Alberas Kamiu · 1913–1960
Alžyro tarnautojas Merso neverkia per motinos laidotuves, o vėliau paplūdimyje nušauna arabą. Teisme jį smerkia labiau už abejingumą motinai nei už nužudymą, ir jis nuteisiamas mirti. Romanas rodo žmogų, kuris nemeluoja apie savo jausmus ir todėl visuomenei tampa svetimas.
Atnaujinta
63 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 17 d.
Internete arba knygoje, apie 20 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Dar niekad nebuvau regėjęs tokios sudiržusios sielos kaip jūsų.“Kontekstas Palygink su F. Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“: ten kaltė graužia žudiką, o Merso jos nejaučia.
„Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.“Kontekstas Susiek su F. Kafkos „Metamorfoze“: ir ten kitoks žmogus artimiesiems tampa nebereikalingas.
„šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui“Kontekstas Palygink su A. Škėmos „Balta drobule“: ir ten mirties baimė verčia permąstyti gyvenimą.
„Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau.“Merso, pirmos dalies I skyriaus pradžia
„Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.“Merso apie motinos draugus budynėje, pirmos dalies I skyrius
„Dar niekad nebuvau regėjęs tokios sudiržusios sielos kaip jūsų.“tardytojas, antros dalies I skyrius
„Tokį gyvenimą, kuriame galėčiau prisiminti šitą!“Merso kapelionui, antros dalies V skyrius
„šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui“Merso, romano pabaiga
Romanas parašytas Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir išleistas 1942 metais Paryžiaus leidykloje „Gallimard“, tais pačiais metais kaip ir Kamiu esė „Sizifo mitas“. Veiksmas vyksta Alžyro sostinėje, jos pajūryje ir senelių prieglaudoje Marengo miestelyje. Alžyras tuomet buvo Prancūzijos kolonija. Pagrindiniai veikėjai yra Alžyro prancūzai, o arabai romane neturi vardų.
Alberas Kamiu (1913–1960) gimė Alžyre neturtingoje šeimoje. Tėvas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, kai sūnui nebuvo nė metų, o motina dirbo tarnaite ir skalbėja. Kamiu baigė filosofiją Alžyro universitete, rašė laikraščiams, kūrė teatrą. Per karą jis dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime ir redagavo laikraštį „Combat“. 1957 metais jam paskirta Nobelio literatūros premija, o 1960 metų sausį jis žuvo automobilio avarijoje.
Kamiu savo kūrinius skirstė į ciklus, ir „Svetimas“ kartu su esė „Sizifo mitas“ bei pjese „Kaligula“ priklauso absurdo ciklui. Esė absurdas apibūdinamas kaip santykis tarp prasmės ieškančio žmogaus ir nieko apie save nesakančio pasaulio. Gv. Bartkus žurnale „Problemos“ romaną vadino literatūrine absurdo iliustracija, o esė jo idėjiniu paaiškinimu. Kamiu dažnai siejamas su egzistencializmu, tačiau pats sakė nesąs egzistencialistas.
Pasirodęs 1942 metais, romanas iškart sukėlė diskusijų, jį palankiai įvertino Žanas Polis Sartras. Lietuviškai „Svetimas“ pirmą kartą išspausdintas 1968 metais žurnale „Pergalė“, vertė Laima Rapšytė. 2021 metais išėjo devintasis jos vertimo leidimas, o 2024 metais romaną vėl išleido „Baltos lankos“. 1995 metais „Svetimas“ pastatytas teatre lietuvių kalba.
Pagal ankstesnę programą „Svetimas“ buvo privalomas kūrinys, jis įrašytas, pavyzdžiui, 2021 metų VBE užduoties privalomų autorių sąraše. Pagal dabartinę programą „Svetimą“ galima pasirinkti III gimnazijos klasėje išplėstiniame kurse iš XX amžiaus pirmosios pusės pasaulio modernizmo kūrinių. Rašiniui romanas tinka kalbant apie kaltę ir teisingumą, tikėjimą, mirtį, laisvę ir žmogų, kuris atsisako vaidinti tai, ko iš jo laukia visuomenė.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Baltos lankos, 2024, 120 psl..
Merso gauna telegramą, kad senelių prieglaudoje Marengo, aštuoniasdešimt kilometrų nuo Alžyro, mirė motina. Viršininkas duoda dvi dienas atostogų, bet atrodo nepatenkintas. Direktorius primena, kad motina čia atvyko prieš trejus metus. Merso atsisako, kad karstą atidarytų, prie jo geria kavą su pienu ir rūko su durininku. Naktį budėti ateina motinos draugai, ir Merso apima keistas jausmas, kad jie susirinko jo teisti. Kitą dieną procesija eina kaitroje. Paklaustas, ar motina buvo sena, Merso atsako neaiškiai, nes nežino jos amžiaus. Senas motinos draugas Toma Peresas vis atsilieka ir laukais vejasi kitus, o kapinėse nualpsta. Grįžęs į Alžyrą Merso džiaugiasi, kad galės ilgai miegoti.
