Žmogaus vertė

Diktuodamas atsakymą broliui, Jogaila kalba apie save: „Visi vienuoliai mes“, „Gyvenimas – kalėjimas“, „Kas yr gyvenimas? Trumpa viešnagė.“ Jis liepia padirbti sau ąžuolinį karstą ir sako, kad turi keliauti „Namo“, pas Tėvą. Karūna jam nedavė nei laisvės, nei namų, todėl jis jaučiasi svečias. Legatas Andrius, iš pradžių besivaipęs, išeina „lyg sąžinės graužiamas“. Tuos pačius žodžius karalius pakartoja guosdamas pamišusią Liuciją: jis supranta kitų kančią, nes pats kenčia.

Severja vienintelė mėgsta „ištaigą ir dailę“: jos klėtelė švari, papuošta paveikslais ir žolėmis, kvepia ajerais ir krembliais. Ji taip kruopščiai valo dulkes, kad jos klėtelėje nėra net blusų, kurios kitas merginas sukapoja. Ji yra geriausia krembliautoja, jos rauginti krembliai pelno visų meilę, o pati ji to nė nelaiko nuopelnu. Ji drąsi gamtoje, nebijo miško ir net lūšių. Pasakotojas sako, kad ji buvo „verta nemenko likimo“, bet gyvenimas „kitaip pasuko savo ratą“.

Skaitytojas pirmiausia girdi grubius šauksmus ir botago pliaukšėjimą ir mano, kad artojas kankina gyvulius. Tada paaiškėja, kad botagas tėra minkšta šikšna, jaučiai sveiki, švarūs ir įganyti, o artojas, sustojęs, juos glosto ir šeria žole. Tik tada atskleidžiama, kad šis rėksnys yra „tas pats minkštaširdis Mykoliukas“. Toks pasakojimo būdas sukuria netikėtumą ir parodo, kaip per trisdešimt metų pasikeitė dėdės išorė, nors širdis liko ta pati.

Tarp žmonių jis tylus, nesikišantis, laikomas bejausmiu; brolvaikiai jį net pajuokia, o jis viską giliai jaučia ir tik traukiasi į savo kiautą. Laukuose jis išrėkia savo nepasitenkinimą ant jaučių, nors juos labiausiai myli. Pats sau jis gyvena prisiminimais: klėtelėje kabo Dievo kančia, skripkelė ir Severjos šalikas, o naktimis jis dėkoja Dievui už valandą, kai „mylėjo ir buvo mylimas“. Bažnyčioje jis išsitiesia ir laikosi rimčiau už patį kleboną. Šis dvilypumas rodo, kad didelis vidinis turtas gali slypėti už pilkos dėdės išorės.

Nuo nieko nebereikalingo senio, kurį visi bara, pasakotojas netikėtai pereina prie šiltos scenos: Rapolas mušasi margučiais su mažu Adomuku, jį aprengia ir veda kiaušiniauti. Jis kalba su vaiku rimtai, moko bučiuoti ranką, pagerbti kitus ir saugoti garbę, nes „garbė žmogui reikalinga“. Kartu jis ir juokauja, pavyzdžiui, piktai Uksnienei liepia duoti kiaušinį, ir Adomukas jai rankos nebučiuoja. Ši scena rodo, kad buvęs tijūnas neprarado gerumo ir rado vienintelį klausytoją, kuriam vis dar reikalingas.

Sodžius jį laiko išdykusiu tinginiu. Pasakotojas mėgina paaiškinti giliau: lygina jį su perlūžusiu pagaliu, kurio nebeatstatysi, užsimena, kad kaimiečiai jį būtų pavadinę neurasteniku, ir net prisipažįsta, kad pats mėnesius neatsako į laišką, todėl neveiklumą vadina lietuvišku nerangumu, o gal net ne vien lietuvių liga. Severja jo visai nesmerkia: Rapolas jai buvo „galingas gamtos epizodas“, kuris išplėšė ją iš namų, o dabar jį lyg Laumės pagavo. Jai jis lieka brangi „praeities relikvija“ ir vienintelė atrama svetimuose namuose.

Tvankią dieną Mykoliukas pamato savo gyvenimo „pragarą“ ir pagalvoja apie vedybas. Tačiau jis prisimena brolio vaikus: be jo darbo brolis nepavaldys valako ir vaikai eis elgetomis. Naujai porai brolio troboje vietos nėra, o savo valako jis, plikas, negautų. Išeiti iš Aužbikų jam neužtenka jėgų. Todėl jis aukoja savo laimę dėl kitų, o vėliau, išgirdęs apie tijūno piršlybas, tik susitaiko: „Ne jam, ne jam - dėdei...“.

Jis tylus, nuolankus, visų siuntinėjamas ir pats sau atrodo mažas žmogus.. Mykoliukas stiprus ir dirba už du ar tris, bet niekada nesiginčija ir tik vykdo kitų paliepimus: „Mykoliuk šen, Mykoliuk ten“. Pasakotojas sako, kad jis ir pats sau buvo „kažin koks mažas, tikras - Mykoliukas“. Taip jį vadina visi: dvare, namie, visame kaime. Silpnas jis nėra, apie mokslus tekste nekalbama, o tijūnas jo niekada nežemino ir nemušė.

Įvade pasakotojas sako, kad kalbės ne apie svečiuojančius giminaičius, o apie „tėvo brolį - nevedusį“ ir „tėvo brolienę - našlę“. Anuomet šie žodžiai reiškė „tam tikrą socialinį vienetą šeimoje“: žmogų, kuris gyvena brolio ūkyje, dirba už du ir nieko savo neturi. Mykoliukas vadinamas „ašvieniu“ ir ūkio „inventorium“, be kurio ūkis būtų ne ūkis. Taigi dėdė yra ne giminės, o padėties pavadinimas, ir ta padėtis reiškia gyvenimą be teisių.

Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.

Butkienė yra kaimo pribuvėja, priėmusi daugumą puzionių. Ji tai daro iš geros širdies, ne dėl uždarbio, ir vaiko priėmimas jai yra „šventas darbas“. Bet kaimas ją myli ne vien už nuopelnus: ji meili, vaišinga, niekada nesigiria ir nesiskundžia, o apie ją niekas nėra girdėjęs blogo žodžio. Namie jos klausoma „kaip tikro bitino“, o pasakotojas ją lygina su saule ar žydinčiu sodu. Dėdienė čia yra gerumo ir moteriškos šilumos įsikūnijimas, todėl jos mirtis pabaigoje skamba kaip viso kaimo pasaulio griūtis.

Mačys priekaištauja, kad klebonas juos maitina, bet nemyli, nes jo širdis anapus Nemuno. Mažvydas primena, kad gydė Mačio šunvotes, išplėšė Tirvą iš maro, slaugė Nikodemą, ir sako, kad visa tai darė iš pareigos. Meilę jis lygina su vynu, kuris kelia į dangų, lyg ligų ir skurdo nebūtų, ir sako, kad ne su tokia meile atėjo iš Lietuvos. Vis dėlto, kai Tirva prisipažįsta pardavęs jo Ciceroną, Mažvydas jį pakelia ir taria: „Žmogus brangesnis nei knyga.“ Šliumpa apie jį sako, kad klebono širdis yra visur, kur žmonės.

Artojų veidai spinduliuoja laisve ir jėga, o miesto darbininkai niūrūs ir išblyškę.. Darbas sunkus abiem atvejais. Artojų rankos grubios ir suskirdusios, bet jų veidai ir akys „spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu“, o sielos šviesios lyg mažų vaikų. Miesto darbininkai iš požemių iškyla niūrūs ir išblyškę, širdyje nešioja slaptą neapykantą ir per daugel metų įpranta nebežiūrėti į saulę. Kaimo darbas vyksta saulėje ir laukuose, o miesto darbininkai iškyla iš požemių.

Faustas ištyrė filosofiją, mediciną, teisę ir teologiją, beveik dešimt metų moko studentus, bet jaučiasi nieko iš tikrųjų nežinantis. Nusivylęs knygų išmintimi, jis griebiasi magijos, tačiau iššaukta Žemės dvasia jį išgąsdina ir pareiškia, kad jis jai neprilygsta. Vėl likęs vienas, Faustas jaučiasi esąs kirminas dulkėse ir kelia prie lūpų nuodų taurę. Sulaiko jį Velykų varpai, choras, giedantis apie prisikėlusį Kristų, ir vaikystės prisiminimai.

Gyvenimas Faustui našta, jis prakeikia viską, kas žmogų guodžia, net tikėjimą, viltį ir kantrybę. Jis trokšta patirti visą žmonijos džiaugsmą ir kančią, todėl Mefistofeliui kelia sąlygą: jei kada nors nurims patenkintas ir ištars „Sustok, akimirka žavi!“, velnias gali jį pasiimti. Sąlyga rodo pagrindinę tragedijos temą, nerimstantį žmogų, kuris niekada nepasitenkina tuo, ką žino ir turi. Faustas sukerta rankomis ir pasirašo krauju.

Vyrai išeina į karus ir medžioja vieni kitus, o sugrįžę geria ir ilgai kalba. Moterys tuo metu tyliai kasa bulves, verpia, gimdo ir laiko namus, kol vieną dieną nugriūva ir nebeatsikelia. Paskutiniame posme jos tampa pačia žeme, kuri išmaitino Lietuvą. Vyrų karus ir kalbas atsveria tylus moterų triūsas, ir būtent jis išlaiko tautą.

Klipatų komanda yra išsekę, sergantys kaliniai, kurie tik slenka lagerio kiemu, kol miršta. Jų skaičius nemažėja, nes nuolat ateina nauji. Pasakotojas čia kalba lėtai ir gedulingai, kartoja „Slenka, slenka...“ ir primena, kad kiekvienas jų turėjo namus, šeimą, Tėvynę ir laisvę. Jis tiesiai sako, kad jokia politinė ar religinė idėja nepateisins tų, kurie siunčia žmones į lagerius. Toks atviras kalbėjimas rodo, kad knygos juokas nėra abejingumas: už jo slypi moralinis nuosprendis.

Bublicas atvirai įvardija valdymo principą: jei kaliniai vieningi, jų nesuvaldysi, todėl juos reikia supriešinti. Pasakotojas pripažįsta, kad Štuthofe ši teorija „pilnai įgyvendinta“: kiekvienas kovojo už save. Tačiau skyriuje yra ir priešingų pavyzdžių: lietuviai padeda danams, o šie vėliau atsilygina siuntiniais; estas atsako į smūgį ir pelno visų pagarbą. Tai rodo, kad solidarumas ir orumas įmanomi net sistemoje, kuri sukurta juos sunaikinti.

