Metai

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   „Pavasario linksmybės“. Gamta pabunda1–13 psl.

   Pavasario saulė pažadina pasaulį: tirpsta sniegas, išlenda žvėrys, vabzdžiai ir paukščiai. Gandras su gandriene randa sudraskytą lizdą ir, kaip tikri gaspadoriai, jį sutaiso, pasivalgo varlių ir padėkoja Dievui. Pasakotojas iš to daro pamoką žmogui: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint“. Ypač giriama lakštingala, kuri gieda gražiau už bet kokius vargonus, nors atrodo kukliai ir minta vabzdžiais. Erelis sušaukia paukščius išklausti, kaip jie peržiemojo, o gandras kalba, kad Dievas kiekvieną gyvį aprūpina ir kad baisiausias plėšrūnas yra žmogus. Pasitarimą nutraukia persirijęs ponas, kuris keikdamasis voliojasi ant grindų ir vos neperpjauna sau gerklės.

2. 2.

   Būrų pokalbiai. Lauras ir Pričkus13–21 psl.

   Būras Lauras pašiepia tuos, kurie mano, kad miestiečiai ir ponai gyvena be vargo. Jis išbara Kasparo tarną Milkų, kuris dar pernai ganė kiaules pas Bleberį, o dabar puikuojasi kaip ponaitis ir niekina būrus. Šaltyšius Pričkus, kaimo seniūnas, prisimena vaikystės žaidimus ir sako, kad vargas prasideda nuo lopšio: dar nemokėdami raidžių vaikai jau vargina tėvus, o užaugę patys turi dirbti. Viso to pradžia, anot jo, Adomo ir Ievos nuodėmė, dėl kurios žmogus duoną valgo prakaitu. Vis dėlto vargas nebūna amžinas: atėjus pavasariui, reikia džiaugtis ir ruošti padargus darbams.

3. 3.

   Tinginys Slunkius ir pavasario darbai21–33 psl.

   Tinginys Slunkius skundžiasi, kad žiema per greitai baigėsi, ir gina savo lėtumą senelio Stepo žodžiais. Pričkus jį išbara: jis ne kartą buvo baustas ir jau pravalgė savo lauką, tvoras ir namą. Paskui Pričkus primena, kad jaučiai yra darbo draugai, ir smerkia Pukį, kuris juos kankina. Blėkius skundžiasi, kad žiemos atsargos baigėsi, o Pričkus atkerta, kad reikia taupyti rudenį, ir ragina sėti miežius, žirnius, grikus, avižas, linus ir kanapes. Pasakotojas giria darbščias gaspadines, kurios žiemą verpia ir audžia, bara plepes tinginės ir ragina moteris sodinti daržoves. Pavasaris baigiasi kvietimu į naujus darbus.

4. 4.

   „Vasaros darbai“. Baudžiava ir geras amtsrotas34–49 psl.

   Prieš Sekmines Pričkus sveikina būrus ir kviečia į baudžiavą. Pasakotojas sako, kad sveikas kūnas yra didžiausia Dievo dovana: būrai, valgydami paprastai ir dirbdami, sveikesni už ponus, kankinamus podagros. Lauras lygina žmogaus amžių su žydinčia ir vystančia gėle. Atvykęs vakmistras baisiai keikiasi, o senas Selmas apgailestauja, kad pasaulyje per daug keikūnų, ir ypač baisisi, kai keikiasi ne ponas, o vargšas būras. Pričkus praneša, kad reikia mėžti dvaro tvartus. Būrai į darbą traukia noriai, o pasakotojas su ilgesiu prisimena pernai mirusį gerą amtsrotą, kuris būrų nekeikdavo, vadindavo juos „jūsų“ ir užstodavo nuo žiauraus tarno Dikso. Pričkus liepia nebeverkti ir giria mėšlą: be būrų darbo ponai neturėtų nė pyrago.

5. 5.

   Krizas ir šienapjūtė49–56 psl.

   Krizas pasakoja savo gyvenimą: anksti netekęs tėvo, jis ganė kiaules pas Bleberį, išmoko visų darbų ir tapo gaspadoriumi, kuris jau beveik penkiasdešimt metų valdo ūkį. Dabar jį vargina šeimyna: bernai ir mergos reikalauja didelių algų ir mėsos, tingi, slapstosi ir net muša šeimininką. Pernai Slunkius, prisigėręs jomarke, su draugais jį sumušė taip, kad jis kelias savaites sirgo. Krizas su ilgesiu prisimena laikus, kai tarnai buvo kuklūs ir nešiojo vyžas, o ne vokiškus drabužius. Prasideda šienapjūtė: laukai knibžda dirbančiais žmonėmis, o pievų žolė krinta lyg nuo giltinės dalgio.

