Romualdas Granauskas · 1939–2014
Apysaka apie paskutinį kuršių žynį tuo metu, kai svetimieji degina kaimus ir krikština pamario žmones. Senas žynys savo noru eina iš girios pas pakrikštytus gentainius paaukoti jaučio, o vėliau suimtas neišsižada savo dievų ir yra sudeginamas. Sovietmečio skaitytojas kuršių likime galėjo atpažinti okupuotą Lietuvą.
Atnaujinta
Šio kūrinio puslapių skaičiaus dar nežinome, todėl vakarų plano pasiūlyti negalime. Konspektą ir santrauką rasi žemiau.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“Kontekstas Palygink su V. Krėvės drama „Skirgaila“: ir ten susiduria pagonybė ir krikščionybė.
„ugnis ir geležis, sudėtos krūvon, reiškia mirtį arba liūdesį“Kontekstas Sovietmečiu apie okupaciją tiesiai kalbėti nebuvo galima, todėl rašytojai naudojo Ezopo kalbą: istorinius vaizdus ir simbolius.
Vanda Juknaitė pažymi, kad istoriniu kūrinį galima laikyti tik iš dalies: jame nėra datų, vietovių ir istorinių žmonių vardų.
„ugnis ir geležis, sudėtos krūvon, reiškia mirtį arba liūdesį“žynio mintys, pirmoji dalis
„sveikas, žyny, atėjome prie tavo baltos galvos“vidurinysis iš trijų vyrų žyniui
„Tai ko jūs iš manęs norit? Tai ko iš manęs benorit?“žynys trims vyrams
„Dabar mes visi esame Jonai“vienas iš trijų vyrų žyniui
„pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“žynio mintys apie vyrus
Apysaka vaizduoja senųjų tikėjimų lūžį Kurše, pamaryje. Svetimieji degina kuršių kaimus, griauna šventuosius ąžuolynus, suvaro žmones į marias krikštyti ir paskelbia juos vyskupo žmonėmis, kurie turi žvejoti, rinkti medų, taisyti kelius ir statyti bažnyčias. Tikslių datų, istorinių asmenų ir tikrų vietovių kūrinyje beveik nėra, todėl Vanda Juknaitė jį vadina istoriniu tik iš dalies.
Romualdas Granauskas (1939–2014) gimė Mažeikiuose, baigė Sedos vidurinę mokyklą, dirbo statybose, laikraščio redakcijoje, žurnale „Nemunas“, mokytojavo Mosėdyje. Ten naktimis jis ir rašė „Jaučio aukojimą“. Jo kūryboje susilieja gamta, istorija ir mitologija, o stilius remiasi žemaičių tarme. Žinomiausi kiti kūriniai yra apysaka „Gyvenimas po klevu“ (1988) ir romanas „Duburys“ (2003). 2000 m. jis gavo Lietuvos nacionalinę premiją.
Apysaka parašyta sovietmečiu ir pirmą kartą išspausdinta 1975 m. knygoje „Duonos valgytojai“. Pats Granauskas apie apysakos pirmąją dalį yra sakęs, kad jai tiko tik tokia forma, toks ritmas ir tokia Ezopo kalba. Pasakojimas apie pavergtus kuršius skaitomas kaip užuomina į okupuotą Lietuvą, todėl enciklopedijos ir tyrėjai pabrėžia laisvės ir išdidumo temą. Vanda Juknaitė rašo, kad apysaka sovietmečiu sukėlė daug triukšmo, ir vadina ją vienu įdomiausių lietuvių prozos tekstų.
Apysaką sudaro trys dalys, ir kiekviena jų yra vienas labai ilgas sakinys. Dalys prasideda epigrafais iš Martyno Mažvydo ir kronikų. Pasakojama antruoju asmeniu: žynys kreipiasi pats į save, todėl visa apysaka yra jo vidinis monologas. Teksto srautą valdo ritmas. Roma Bončkutė parodė, kad ritmas, kreipiniai ir motyvai perimti iš Simono Daukanto „Būdo“, o vienas iš trijų vyrų vadinasi Daukantas.