Šeštadienį, kitą dieną po laidotuvių, Merso eina maudytis į uostą ir sutinka Mari, buvusią savo įstaigos mašininkę. Jie kartu plaukioja ir susitaria vakare eiti į kiną. Sužinojusi, kad Merso ką tik palaidojo motiną, Mari nustemba. Vakare jie žiūri komediją su Fernandeliu, o naktį Mari lieka pas Merso. Sekmadienį jis visą dieną praleidžia namie ir nuo balkono stebi gatvę. Šias maudynes ir kiną teisme primins prokuroras.
Pirmadienį Merso grįžta į darbą ir pietų pertrauką praleidžia su bendradarbiu Emanueliu. Vakare ant laiptų jis sutinka seną kaimyną, kuris keikia ir muša savo šunį. Kitas kaimynas, Reimonas, pasikviečia Merso vakarienės. Apie Reimoną kalbama, kad jis gyvena iš moterų, nors pats sakosi dirbąs sandėlyje. Jis pasakoja tą dieną susipešęs su savo meilužės broliu. Reimonas įtaria, kad meilužė jį apgaudinėja, ir nori ją nubausti. Jis paprašo Merso parašyti laišką, kuris privilios ją atgal, ir Merso sutinka.
Po savaitės, šeštadienį, Merso su Mari važiuoja prie jūros, o naktį ji vėl lieka pas jį. Sekmadienio rytą Mari klausia, ar jis ją myli. Merso atsako, kad tai nieko nereiškia ir kad, jo manymu, ne. Netrukus iš Reimono kambario pasigirsta moters riksmai, nes Reimonas muša meilužę. Atėjęs policininkas liepia Reimonui laukti, kol jį iškvies į nuovadą. Reimonas paprašo Merso paliudyti jo naudai, ir šis sutinka. Vakare paaiškėja, kad dingo seno kaimyno Salamano šuo.
Reimonas paskambina Merso į įstaigą ir pakviečia jį su Mari sekmadienį pas draugą į namelį prie jūros. Jis sako, kad jį seka keli arabai, tarp jų meilužės brolis. Viršininkas siūlo Merso darbą Paryžiuje, bet šiam vis tiek, kur gyventi. Vakare Mari klausia, ar jis ją ves. Merso atsako, kad jam tas pats ir kad ves, jei ji nori, nors jos, matyt, nemyli. Seno kaimyno šuo taip ir nerandamas. Kaimynas Merso pasakoja, kad aplinkiniai blogai apie jį kalbėjo, kai šis atidavė motiną į prieglaudą.
Šeštadienį Merso policijoje paliudijo, kad meilužė apgaudinėjo Reimoną, ir šis atsipirko perspėjimu. Sekmadienį jie pamato arabų būrį, tarp jų Reimono meilužės brolį. Masono namelyje prie jūros Merso su Mari maudosi ir pietauja. Po pietų trys vyrai eina pajūriu, sutinka du arabus, ir per muštynes vienas jų peiliu sužeidžia Reimonui ranką ir lūpą. Vėliau Merso su Reimonu prie šaltinio vėl randa tuos arabus, ir Merso įkalba Reimoną atiduoti jam revolverį. Paskui Merso vienas grįžta į kaitrų paplūdimį ieškoti pavėsio ir prie šaltinio randa Reimono priešą. Jis žengia žingsnį į priekį, arabas išsitraukia peilį, ašmenyse sutvieskia saulė, ir Merso šauna, o paskui iššauna dar keturis kartus.
Po arešto Merso tardo teismo tardytojas; pats advokato jis neišsirenka, tad jį paskiria oficialiai. Advokatas klausia, ar laidotuvių dieną jis sielvartavo. Merso sako, kad fiziniai poreikiai dažnai sutrikdo jo jausmus, bet nesutinka, kad advokatas teigtų, jog jis tramdė jausmus, nes tai netiesa. Tardytojas nori žinoti, kodėl po pirmo šūvio Merso palaukė ir šovė į gulintį kūną, tačiau atsakymo nesulaukia. Mojuodamas nukryžiuotuoju jis klausia, ar Merso tiki Dievą; šis atsako, kad ne. Paklaustas, ar gailisi, Merso sako jaučiąs veikiau nepasitenkinimą. Tardymas trunka vienuolika mėnesių, vėlesni pokalbiai ramūs, ir tardytojas atsisveikindamas Merso vadina ponu Antikristu.
Mari aplanko Merso kalėjime tik vieną kartą. Vėliau ji parašo, kad daugiau jo lankyti neleidžia, nes ji jam ne žmona. Merso pamažu pripranta prie kalėjimo. Laiką jis leidžia mintyse vardydamas kiekvieną daiktą savo kambaryje ir daug miega. Kartą jis pastebi, kad jau kurį laiką kalba pats su savimi.