Pasakotojas kalba lagerio veterano balsu ir žmoniškesnę tvarką vadina nuosmukiu. Pasakotojas su apsimestiniu pasipiktinimu vardija, kad naujokai keturias savaites nedirba, o gydytojai kaliniai sprendžia, ar žmogus „lageringas“. Laisvėje tokie dalykai būtų savaime suprantami, bet lagerio veterano akimis tai išsigimimas. Kalbėdamas kitų balsu, pasakotojas parodo, kaip žiaurumas tampa norma, o jo mažėjimas atrodo kaip nuosmukis.

Naujokai mušami lazdomis, iš jų reikalaujama aukso ir laikrodžių, per juos vaikštoma kojomis. Pasakotojas visa tai pasakoja tarsi komišką sceną: prižiūrėtojo balsas primena slibiną iš vokiškos operos, smūgiai skamba „pliumpt“, mušimas vadinamas lygiomis teisėmis. Juokas skausmo neslepia, priešingai, jį paryškina: skaitytojas mato absurdą ir kartu supranta, kaip žmonės žeminami. Tai ir pasakotojo savigyna: iš smurto pasijuokęs, jis nepasiduoda baimei.

Šreideris pats kalinys, bet savo noru muša ir apiplėšia naujokus, nes jam tai „Smagu ir pelninga“. Be to, valdžios akyse kalinys, mušantis naujokus, atrodo „pasitaisęs“. Niekas Šreiderio neverčia, bet ir niekas nedraudžia: „kalinys kalinį muša“, ir tai niekam nerūpi. Lagerio sistema apdovanoja žiaurumą, todėl dalis kalinių tampa jos įrankiais. Kartu pasakotojas aiškiai rodo, kad tai asmeninis pasirinkimas, ne vien aplinkybių padarinys.

Nes jis nenori pasirašyti, kad atsisako savo tikėjimo. Viršininkas kviečiasi Špeiderį „pafilosofuoti“ ir siūlo tik pasirašyti, kad jis atsisako savo tikėjimo, tada jis būtų paleistas. Tačiau Špeideris, kaip ir kiti jo bendratikiai, yra „atkaklus savo įsitikinimų gynėjas“. Groteskiškas šūkavimas „Jehova!“ ir „Scheisse!“ juokingas, bet rodo, kad žmogus gali išsaugoti vidinę laisvę net nelaisvėje.

Pirtyje iš jų atima daiktus, drabužius ir plaukus. Paskui liepia prisisiūti numerius ir moko maršo, štilštando ir kepurių nusiėmimo. Kiekvienas žingsnis atima dalį žmogaus tapatybės ir orumo. Posakis „pilnateisiai lagerio piliečiai“ yra ironiškas: jie neturi jokių teisių, o jų pilietybę sudaro tik dryžiai ir numeris. Toni Fabro patarimas „likviduoti praeitį“ parodo, ko siekia sistema: kad inteligentas nustotų būti savimi.

Pradžioje pasakotojas juokauja: Jonas bara „numirėlį“, kad šis dūsauja, o numeriai ant kūnų primena siuntinius. Tačiau kai pusgyviai bando šliaužti, tonas pasikeičia. Atsiranda mažybiniai žodžiai (motulė, tėviškėlė) ir pagarba žmogui, kuris lyg „dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly“. Pastaba apie knygas, kuriose rašyta apie artimo meilę, karti: „Neverta jos skaityti!“ Humanizmo žodžiai lageryje nieko neapsaugo. Jaučiamas ir bejėgiškumas: pasakotojui nejauku ir šalia tokių „numirėlių“ būti, ir nuo jų atsitraukti, bet padėti jis negali, o galiausiai jį su Jonu nuo ten nuvaro lazda.

Lageryje vertinami amatininkai: kurpiai, siuvėjai, kalviai. Jie gauna darbą pastogėje ir gali išgyventi. Teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai laikomi niekam tikusiais, jie tinka tik „Sunkiausiam darbui – ir krematoriumo kaminui.“ Pasakotojo pasiūlymas aprašyti lagerį laikraštyje skirstytoją įsiutina, bet skaitytojas žino, kad būtent tai autorius ir padarė: parašė šią knygą. Taip žodis, kuris lageryje buvo bevertis, tampa svarbiausiu liudijimu.

Vacius yra „mušeika-specialistas, budelis-mėgėjas“: jis muša iš malonumo, išranda žeminimo būdų ir savo noru imasi darbo, kurio atsisako net lagerio budeliai. Kartu jis sentimentalus: girtas gieda lenkų patriotines giesmes, ašaroja, vaišina jaunuolį pyragu ir žada jį globoti. Kai jaunuolis atsisako mušti kitą kalinį, nes šis jam nieko bloga nepadarė, Vacius įsiunta ir jį prikulia. Scena rodo, kad Vaciaus gerumas tėra valdžios žaidimas, o jaunuolio atsisakymas yra tikras orumas.

Prieš lietuviams atvykstant, esesininkai paleidžia paskalą, kuri lagerio kalba reiškia: lietuvius galima mušti. Trečią dieną vienas lietuvis sužeidžiamas. Užpuolikai buvo lenkai, bet nepažįstami lenkai jį ir apgynė, todėl pasakotojas taikliai sako, kad lenkai apgynė nuo lenkų: žmonės vertinami ne pagal tautą, o pagal poelgius. Kaminskis ir Švarcbartas globoja lietuvius, o Švarcbartas paaiškina, kad praeityje „per daug prisipešėm“ ir todėl visi sėdi lageryje. Nelaimė čia moko solidarumo, ir tai vienas vilties šaltinių knygoje.

Gervinskis tvirtina: „Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas.“ Sistemą sukūrė esesininkai, žmonės čia išbadėję ir labai skirtingi, todėl kiekvienas, norėdamas išgyventi, „turi žengti per kitų lavonus“. Lageris žmogų paverčia žvėrimi. Mušimą jis net vadina naujokų grūdinimu. Pasakotojas priešinasi, sako, kad kaliniai turėtų vieni kitiems padėti, bet galiausiai nutyla: nuo tokios filosofijos jam pasidaro šalta, ir jis klausia, ko vertos jo knygos. Tai jo humanistinio tikėjimo krizė, bet ne pritarimas: savo knyga jis vis tiek liudija prieš tokią sistemą.

Mirtys pasakojamos trumpai ir ramiai, beveik be komentarų. Puodžius miršta be vandens ir be artimųjų. Kerpė džiaugiasi, kad lagery „ne visi muša“, nors kaliniai, už duoną parduodantys jam vandenį, iš tiesų jį nuodija. Vokietis miršta už pusę kilogramo sviesto. Toks santūrumas veikia stipriau nei aimanos. Puodžiaus žodžiai skiemenimis, skirti įsivaizduojamam komendantui, yra vienintelis jo protestas, ir juose telpa viso lagerio neteisybė. Čia pasakotojas nejuokauja, todėl jaučiama gili pagarba mirusiajam.

Tai bendrystės simbolis: kiaušinio gabalėlis grąžina žmogaus ir šventės jausmą. Kiaušinį padovanoja vargšas lenkas, o vyriausias lietuvis jį padalija drebančiomis rankomis ir kiekvieną palaimina. Pasakotojas rašo, kad simbolis „kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę“: po šio gabalėlio jie nebenori net pietų. Tai viena iš retų vietų be ironijos. Tuoj po jos seka mušimas „velykų proga“ už sagas, ir kontrastas dar labiau išryškina šios akimirkos žmogiškumą.

Pasakotojas jau tapo klipata ir ruošėsi keliauti „pas Abraomą“, kai lietuvių inteligentų likimas staiga pasikeitė. Jis spėja, kad lagerio valdžia gavo velnių iš aukštesnės valdžios, kuriai politiniais sumetimais jau buvo nepatogu juos taip greitai naikinti. SS pareigūnai lietuvius pasiskirsto, ir jis patenka dirbti į kalinių raštinę, gyvena švariame bloke be utėlių. Išsigelbėjimas priklauso nuo atsitiktinumo ir politikos, jo paties pastangos čia mažai ką lemia. Kartu ši vieta leidžia jam „tarytum iš aukšto kalno“ stebėti lagerį, todėl tolesniuose skyriuose jis pasakoja kaip liudytojas, matantis visą sistemą.

Nes reikalauja grąžinti juos į Tėvynę, iš kurios buvo neteisėtai išplėšti. Gavę garbės katorgininkų statusą, jie tikisi paleidimo, bet anketos siūlo tik darbą Vokietijoje. Visi, „net savo tarpe nepasitardami“, atsako, kad į algą nepretenduoja ir nori grįžti į savo darbovietę, į Tėvynę. Tai bendras orumo ir tėvynės meilės gestas: net išsekę jie nepripažįsta, kad buvo suimti teisėtai. Už tai sulaukia tik viršininko pykčio.

Majeris pats mėgsta šaudyti kalinius į pakaušį, per Kalėdas liepia pastatyti kartuves šalia žiburiuojančios eglės, o po pabėgusių lenkų sušaudymo padėjėjams dovanoja alaus bačką, ir šie iškelia „razbaininkų balių“. Paskui jis ramiai aiškina kaliniams, kad lageryje „nieko blogo jum neatsitiksią“. Pasakotojas ironiškai sako, kad „reikia jam atleisti“, nes Majeris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“. Tai esminio blogio įvardijimas, o ne tikras atleidimas: kai žmogus nebelaikomas žmogumi, bet koks žiaurumas atrodo normalus. Šis sakinys yra geras argumentas kalbant apie nužmoginimą.

Kad smurtas priklausė nuo žmonių: seniūnui atsisakius mušti, lageris aprimo. Zengeris, buvęs juvelyras, sutiko būti seniūnu tik su sąlyga, kad nebus budelis. Kai jis pradėjo seniūnauti, lageris „per vieną dieną pasikeitė“: nebesigirdėjo muštynių, niekas nerėkė. Bet Chemnicas tokios padėties „ilgai pakęsti negalėjo“ ir po trijų savaičių paskyrė antrą seniūną, o vėliau Zengeris buvo apkaltintas ir išsiųstas į Hopehilio plytinę. Šis epizodas rodo, kad žiaurumas buvo pasirinkimas ir kad sistema sąmoningai atsikratydavo žmoniškų vadovų.

Zagorskis ir Renkaiskis aprašyti su didele pagarba: teisingi, sąžiningi, protingi, savo įtaka gelbėjantys daugybę kalinių, o pasakotoją priglaudę ir pamaitinę. Jų tragedija ta, kad žmonos laisvėje turėjo „įsivokietinti“, todėl grįžę jie negalėtų gyventi su šeimomis. Zagorskis įtikinėja, kad saugiausia karo pabaigos laukti lageryje. Pasakotojas lieka, nes taip saugiau, nes „žmonės tokie geri“ ir nes iš raštinės matyti visas lageris, „visa reikalingoji medžiaga“. Tai galima skaityti kaip užuominą apie būsimą knygą.