Išplėstiniame kurse IV gimnazijos klasėje „Jaučio aukojimas“ įvardytas tarp XX a. antrosios pusės lietuvių prozos kūrinių, iš kurių renkamasi. Bendrajame kurse programa siūlo rinktis Granausko apsakymus, bet leidžia rekomenduojamus kūrinius keisti kitais to paties autoriaus kūriniais, todėl galima rinktis ir šią apysaką. Rašiniui apysaka tinka klausimams apie laisvę ir išdidumą, ištikimybę tikėjimui, istorijos lūžius ir žmogaus santykį su mirtimi. Verta įsiminti žynio pasirinkimą eiti pas žmones, vyrų žodžius apie Jonus ir pabaigą ant laužo.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Senas žynys vienas gyvena girioje. Vasarą jis miega lizde, kurį susipynė ąžuolo viršūnėje, o žiemai išsirausė urvą upelio pakrantėje. Vandenį iš šaltinio jis neša puodo šuke, kurią rado sudegusios sodybos degėsiuose kartu su keliomis perdegusiomis geležimis, nors sau kartoja, kad rado ją prie šaltinio. Jis prisimena, kaip mažas pirmą kartą išvydo liepsnas virš tėvų namų, kaip dega kaimai ir kaip sudegė jo namas prie kopos. Jei sutiktų svetimuosius, jie jį užmuštų. Naktimis jis drebėdamas klausosi, ar neateina mirtis, ir norėtų jai pasakyti, kad niekada per daug jos nebijojo. Dabar jis norėtų gyventi kaip medis ar laukas.
Vieną vidurdienį po žynio ąžuolu stovi trys vyrai, vienas laiko ietį. Bėgti nebėra prasmės, tad žynys eina prie jų. Ietininkas įsmeigia ietį į žemę ir pasveikina žynį. Vyrai kalba kuršiškai. Jie pasakoja, kad svetimieji sudegino jų kaimą, o naujajam jie davė Degimų lauko vardą, kad neužmirštų skriaudos. Paskui svetimieji juos apkrikštijo ir pavertė vyskupo žmonėmis. Dabar iš marių dingo žuvys, moterys išbalusios, vaikai miršta įsčiose. Žynys klausia, ko jie iš jo nori, ir prisimena griūvančius šventuosius ąžuolynus, kruvinus krivius ir savo bėgimą per girias su šventuoju žalčiu krepšyje.
Žynys apsisprendžia eiti, nors niekas nežada, kad jis grįš gyvas. Visi keturi pėsčiomis traukia į vakarus, kelionė truks dvi dienas. Vakare vyrai padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet žynys nevalgo nugalėtųjų duonos ir naktį nusviedžia ją į tamsą. Paklaustas, kaip jie dabar vienas kitą vadina, vienas vyras atsako, kad dabar jie visi yra Jonai. Kitą dieną jo akivaizdoje niekas neišdrįsta valgyti, ir žynys tikisi, kad jų širdyse pasėjo išdidumo sėklą. Girios retėja, ir jis jau jaučia artėjančias marias.
Laisvai skaityti galima tik pirmosios dalies ištrauką, todėl antrąją ir trečiąją dalis perpasakojame trumpai, tik tiek, kiek sutaria tyrėjų Vandos Juknaitės ir Viliaus Mingilo aprašymai. Pasak Juknaitės, antroji dalis prasideda kaimo troboje, tarp žmonių, kur žynys jaučiasi saugus. Jį graužia abejonė, ar po aukojimo į marias tikrai sugrįš išplaukusios žuvys, jei jis pats yra toks pat žmogus kaip visi.
Beveik visą antrąją dalį užima jaučio aukojimas pamaryje. Žynys aukoja, kad į marias sugrįžtų žuvys ir kad žmonės vėl taptų sveiki ir stiprūs, pajėgtų išlaikyti kalaviją. Vanda Juknaitė pastebi, kad prieš lemiamą aukojimo šūksnį žynys mąsto, jog šis šūksnis nebus jokia užbaiga ir jokia viršūnė. Pasak jos, žynys pats nebetiki, kad gali padėti pavergtiems žmonėms, bet negali neiti į pamarį ir neaukoti, kaip medis negali nueiti nuo savo vietos.
Ateina svetimieji ir suima žynį. Kartu su kitais suimtaisiais jis varomas į bausmės vietą, o pakeliui iš jo tyčiojamasi.
