlo jai brangų žiedą. Prieš puotą Henrikas ir Skarbekas mėgina užtarti Oną, bet Skirgaila atšauna, kad tai, ką jis paėmė, priklauso jam. Per puotą lenkas Henrikas ir kryžiuotis Vartenbergas ginčijasi, kuris laimins stalą, o Skirgaila pasišaipydamas pasiūlo tai padaryti stačiatikių popui Jonui. Svečiai vieni kitus kaltina klasta. Kelleris atvirai sako, kad jie būtų geresni priešai nei draugai, ir Skirgailai tai patinka. Stardas atsisako dainuoti, o senas krivis Skurdulis išrėžia kalbą prieš atėjūnų dievus. Bajorai jam pritaria, kol Skirgaila juos nutildo.
Ona su mergomis verpia ir dainuoja. Oligė žavisi vokiečių riteriu. Skarbekas iš pradžių guodžia Oną, paskui ima kalbėti apie Dievo valią. Henrikas jai atvirai pareiškia, kad ji turi tapti Skirgailos žmona ir būti tiltu, per kurį Voluinė ir Podolė pereis Lenkijai, o jos pažadą sužadėtiniui jis panaikina. Ona supranta, kad jam rūpi ne Dievas, o nauda. Ateina Skirgaila. Jis sako mylįs Lietuvą ir nė vienos pėdos jos niekam neleisiąs atplėšti, todėl Ona bus jo žmona, juolab kad to nenori nei ji, nei jos globėjai. Pokalbis atskleidžia ir kitą jo pusę: jis visada nori gero, bet nemoka jo pasiekti, todėl jį graužia nerimas ir jis geria. Naująjį dievą jis kaltina dėl tautos nelaimių. Sugriaudus jis tai laiko Perkūno ženklu.
Daugaila kalbasi su Jonu iš Bychovo apie gresiantį karą su lenkais. Skarbekas įspėja, kad kryžiuočiai atvyko kiršinti brolių valdovų. Skirgaila, besiruošdamas medžioklei, vienuolį varo šalin, o šiam mėginant įrodyti, kad yra tik vienas Dievas, iš jo šaiposi: jei dievai būtų sukūrę pasaulį, nesipeštų dėl jo. Atėjęs Henrikas siūlo sandėrį: Jogaila nepyks dėl Onos, jei gaus Voluinę ir Podolę kaip kraitį. Skirgaila pasijuokia, kad lenkai nori jam parduoti tai, ką jis jau turi, ir pareiškia, kad Lietuvos valdovas yra jis, o ne brolis. Nė vienos pėdos Lietuvos žemės lenkai negaus. Pirmoji dalis baigiasi medžioklės ragais ir neišspręstu konfliktu.
Kryžiuočiai nori sukiršinti lietuvius su lenkais: jei padės Onai pabėgti, ji ir Mozūrų kunigaikštis taps Ordino draugais. Kelleris tam naudojasi Olige, kuri jį įsimylėjo ir jau buvo jo meilužė. Jis prašo ją įleisti jį pas kunigaikštytę. Oligė iš pavydo atsisako, bet vėliau vis tiek kalbina Oną, girdama vokiečių riterį ir kartu įspėdama jo saugotis. Kelleris slapta ateina pas Oną. Jis prisipažįsta ėjęs su klasta, bet, pamatęs ją, pasikeitęs, ir prisiekia ją išlaisvinti ir nugabenti, kur ji norės. Ona, iš pradžių nepasitikėjusi, atiduoda jam savo žiedą, kurį pamatę jos tėvo draugai jam padės. Oligė nugirsta jų pokalbį ir pasiryžta neužleisti Kellerio Onai.
