Prie didelio kelio

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   Penza, 1941 metų ruduo: „Ar žiburėlis lauks“, „Tėvynei“ ir kiti1–5 psl.

   Pirmieji eilėraščiai parašyti vos pasitraukus į Rusiją. „Ar žiburėlis lauks“ atmeta svetimą peizažą ir palieka tik beržą ir lino žiedą, kurie primena paliktus namus; pabaigoje kalbančioji bijo, kad namuose jos niekas nebelauks. „Tėvynei“ yra ištikimybės priesaika sukruvintai ir apiplėštai tėvynei: kalbančioji tvirtina jos niekada neišdavusi. Šį eilėraštį galima skaityti ir kaip pasiteisinimą. „Partizanai miškuos“ kalba vaikui apie snieguotą svetimą miestą ir apie tėvelį, kuris taip pat kovoja. „Rugsėjo žvaigždės“ stebisi, kur motina ir vaikas atsidūrė: žvaigždės čia tos pačios, bet žemė svetima. Jau čia matyti pagrindinis rinkinio jausmas, tėvynės ilgesys, ir jo ženklai: beržas, žiburėlis, gervės, žvaigždės.

2. 2.

   Mirtis svetur ir benamystė: „Dagilėlis“, „Vėlinės“, „Pusnys“6–10 psl.

   Eilėraštyje „Parneški, juodas varne, žinią į mano gimtinius namus...“ kalbančioji svarsto, kas bus, jei ji negrįš ir liks gulėti svetimoje žemėje. Ji norėtų būti nors rykšte ar Nemuno žvirgždu, nors pakopa prie gimtųjų namų slenksčio, o į tėvynę siunčia dainą. „Dagilėlis“ pastatytas ant paralelizmo: kalbančioji norėtų priglausti sušalusį paukštelį, bet pati neturi namų. „Vėlinėse“ gyvenimas pavadintas žiogelio daina, sumindyta į kruviną purvą, o medžiai ir žmonės tokie pat benamiai. „Pusnyse“ jau Ufa, Uralo saulė ir klausimas, kur kryžkelės nuvedė lietuvišką smūtkelį. Šie eilėraščiai rodo, kaip karas paverčia žmogų tremtiniu, ir moko pastebėti personifikaciją bei paralelizmą.

3. 3.

   Daina ir laukimas: „Ateik!“, „Sakalai broleliai“, „Stepės“, „Saulytė“11–17 psl.

   Šiuose eilėraščiuose stipriausiai girdėti liaudies daina. „Ateik!“ kreipiasi į toli esantį mylimą žmogų, kurio kalbančioji per ilgus karo mėnesius nė karto nesapnavo. „Sakalai broleliai“ kaip rauda klausia, kur dingo broliai ąžuolėliai, ir baigiasi sese, einančia brolių ieškoti vilko taku. „Stepėse“ ir „Kur baltas miestas“ stepės vėtra, pusnys ir juodas varnas tampa kelionės namo vaizdiniais: kalbančioji prašo varno sparno, kad galėtų nuskristi prie Nemunėlio. „Saulytė“ yra švelnus eilėraštis sūnui, kurį saulytė kaip sesutė žadina, kviečia žaisti ir vakare palieka miegoti. Verta palyginti, kaip tas pats dainos būdas tinka ir raudai, ir lopšinei.

4. 4.

   Kaltė ir ilgesys: „Maironiui“, „Aš tau pavydžiu“18–19 psl.

   „Maironiui“ yra vienas svarbiausių rinkinio eilėraščių. Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją mirdamas keikė, ir teisinasi, kad jį mylėjo ir gerbė. Ji klausia, ar galėjo sugrįžti iš pusiaukelės, ir sako, kad atgal atsigręžti neleidžia piktojo dievo rykštė. Atpildas jai bus akmuo vietoj duonos, o vienintelis noras yra tapti nors slieku ar rugiagėle tėviškės laukuose. Eilėraštis siejamas su poetės posūkiu 1931 metais, kai ji suartėjo su trečiafrontininkais. Tai kaltės ir atgailos lyrika. „Aš tau pavydžiu“ pavydi saulei, kuri leidžiasi vakaruose, ten, kur liko motina, draugas ir sesuo, ir baigiasi nerimu dėl brangaus kapo.

5. 5.

   Ufa, 1942 metų pavasaris: „Žandarai išvedė mokytoją“, „Namo“ ir kiti20–25 psl.

   „Žandarai išvedė mokytoją“ yra vaikystės prisiminimas: žandarai išveža mokytoją, tarp jų sėdi juodas Juda, o mokytoja išvežta dėl Lietuvos. „Laiškelis“ kalba apie mėnesius be laiško iš namų ir apie kelius, užminuotus minomis, o širdies šakelė sužaliuos tik savoje padangėje. „Viltis“ parašyta pagal Čiurlionio paveikslą: kalbančioji kreipiasi į dailininką ir mąsto, kaip menininko uždegta žvakė šviečia amžinai. „Namo“ yra pokalbis su vaiku tamsoje. Sūnus klausia, ar šitas kelias jų ir ar netrukus juos pasitiks tėtukas, o motina atsako, kad netikrai. Šis eilėraštis gerai rodo, kaip trumpas dialogas perteikia motinos skausmą, kurio vaikas dar nesupranta.