Kad nacių sistemoje žmogus buvo baudžiamas vien už tai, kad gimė žydu. Pasakotojas ramiai perteikia oficialius įrašus: „Haftart: Jude“, o tautybė nurodoma pagal pilietybę. Jo trumpa pastaba „Gimei žydas – ir važiuok į lagerį“ atskleidžia esmę: nusikaltimas čia yra gimimas, o ne veiksmas. Tas pat taikoma ir čigonams (romams). Sausas kanceliarinis tonas veikia stipriau nei pasipiktinimas, nes nusikaltimą išduoda pati sistemos kalba.

Klavanas vadina save „kitos kultūros“ žmogumi ir piktinasi mušimu, bet pats gavo dvarelį, kurio savininkas lenkas buvo numarintas lageryje, ir tiki, kad „Kieno jėga, to ir teisė“. Pasakotojas klausia, ką jis sakytų, jei Zelionkė su gauja išmestų jį iš dvaro, o Klavanas tik pasipiktina, kad garbingas karas lyginamas su plėšikavimu. Kai Klavanas sako, kad ir jis esąs kalinys, pasakotojas primena, kad šuo neprivalo daryti „Mützen ab“ ir gali vaikščioti šaligatviu, o kalinys ne. Šis palyginimas tiksliai parodo, kad lageryje žmogus vertinamas mažiau nei gyvūnas.

Pasakotojas apie meilę kalba lengvai ir su humoru: „Kas meilei yra spygliuota viela?“, o žmonės per koncertus susišneka akimis ir rankomis. Tačiau jis nieko neidealizuoja: meilė dažnai būna „sukčiausias biznis“, dovanų mainai, o alkaniems ir klipatoms ji nerūpi. Matyt, badas atima net jausmus, todėl meilė lageryje priklauso nuo padėties hierarchijoje. Paskutinis sakinys apie „keliolika rėkiančių piliečių“ rodo, kad gyvenimas vis tiek prasiveržia pro visus draudimus ir bausmes.

Nes čia dingsta pasakotojo ironija: badas ją pralaužia, ir duona tampa šventa. Apie kančias pasakotojas dažniausiai kalba juokaudamas, bet čia jis rašo: „sukniubau patvory ir žliumbiu“. Jis supranta tėvo pamoką, kad pakeltą nukritusią duoną reikia pabučiuoti, o sapnuose duona jam pravažiuoja auksine karieta. Ironija dingsta, nes badas stipresnis už bet kokią kaukę. Ši vieta rodo, kad humoras knygoje yra gynyba, o ne abejingumas.

Kai kas nors pabėga, visas lageris valandų valandas, kartais visą parą, stovi išsirikiavęs, o bėglio kaimynai tardomi, mušami ir net žudomi. Taip kolektyvinė bausmė paverčia laisvės troškimą kitų kančia, ir minia keikia bėglį. Tačiau apie pavykusius pabėgimus pasakotojas kalba su akivaizdžiu pasitenkinimu: rusė, švelniai atsakiusi sargybiniui, dingsta be pėdsako, o du anglai išplaukia į Švediją, ir Majeris gali tik parašyti „grynai angliškai padaryta“. Galima skaityti, kad jo simpatija vis tiek laisvės pusėje.

Kad tikėjimas ir orumas stipresni už prievartą: jų nepalaužia net bunkeris. Tėvas ir sūnus kepures nusiima tik prieš Dievą, o darbą lageryje laiko tarnavimu karui ir velniui. Jų nepalaužia mušimas, bunkeris ir net šunys, o sūnus Klavanui atsako: „Man gėda kartu su jumis gyventi“. Pasakotojas apibendrina: „Valdžios visos pozicijos sugriuvo.“ Šis epizodas yra stiprus argumentas, kad žmogus gali likti laisvas net nelaisvėje.

Pasakotojas kalba administracijos žodžiais: krematoriumas „per menkas“, lavonai „galėjo eilės ir palaukti“, dujas įleisti „labai nepatogu būdavo“, „labai keblu buvo“. Tai ironija, o ne abejingumas: taip parodoma, kad lagerio valdžia į žudymą žiūrėjo kaip į techninę problemą. Skaitytojas pats pajunta skirtumą tarp ramaus tono ir baisios tikrovės, todėl įspūdis stipresnis už bet kokį aprašymą. Tame pačiame skyriuje sandėliai su išvogta medžiaga „švariai sudegė“: sistema buvo ir žudanti, ir korumpuota.

Pasakotojas be ironijos rašo, kad žmogus, išlikimo instinkto spiriamas, nė nepajunta, kaip „pats darosi visos tos baisybės organiška dalis“: jo aukštesnieji jausmai atšimpa, jis nebeskiria savigynos nuo artimo skriaudimo. Pasak jo, visų baisiausia yra ši psichinė būklė, kurioje „dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile“. Kartu jis sako, kad tie, kurie suprato, jog reikia vieniems kitiems padėti, buvo bejėgiai pakeisti aplinką. Tai ne kaltinimas aukoms, o nuosprendis sistemai, kuri žmogų verčia žvėrimi.

Kad budeliai kaliniuose nemato žmonių, o santūri ironija tai pasmerkia. Senos žydės, vežamos nužudyti, šaukia, kad jos irgi žmonės, bet pasakotojas sako, kad esesininkai „buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės“ ir šis klyksmas „nė karto jų neįtikino“. Šalia jis mini, kad taip nužudytieji knygose žymimi eufemizmu „ypatingas apipavidalinimas“. Mandagi, beveik diplomatinė frazė čia veikia kaip kaltinimas: blogis prasideda tada, kai žmogus nebelaikomas žmogumi. Tą patį anksčiau pasakė sakinys apie Majerį, kuris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“.

Trisdešimtasis barakas aprašomas be juoko: į jį suvaromos išsekusios moterys, kurioms niekas nei gydymo, nei maisto neduoda, ir jos miršta viena šalia kitos. Kai kalinys gydytojas drąsiai parodo baraką komisijai, niekas nepasikeičia, o pasakotojas karčiai rašo, kad barakas atliko dujų kameros darbą „saviveiklos keliu“: eufemizmas atskleidžia sistemos cinizmą. Verkianti jauna esesininkė, negalinti padėti išvežamoms moterims, rodo, kad net sistemos tarnai kartais mato žmones. Pasakotojas jos gailisi, ir tai dar vienas jo žmoniškumo ženklas.

Kaliniai išvaromi žiemą, daugelis klumpėmis ant basų kojų, beveik be maisto, o nebegalinčius eiti palydovai nušauna. Pasakotojas juokauja atsisveikindamas („Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!“), aprašydamas kalinius, šaukiančius „Heil Hitler!“ pėsčiomis bėgantiems vokiečiams, ir nešikus, kurie už maistą neša jo maišus. Humoras čia yra būdas išlaikyti save ir parodyti apsivertusius vaidmenis. Tačiau apie šaudymą pakelėje jis kalba trumpai ir sausai („pykšt“), nes to paversti juoku neįmanoma.

Kad ir SS uniformoje būta žmoniškumo: vienas slaugo ligonius, kitas padeda bėgti. Filosofijos daktaras, buvęs vermachto leitenantas, už drausmės prasižengimus nužemintas ir išgrūstas į SS, keikia nacių valdžią, o paskui pasilieka su sergančiais kaliniais ir perkelia juos į šiltas trobas. Lenkas, prievarta paimtas į SS, išveda norinčius bėgti už sargybos ribų. Pasakotojas rašo: „Baisiai mum gaila buvo skirtis“ su tuo esesininku. Knygoje žmonės vertinami pagal poelgius, o ne pagal uniformą, ir tai svarbu rašant apie atsakomybę.

Nes beveik kiekviena kašubų šeima turėjo Štuthofe ką nors iš artimųjų. Pasakotojas paaiškina: kiekviena kašubų šeima turėjo Štuthofe bent vieną žmogų, o daugelis jau buvo nukankinti. Todėl kaliniai jiems „tarytum jų artimuosius atstojome“. Moterys stovi pakelėse su duona, ieško savųjų eilėse ir, nesulaukusios, meta ryšulėlius visiems. Bendra kančia čia sukuria užuojautą, kuri stipresnė už baimę ir esesininkų bizūnus.

Pasakotojas nualpsta kolonos gale, ir palydovas Marholcas jau ištiesia į jį revolverį. Tą akimirką atsiranda bičiulis Jonas iš Biržų, sušunka „Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!“, ištempia jį į kolonos vidurį, o esesininkas lietuvis Šešelga duoda gurkšnį kavos su konjaku. Jonas visą naktį nebeleidžia jam pargriūti. Išlikimą čia lemia ne vien fizinė jėga ar sėkmė, o kitų žmonių rūpestis. Pasakotojas taip pat dėkoja lenkėms už sriubą, ir šie epizodai rodo solidarumą kaip didžiausią atsvarą nužmoginimui.

Čakstė, stiprus ir geros nuotaikos vyras, susirgęs pasako, kad mirs po trijų dienų, ir taip įvyksta. Pasakotojas pradeda pusiau juokais, bet baigia liūdnai. Draugai išperka privilegijų, pašarvoja jį, stovi garbės sargyboje, palaidoja ant kalnelio po beržais ir į kapą įdeda butelį su popieriumi, kuriame visi pasirašė. Taip jie grąžina mirusiajam vardą ir orumą, kurių lageris jam neleido turėti. Tuo tarpu valdžiai rūpi tik jo auksiniai dantys, todėl lavonas atkasamas. Scena rodo du priešingus požiūrius į žmogų: kaip į asmenį ir kaip į daiktą.

Žlugimas rodomas per groteską: tuščias kaimas su sutrikusiais gyvuliais, budelis Marholcas, jojantis ant kuino, kalinių pašaipos („tikras fiureris“, „Heil Hitler!“), kareiviai, kurie neišduoda bėglių. Bratkė, kuris dar neseniai šaudė pavargėlius, skundžiasi kaliniams, kad nežino, kas su jo šeima, tarsi jie patys dvejus metus nebūtų ilgėjęsi savųjų. Pasakotojas daro išvadą, kad Bratkė nelaikė kalinių jaučiančiais žmonėmis: tai ta pati nužmoginimo mintis, kurią knyga atskleidžia nuo pradžios. Skyriuje yra ir draugų pagalba bei vyšnių vizija, rodanti, kaip arti mirties atsidūrė pasakotojas.