Skirgaila, grįžęs iš medžioklės, jau žino apie sumanymą išvogti Oną: suimti ir iškvosti žmonės prisipažino. Kelleris neneigia, kad sumanė pats vienas, meta Skirgailai pirštinę ir reikalauja Dievo teismo dvikovoje. Skirgaila liepia jį suimti, bet Kelleris kalaviju prasiveržia pro sargybinius ir pabėga Skirgailos žirgu; jį užstojęs Stardas sužeidžiamas į ranką. Skirgaila net džiaugiasi, kad narsus kareivis paspruko. Vartenbergą jis išvaro. Tada Skirgaila liepia Skarbekui tuoj pat sutuokti jį su Ona. Vienuolis atsisako, nes nuotaka nesutinka, ir nebijo jam į sprandą įremtos jieties. Tik pati Ona, nenorėdama, kad Skarbekas veltui žūtų, leidžia jam atlikti apeigas. Atėjęs Henrikas tam priešinasi, lenkų riteriai išsitraukia kalavijus, bet Skirgaila atkerta, kad turi Gardino pily įkaitų ir lenkai sėdės čia, kol jų kareiviai nepaliks Voluinės ir Podolės pilių.
Kova jau prasidėjo. Kareiviai neša sunkiai sužeistą Stardą, ir jis prašo paguldyti jį Šventaragio slėnyje, kur girdėti šventųjų ąžuolų šlamesys. Prieš mirtį jis prakeikia lenkų kunigą ir jo dievą ir sako keliaująs pas senuosius dievus į dausas. Vos jam mirus, Skarbekas užpila ant jo galvos vandens ir pakrikštija. Atskubėjęs Skirgaila iš pradžių netiki, bet kareivis patvirtina. Valdovas sukrėstas: jei net Stardas mirdamas pagerbė naująjį Dievą, vadinasi, šis galingas. Jis leidžia laidoti Stardą krikščioniškai ir karčiai taria, kad tik dėl Stardo dar tikėjo žmonėmis. Ši scena laužia Skirgailą: jis nebetiki nei dievais, nei žmonėmis.
Skirgaila vienas geria prie krosnies. Daugaila praneša, kad fryzų pirklys papirkinėjo kareivį slapta įleisti į pilį vokiečių riterį Kellerį, ir atneša laišką kunigaikštienei. Skirgaila laiško neskaito ir liepia jį perduoti Onai, o Kellerį įleisti: priešą naudinga turėti savo rankoje. Pokalbis atskleidžia valdovo nuovargį: vakar mūšį jis pralaimėjo, nes dalis trakiečių perėjo pas Vytautą, ir jis nebežino, kuo pasitikėti. Daugaila primena, kad bajorai valdove mato krašto gynėją, perspėja, jog jų ištikimybė priklauso nuo to, kaip jis elgsis, ir išeidamas pabučiuoja jį į kaktą. Ateina krivis Skurdulis. Jis aiškina, kad tauta keičia dievus kaip augantis žmogus keičia drabužius, o tikrasis Praamžius gyvena žmogaus sieloje, ir svarbiausia gyventi nenuskriaudžiant kitų. Skirgaila jį išvadina melagiu.
Oligė, apimta pavydo, atiduoda Onai Kellerio laišką ir užsimena, kad jis ir jai kalbėjo tuos pačius meilės žodžius. Skarbekas įspėja Oną, kad tai velnio pinklės, ir moko ją neatsiduoti vyrui, kol šis nenusileis Jogailai: jos santuoka esą prievartinė, o popiežius ją gali panaikinti. Ona prisipažįsta, kad Kellerio meilę laiko tyra ir pamiršti jo negali. Įeina Skirgaila, pamato šviesų jos veidą ir pirmą kartą kalba švelniai: jis pavargęs, norėtų valdžią užleisti Vytautui ir užsidaryti tėvo pily, kad tik ji būtų šalia. Ona atsako, kad prievarta meilės neįgysi, ir galiausiai pasako, jog, jei galėtų rinktis, rinktųsi vokietį. Skirgaila pažada jai padovanoti Kellerio galvą ir pasižada būti jai tik valdovu.