6. 6.

   Maskva, 1942 metų žiema: „Vėl sniegti“, „Prie didelio kelio“ ir kiti26–30 psl.

   „Vėl sniegti“ tėvynės ilgesį vadina liga: kalbančioji mato tėvynę vėl supančiotą, jos vaikus išvežtus į nelaisvę, ir prašo, jei nepagis, pasakyti, kaip ja sirgo. „Dideliam name“ maži našlaičiai paklydę svetimose gatvėse, o kalbančioji klausia, kaip sugrįžti tokį kelią. „Kaip tave mylėtau“ yra dainos ritmo meilės prisipažinimas, pasibaigiantis kreipiniu į Žemynėlę. Pavadinimą visam rinkiniui davęs „Prie didelio kelio“ rodo žmones, kurie stovi prie kelio ir žiūri, kaip juo nueina jų pavasaris. Jie virsta gluosniais ir beržais prie plačios stepės, o speigas veria juos iki šerdies. Šis tautosakos virsmo motyvas apibendrina visų pabėgėlių ir tremtinių likimą.

7. 7.

   Laukimas ir atleidimas: „Lauk manęs“, „Rudens naktys“, „Tolimas sapnas“31–36 psl.

   „Lauk manęs“ prabyla kario balsu: jis prašo mylimosios laukti prie baltos obels per visus metų laikus ir netikėti, net jei neš nuleistas vėliavas. Laukimas čia tampa apsauga nuo mirties. „Rudens naktys“ prarastus namus lygina su kraujo mariose paskendusiu varpu, kuris šaukia dieną ir naktį. „Beteisė“ trokšta pavasario ir norėtų snaige priglusti prie gimtojo krašto krūtinės. „Tolimame sapne“ kalbančioji sapnuoja vaikystės bažnytėlę. Ji stovi nedrąsi prie piliorių, nepažinta po gedulo šydu, ir girdi iš sakyklos, kad jai bus atleista, nes ji daug mylėjo. Tai aliuzija į Evangeliją. Eilėraštis rodo, kaip stipriai poetė troško atleidimo.

8. 8.

   1943 metų ruduo ir žiema: „Sugrįžimas“, „Donelaitis“ ir kiti37–45 psl.

   „Sugrįžime“ kalbantieji grįžta į namus, kurių nebėra: mediniai kryžiai baltuoja lyg nauja tvora, nebėra mamos. Vis dėlto pabaigoje varnai vėl suks išdraskytą lizdą, o saulė tekės kas rytą. „Prie Stalingrado“ kreipiasi į vokiečių karį, paklydusį „Riterių Sūnų“ ainį, kurio svetima stepė nepriims; jam linkima būti paskutiniu. „Tavęs aš laukiau“ yra liaudies raudos tipo eilėraštis apie laišką iš karo lauko: jame vardas ir pavardė, bet brolio nebėra. „Donelaityje“ Mažoji Lietuva ir Donelaičio „Metai“ susiejami su karo dabartimi. Donelaitis laimėjo kovą gimtosios kalbos grožiu, o dabartinė karta, pasak eilėraščio, kovos ginklu. „Negesk, žiburėli“ vaizduoja karį Oriolo pusnynuose ir namų žiburį, kuris šaukia jį grįžti.

9. 9.

   Kūrėjas, istorija ir kova: „Dainuok, širdie, gyvenimą“ ir kiti46–52 psl.

   „Dainuok, širdie, gyvenimą“ yra eilėraštis apie kūrybą kare. Širdis kviečiama dainuoti ir lengvą gyvenimą, ir karo sugriautą, sudegintą, ir jos žodžiai turi tapti keršto strėlėmis. Jei ji nutils, virs akmeniu, kurį sumindys priešas. „Kas priespaudą šitą pakels“ rodo pražilusią Lietuvą, kurios vieškeliais eina svetimi būriai, o kalba esą klajos kaip tremtinė; pabaigoje keikiami tie, kas nori atimti laisvę. „Kodėl tyli žemė“ yra vaiko ir motinos pokalbis: motina nežino, kodėl žemė tyli, ji tik sako, kad kas į žemę grįžo, nebeprabils, bet nežus tas, kas paguldė galvą už savo žemę. „Myli tėviškę lietuvis“ prisimena kovas su teutonais, Margirį ir Gražiną. Šie eilėraščiai tinka kalbant apie istorinę atmintį ir kūrėjo pareigą.

10. 10.

    Odisėja ir sesuo lakštutė: „Odisėja“, „Pelėda“, „Prie šaltinio“, „Rudenį“53–57 psl.