Pasakotojas, nebegalintis paeiti, paliekamas patvoryje. Draugai atsisveikina, Jonas iš Biržų jį išbučiuoja, o pasakotojas atsako, kad sutiktų būti bambizas, jei turėtų tokią dūšią. Prie jo prišliaužia dar trys palikti kaliniai, ir pasakotojas pakartoja beveik tuos pačius žodžius, kuriuos sakė pirmąją naktį gestapo rūsyje: ratas užsidaro, ir žmogų palaiko tai, kad jis nebe vienas. Išlaisvinimas aprašytas keliais trumpais sakiniais ir baigiamas daugtaškiu. „Mes jau laisvi!“ šūkteli tik Griunvaldas, o pasakotojas nieko neapibendrina. Galima skaityti, kad jis nežino, kas laukia toliau, o Lietuvai Raudonosios armijos atėjimas reiškė ir naują okupaciją.

Pasieniečių užpulta ir išniekinta jauna našlė, dvarponio patarta skųstis, dar eina pasitarti pas kunigą. Šis irgi liepia skųsti, nes atleisdama ji parodytų, kad nelaiko to nuodėme. Bet kordono karininkas kreipiasi į viršininką, o viršininkas į kunigą, ir kitą rytą tas pats kunigas moterį perkalba neskųsti. Ji nesupranta, kodėl užvakar buvo baisu, o šiandien nieko. Skaudžiausia, kad ją palieka savieji. Kunigas laukia prelato vardo, viršininkas garbės, ir pasakotojas karčiai pastebi, kad parapijos administratorius dėl savo garbės paaukojo moters garbę.

Prabaščius parodo jam duris, ir matyti, kad viršininko galia remiasi tik kitų nuolankumu.. Iš visų kunigų, pas kuriuos užsuka viršininkas, tik Tauzintų prabaščius jam pasipriešina. Jis primena, kad savo namuose šeimininkas yra jis, ir parodo duris. Kruglodurovas „nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt“, tik išeidamas iškošia „Aukso kiaulė!“. Scena parodo, kad viršininko galia remiasi kitų nusižeminimu, o kai žmogus nesileidžia žeminamas, Kruglodurovas lieka bejėgis. Kyšio prabaščius neduoda, viršininko nepakeičia ir neapskundžia.

Nes niekam nesmagu vienam prieš visus pasirodyti kieno nors priešininku.. Dykuliuose viršininkas tik paklausia: „Kas nenori Striukio, tegul išeina priešai!“ Niekas neišeina, nors visi buvo sutarę Striukį išmesti, nes nė vienam nėra smagu prieš visus pasirodyti kieno nors priešininku. Raštininkui liepiama užrašyti, kad Striukį išrinko visi. Žmonės supranta, kad pasidarė negerai, bet kaltina vienas kitą: „Ko tu neišėjai?“ Nei kareivių, nei Striukio pažadų tekste nėra, o kad žmonės jo nenorėjo, pasakyta aiškiai.

Antrą dieną marlinas išnyra, ir senis pamato, kad žuvis ilgesnė už jo laivelį. Kuo ilgiau trunka kova, tuo labiau jis žuvį gerbia ir jos gaili, tarsi ji būtų jo draugė, bet vis tiek nori ją nugalėti. Jūra senį ir maitina, ir išbando. Žmogus, kuris gyvena iš gamtos, išmoksta pagarbos tam, su kuo kovoja.

Žvejai išmatuoja griaučius ir sužino, kad žuvis buvo aštuoniolikos pėdų, maždaug penkių su puse metro ilgio, o Manolinas, pamatęs, kaip senis nukentėjo, apsiverkia. Turistai tuos pačius griaučius palaiko ryklio liekanomis, nes nežino, ką senis iškentė. Laimikio Santjagas neišsaugojo. Pašaliniam žmogui griaučiai nieko nesako, o senio vertę parodo ištvermė trijų dienų kovoje.

Santjagas sapnuoja liūtus, kuriuos jaunystėje matė Afrikos pakrantėje. Liūtus jis sapnuoja prieš išplaukdamas, užmigęs po pokalbio su berniuku, ir pačioje pabaigoje, kai pralaimėjęs rykliams parsigauna į lūšną. Senas žvejys tebėra stiprus, bet rykliams atsispirti nebepajėgia, o sapnuose jam lieka jaunystė. Apysaka baigiasi tuo pačiu sapnu, ir tai dera su Santjago tikėjimu, kad žmogų galima sunaikinti, bet negalima nugalėti.

Viešbutyje Garšva įsimuša darbo kortelę, persirengia liftininko uniforma ir tampa numeriu 87. Svečius jis kelia greituoju liftu ir sako: „Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje.“ Taip Garšva ironizuoja save: svetimame mieste poetas tapo liftininku ir numeriu. Liftas vis kyla ir leidžiasi, o darbas primena Sizifo darbą. Tačiau mintys Garšvą nuolat grąžina į Kauną, vaikystę ir karo metus, todėl nuo savęs jis nepabėga.

Juokiasi iš jo ir vadina kvailučiu, bet vis patiki jo išmonėmis. Kaimas iš Lapino juokiasi: senį „visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo“, o Grainio liepą laiko nenaudinga. Vis dėlto niekas nemokėjo taip įtikinamai sumeluoti kaip jis, todėl jis suvedžiodavo ne tik vaikus, bet ir „senus rimtus vyrus“. Apgauti vyrai spjaudydavosi, bet kitą kartą vėl patikėdavo. Vaikai Lapiną myli ir lydi jį į ganyklas.

Moterys susirūpina: neša vištienos, sviesto, kiaušinių, kepa pautienės, nors senis nieko nenori valgyti, ir ragina vyrus parvežti kunigą. Vyrai nesiskubina ir juokauja, kad senis nenori mirti. Kunigą jie parveža tik pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas, o gydytojo taip ir nevažiuoja. Lapinas moteris išvaro: „Eikite jūs, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai!“ Po laidotuvių vyrai grįžta nuliūdę. Rimšis supranta, kad dabar jis pats seniausias sodžiuje, o kitas vyras apgailestauja, kad „vidury vasaros paliko mus be skerdžiaus“. Iš kaimo juokdario Lapinas virsta žmogumi, kurio kaimui pritrūksta.

Kad visus mylėjo ir džiugino žmones, kaip pats apaštalas liepė.. Šventasis Jonas klausia, ką Gugis gero padarė dėl Viešpaties. Gugis atsako, kad gerai ganė gyvulius ir mylėjo „visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles“. Apaštalas priekaištauja dėl dainų, juokų ir gėrimo, o Gugis paaiškina, kad viską darė iš meilės, norėdamas, kad ir kitiems būtų gera, nes pats Jonas „paliepei visus mylėti“. Po šių žodžių apaštalas pasako: „Teks vartai atkelti.“ Apie netikėtą mirtį ir Petro išsižadėjimą Gugis kalbėjo šventajam Petrui, ir tie argumentai vartų neatvėrė.

Gugis sako, kad dauguma žmonių nemoka savo laimės atspėti ir ieško jos ne ten, kur jiems skirta. Vieno laimė gal Amerikoje, kito prekyboje. Savo laime jis laiko tai, ką turi, ir klausia: „Ar tai maža laimė?“ Paskui jis tiesiai pasako Kukiui, kad Jono laimė, „kad su Žlabio Verute gyventų“. Kukis atkerta, kad „iš šitų šiaudų nebus grūdų“, bet Gugis tvirtina, kad Kukis pats padarys, ko nenorės, nes „Likimas visados galingesnis, negu žmogus.“ Šie žodžiai išsipildo, nes „Pramuštagalvyje“ Jonas veda Verutę.

Kukis turtingas, doras, darbštus ir dievobaimingas, padeda kitiems patarimu, paskola ar javais. Vis dėlto jis nuolat pamoko, bara jaunimą ir vėliau grįžtantiems kaimynams primena mirties valandą, todėl žmonės jį ne itin mėgsta, tik kenčia. Gugis neturi nei ūkio, nei šeimos ir prageria paskutinį skatiką, todėl, pasak pasakotojo, gerbti jo nėra už ką. Tačiau jį mėgsta visi, ypač šeimininkės, nes jam ganant karvės pareina sočios ir neserga, o pats jis moka daugybę dainų ir pasakų. Pagarbą kaimas skiria turtui ir dorumui, meilę jaučia gerumui ir linksmumui.

Slamienė apibėga visą kaimą ir kiekvienai moteriai papasakoja, kaip vilkas papjovė karvę, kurios ji, Gugio paklausiusi, nenupirko. Moterys vis labiau įsitikina: „Ne kas kitas jis, tik raganius.“ Vienos džiaugiasi, kad jis pikto nedaro, dievotesnės nerimauja dėl piktųjų dvasių. Vyrai iš pradžių juokiasi, sakydami, kad visur kryžiai ir bažnyčios, paskui ima abejoti ir klausia paties Gugio. Išgirdę apie vilko ženklą ir prisiminę, kad kunigai jo nebara, jie nusprendžia, kad skerdžius tik daug nusimanantis senų laikų žmogus.

Šventasis Petras Kukio neįleidžia, nes šis žemėje didžiavosi savo dorumu ir dievobaimingumu, visus peikė ir barė. Gugis atsako, kad nepyksta, nes Kukis „nekaltas, kad jam Dievas davė tokį būdą“, o jo puikybė liko žemėje, nes kelyje jis drebėjo iš baimės. Dar jis sako, kad negalėtų džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad skaistykloje kankinasi „už mane geresnis žmogus“. Galiausiai Gugis pats įtempia Kukį pro vartus. Tas, kurio niekas negerbė, pasirodo dosnesnis už visų gerbiamą kaimyną.

Jau budynėje Merso pajunta: „Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.“ Teisme prieglaudos direktorius ir durininkas liudija, kad jis neverkė, rūkė ir gėrė kavą prie karsto. Prokuroras primena, kad nežinojo motinos amžiaus, o kitą dieną ėjo maudytis ir į kiną su Mari. Apie santykį su motina jis kalba ilgiau nei apie nužudymą ir sako, kad Merso palaidojo motiną su nusikaltėlio širdimi. Merso teisiamas ir už tai, kad nevaidino sielvarto.

Kozeris kelyje sustabdo vagį, parveža kraitį ir pasiperša Domicėlei: „Busi mano mylima“. Domicėlė gauna vyrą, kuriam patiko nuo pradžių, ir du šimtus dalies. Liudvikas pabėga į mišką su makeliu, kuriame buvo tik mokesčių kviteliai, taigi lieka be laukto grobio. Petronėlė pralaimi jaunikį, nes Kozeris bijo jos piktumo, ir iš pykčio sudaužo žibintą. Motina pinigų nepraranda, bet vis dar kalba apie patėvį, todėl jos akla meilė lieka nepagydyta.