6. 6.

   Plaučiūnas, plonis ir vakmistro pamokslas56–69 psl.

   Girtuoklis Plaučiūnas pernai po talkos naktį pametė dalgį, paskui nuėjęs į Karaliaučių pirkti naujo pragėrė arklį ir savo pievą pjovė pjautuvu. Kol jis vėlinosi, kaimynai jau buvo nuėmę rugius, o jo rugiuose ganėsi Kasparo kiaulės. Po pjūties jo vaikai neša plonį, šventėje kyla barnis, kurį Plaučiūnas nutildo lašinių gabalais, o pats Plaučiūnas su svečiais nusigeria taip, kad nugriūva po suolu. Selmas gėdijasi, kad lietuvininkai geria daugiau nei vokiečiai. Pakamorė bara būrus, kad jie vėluoja nuimti vasarojų, o moteris, kad vokietės anksčiau už jas surenka linus, grybus ir riešutus. Vasara baigiasi vakmistro kalba: dėkokite Dievui, sumokėkite ponams mokesčius ir nepamirškite pakviesti manęs į vaišes.

7. 7.

   „Rudenio gėrybės“. Ruduo ir vestuvės pas Krizą70–86 psl.

   Saulė vis anksčiau leidžiasi, keliai pažliunga, paukščiai išskrenda, laukai tampa gedulingi. Užtat atėjo metas skersti gyvulius ir virti valgius. Kvieslys kviečia visus į Krizo dukters Ilzbutės vestuves: ji teka už šulco į Taukius. Krizas papjauna karvių, jaučių, kiaulių ir avių. Per vaišes Enskys pjausto mėsą ne kaip ponai, o būriškai rankomis, svečiai prisigeria ir dainuoja nepadorias dainas, Dočys nugriūva po suolu. Kelios moterys, apsimetusios, kad degtinės negeria, kampe slapta ištuština butelį. Šokiai nutrūksta, kai įsibrauna nekviesti Slunkius ir Pelėda. Enskys juos apdaužo ir išmeta lauk. Pasakotojas primena, kad ir ponai, prisigėrę, elgiasi ne geriau.

8. 8.

   Ponų virtuvė ir saiko pamoka83–98 psl.

   Pričkus pasakoja, kaip su laišku buvo nusiųstas į dvarą ir užėjęs į virtuvę pamatė, kad virėjai ponams ruošia vanagą, zuikį ir rupūžes. Jam pasidarė bloga, o dar labiau jį pribloškė, kad ponai sėda prie stalo nesimeldę. Selmas apgailestauja, kad ponai ir jų tarnai bėga tiesiai į pragarą. Bleberio tarnas praneša, kad prasideda skerdynės ir vaišės, o pasakotojas priduria, kad po tiek darbo galima pasilinksminti, nes Dievas tam ir duoda gėrybių. Lauras primena saiką: kas rudenį viską suėda, pavasarį bado, kaip girtuoklis Dočys, kuris liko elgeta. Bužas sako, kad visi gimsta vienodai nuogi ir silpni, o ponai be būrų neturėtų nei duonos. Pričkus skundžiasi, kad šaltyšiaus niekas nebegerbia, ir gailisi savo seno arklio.

9. 9.

   Dočys ir krikštynos pas Plaučiūną96–115 psl.

   Enskys pasakoja, kaip vogdavo malkas dvaro miške, kad sumokėtų mokesčius, ir skundžiasi kaimynais Pelėda ir Slunkium, kurių trobos sugriuvusios, o kiaulės gyvena stuboje. Dočys taip daužo spragilu kuldamas, kad dreba žemė: jis skuba iškulti grūdus, kad juos pragertų. Per Plaučiūno krikštynas svečiai prisigeria, susipyksta, ir keli vyrai sumuša Dočį. Kaimynės atneša jam vaistų ir tepalų, bet Dočys, užuodęs jų smarvę, pašoka iš lovos ir išvaiko bobas. Selmas ilgai rauda dėl senų laikų: lietuvininkai perima prancūziškus ir vokiškus papročius, eina iš bažnyčios tiesiai į karčemą, girtauja prie vaikų ir peikia mokyklas bei mokytojus. Ruduo baigiasi raginimu ruoštis žiemai ir taupyti pašarą.

