Kristijonas Donelaitis · 1714–1780
Žiemos rūpesčiai
116-150 psl. iš 150·apie 115 min.·11 paaiškinimų·4 klausimai
116 psl.
- Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta,
- Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.
- Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,
- Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.
- Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,
- Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia
- Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.
- Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
- Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,
- Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.
- Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,
- Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,
- Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.
- Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.
- Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė
- Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.
- Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams
- Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.
- Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams
- Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.
117 psl.
- Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais
- Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,
- Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.
- Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės
- Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.
- Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,
- Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai
- Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.
- Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą
- Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės
- Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,
- Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,
- Ant visų baisių klampynių kelią padarė
- Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
- Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą
- Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,
- O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,
- Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,
- Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.
- Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai
118 psl.
- Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo
- Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.
- Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,
- Būriškai po stogais jų stovėdami dreba
- Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.
- Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,
- Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint
- Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.
- Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,
- Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,
- Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,
- O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.
- Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,
- Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.
- Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,
- O mus jis besipurtindams į stubą suvarė
- Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.
- Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,
- Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.
- Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,
119 psl.
- Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam
- Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto,
- Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.
- Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,
- Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras,
- Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.
- Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,
- Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;
- O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,
- Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam
- Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.
- Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo
- Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.
- Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?
- Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė?
- Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!
- Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!
- Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą
- Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.
- O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą,
120 psl.
- Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,
- Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;
- Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.
- Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,
- Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę
- Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.
- O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję
- Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.
- Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!
- Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį
- Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.
- Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus,
- Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.
- Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,
- Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias
- Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.
- Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!
- Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim,
- O po tam dar mus pačius su gimine mūsų,
- Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.
121 psl.
- O jūs jėgėrės mokinti, jūs liesininkai,
- Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?
- Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius
- Juos užmušt ir išgaišint žmonėms nepavydi?
- Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė?
- O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė
- Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?
- Ei kieksyk į šilą vogt nuvažiuodami būrai
- Su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpį
- Ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerklę!
- Bet tai vis klasta; nės varts taipo prisisurbęs
- Jau po tam ir prisiegos atmint užsimiršta,
- O taip jam bekapanojant klastuodami vagys
- Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia
- Ar, nusišovę su griekais, sau parveža briedį
- Irgi namėj slapta mėsinėdami juokiasi šelmiai.
- "Rods, - tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams
- Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, -
- Rods jūsų mylista jau patys tiek išsimanot,
- Kad klastuot ir vogt vierniems nepridera klapams.
122 psl.
- Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas,
- Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.
- Štai ben vieną tikt žodelį jums pasakysiu.
- Tūls tarp jūs, mano sėbrai, vos į baudžiavą slenka
- Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja.
- Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,
- Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,
- O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką
- Ar uždegt ugnies i pintį skilia vėpsodams;
- O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias
- Ir, kašeles kitų draugų kytriai sumedžiojęs,
- Kaip koks šuo smarkus pakavotus trupučius ėda
- Ir kitiems baudžiauninkams tikt gėdą padaro.
- Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas
- Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano
- Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,
- Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,
- Tai nesidyviju, nės jiems toks prigimė būdas.
- Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,
- Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt
123 psl.
- Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizą prigauna?
- Ak dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai
- Su viernais vartais visur dūsaudami skundžias.
- Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę
- Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai
- Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta
- Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.
- Viens apbranijęs liesininką giriasi šelmis,
- O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.
- Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams,
- O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs
- Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.
- Ak tu švents dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!
- Ak kokios tamsybės jau apjekino svietą!
- Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.
- Dievą viens nieku laikydams juokiasi šelmis,
- O kitsai, kad jam įtiktų, niekina dievą.
- Tūls, kruopas nedarytas ir vos pasukas ėsdams,
- Po vargų našta kasdien vaitoja pakumpęs;
- O dar ir toksai utėlius juokiasi dievui!
124 psl.
- Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą
- Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;
- O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,
- Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį."
- "Ak, - tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, -
- Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;
- O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį
- Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams ?
- Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?
- Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,
- O ir vokietis, prancūzui «vui» pasakydams,
- Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti.
- Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs,
- Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.
- Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs,
- Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius!
- Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;
- Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė.
- O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti)
- Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo,
125 psl.
- Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti."
- "Rods, - tarė Selmas, - nei vienam klastuot nepareitis,
- O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka.
- Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria
- Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,
- Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.
- Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,
- Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;
- Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo
- Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo;
- Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.
- Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,
- O viernai visur ir viežlybai pasielkim,
- Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.
- Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams,
- Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę
- Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.
- Kad Dočys ar Joks Mykolui pavagia stungį,
- Ar kad Kekė, ką neviežlybai panorėjus,
- Su klasta slaptoms Katrynos atima ražą,
126 psl.
- Tai jau didis grieks; ne, taip užsigeisti netinka.
- Ei kas tai per grieks, kad kartais didelį rąstą
- Šis ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt
- Ar kad aužuolus šulnus durnai sukapojęs
- Duoną kept ar ką džiovint į kakalį kiša!
- Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras,
- Ar kūlelis, iš žagarų sausų padarytas?"
- "Jaugi gana, kaimynai! - Pričkus šaukti pagavo,
- Kas krivulei reik, išmanomai pasisakėm,
- Bet, kas dar žiemai reikės, trumpai pasakykim.
- Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom,
- Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti.
- Kad, pasikūręs ją, kuklius ar šiupinį verdi
- Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi,
- Tai tau iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai.
- Ei koktu dūšelei, kad didei prisivargęs,
- Susnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies
- Ir mylėdams jį pamaži jau pradedi snausti.
- Ar negerai, kad dievs ugnelę mums dovanojo?
- Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt
127 psl.
- Ar kad kokį sau prisikaitęs šutini puodą.
- Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę,
- Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete.
- Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.
- Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai,
- Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti,
- Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum?
- Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi
- Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai,
- Tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumą davė.
- Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui,
- Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysiu.
- Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą
- Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode
- Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo,
- Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam,
- Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti,
- Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs,
- Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras,
- Bet ir poniškus butus supleškina greitai.
128 psl.
- Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui
- Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.
- Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,
- Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?
- Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams,
- O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.
- O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks,
- Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto
- Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,
- Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti.
- Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,
- Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,
- Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.
- Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.
- Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą
- Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?
- Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,
- Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.
- Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,
- Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo.
129 psl.
- Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,
- O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,
- Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.
- Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,
- Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.
- To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,
- Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,
- Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,
- Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.
- Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!
- Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;
- Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,
- Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
- Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.
- Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,
- Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,
- Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,
- Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.
- Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,
- Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.
130 psl.
- Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,
- O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.
- Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti
- Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.
- Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams
- Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,
- Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.
- Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks,
- Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.
- Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert
- Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.
- O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.
- Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną.
- Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim
- Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,
- Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.
- Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs
- Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi
- Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."
- Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,
131 psl.
- Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,
- Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,
- O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.
- Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,
- Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;
- Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,
- Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito
- Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.
- Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs,
- Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,
- Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
- Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,
- Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo.
- Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,
- Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę
- Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;
- Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.
- Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus,
- Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė
- Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.
132 psl.
- Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,
- Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.
- Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,
- Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė.
- Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.
- Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino
- Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.
- Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių
- Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.
- Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,
- Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene
- Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.
- Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,
- Dočį provninkai atvesdint urdelį davė.
- Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.
- Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,
- Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;
- O ir liudininkai visi, provon suvadinti,
- Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.
- Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,
133 psl.
- Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.
- "Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,
- Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,
- Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?
- Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?
- Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų
- Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;
- O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.
- O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?
- Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas
- Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,
- Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?
- Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,
- Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,
- Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.
- Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,
- Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."
- Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,
- Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.
- "Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,
134 psl.
- Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,
- Sau ir artymui biednam iškadą padaro.
- Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,
- Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?
- O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,
- Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.
- Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!
- Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,
- Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!
- Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi
- Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.
- Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja
- Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,
- Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.
- Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?
- Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.
- Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks
- Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."
- Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė
- Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.
135 psl.
- Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,
- Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė
- Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.
- Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,
- Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.
- Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,
- Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai
- Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.
- Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt
- Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.
- "Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -
- Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!
- Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,
- Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.
- Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),
- Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,
- Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;
- O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,
- Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.
- Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,
136 psl.
- Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."
- "Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint
- Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį.
- Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,
- Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo
- Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.
- O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,
- Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?
- Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt
- Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."
- Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus
- Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,
- Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių
- Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.
- Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,
- Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.
- Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,
- Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi,
- Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;
- O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,
137 psl.
- Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.
- Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate
- Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,
- Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;
- Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo
- Ir tamsoj vis ik išauštant gandina žiedžių.
- Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja
- Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,
- Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,
- Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs
- Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.
- Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo
- Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.
- Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,
- Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę,
- Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.
- Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių
- Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,
- Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.
- Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,
138 psl.
- O vėl kartais iš knygelių poterius imdams
- Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.
- Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,
- Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė
- Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,
- Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.
- Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,
- Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,
- Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;
- Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.
- Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,
- Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.
- Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,
- Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo
- Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,
- Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,
- O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,
- Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.
- Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,
- Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;
139 psl.
- O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,
- Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo
- Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.
- Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė!
- Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!
- Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį
- Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.
- "Tič, - tarė Selmas, - ne per daug dėl to nusiminkim!
- Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti.
- Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,
- O mes būrai vėl be jo negalime vargti.
- Kožnas tur, kaip dievs jam skyręs yr, pasikakint.
- Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
- Mislyt tur, kad jį tenai miels dievs pasodino;
- O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,
- Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
- Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
- Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi dievo.
- Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
- Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,
140 psl.
- Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,
- Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?
- Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
- Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?
- Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepę sėstis
- Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;
- Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.
- Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
- Kad n'įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.
- Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,
- Vieryt jau bijais, kad dievs visur tave mato
- Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
- Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys
- Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
- Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.
- O jūs vargdienėliai, jūs vyžoti nabagai!
- Jūs baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai,
- Ir kas dar daugiaus yr stenančių nabagėlių,
- Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę!
- Žinom juk visi, kas pernai mums pasidarė,
141 psl.
- Kaip, žėlėk dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks
- Numirdams nuoglai mums raudą didę padarė.
- Ak, pon amtsrot, ak, dėl ko mums numirei pernai?
- Žinot juk, kaip mes, per daug raudodami biedžiai,
- Ak, žėlėk dieve, baisingą sukatą gavom,
- O daugums, užkimęs jau, kalbėt negalėjo.
- Ogi dabar, kad vėl iš naujo verkt nesiliausim
- Ir ilgiaus nesvietiškai vaitodami kauksim,
- Tur mūs akys iškirmyt ir kūns nusidovyt.
- O kas bus paskui, kad jau gyvent nederėsim
- Irgi karaliui, kas mums reik, atlikt negalėsim?
- Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą.
- Taigi nešūtykim, kad ponai skiauturę rodo
- Ir velnių vardus kasdien rokuodami keikia.
- Dievs kiekvieną kartą ras, kaip yr pažadėjęs,
- Ir kožnam atlygins, kaip jis yr nusipelnęs.
- Jaugi gana šiamsyk vaitojus irgi dejavus!
- Skirkimės irgi namo, tiesiog vandruot n'užsimirškim.
- Tikt girdėkit, kaip ant mūs jau barasi moters,
- O vaikai ant ūlyčių bėginėdami klykia.
142 psl.
- Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stena;
- O paršingos kiaulės bei išalkusios avys
- Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.
- Jau pargrįžtam jus gaivint; ben meldžiami laukit!
- Gausit, kas jums reik, ir šiandien dar prisiėsit.
- Žinom juk, kaip reik bandelę mylimą sotint
- Ir kiek sykių ją per dieną reikia pagirdyt."
- "Rods, - tarė Lauras, - rods taip reik gyvent gaspadoriams,
- Kad jie nor gyvent kytriai ir pilnavot ūkius.
- Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
- O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
- Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
- Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
- O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
- Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
- Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
- Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
- Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
- Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
- Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
143 psl.
- Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?"
- "Ai, - tarė Selmas, - tu perdaug pasakai prancūzams.
- Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.
- Mes lietuvninkai barščius ir šiupinį skanų
- Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;
- Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų,
- Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom;
- Ne, nenugrisom dar, bet vis daugiaus užsigeidžiam!
- Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,
- O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,
- Kaip krikščionims reik, dosningo n'atmena dievo,
- Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.
- Žalis su dvyliu, su margiu irgi su palšiu
- Yna, kad nor ėst, šiaudų pamatydami kūlį;
- O kad iš tikros širdies jiems primeti pluoštą,
- Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia
- Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.
- Ak kad jie lietuviškai kalbėti galėtų,
- Dar už dovaną tą stalde didei dėkavotų.
- Vasarą rods kita, kad pievų žydi žolelės
144 psl.