Ciocia mano, kad viešose vietose nesibučiuojama, o svarbiausia, kad bučiuojamasi tik su sau lygiais: Irusia yra Daugirdaitė, o mergaitės tik „žemos kondicijos žmogaus“ dukterys. Mamatė pirmiausia išsisuka su ironija, o tada pasako aiškiai: „žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros“. Ciocia sako žinanti jos „demokratiškus principus“ ir priekaištauja dėl chlopomanijos, o mamatė atsako, kad nori, jog vaikai būtų „tikri savo krašto žmonės“. Irusia nusprendžia nevalgyti ciocios saldainių.

Vaikui bobutės kambarėlis su ajerų kvapu, paukšteliais iš kiaušinių lukštų ir žalia skrynia atrodo stebuklingas, nors skrynioje beveik nieko nėra, tik įkapės. Bobutė gyvena kukliai, bet nesiskundžia: „senatvie žmuogus jau nebedraugus“, o vienatvė leidžia atsiminti gyvenimą ir gailėtis nuodėmių. Ji nenori aitvaro pinigų, nes gerais laiko tik tuos pinigus, „kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije“. Paprasta valstietė čia turi orumo ir išminties.

Jiems padeda, bet sunkiems ligoniams liepia važiuoti pas gydytoją.. Mamatė mergaitei išplauna akis, kitai nukerpa plaukus ir ištepa galvą, aiškina higienos taisykles. Tačiau dėl sunkios akių ligos ji sako: „aš ne daktaras“, ir liepia rytoj pat vežti dukrą pas gydytoją. Kaimo moterų patarimus, kaip Jasaitienės, ji smerkia, nes jie gali apakinti vaiką. Pati pas gydytoją ji nieko neveža, tik žada nusiųsti paklausti, ar nuvežė.

Taupus sau, bet išleidžia pinigus našlaičiams mokyti ir kraičiui.. Klebonas dėvi skrybėlę už dvidešimt kapeikų jau dešimt metų ir namie geria arbatą be cukraus. Kortų jis nė į rankas neima nuo tada, kai pralošė dvidešimt penkis rublius. Bet jis išlaiko našlaičius: vieną moko, kitai ruošia kraitį, trečiai kelia vestuves, nes jie, „bėdini, kur būtų dingę“.

Tėvelis mano, kad paprastas žmogus yra „baisus storžievis“, kurį galima pataisyti tik baime, bausme ir, jei reikia, net smūgiu per ausį. Švelnumu paremtą pedagogiką jis vadina idealistų svajonėmis. Mamatė atsako: „nei dablysiu, nei per ausį drošiu“. Ji tiki žmogaus gėda ir prašo, kad niekas nesužinotų, kodėl Uršulė perkelta. Vis dėlto tėvelis nėra žiaurus: jis Uršulės neišvaro, kad ši neliktų be darbo.

Lietuvoje Renatė eina iš kaimo į kaimą ir prašo prieglobsčio pas nepažįstamus žmones. Ilgą laiką ji moka lietuviškai ištarti tik vieną sakinį, kad jos vardas Marytė. Vardas jai tampa priedanga, kad niekas neatpažintų vokietukės, nes padėti vilko vaikams buvo pavojinga. Pas Stasę ir Antaną ji trumpam vėl pasijunta vaiku, bet Stasės sesuo ją išduoda. Renatė gali gyventi tik slėpdama savo kilmę.

Kareiviai išverčia katilą atliekų tiesiai ant žemės, ir išbadėję žmonės puola jų griebti. Eva akimirką pamato save lyg kirmėlę išėdose, bet balsas liepia: „laikykis, Eva, prisimink vaikus.“ Badas stumia žmogų prie žvėries ribos, o Evą sulaiko meilė vaikams, kuriems ji stengiasi atiduoti kiekvieną kąsnį. Eidama namo pro kareivius, niekada nebuvusi religinga Eva kartoja „Tėve mūsų“, ir jai atrodo, kad malda padeda. Vėliau ji užkliūva už sušalusio lavono rankos ir supranta, kad net neišsigando.

Evai baisesni už lavonus ėdančius vilkus tampa patys žmonės.. Įžangoje minimi vilkai, pripratę prie žmonių lavonų. Evai baisesni tampa patys žmonės: „Bet iš kur dabar bus vilkų, kai žmonės aplinkui – vilkai...“ Badas ir siaubas žmones stumia prie žvėries ribos, o mažąjį Hanselį, išgyvenusį sprogimą ant Nemuno ledo, paverčia panašiu į vilką. Vilko vaikais vadinami vokiečių vaikai, kurie ėjo per Nemuną į Lietuvą maisto, ne tiltą saugantys kareiviai.

Pagal partijos sąlygą, jei laimės Izaokas, geto vaikai liks gyvi, bet jis pats turės mirti, o jei laimės Šogeris, vaikai žus. Pradžioje Izaokas mintyse klausia: „Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kurs norėtų mirti?“ Lygiosios būtų išsaugojusios jo gyvybę, bet pabaigoje jis renkasi pergalę, nors žino, kad ji kainuos jam gyvybę, ir Šogeris pralaimi. Raškevičiūtė šį pasirinkimą laiko brandos viršūne, nes baimę dėl savęs Izaokas iškeičia į atsakomybę už kitus.

Pirmame skyriuje Janekas tik prisistato esąs lenkas, ir neaišku, ką jis veikia gete. Vėliau paaiškėja, kad žuvo jo draugas Meika, Esteros brolis. Tada Janekas savo noru atėjo į getą su geltona žvaigžde ant krūtinės, kad saugotų žuvusio draugo šeimą. Jis pasirinko dalytis pasmerktųjų likimu, ir jo vertę lemia ištikimybė draugui.

Milkus, tapęs pono tarnu, ėmė niekinti būrus, nors dar pernai pats buvo piemuo.. Kasparo tarnas Milkus ėmė dėtis ponu ir laikyti būrus „per kiaulių jovalą“. Lauras primena, kad dar pernai jis šėrė Bleberio ožkas ir kiaules ir su vyžomis ėjo į baudžiavą, o dabar gėdijasi Bleberio namų. Pati tarnystė Laurui nekliūva. Jam bjauru, kai žmogus išsižada savo kilmės ir ima niekinti savus. Apie skolas, vagystes ar vokišką kalbą tekste nekalbama.

Lauras Milkų smerkia ir pajuokia, o Pričkus atlaidesnis: jaunas žmogus dūksta „nei sidabras gyvs stikle“, ir visi kadaise kvailiojome. Jis net primena, kad mažų ponų ir būrų vaikai vienodi: kartu krapšto purvus ir abu gauna lupti. „Metuose“ būrai nėra vienodi; jų balsai ginčijasi ir vienas kitą taiso.

Pričkus, kreipdamasis į Adomą, primena, kad po nuopuolio Dievas liepė duoną valgyti „su rūpesčiais“, todėl darbas yra žmogaus dalia. Slunkius gailisi, kad baigėsi žiema, ir teisinasi protėvių žodžiais: „taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų gyvenom“. Pričkus jam primena, kad šis pralėbavo lauką, tvoras ir namą ir padarė gėdos „mums, lietuvninkams“. Kaimynams jis primena, kad „be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo“. Tinginystė poemoje peikiama ir kaip ūkio griuvimas, ir kaip gėda visai bendruomenei.

Jos balsas nutildo vargonus ir smuikus, nors pati ji panaši į būrišką žvirblį.. Lakštingala nei puošni, nei pirmoji: ji laukia, kol kiti paukščiai baigs dainuoti, o atrodo „nei žvirblis būriškas“ ir niekina poniškus rūbus. Bet jos balsui turi nusileisti vargonai, cimbolai, smuikai ir kanklės, o šlovina ją visi, ir ponai, ir būrai. Taip gamtoje parodoma poemos mintis, kad vertė slypi viduje, ne apdare. Netrukus ji pritaikoma žmonėms: išsipuošęs Diksas kalba kvailai, o vyžotas Krizas, garbindamas Dievą, „nei lakštingala čiauška“.

Jis liepdavo dirbti, bet užstodavo būrus kaip tėvas ir kalbėdavo su jais pagarbiai.. Amtsrotas būrų nuo darbo neatleido („Ne tingėt, bet dirbt liepei“), bet „kaip tėvs užstodavo biedžių“: niekada nekeikdavo, sakydavo ne „tu“, o „jūsų“, per darbymetį atsiųsdavo statinę gėrimo. Po jo mirties būrus stumdo, Diksas muša juos lazda, o atsigerti jie semia vandenį iš klano. Todėl rauda „Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai?“ vis kartojasi. Ji rodo, kad būro gyvenimas priklausė nuo to, koks pasitaikys ponas. Kitų atsakymų tekstas nepatvirtina: amtsrotas bardavo vokiškai, o žemės ir pinigų nedalijo.

Tuo, kad visi gimsta nuogi ir bejėgiai, o skiriasi tik tai, kur kūdikį paguldo.. Bužas kalba apie gimimą ir kūną: „mes nuoginteli gemam“, ir didžiausias ponas, ir vyžotas nabagas. Abu žinda motinos krūtį, abiem reikia plauti vystyklus. Nė vienas ponas negimė su kardu, nė vienas būras neatsinešė žagrės. Skiriasi tik tai, ar kūdikį paguldo į garbingą patalą, ar ant menko demblio. Apie pomirtinį atlygį, karaliaus įstatymus ar ponų protėvius Bužas nekalba; vietą kiekvienam, jo žodžiais, paskyrė Dievas.

Karvė galėjo kristi nuo ligos, o tėvų sveikata brangesnė.. Juozapas sako, kad karvė „taip staiga krito“, todėl gal sirgo „nedora arba kimbanti liga“, ir priduria: „Tamstos sveikata brangesnė kaip tos naginės.“ Karvę jis užkasa. Apie Jocą, turgų ar ponios atlygį šioje vietoje nėra nė žodžio; paršelį jie svarsto parduoti, kad nusipirktų naują karvę.

Magdelė ir Juozapas vienas kitą pasirinko patys. Ji jį pamilo, kai šis pervedė ją per lieptą, jis ją pamilo dvaro talkoje ir negalėjo nei valgyti, nei miegoti, kai pasklido žinia, kad ją ves Kužma. Apie dalį ar pinigus jie nekalba. Jie juokiasi prisimindami pažinties nuotykius, susikibę už rankų. Tėvai jų nespaudžia: Juozapo motina tik liepia sūnui vedus pareiti gyventi kartu, nes viena laukų neapdirba. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“

Jie nulekia namo, o tėvas juokdamasis apie tai pasakoja.. Vingiai sukrinta ant nepriveržto vežimo ir „be atžvilgos“ nulekia namo; Katrė į kūgį įlenda pati. Namie tėvas juokdamasis pasakoja motinai, kaip marti „nusitelžė nuo vežimo“, ir priduria, kad Jonas „Nė skersas nepažvelgė“. Anyta nerimauja tik dėl vaiko, kurio Katrė laukiasi, o pačią ją dar ir apkalba.