Vasarą prasideda teismas, salėje daug žmonių ir žurnalistų. Prieglaudos direktorius liudija, kad Merso per laidotuves buvo ramus, neverkė ir iškart išvyko. Durininkas pasakoja, kad Merso nenorėjo pamatyti motinos, rūkė, snaudė ir gėrė kavą. Toma Peresas negali pasakyti, ar matė jį verkiant. Liudija ir Merso pažįstami: Selestas, Mari, Masonas, Reimonas, senasis kaimynas. Selestas sako, kad tai buvo nelaimė. Prokuroras primena, kad ryšys su Mari prasidėjo kitą dieną po laidotuvių, ir Merso vadina Reimono bendrininku. Advokatui paklausus, ar Merso kaltinamas palaidojęs motiną, ar nužudęs žmogų, prokuroras atkerta, kad jis palaidojo motiną su nusikaltėlio širdimi.
Prokuroras įrodinėja, kad nužudymas buvo apgalvotas iš anksto. Jis primena Merso abejingumą per laidotuves, nežinotą motinos amžių, maudynes ir kiną su Mari kitą dieną, laišką Reimono meilužei. Jis sako ieškojęs Merso sielos ir jos neradęs, apie santykį su motina kalba ilgiau nei apie nusikaltimą ir reikalauja mirties bausmės. Paklaustas apie motyvus, Merso, painiodamas žodžius, sako, kad kalta saulė, ir salėje pasigirsta juokas. Advokatas kalba apie Merso pirmuoju asmeniu ir nepamini laidotuvių. Merso atrodo, kad bylą svarsto be jo. Teismo pirmininkas paskelbia, kad prancūzų tautos vardu Merso viešai aikštėje bus nukirsta galva.
Laukdamas egzekucijos, Merso trečią kartą atsisako priimti kalėjimo kapelioną. Jis galvoja, ar įmanoma ištrūkti iš bausmės mechanizmo, ir laukia, kuo baigsis malonės prašymas. Kapelionas vis dėlto ateina. Merso jam sako netikįs Dievu ir neturįs laiko tam, kas jo nedomina. Kai kapelionas pažada už jį melstis, Merso sugriebia jį už sutanos apykaklės ir išrėkia, kad niekas nesvarbu. Sargai kapelioną atplėšia. Nurimęs Merso pirmą kartą po ilgo laiko galvoja apie motiną ir, regis, supranta, kodėl ji prieglaudoje susirado sužadėtinį. Jis jaučiasi buvęs ir tebesąs laimingas ir linki sau, kad egzekucijos dieną susirinktų daug žiūrovų, sutinkančių jį neapykantos šūksniais.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl teisme tiek daug kalbama apie motinos laidotuves?
Jau budynėje Merso pajunta: „Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.“ Teisme prieglaudos direktorius ir durininkas liudija, kad jis neverkė, rūkė ir gėrė kavą prie karsto. Prokuroras primena, kad nežinojo motinos amžiaus, o kitą dieną ėjo maudytis ir į kiną su Mari. Apie santykį su motina jis kalba ilgiau nei apie nužudymą ir sako, kad Merso palaidojo motiną su nusikaltėlio širdimi. Merso teisiamas ir už tai, kad nevaidino sielvarto.
Rašiniui: KaltėŽmogaus vertė
2. Kodėl Merso nesutinka, kad advokatas teisme sakytų, jog per laidotuves jis tramdė jausmus?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kokį vaidmenį romane atlieka saulė ir karštis?
Saulė ir karštis yra pasikartojantis motyvas. Laidotuvių procesija eina kaitroje, o paplūdimyje Merso grįžta ieškoti pavėsio ir randa Reimono priešą. Arabas išsitraukia peilį, ašmenyse sutvieskia saulė, ir Merso šauna. Teisme, paklaustas apie motyvus, jis painiodamas žodžius sako, kad kalta saulė, ir salėje pasigirsta juokas. Pasak tyrėjų, Merso nužudo dėl atsitiktinumų virtinės, o teismas ieško apgalvoto plano, ir šis nesusikalbėjimas rodo absurdą.
Rašiniui: KaltėGamta
4. Ką parodo Merso atsakymas, kai Mari klausia, ar jis ją ves?
Rašiniui: Meilė
5. Ko Merso atsisako prieglaudoje, budėdamas prie motinos karsto?
6. Ką Merso ir Mari žiūri kine kitą dieną po laidotuvių?
7. Ko Reimonas paprašo Merso pirmą kartą pasikvietęs jį vakarienės?
8. Kas nutinka seno kaimyno Salamano šuniui?
9. Kaip tardytojas atsisveikindamas pavadina Merso?
10. Kokią bausmę paskelbia teismo pirmininkas?
11. Kaip pasikeičia Merso po barnio su kapelionu?
Merso kelis kartus atsisako priimti kapelioną, o šiam vis dėlto atėjus sako netikįs Dievu. Kai kapelionas pažada už jį melstis, Merso sugriebia jį už sutanos apykaklės ir išrėkia, kad niekas nesvarbu. Po šio protrūkio jis nurimsta, jam atrodo, kad pyktis išvadavo jį nuo vilties. Pirmą kartą po ilgo laiko jis pagalvoja apie motiną ir pajunta, kad buvo ir tebėra laimingas: „šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui“. Mirties akivaizdoje jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra.
Rašiniui: TikėjimasLaisvė
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.