Ilgesys

Svetimoje šalyje kalbančioji atmeta visą aplinkos peizažą ir pasilieka tik beržą ir lino žiedą, nes jie primena paliktus namus ir artimą žmogų. Ji abejoja, ar namuose ją dar lauks žiburėlis, ar ten „nieks nebegyvena“. Eilėraštyje „Tėvynei“ ji žada eiti pėsčia šimtus mylių ir pareiti keliais, kol pamatys tėvynę gyvą. Ilgesį lydi teisinimasis: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“

Kalbančioji pati neturi namų ir yra tokia pat benamė kaip paukštelis.. Kalbančioji norėtų pakviesti dagilėlį į šiltą namelį, bet tuoj prisipažįsta: „Dagilėli, nebturiu namelių, / Svetima padangė mane dengia.“ Permirkęs paukštelis be pastogės yra jos pačios atvaizdas. Gamtos vaizdas ir žmogaus jausmas sugretinti kaip liaudies dainoje.

Tai ir jaunas varpučio lapelis, ir laukiamas laiškas iš namų.. „Varputys laiškelį kelia / Saulėn iš po sniego“: laiškelis čia yra jaunas žolės lapelis. Tuoj pat kalbančioji sako: „Nesulaukiu aš laiškelio, – / Mėnesiai prabėgo.“ Keliai „Minom užminuoti“, todėl laiškas iš namų neateina. Žolė auga, o žinios nėra.

Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.

Didžiuoju keliu „nuėjo“ pavasaris, kartu su gęstančia saule ir balta diena. Tie, kurie liko, tik stovi ir žiūri. Prieš juos ištįso pakalnė „be dainų, be vainikų“. Tada jie virsta gluosniais ir beržais svyrūnėliais prie plačios stepės: šakos svyra, lapai krinta, speigas veria „lig šerdies pačios“. Virtimas medžiu yra senas tautosakos motyvas. Taip nusakomas sustingęs, bejėgis skausmas tų, kurie nebegali eiti kartu su pavasariu.

Laukti jo ir netikėti, net jei žuvusį jau minės.. Kalbantysis prašo laukti per visus metų laikus ir priduria: „Tu žiedelio nenumauk, / Nenukirpk kasų!“ Net kai nuleistomis vėliavomis jį „Žuvusį minės“, ji turi netikėti, nes jis grįš. Jos laukimas jį saugo: „Ir aplenks mane mirtis, / Ir kulka nelies.“

Kaip Odisėjas, ji ilgai klajoja svetimoje jūroje ir mato savo kraštą tik širdyje: „brangiausią uostą, / Kuris vadinas Lietuva“. Tačiau ji abejoja, ar ištesėjo „duotą žodį“, ir klausia Odisėjo, koks yra kraujo ir keršto skonis. Ji yra moteris, „tik Odisėja“, ir jos „Homerai neminės“. Vis dėlto ji žada būti teisėja tiems, kurie skriaudžia jos giminę.

Pirmame posme vilkė, nesiilsėjusi, nevalgiusi ir negėrusi, bėga laukais klupdama, o miško glūduma ją šaukia ir užliūliuos „Amžinuoju miegu“. Miškas priima savo žvėrį. Kalbančioji trokšta, kad tėvynė taip pat priimtų ją, pavargusią ir persekiojamą, bet nėra tuo tikra. Todėl eilėraštis baigiasi žodžiais „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ Čia susipina ilgesys, nuovargis ir baimė būti nepriimtai.