10. 10.

    „Žiemos rūpesčiai“. Žiema, vilkai ir vagystės116–126 psl.

    Ateina žiema: užšąla ežerai ir purvynai, keliai virsta roguvėmis, pušys stovi apsnigtos kaip pudruoti ponaičiai. Paukščiai ir žvėrys slepiasi miškuose, o žmonės šildosi prie krosnies. Vilkai pjauna gyvulius, o eiguliai, užuot juos šaudę, girtuokliauja, papirkti būrų, kurie tuo metu vagia iš dvaro miško medieną. Pričkus bara būrus už vagystes ir tinginiavimą baudžiavoje: lenkams, žydams ar vokiečiams tai gal prigimta, bet lietuvininkui gėda. Enskys atkerta, kad visos tautos vienodos, o pats Pričkus, dar nebūdamas šaltyšiumi, vogdavo uosius taip pat, tik gudriau. Selmas primena, kad Dievas draudžia vogti ir apgaudinėti, ir kad lietuvininkai turi elgtis dorai, kad juos gerbtų ir svetimi, nors malkoms nukirstą rąstą jis vadina menka nuodėme. Ginčą nutraukia Pričkus.

11. 11.

    Gaisrai ir Dočio teismas126–134 psl.

    Pričkus kalba apie ugnį: ji šildo ir verda valgį, bet gali sudeginti ir būrų trobas, ir ponų rūmus. Jis primena, kaip pernai Dočys, užsidegęs pypkę, naktį sudegino dosnaus ir gero kaimyno Krizo namus, ir prašo nepašiepti Krizo, jei šis ateis elgetaudamas. Tuo metu pasigirsta šūvis: Dočys, užsigeidęs varnienos, davė kvailam tarnaičiui Durakui šautuvą, šis šovė į varną ir padegė kluoną, o ugnis sudegino kaimynų trobas. Dočį sukaustytą veža į teismą. Teisme jis nesigaili ir atkerta teisėjams, kad ponai būrus taip nualino, jog teks valgyti žiurkes ir pelėdas. Šaltyšiai pripažįsta, kad ponai lupa būrus, bet sako, kad savivaliauti ir deginti kaimynų namų negalima.

12. 12.

    Pričkaus mirtis134–141 psl.

    Šaltyšiai turi vežti amtsroto javus parduoti į Karaliaučių. Lauras skundžiasi, kad dabartiniai ponai, kaip Kasparas, tik baido būrus, o Pričkus jį perspėja tylėti, nes prieš ponus pūsti tas pats, kas prieš vėją. Naujasis amtsrotas toks šykštus, kad dėl kiekvieno duoto skatiko nemiega tris naktis ir bijo, kad vaiduoklis nepavogtų jo turtų. Pričkus su kitais šaltyšiais grįžta su pinigais, bet suskaičiavus trūksta vieno šilingo. Amtsrotas liepia taip sumušti seną ir ligotą Pričkų, kad po trijų dienų šis miršta. Pasakotojas karčiai apibendrina, kad tokia yra šio pasaulio malonė už ištikimą tarnystę.

13. 13.

    Selmo kalba ir metų pabaiga139–150 psl.

    Selmas ramina būrus: be Dievo valios nieko neįvyksta, kiekvienas turi tenkintis savo vieta, o ponai, kurie skriaudžia teisiuosius, atsakys Dievo teismui. Jis ragina nebeverkti dėl mirusio gero amtsroto, nes nuo raudų nieko nepagerės, ir eiti namo šerti gyvulių. Lauras skundžiasi, kad vokiečiai ir prancūzai niekina lietuvininkus, nors patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas atsako, kad kiekviena tauta turi savo papročius, o svarbiausia būti dėkingam Dievui. Paskutinėje kalboje jis lygina žmogaus gyvenimą su pumpuru ir žiedu, kurį sudarko ruduo ir žiema. Metai baigiasi, saulė vėl ima baidyti pusnis, ir poema užsibaigia malda Dievui, kad jis ir toliau rūpintųsi būrais, kai vėl ateis vasara ir darbai.