    „Odisėjoje“ kalbančioji jaučiasi lyg Homero herojus, plaukiantis svetima jūra namo, į brangiausią uostą, vadinamą Lietuva. Ji klausia Odisėjo, koks kraujo skonis, ir sako, kad ji tik moteris, Odisėja, apie kurią Homerai nerašys, bet ji mokės teisti savo giminės skriaudikus. „Pelėdoje“ nerimas krūtinėje virsta ūkaujančiu paukščiu, kurį kalbančioji norėtų nušauti. „Prie šaltinio“ lakštutės giesmė primena sesutę ir baltą obelį iš tėvynės. „Rudenį“ yra trumpas peizažas: tarp dviejų pušelių auga geltonplaukis beržas, kurį žadama saugoti nuo vėtros. Šie eilėraščiai rodo, kaip asmeninis skausmas išsakomas per mitą ir gamtos vaizdą.

11. 11.

    Tėvynės paveikslas: „Už gyvybę tu brangesnė“, „Širvinta“, „Grįžkit!“58–64 psl.

    „Už gyvybę tu brangesnė“ prasideda išvykimu traukiniu ir atsisveikinimu su Lietuva. Toliau eina ilgas vaizdų sąrašas: ežeras, bitė, vieversys, upelis, beržas, pilkos pirkios, gluosnis, miestai ir Baltija. Visa tai apibendrinama žodžiu Tėvynė, kuri brangesnė už gyvybę ir kurios pasigesti gali tik ją praradęs. „Širvinta“ kalba apie gimtąją upę, kurios pakrantėse prabėgo vaikystė, ir klausia, kur ji dabar. „Grįžkit!“ parašytas 1944 metų pavasarį ir pilnas vilties: kalbančioji tiki, kad sugrįš jos žalios dienos ir artimas žmogus, išvargęs, su pilka miline, ją apkabins. Šie eilėraščiai tinka kalbant apie tėvynės grožį ir ilgesį.

12. 12.

    Motina ir sūnus: „Lakštingala negali nečiulbėti“, „Bendrakeleivis“ ir kiti65–71 psl.

    „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1944 metų balandis) tiki, kad po šalnų pražydės alyvos, keliai bus išlyginti, laukai užsėti; jo pavadinimu 1945 metais išleista knyga. „Bendrakeleivis“ skirtas sūnui: kalbančioji sako, kad vaiku remiasi gyvenime ir be jo neturėtų jėgų keliauti, o žodį „dezertyras“ ištaria pati. „Ką pasakytų motinėlė“ kalba žuvusių karių balsu: gerai, kad motinos čia nėra. „Aš sakalėlis“ yra pokalbis su sūnumi, kuris nori išskristi pas tėtuką į Palemoną, o motinai siūlo virsti kregžde ir skristi kartu. „Močiutė“ prisimena griežtą ir gerą senelę, sekusią baisias pasakas, o jos mirtis pasakyta tik užuominomis. Šie eilėraščiai tinka temai apie motinos ir vaiko ryšį.

13. 13.

    Žuvusieji: „Vilnele!“, „Jų veltui lauks“, „Lietuvai“, „Mes eiliniai“72–78 psl.

    1944 metų eilėraščiuose vis daugiau kapų ir žuvusiųjų. „Vilnele!“ prašo upių nunešti žinią, kad tėvynė mylima labiau už gyvenimą. „Jų veltui lauks“ rodo medinių kryžių eiles: dainuodami išėję kariai niekada nepareis. „Lietuvai“ keturis kartus kartoja refreną „Akim tyliųjų ežerų“; karys gailisi tik tėvynės ir žada parnešti jai dovanų laisvę. „Mes eiliniai“ prabyla žuvusių karių balsu. Jie nežymūs kare, jų vardų dainose neminės, bet jų daug: jie krito pulkais, kūnais nugrindė tiltus, guli nepalaidoti. Tai vienas stipriausių rinkinio eilėraščių apie karo kainą paprastam žmogui.

14. 14.

    Paskutiniai eilėraščiai: „Nelauktoji“, „Savęs aš gailiuos“ ir kiti79–84 psl.

    Rinkinio pabaigoje vėl tyliau ir liūdniau. „Nelauktojoje“ mirtis prašliaužia pro šalį ir išsiveda jaunuolį, kuris dar vakar buvo gyvas kaip kregždė, o likusieji glaudžiasi vienas prie kito. „Savęs aš gailiuos“ sugretina kalbančiąją su sergančia vilke, kurią miškas šaukia namo, ir baigiasi troškimu, kad taip ją sutiktų tėvynė. „Troškulys“ ilgesį vadina žaizda, kurią nuramintų tik vanduo avinėlio pėdoje gimtame takelyje ar rasos pilnas tulpelės žiedas. „Užpustyti keliai“ gimtąją žemę vadina įmigusia loke. „Virkdo vėjas“ prabyla žuvusiųjų balsu: pavasaris žengs per jų kapus, o rugiagėlė gal paklaus, ar lengva gulėti tėviškės žemėje. Mirties ir sugrįžimo motyvai čia susilieja.