Nuolankumas nepadėjo, ir ji pajuto, kad turi teisę gintis.. Jonas su tėvais tik barasi, o Katrės pusėn nestoja, apie tėvo grasinimus ar uošvių pažadą tekste nėra nieko. Jurgienė pasakoja, kad Katrė iš pradžių uošvius „ant rankų nešioti“ įmanė, bet jie vis tiek „laido dantis ant jos“. Dabar Katrė sako, kad „savo šimtais išpirkau gyvenimą“ ir dirba „kaip kokia vergė viena“. Ji gina savo teisę būti žmogumi tuose namuose, už kuriuos sumokėjo.

Jau per vaišes anyta užsimena apie martės amžių, uošvis girtas aiškina, kad Jonukas būtų gavęs ir didesnę dalį, o jaunasis snaudžia atkritusia lūpa. Katrė supranta, kokius „draugininkus įgijo ligi grabo lentos“. Pirmąją naktį ji praleidžia viena šaltoje klėtyje, o rytą randa trobą, kurioje šeimininkauja gyvuliai. Ėmusi tvarkytis, ji išgirsta ne padėką, o priekaištą. Vėliau anyta svečiams apie ją meluoja, ir niekas jos neužtaria. Vestuvių barnis su Katrės giminėmis užbaigia šventę, ir pasakotojas apibendrina: „kokios vestuvės, tokia ir laimė“.

Vingis yra prasiskolinęs ir prageria savo ūkį, todėl sūnaus vedybos jam yra būdas gauti pinigų: Driežas duoda keturis šimtus ir nemažą dalį. Pats sako, kad „iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis“. Motina Katrės nenori, bet ir ji galvoja ne apie sūnaus laimę, o apie tai, kad marti neatimtų iš jos šeimininkės vietos. Nei Jono, nei Katrės noro niekas rimtai neklausia: „Kas tas do per nenoras, bene jos bus valia?“ Katrė verkia, bet tėvas grasina ją išginti be dalies.

Kad viskas, dėl ko ji buvo ištekinta, jai nieko nedavė.. Katrė miršta Vingių namuose, apie testamentą ar brolių paveldą tekste nieko nėra. Sakinys pakartoja visa tai, dėl ko ji ištekinta: tėvas jai sakė, kad žemė gera ir ji pralobs. Mirštant visa tai lieka čia, o ji išeina, palikdama „geruosius ir piktuosius tėvus“. Ironija karti: turtas, kuriuo buvo pateisintos vedybos, Katrei nedavė nė vienos laimingos dienos.

Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.

Vergas gyvena puikiuose viešpaties rūmuose, visi vartai atviri, bet išeiti į laisvę jis negali. Sapne paslaptinga moteris jam žada karalystę, tačiau per puotą jauniausioji viešpaties duktė ramiai pasako, kad tai jos tėvo ištikimas vergas, kuriam užteks trupinių. Tada jis sviedžia vyną žemėn, palieka rūmus ir širdyje kartoja: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.“ Vartai buvo atviri visą laiką, todėl laisvė prasideda jo paties ryžtu.

Kelleris prisipažįsta kaltas vienas ir atsisako teisintis „liežuviu kaip moteris“. Skirgaila sako: „Atsakymas, narsiam vyrui derąs“ ir „Malonėtau tokį turėti kaipo draugą, ne kaip priešą.“ Kai riteris prasimuša ir pabėga ant kunigaikščio žirgo, valdovas džiaugiasi: „Dievai gelbsti narsiam vyrui.“ Jam svarbiausi atvirumas ir narsa, todėl Kelleris jam artimesnis už gudrųjį Vartenbergą.

Dievas sako: „Bet Aš žinau: nėra tavęs.“ Nebūtis neturi savo būties. Kaip šešėlis „Yra tik nebuvimas spindulių“, taip tamsa yra tik Dievo kūrybos nepakankamumas, kurį laikui bėgant nugalės kurianti jėga. Pasauliai kinta ir kaskart „tikriau Mane apreikšdami“. Žmonėms skirtas ribotas kelias, kova ir bandymai, kad per kartas jie artėtų prie pilnatvės. Pabaigoje viską apims Vienybė ir amžina Meilė.

Ji kalba su juo tiesiogiai, kaip su žmogumi. Ji primena, kad kažkur teka žalias Reinas ir stovi pilys, o jis čia tik „paklydęs ainis“. Stepė jam svetima: žemė jo nepriims, jis neras ramios vietos, lietūs plaus jo kaulus. Tačiau pabaigoje sakoma, kad karo laukas sulauks taikių dienų, ir linkima, kad šis karys būtų paskutinis „Riterių Sūnų“ ainis. Svarbiausia jai, kad tokie karai nebesikartotų.

Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.

Kunigas iš pradžių į porą žiūri „kaip į tikrus bepročius“ ir įspėja: „Pamanyk, ką žmonės pasakys!“ Tik pamatęs Eimučio ryžtą, jis nusileidžia, nežinodamas, „ar jis beprotis, ar šventas“. Kunigo žodžiai išsipildo: žmonės nuo Eimučių atsiskiria, net siuvėją sunku rasti, o Merkelienė sako, kad jis galėjo rasti turtingesnę žmoną. Žmonėms nerūpi, kodėl Eimutis taip pasielgė: jiems svarbu, kad jo žmona buvo vargšė elgeta. Todėl Eimučiai gyvena „kaip užburtoje pilyje“, atskirti nuo kitų.

Pradžioje Žiogas yra „iš miesto – ponas“: jam kūrenama seklyčia, išimamas bliūdas, kurį paprastai gauna tik kunigas ar gydytojas. Kai jis neištveria kūlimo dulkių, šeimininkas pavadina jį valkata. O kai jis nebegali „paskolinti“ pinigų, Viksvienė pažiūri į jį lyg naujomis akimis, seklyčia užrakinama, bliūdas atimamas, ir jis prausiasi bendrame lovyje. Pagarba čia matuojama pinigais ir fizinio darbo nauda. Ironiška, kad bliūdas vėl išimamas tik tada, kai laukiama gydytojo.

Jis girdi, kaip žmonės atvirai kalba, kad iki pavasario jis mirs, ir žiūri į pašvaistę, iš kur, jam regis, ateis pavasaris. Fleita jam yra vienintelis būdas likti savimi: jis groja tai, „ką jo siela liepė“, ir jam rodosi, kad atrado temų, kurių anksčiau nepastebėdavo. Šeimininkai jį bara ir siunčia išpažinties, bet pabaigoje fleita pavadinama jo gyvenimo ginklu. Galima skaityti, kad Žiogas renkasi mirti menininku, užuot gyvenęs niekam nereikalingas.

Tai kova dėl šeimos: vaikas vienas stoja prieš faktorių ir ponaitį, „bevagiančius jo motiną“, bando sustabdyti vežimą ir yra parblokštas ant žemės. Išorėje jis pralaimi: motina išvežama, o tėvas girtas knarkia karčemoje. Tačiau jis vienintelis šioje šeimoje elgiasi atsakingai, lyg suaugęs. Paskutinis sakinys, kad šeimos nariai „turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą“, leidžia manyti, kad tokios naktys kartojasi ir vaiko kova nesibaigia.

Suaugusiesiems vagis yra „piktadarys“, o vaikas mato kenčiantį žmogų: pririštas, sumuštas vagis jam primena nukryžiuotą Kristų. Jis mato, kaip „geras“ tėtė muša beginklį, ir negali to suderinti su savo pasauliu. Išlaisvindamas vagį jis rizikuoja, o paklausia tik, ar šis nieko jam nedarys ir nemuš tėtės. Šis gailestingas poelgis jį ir padaro žmogumi: vaikas „tapo įrašytas žmonių tarpan“, nes pasielgė pagal sąžinę, nors suaugusiųjų tvarka reikalavo ko kita.

Jis pirmą kartą pajuto gailestį kitam žmogui ir dvasiškai suaugo.. Novelėje nėra nei bausmės vaikui, nei jo dalyvavimo talkoje. Po atsisveikinimo su vagimi vaiko „užgimusioje šią valandą sieloje suskambėjo krištolinio gailesio šviesios jūros“, ir tik tada pasakoma, kad jis tapo įrašytas žmonių tarpan. Taigi žmogumi čia tampama per užuojautą: vaikas pamatė kito kančią ir pats nusprendė jam padėti.

Smilga gyveno ramiai: dirbo, skaitė šventą knygą, džiaugėsi paprastu žmonos kvietimu valgyti bulbienės. Pinigai sukelia nerimą, jo gyslomis tarsi ima tekėti „nuodėminga siera“, bet kryptį duoda ponia: su ja Smilga nusprendžia būti „ponas ir Viešpatis“. Svarbu, kad „raudonas mefistofelis“ jam šnabžda dar prieš radinį. Galima skaityti taip: pinigai tik atrakina seniai slypėjusį norą būti kitu žmogumi.

Kai pinigai baigiasi, ponia išvadina Smilgą niekšu, o kai jis bando sukelti jai „sceną“, išvaro iš namų. Žmona, pati sunkiai dirbdama, jo nepriima ir vadina valkata. Smilga klausia „Kur link dabar?“ ir grįžta ten, kur viskas prasidėjo, tik jau be darbo ir namų. Riebūs žvirbliai, panašūs į pralobusius karo pirklius, be atodairos gnaibo duoną iš jo rankos: galima skaityti kaip ženklą, kad juo lengvai naudojasi kiti. Užburtos jachtos lieka tik vaizdu jūroje, į kurį jis gali žiūrėti, bet kuriame jam vietos nėra.

Mergina serga, išmaldos jai niekas neduoda, net pats Eimutis, bet jos vaizdas jo nebepaleidžia ir pasirodo net laikraštyje. Girioje antrasis jo balsas, „inkvizitorius“, klausia, ar tai ne pikantiškumo paieška ir ar jis nenori tiesiog duoti jai samdininkės vietos šalia Kazimiero. Eimutis prisipažįsta, kad „moteris ūkyje pravartu“, ir tik tada pareiškia: „aš vesiu ją!“ Jo gailestis tikras, bet sumišęs su vienatve ir nauda, todėl sprendimą galima skaityti kaip mėginimą išgelbėti ir ją, ir save.

