Vienatvė

Krivis garsiai pasako tai, ką bajorai jautė, bet slėpė: lenkai ir vokiečiai „buvo, yra ir visados bus pikčiausi mūsų priešai“, o atsižadėjus senųjų dievų kraštui gresia nelaimės. Bajorai pritaria šūksniais „Šalin juos!..“ ir „Gėda mums, valdove!..“. Skirgaila turi juos nutildyti kumščiu į skobnis. Scena parodo, kad valdovas vienas: svetimieji juo nepasitiki, o savieji nesupranta jo pasirinkimo.

Jis visada nori gero, bet nemoka jo pasiekti, todėl jį graužia nusiminimas.. Skirgaila prisipažįsta: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu.“ Jis net sutinka su Ona, kad nevertas pagarbos. Šioje vietoje matome ne tik tironą, bet ir kenčiantį žmogų.

Paskutiniais žodžiais Stardas prakeikia Skarbeką ir jo dievą ir sako norįs mirti „Už dievus“. Remarka „(Miršta)“ eina prieš krikštą: Skarbekas pila vandenį jau mirusiam ir pats prašo Dievo atleisti šią nuodėmę. Skirgailai jis tvirtina, kad Stardas „mirė kaip krikščionis“, ir kareivis tai paliudija. Skirgaila patiki ir palūžta: „Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis“, o dabar Stardas „visa pasmaugei“ jo sieloje. Nuo tada valdovas nebetiki niekuo.

Jis ateina „su geru žodžiu“, prisipažįsta, kad anksčiau nežinojęs, kas yra moters meilė, ir net ketina perleisti valdžią Kęstučio sūnui, o pats užsidaryti tėvo pilyje su Ona. Ona du kartus atsako, kad jis klysta, ir Skirgaila supranta, „kad aš vienas, ir nėra man draugų“. Tada Ona atsako neapykanta: prievarta jos meilės neįgysi. Kai Ona pasako, kad iš jų dviejų pasirinktų Kellerį, jis pažada „padovanoti jo galvą“ ir pareiškia: „Aš būsiu tau valdovas ir viešpats“. Atstumtas švelnumas virsta kerštu.

Skirgaila ištesi kerštą, bet praranda paskutinius artimus žmones. Daugailai jis sako, kad šis jį apgavo, ir nebetiki net jo priesaika: „Aš priesaikomis daugiau nebetikiu.“ Onai jis tyčiodamasis rodo kapą, o ši apalpsta. Kai jis uždeda ranką ant durklo, senas karvedys jį sulaiko: „Nedrįsk!..“ Valdovas išeina vienas, o Daugaila lieka prie kunigaikštienės. Žmogus, kuris visada norėjo gero, bet nemokėjo jo pasiekti, galiausiai lieka su valdžia ir be nieko kito.