Po mūšio pilyje daug žuvusiųjų, o mergos bijo, kad Stardo vėlė vaikšto po pilį. Viena jų, dar tikinti senaisiais dievais, sako, kad Stardo vėlė nujojo į dausas. Koridoriuje mergos pamato vyrą ir palaiko jį Stardo vaiduokliu. Ona lieka viena ir meldžiasi, kol į jos miegamąjį įeina Kelleris. Jis atėjo ištesėti priesaikos ir išvesti ją, o kartu prisipažįsta ją mylįs. Ona atsisako bėgti, nes nenori prarasti doro vardo. Pilyje kyla triukšmas: jo ieško. Kelleris norėtų laukti su kalaviju, bet Ona primena, kad jis stovi jos miegamajame ir taip ją pražudytų. Jis atsisveikina, pabučiuoja ją ir išeina į koridorių, vedantį į koplyčią. Ona apalpsta, o duryse pasirodo Skirgaila su ginkluotais vyrais.
Kelleris užsidaro koplyčioje, kur stovi karstas su Stardo kūnu. Kitos išeities nėra, o pro langą jis neišlįstų. Jis meldžiasi ne dėl savęs, o kad nebūtų sugėdinta Ona. Išgirdęs ateinančius, jis išstumia Stardo lavoną pro langą ir pats atsigula į karstą po marška. Įsiveržę vyrai nieko neranda. Butrimas tikina, kad mergos matė patį Stardą. Skirgaila kelia vietoj Kellerio kaltinti kareivį, įleidusį jį į pilį, bet Daugaila už kareivį užstoja savo galva. Pro langą sužaibavus jie pamato apačioje gulintį žmogų, ir Skirgaila nusprendžia, kad Kelleris iššoko ir žuvo. Daugaila sako, kad taip miršta ne bailiai, o tie, kurie save aukoja, nes riteris saugojo kunigaikštienės garbę. Likęs vienas, jis nutaria kūną naktį nuplukdyti upe, kad visi manytų, jog tai buvo Stardas.
Skarbekas laidoja Stardą, o bajorai stebisi, kaip pasikeitė velionio veidas ir pajuodo plaukai. Ateina Ona ir klaupiasi prie karsto. Toliau seka regėjimas: prie karsto atsistoja Šviesusis ir Tamsusis vyras ir ginčijasi dėl karste gulinčio Kellerio. Tamsusis gundo jį pakelti galvą, išgąsdinti visus ir gelbėtis kalaviju, nes auštant pilį puls jo draugai. Šviesusis primena, kad sargyba saugo visus išėjimus ir kad, gelbėdamas save, jis amžinai sugėdintų Oną, o auka atvers jam dangų. Tarp jų skamba Skarbeko skaitomos maldos. Kelleris lieka gulėti. Ateina Skirgaila. Ona susitinka akimis su Kelleriu ir apalpsta, sušukusi, kad tai jis. Skirgaila supranta, liepia karstą užkalti vinimis ir skubiai užkasti, o Skarbeką įmesti į rūsį.
Kareiviai karstą užkasa pilies kiemelyje, kur visi vaikšto, bet išsigąsta, nes girdėjo iš jo dejavimą, ir išsilaksto. Senas Daugaila, iš Onos sužinojęs tiesą, ima drebančiomis rankomis atkasinėti kapą ir prašo Skirgailos padėti. Valdovas atsisako: kiekvieną darbą, ir kerštą, jis daro iki galo. Jis išplėšia Daugailai kastuvą ir liepia kareiviams jį išvesti. Ateina Ona, ir Skirgaila liepia jai prieiti prie meilužio kapo. Už durų veržiasi Oligė, keikdama žiaurųjį budelį, bet jos riksmą nutildo. Ona sukniumba ant kapo be sąmonės. Skirgaila žengia prie jos, ranką uždėjęs ant durklo, tačiau Daugaila jį sustabdo. Valdovas nusisuka ir išeina, o senas karvedys lieka klūpoti prie kunigaikštienės. Drama baigiasi ne pergale, o tuštuma aplink valdovą.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Tekstas: Šaltiniai.info. Puslapius sunumeravome patys.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.