Ji daug metų nešiojo šią meilę, „kaip moteris kad nešioja po savo širdim kūdikį“, ir liko jam ištikima mintimis. Tačiau ji matė, kaip Grauža slysta paviršiumi: „Šiandien ta, rytoj kita.“ Ji nenorėjo tapti dar viena jo pergale: „Per pigu.“ Išvadą ji ištaria sau pačiai: „Jei jis tave myli, tai vis tiek. Bet jis tavęs nemyli.“ Tiesa, pusseserė pabaigoje juokauja, kad Račienė „visiems (...) sako vis tą patį“, o Grauža jaučiasi įtrauktas į vaidinimą, todėl galima įtarti, kad išpažintis buvo surežisuota pamoka jam.

Kad jam liko sąžinės žaizda: jis suprato, ką reiškia skriausti silpnesnį.. Strėlė liko katytės krūtinėje, o šūvį pasakotojas nešioja savo krūtinėje: tai sąžinės žaizda. Lanką ir strėles jis sulaužė, ir tas šūvis liko vienintelis jo gyvenime. Vis dėlto jis sako, kad šūvis buvo „laimingas“. Galima suprasti, kad nuo jo prasidėjo supratimas, ką reiškia skriausti silpnesnį. Niekas jo nenubaudė, jį baudžia jo paties atmintis.

Pasakojama tarsi iš šuns vidaus: Brisius gėdijasi apsirikęs, stengiasi būti naudingas, nebedrįsta eiti į trobą, prisimena, kaip buvo visų branginamas. Skaitytojas nujaučia tai, ko nesupranta šuo: šeimininkas veda jį nušauti. Todėl skaityti dar sunkiau. Pabaiga viską apverčia: mirdamas šuo norėjo palaižyti šeimininkui kojas, o šis nuo jo pabėgo tekinas. Pasakotojas nieko nesmerkia ir nemoko, todėl gailestį sukelia tai, kas nutylėta.

Petrą Sabaliūną, kadaise pasiturintį ir vaikus medumi vaišinusį bitininką, iš namų išvarė sūnus, kuriam jis prieš ketverius metus viską atidavė. Senelis papasakoja seną pasaką apie vaiką, kuris pasigailėjo ne į mišką išvežto senelio, o ragelių, ir priduria, kad tai „tikra teisybė“. Pasakotojas pats senelio neskriaudė, bet duodamas duonos riekę jaučiasi kaltas ir vis atsiprašinėja. Taip kaltė tampa bendra: ją jaučia ir tas, kuris pats nieko blogo nepadarė.

Jokūbas užmušė vagį, gindamas savo kumelį, o gal ir gyvybę: prie lavono rado revolverį ir peilį. Kūną jis nuvežė toli nuo namų ir užmovė jam ant galvos apynasrį; iš to žmonės ir suprato, už ką vagis užmuštas, ir sakė, kad „tokiam ir reikėjo“. Vis dėlto Jokūbas pats save baudžia visą gyvenimą: kirminas ėda krūtinę, naktimis surinka per miegą, eina išpažinties, aukoja bažnyčiai. Prisipažinti valdžiai neleidžia baimė prarasti ūkį, šeimą ir kraštą, be to, jis netiki, kad kalėjimas žmogų pataiso. Pats Jokūbas pripažįsta, kad vagis galėjo vogti ir iš bado. Apsakymas baigiasi klausimu, ką jam pasakys Visagalis: įstatymo ir sąžinės teismai čia nesutampa.

Ją apmoka žuvusieji: iš jų kūnų kyla kalnas, o žiburį palietę virsta akmenimis.. Senelis įspėja, kad net tie, kurie pasieks viršūnę ir prisilies prie žiburio, pavirs akmenimis ir „tik savo mirtimi atneš jie laimę kitiems“. Žuvusiųjų kūnai virsta antru kalnu, kuriuo kitiems lipti vis lengviau, o drąsuolius dažnai keikia savieji. Tik kai saujelė pasiekia viršūnę, žiburys subyra į daugybę žiburėlių ir nušviečia visą šalį. Laimę vieni apmoka savo gyvybe, o kiti ją įvertina tik vėliau.

Čia nėra nei tautos, nei istorijos, tik išvykstantis žmogus ir Dievas. Jis prašo leisti dar kartą pažvelgti atgal ir prispausti prie širdies vakarykštę dieną, bet Dievas jau parodė kelią ir uždraudė sapnus, todėl jis eina „Apveizdai paklusnus“. Krūtinė skundžiasi, trykšta ašara, o Dievas, „mylėdamas“, kala jam „valią geležinę“. Paskutiniame posme jis jau „amžinas keleivis“, laimę žinantis tik „iš tolimos gaidos“. Paklusnumas jį grūdina.

Žmonės jo nenorėjo įleisti, sakė, kad jis smirda šunimi, atvedė zakristijoną, o kunigas kartą jį net pavadino kiaule. Mūrininkas neslepia, kad viską pralaka ir kad namie septyni vaikai neturi ko padėti ant Kalėdų stalo. Bet jis primena, kad šituos mūrus ir didelius langus pastatė jis, ir sako esąs alkoholikas, cinikas, latras ir vis tiek krikščionis. Tikėjimas jam lieka atrama ir tada, kai žmonės jį atstumia.

Būtų keista, rašo Daukša, jei varnas imtų čiulbėti kaip lakštingala, o ožys riaumoti kaip liūtas, nes tada išnyktų jų prigimtis. Taip pat ir žmogus, pamėgęs svetimą kalbą ir paniekinęs savąją, ima elgtis taip, lyg būtų kilęs iš kito krašto. Šis palyginimas paremia ankstesnę mintį, kad meilę savo kalbai žmogui įdiegia pati prigimtis, beveik su motinos pienu. Išsižadėdamas kalbos, žmogus praranda dalį savęs.

Straipsnyje jis rašė, kad nepaprastas žmogus savo sąžinės leidimu gali peržengti kliūtis, jei to reikia jo idėjai. Soniai jis vardija vis kitas priežastis: norėjo padėti motinai, pradėti karjerą, klausė savęs, ar Napoleonas būtų dvejojęs. Kai jis sako nužudęs tik kenksmingą utėlę, Sonia sušunka, kad tai buvo žmogus, ir jis tai pripažįsta. Galiausiai jis sako norėjęs tik išdrįsti ir nužudęs ne senę, o save. Teorija apie mažiau vertus žmones neatlaiko.

Įrodęs Sonios vagystę, jis būtų sukiršinęs Raskolnikovą su artimaisiais.. Per šermenų pietus Lužinas apkaltina Sonią vagyste, ir iš jos kišenės iškrinta šimtinė. Lebeziatnikovas liudija matęs, kaip Lužinas pats ją įkišo. Raskolnikovas paaiškina, kad, įrodęs Sonios vagystę, Lužinas būtų sukiršinęs jį su motina ir seserimi ir vėl atgavęs jų palankumą. Taip Lužinas elgiasi pagal savo paties mintį, kad pirmiausia reikia mylėti save. Raskolnikovas dar ligoje jam atsakė, kad iš tokios teorijos išeina, jog žmones galima žudyti.

Kad ligoniams būtų kuo atšildyti vandenį, Dalia naktimis slapta tempia iš sandėlio lentas, ir 1942 metų Kūčių vakarą ją teisia kartu su kitais. Dalia prisipažįsta paėmusi lentas, o paklausta, ar jos nesiuntė suaugusieji, atsako, kad niekas. Kiti teisinasi ir gauna bausmes, o ją už prisipažinimą išteisina. Nuteistuosius išveda į lagerį, pūga juos užklumpa kelyje, ir gyvi grįžta tik du. Tiesa Dalią išgelbsti, bet palieka sunkų klausimą, kodėl gyva liko ji.

1942–1943 metų žiemą saloje miršta kas antras tremtinys, bet mirties liudijimų niekas nerašė. Mokytojas Petrauskas, nešęs lavonus, savo dienoraštį ir mirusiųjų sąrašus sudegino, kai jį ėmė tardyti, o bendrą kapą, autorės manymu, seniai išplovė Laptevų jūros bangos. Budeliai liko nenubausti. Todėl pasakotoja vardija mirusiuosius pavardėmis ir šeimas, iš kurių neliko nė vieno žmogaus. Jos knyga išsaugo tai, ką valdžia norėjo ištrinti.

Jis susiremia su viršininkais, ir tremtiniai gauna maisto.. Kai mirtingumas didžiausias ir tremtiniai jau supranta, kad mirs visi, atvykęs gydytojas apžiūri barakus ir drąsiai susiremia su viršininkais, kurie patys gyvena šiltai ir sočiai. Tremtiniai pradeda gauti karštos sriubos ir žuvies, kurią gydytojas liepia valgyti žalią dėl vitamino C. Pradeda veikti pirtis, lavonų nešikai tampa sanitarais, badas ir skorbutas traukiasi. Po mėnesio jis išvyksta. Vienas žmogus grąžina tremtiniams žmogaus vertę, kurią viršininkai buvo atėmę.

Nora tikėjosi stebuklo, kad Helmeris prisiims kaltę sau, ir buvo pasiryžusi mirti, kad jį nuo to sulaikytų. Perskaitęs laišką, Helmeris įsiunta, vadina ją veidmaine ir nusikaltėle ir sako nebeleisiąs jai auklėti vaikų. Kai Krogstadas grąžina skolos raštą, jis sušunka, kad yra išgelbėtas, ir pareiškia viską jai atleidžiąs. Nora pamato, kad vyras labiausiai bijo dėl savo vardo. Stebuklas neįvyko, ir ji supranta, kad Helmeris ne toks, kokį ji įsivaizdavo, ir kad ji jo nebemyli.

Paskutiniame pokalbyje Nora sako, kad tėvas su ja žaidė kaip su lėle, vėliau tokia lėle ją padarė Helmeris, o jų namai buvo tik žaidimų kambarys. Per aštuonerius santuokos metus jie nė karto rimtai nepasikalbėjo. Helmeris ją vadina vyturėliu ir voveraite ir juokais bara už išlaidas, nežinodamas, kad ji slapta moka skolą. Supratusi, kad visą gyvenimą perėmė kitų nuomones, pirma tėvo, paskui vyro, Nora išeina, kad pati pamąstytų apie pasaulį.

Kad pirmiausia ji yra žmogus ir pati turi išsiaiškinti, kas teisus.. Nora atsako, kad pirmiausia ji yra žmogus ir pati turi išsiaiškinti, kas teisus, visuomenė ar ji, nes pareigos sau jai tokios pat šventos kaip pareigos vyrui ir vaikams. Ji grąžina Helmeriui žiedą, palieka raktus ir išeina, o apačioje užsitrenkia durys. Tuo metu toks moters poelgis atrodė negirdėtas, todėl Vokietijos teatrui Ibsenas nenoromis parašė kitą pabaigą, kurioje Nora lieka namie.