Žynys uždaromas tamsioje vienutėje. Pas jį ateina kunigas, save vadinantis Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnu, ir reikalauja nulenkti galvą prieš naująjį Dievą ir bažnyčią, priimti krikštą. Žynys neatsižada savo dievų. Tamsoje jį apima baimė. Jis priekaištauja senosioms galioms, kodėl jos nenugalėjo naujojo dievo ir paliko tuos, kurie jomis tikėjo. Vis dėlto jis laikosi minties, kad žmogui, silpnam ir menkam, neduota teisė išduoti, o tas, kuris nieko neišdavė, prilygsta galingiausiems.
Žynys sudeginamas ant laužo ir jaučiasi kylantis į viršų kartu su dūmais ir atvertų burnų tyla. Apysaka baigiasi tolstančiu garsu, kai geležis muša į varį, į geležį ir į žmogaus kūną. Tyrėjai šią mirtį skaito skirtingai: Vilius Mingilas kaip paties žynio auką, skirtą ateities kartoms, Vanda Juknaitė kaip pasirinkimą mirti nieko neišdavus ir savęs nepažeminus.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl žynys eina su trimis vyrais prie marių, nors niekas nežada, kad jis grįš gyvas?
Vyrai iš Degimų lauko pasakoja, kad svetimieji sudegino jų kaimą, apkrikštijo juos, o iš marių dingo žuvys ir vaikai miršta įsčiose. Žynys aukoja, kad žuvys sugrįžtų ir žmonės vėl taptų sveiki ir stiprūs. Mirties jis jau seniai laukia ir norėtų jai pasakyti, kad niekada per daug jos nebijojo. Pasak Vandos Juknaitės, jis pats nebetiki galįs padėti pavergtiems žmonėms, bet negali neiti, kaip medis negali nueiti nuo savo vietos. Galiausiai svarbiausia jo auka tampa jo paties gyvenimas.
Rašiniui: LaisvėTikėjimas
2. Kodėl žynys naktį nusviedžia į tamsą vyrų atneštą duoną ir žuvį?
Rašiniui: IšdidumasLaisvė
3. Ką reiškia vieno iš vyrų atsakymas, kad dabar jie visi yra Jonai?
Kelionėje žynys paklausia, kaip jie dabar vienas kitą vadina, ir vienas vyras atsako: „Dabar mes visi esame Jonai“. Pakrikštyti kuršiai neteko savo vardų ir buvo paskelbti vyskupo žmonėmis, kurie turi žvejoti, rinkti medų, taisyti kelius ir statyti bažnyčias. Visi gavę tą patį svetimą vardą, jie nebesiskiria vienas nuo kito. Sovietmečio skaitytojas pavergtų kuršių likime galėjo atpažinti okupuotą Lietuvą, todėl apysaka laikoma Ezopo kalbos pavyzdžiu.
Rašiniui: IstorijaLaisvė
4. Kodėl apysaka pasakojama antruoju asmeniu, žyniui kreipiantis pačiam į save?
Rašiniui: Istorija
5. Kodėl suimtas žynys neatsižada savo dievų, nors pats jiems priekaištauja?
Tamsioje vienutėje kunigas reikalauja, kad žynys nulenktų galvą prieš naująjį Dievą ir bažnyčią ir priimtų krikštą. Žynį apima baimė, jis priekaištauja senosioms galioms, kodėl šios nenugalėjo naujojo dievo ir paliko jomis tikėjusius. Vis dėlto jis laikosi minties, kad žmogui, silpnam ir menkam, neduota teisė išduoti, o tas, kuris nieko neišdavė, prilygsta galingiausiems. Todėl jis sudeginamas ant laužo. Juknaitė šią mirtį skaito kaip pasirinkimą mirti nieko neišdavus ir savęs nepažeminus, o Mingilas kaip auką ateities kartoms.
Rašiniui: TikėjimasLaisvėIšdidumas
6. Kuo žynys neša vandenį iš šaltinio?
7. Kokių nelaimių kamuojami vyrai ateina prašyti žynio pagalbos?
8. Kaip, pasak vieno vyro, jie dabar visi vienas kitą vadina?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.