- Ir kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,
- Su pasimėgimu valgo ir linksmai šokinėja.
- Bet kad rudenis ir žiema jau pradeda rūstaut
- Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,
- Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą,
- Tai jau ne miera ką skirstyt ar pasisavint,
- Bet užger reik pr'imt, kaip duoda dievs padalydams.
- Žinom juk ir jau daugsyk ištirdami matėm,
- Kaip gyvi daiktai, kad šaltis jau pasipurtin,
- Slapos ir pilvus skūpai maitindami kramto.
- Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais
- Ir kas dar daugiaus po ledu gyvendami snaudžia
- Ar kas giriose sumišai bėginėdami vargsta,
- Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;
- Nės dosningas dievs kiekvieną žino pasotint;
- Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo.
- Taigi nereik tuojaus nusimint, kad mūsų zopostas
- Ant laukų menks rodos ar pasimažina greitai.
- Juk ne pirmas mets, kaip mes gyvendami vargstam,
- Irgi ne pirmas sykis jau, kaip šiupinį verdam.
145 psl.
- Daug išleidom jau skūpų pavasario čėsų,
- O kiek vasarų bei visokių rudenių matėm!
- Klauskit tik senuosius, jūs glūpieji bebarzdžiai,
- Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.
- Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat,
- Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat.
- Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės,
- Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę,
- Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.
- Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai,
- Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom
- Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.
- Ar tikėjoinės, sulaukę rudenį kumpą,
- Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
- Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!
- Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams
- Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo,
- Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs
- Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.
- Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo,
146 psl.
- Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin
- Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.
- O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,
- Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt.
- Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė,
- Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm.
- Ak, kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!
- Rudenis ir žiema grožybes jūsų sudarkė,
- O mums, diedams, jau vainiką žilą nupynė.
- Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą
- Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
- Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
- Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys,
- Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.
- Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą
- Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm,
- Dar su ledais ir su pusnynais miegt užsikloję
- Irgi nerodo, ką mums dievs dosnings pažadėjęs
- Ir surokavęs yr, kaip mes dar sviete nebuvom.
- Bet pamatysim, kad jau vėl su padėjimu dievo
147 psl.
- Vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim.
- Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim
- Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.
- O tu miels dieve, tu dangiškas geradėji!
- Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,
- Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim
- Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.
- Tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai
- Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.
- Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei
- Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių.
- Štai vėl čėsai senojo pasibaigusio meto
- Ir visokios priespaudos su tavo pagalba
- Jau nusidovijo, biedžius mus raudinę tankiai.
- Ak niekingi jūs džiaugsmai šiltos vasarėlės!
- Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėms!
- O ir jūs paukšteliai su saldžiais alasėliais!
- Ar kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,
- Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę,
- Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit,
148 psl.
- Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;
- Nės jums dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,
- Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo.
- Mes griešni siratos, mes biedni nabagėliai
- Rods valnybės jūsiškos pasidžiaugti negalim.
- Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos
- Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.
- Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą
- Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom
- Ir daug prakaito per visą vasarą mielą
- Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,
- Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.
- Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję
- Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,
- Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt
- Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim,
- Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim.
- Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim
- Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim.
- Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievo
149 psl.
- Skubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;
- Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint
- Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.
- Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela
- Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpint.
- Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,
- Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
- Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?
- Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,
- Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?
- Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
- Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
- Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
- Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
- Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,
- Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.
- Mes glūpi daiktai n'išmanom tavo davadą;
- Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,
- Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.
- Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų
150 psl.
- Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
- Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim."
Klausimai: Žiemos rūpesčiai
1. Kaip žiemos dalyje aprašoma gamta ir kaip būrai nusideda?
Rodyti atsakymą
Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.
Rašiniui: GamtaDoraKaltė
2. Kaip Dočys gina save teisme ir ką į tai atsako šaltyšiai?
Rašiniui: KaltėBūrai ir ponaiDora
3. Kaip baigiasi „Metai“ ir kodėl pabaigoje nėra atomazgos?
Rodyti atsakymą
Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.
Rašiniui: DarbasGamtaTikėjimas
4. Kodėl šykštus amtsrotas, pasak poemos, kartais tris naktis negalėdavo miegoti?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: Vikišaltiniai (lt.wikisource.org). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.