Iš pradžių Grėtė atneša broliui įvairaus maisto ant seno laikraščio ir maitina jį du kartus per dieną, kai tėvai miega. Vėliau, skubėdama į darbą, ji įstumia jam ko nors koja, o vakare iššluoja, nė nepažiūrėjusi, ar jis ragavo. Po muzikos vakaro ji pareiškia, kad prie šios pabaisos nebenori minėti brolio vardo ir kad juo reikia atsikratyti. Tėvui ji sako: „Tu tiktai pasistenk negalvoti, kad jis Gregoras.“ Rūpestis pamažu virsta našta, o artimiausias žmogus tampa svetimas.

Grėtė groja įnamiams, kuriems greitai nusibosta, o Gregorą muzika taip sujaudina, kad jis, visas dulkinas, išropoja į svetainę. Jis ryžtasi prišliaužti prie sesers ir pasikviesti ją į savo kambarį, kur papasakotų jai apie konservatoriją. Pasakotojas perteikia jo mintį: „Argi gyvulį būtų taip jaudinusi muzika?“ Vabalo kūne tebegyvena žmogus, kuris myli seserį ir supranta grožį. Tačiau būtent šis išėjimas baigiasi tuo, kad įnamiai atsisako kambario, o Grėtė nusprendžia, kad brolio reikia atsikratyti.

Šeima jaučia palengvėjimą ir ateitį jau mato viltingai.. Rytą tėvas sako, kad dabar galima dėkoti dievui, o šeima nusprendžia tą dieną pailsėti. Visi trys pirmą kartą po kelių mėnesių kartu važiuoja tramvajumi už miesto ir randa, kad ateitis ne tokia jau bloga, nes visų darbai geri. Jie ketina keltis į mažesnį butą, o tėvai galvoja, kad laikas ieškoti dukteriai gero vyro. Kelionės gale Grėtė atsistoja ir išsitiesia. Net dėl kūno pašalinimo jiems nebereikia rūpintis, nes tuo pasirūpina tarnaitė.

Per mirusio žmogaus kūną matyti, ką su juo padarė XX a. karai.. Kalba miręs Kukutis, ir baladė parodijuoja prašymo raštą. Jis aiškina, kad nedirba ne iš tingumo: koja liko Japonijoje, vidų išdžiovino mina ties Verdenu, o iš jo dantų vokiečiai pasidarė lūpinę armonikėlę. Jį atskyrė nuo jo paties: „Čia kalba tik mano liežuvis.“ Todėl jis prašo grąžinti bent burną, kad galėtų pašnekėti ir pavalgyti. Už nutrauktas rankas ar kojas šį tą duoda, o už pakartą galvą nieko. Didžioji istorija matoma per vieno žmogaus kūną.

Hercogas paskiria Sančą salos valdytoju, nors ta sala iš tikrųjų yra vienas didesnių hercogo miestelių, o jo gyventojai dalyvauja pokšte. Vis dėlto paprastas valstietis išmintingai išsprendžia painias bylas ir nustebina visus sveiku protu. Septintą naktį surengiamas netikras priešų puolimas, ir Sančas apstumdomas. Auštant jis apkabina savo asilą, atsisako valdžios ir grįžta pas Don Kichotą, nes supranta, kad valdžia ne jam. Juokinga situacija parodo, kad išmintis nepriklauso nuo luomo.

Grįžęs namo po pralaimėjimo, Don Kichotas suserga karštine, o ilgai pamiegojęs pabunda sveiko proto. Jis atsižada riterių romanų, vadina juos apgaule ir vėl vadina save tikruoju vardu. Testamente jis palieka turtą dukterėčiai ir prašo nereikalauti iš Sančo pinigų, kurie liko pas jį. Sančas verkdamas maldauja nemirti, bet Don Kichotas ramiai miršta, o kartu su juo baigiasi ir svajonė, kuria jis gyveno. Skaitytojas iš jo juokėsi, bet kartu jį gerbė, todėl tokia pabaiga liūdina.

Galingi žmonės sau pasilinksminti tyčiojasi iš silpnesnio.. Hercogas ir hercogienė jau skaitė pirmąją dalį, todėl priima keliautojus kaip tikrą riterį ir ginklanešį ir rengia jiems vieną netikrą nuotykį po kito. Dvaras juokiasi, o Don Kichotas pokštus priima už tikrus nuotykius. Scenos juokingos, bet už jų matyti, kaip galingi žmonės sau pasilinksminti tyčiojasi iš silpnesnio. Sančas, atsisakęs valdžios, grįžta pas savo poną.

Jis lieka ištikimas Dulsinėjai, net kai gresia mirtis.. Riteris su šviečiančiu mėnuliu ant skydo reikalauja pripažinti, kad jo dama gražesnė už Dulsinėją. Nuverstas ant žemės, su ietimi prie veido, Don Kichotas vis tiek kartoja, kad Dulsinėja yra gražiausia moteris pasaulyje, ir prašo geriau jį nužudyti. Nugalėtojas pasitenkina pažadu grįžti namo, ir tik paskui paaiškėja, kad tai kaimynas bakalauras. Ištikimybė idealui Don Kichotui svarbesnė už gyvybę, o namo jis grįžta nuliūdęs.

Vairuotojas skuba be kuro ir bijo sustoti, bet, veidrodyje pamatęs liūdną berniuką, vis dėlto stabdo mašiną ir jo pinigų neima. Berniukas grįžta iš sesutės Onulės laidotuvių, tėvai gyvena atskirai, todėl namie jis bus vienas. Prie užrakintos kolonėlės vairuotojas siunčia jį namo, bet berniukas sugrįžta ir sako: „Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.“ Abu vieniši, bet berniukas, pats likęs be sesutės, pagaili vairuotojo. Tai ir yra novelės lūžis: žmogui reikia kito žmogaus.

Kad garsiakalbių skelbiami tempai nepadeda, o silpnesniam padeda kitas žmogus.. Plentu lekia perkrauti sunkvežimiai, o garsiakalbiai rėkia apie didžiulius tempus. Nusilpusi karvė atsigula griovio krašte, ir pasakotojas tik ragina bent kelioms sekundėms sustabdyti mašinas. Vaikiukas nubėga aplink ežerą į pirmą sodybą, ir iš ten atvažiuoja valstietis su vienaakiu, vos pavežančiu arkliuku. Jie arklio padedami įkelia karvę į vežimą. Žmogų žmogumi čia daro pagalba silpnesniam, ne skubanti epocha.

Tai paskutinė atrama, likusi iš kilmės, kai jis prarado beveik viską.. Pasakotojo daktaro diplomą brolio namuose graužia pelės, jis geria, nakvoja skvere ir prašo praeivių kapeikų. Likęs vienas, jis apsigyvena tuščiame sargo namelyje prie bėgių su lempa, ištraukta iš žemės ten, kur buvo gimtoji sodyba, nugriauta melioruojant laukus. Iš visos kilmės lieka tik šis daiktas, ir jis tampa paskutine atrama. Pats pasakotojas sako, „kad pamatytum, koks yra pasaulis, ir kad suprastum, kas tame pasaulyje yra žmogus, turi nieko netekti“.

Ketvirtas paveikslas kartoja trečiąjį: trys kareiviai prie kulkosvaidžio po ąžuolu, tik kitoje fronto pusėje. Heschenas, kaip ir Zajončekas, yra pašto tarnautojas ir telegrafistas, o Fricas prisipažįsta nejaučiąs priešams pykčio. Nušovęs Hescheną iš nugaros, Zajončekas jo nuotraukoje tarsi mato Nendrelę, Pupą ir save. Jis supranta, kad priešas yra toks pat mažas žmogus su šeima, todėl sušunka „Gana žudynių!“, o leitenantui pažadėjus apdovanojimą, numeta ginklus ir vienplaukis nubėga.

Autorius sako, kad Nendrelė mirė, ir parodo aktorei, kaip ji mirė. Aktorius jam aiškina, kad vaidyba nėra pats gyvenimas, o Autorius sako, kad teatras neįstengia parodyti visos karo baisybės: „Karo menas stipresnis už teatro meną.“ Kartodamas dukters ir žmonos žodžius, jis nusišauna. Direktorius džiaugiasi, kad tokio anonso neturėjo nė vienas teatras. Žmogaus mirtis tampa reklama, ir pjesė baigiasi pasaulio abejingumu mažo žmogaus kančiai.

L. Mačianskaitė pagrindiniu veikėju laiko lietuvių poetą Žaldoką ir vadina jį autoriaus alter ego, nes per jį kalba paties Sruogos mintys. J. Grinius centriniu ir įdomiausiu veikėju laiko vokietį profesionalų vagį Francą: šis pataikauja esesininkams ir juos pašiepia, padeda Žaldokui, Hėliai ir Viktorui, savo humoru gyvina veiksmą. Pasak Griniaus, dramą sudaro šeši beveik nesusiję paveikslai, kuriuos jungia keli tie patys veikėjai. Pats Sruoga rašė, kad pjesėje kovoja ne du veikėjai, o dvi jėgos: žmogus ir žvėris, laisvė ir vergija.

Senas Priamas, palydėtas Hermėjo, naktį ateina į Achilo palapinę, apkabina jo kelius ir bučiuoja rankas, nužudžiusias jo sūnus. Jis prašo: „Tėvą tu savo atmink, prilygstantis dievui Achilai“. Achilas prisimena savo tėvą Pelėją, kuriam senatvėje jis nebus atrama, ir draugą Patroklą, o Priamas verkia dėl Hektoro. Abu verkia kartu. Achilas pakelia senelį, liepia nuplauti Hektoro kūną ir pažada vienuolika dienų nekariauti, kad trojėnai galėtų jį palaidoti. Susitikimas parodo, kad bendras sielvartas priešus padaro žmonėmis: rūstus karys parodo gailestį.

Iššvaistęs palikimą ir ganydamas svetimas kiaules, jaunesnysis sūnus grįžta tikėdamasis, kad tėvas priims jį bent samdiniu. Tėvas pamato jį iš tolo, pribėga, pabučiuoja, liepia aprengti geriausiu drabužiu ir iškelti puotą. Vyresnysis supyksta, nes daug metų tarnavo tėvui ir negavo nė ožiuko. Tėvas jam atsako, kad visa, kas jo, yra ir vyresniojo, bet reikia džiaugtis, nes „šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Atlaidi meilė grąžina sūnui orumą, kurį jis pats buvo praradęs.