Išdidumas

Agamemnonas prisipažįsta suklydęs ir per pasiuntinius Odisėją, Ajantą ir Foiniką žada grąžinti Briseidę, duoti aukso, žirgų, savo dukterį į žmonas ir septynis miestus. Achilas svetingai priima pasiuntinius, bet dovanas atmeta, nes Agamemnonas jį viešai pažemino ir apgavo. Jis primena motinos pranašystę: „Žus man grįžimo diena, bet paliks šlovė nemirtinga“, jei liks prie Trojos, o namie gyvens ilgai be šlovės. Įžeista garbė jam svarbesnė už draugų nelaimę, todėl jis sako stosiąs į kovą tik tada, kai Hektoras pasieks mirmidonų laivus. Dėl šio išdidumo vėliau žūsta Patroklas.

Tėvelis, kuris šovė puse sekundės anksčiau už dėdę.. Tėvelis pasakoja dėdei Aleksandrui, kad davė Bolesiui ženklą šauti ir pats šovė į širdį, o jo šūvis buvo „kokia puse sekundės pirmesnis“. Bolesio šovinį jis rado medyje, per kelis žingsnius nuo stirnos. Dėdė Boleś šaudydamas užsimerkia ir nieko negirdi. Tėvelis prašo tylėti, kad svainis turėtų „satisfakcijos“, o Irusia supranta, kad reikia laikyti liežuvį už dantų.

Abu pavaizduoti satyriškai. Jie bijo vagių taip, kad naktį prie langų kraunasi kėdes su lėkštėmis, o ciocia neatpažįsta svečio balso, nes „Balsą galima įtaisyt“. Ciocia bijo pasenti ir visada nori atrodyti jaunesnė už vyrą, skelbia vyro kultą ir moko, kad žmonos pareiga mėgti virtuvę. Jos maldas pertraukia rūpesčiai dėl pledo ir šunelio. Dėdė šykštus, vaikams atveža tuščias cigarų dėžes ir bijo savo šautuvo. Jų pamaldumas ir aristokratiškumas pasirodo tuščias apvalkalas.

Ciocia mano, kad viešose vietose nesibučiuojama, o svarbiausia, kad bučiuojamasi tik su sau lygiais: Irusia yra Daugirdaitė, o mergaitės tik „žemos kondicijos žmogaus“ dukterys. Mamatė pirmiausia išsisuka su ironija, o tada pasako aiškiai: „žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros“. Ciocia sako žinanti jos „demokratiškus principus“ ir priekaištauja dėl chlopomanijos, o mamatė atsako, kad nori, jog vaikai būtų „tikri savo krašto žmonės“. Irusia nusprendžia nevalgyti ciocios saldainių.

Įsižeidė, kad pristavas įsakymą perdavė per uriadninką, jo neįspėjęs.. Pasakotojas pabrėžia, kad ypatingo draugiškumo Jankeliui Misiulis iki tol nejautė. Jį užgavo, kad pristavas įsakymą pasiuntė per uriadninką, o jo, seniūno, net neįspėjo. Todėl jis vyksta į Vilnių „ne tiek Jankelio įprašytas, kiek užgautos savimylos spiriamas“, ir sueiga nutaria palikti kalvį kaime. Pasak pasakotojo, gal nuo čia ir prasidėjo jų draugystė, nes Misiulis pasijuto Jankelio globėju.

Be vargonininko kortelės kunigas išpažinties nepriima, o vargonininkas klausinėja katekizmo, kurio Gugis nemoka. Poterius senis kalba lenkiškai ir nesupranta jų žodžių. Kortelės jis negauna, nes atsisako kalbėti poterius prie žmonių ir neleidžia savęs mokyti jaunai merginai. Žemaitukas, jį atpažinęs, paklausia tik, ar jis tiki, ir išklauso išpažinties. Vis dėlto po mišių Gugis pas Calkę išgeria buteliuką degtinės ir užmiega, o pasipiktinęs Kukis palieka jį grįžti pėsčią.

Važis įlūžta šaltiniuose, Jonas sušlampa, ir jie grįžta namo.. Kukienė dar prie durų įspėja saugotis šaltinių, bet kelias užpustytas, ir arklys įlūžta iki pilvo. Važis apvirsta, Jonas atsiduria vandenyje, o tėvas ant jo. Sūnus paprašo grįžti, ir tėvas, išsigandęs, kad Jonas neperšaltų, sutinka. Abu pagalvoja, kad tai Gugio darbas, o namie jų laukia pats Gugis, kuris vakar sakė Kukiui nevažiuoti. Kukis jį išvaro, o skerdžius įspėja: „Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną..“

Kukis turtingas, doras, darbštus ir dievobaimingas, padeda kitiems patarimu, paskola ar javais. Vis dėlto jis nuolat pamoko, bara jaunimą ir vėliau grįžtantiems kaimynams primena mirties valandą, todėl žmonės jį ne itin mėgsta, tik kenčia. Gugis neturi nei ūkio, nei šeimos ir prageria paskutinį skatiką, todėl, pasak pasakotojo, gerbti jo nėra už ką. Tačiau jį mėgsta visi, ypač šeimininkės, nes jam ganant karvės pareina sočios ir neserga, o pats jis moka daugybę dainų ir pasakų. Pagarbą kaimas skiria turtui ir dorumui, meilę jaučia gerumui ir linksmumui.

Pažada jam pievą prie buomo, karvutę ir būti vaiko kūmu.. Grasinimas išbarti iš sakyklos nepadeda, Grigas atšauna: „Bark, kiek nori, bet plikos marčios į namus neimsiu.“ Tada kunigas pradeda derėtis. Jis užleidžia Grigui savo pievą prie buomo, kol pats čia kunigaus, pažada sutuokti nemokamai, būti kūmu ir duoti karvutę, tik ne arklį. Grigas mintyse skaičiuoja: „Tokia pieva! Tai ne šimtu rublių kvepia!..“ ir dar galvoja apie garbę, kurios visa parapija pavydės. Užsispyrusį ūkininką palenkia nauda ir garbė, nors kunigas kalba apie Dievo valią.

Šventasis Petras Kukio neįleidžia, nes šis žemėje didžiavosi savo dorumu ir dievobaimingumu, visus peikė ir barė. Gugis atsako, kad nepyksta, nes Kukis „nekaltas, kad jam Dievas davė tokį būdą“, o jo puikybė liko žemėje, nes kelyje jis drebėjo iš baimės. Dar jis sako, kad negalėtų džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad skaistykloje kankinasi „už mane geresnis žmogus“. Galiausiai Gugis pats įtempia Kukį pro vartus. Tas, kurio niekas negerbė, pasirodo dosnesnis už visų gerbiamą kaimyną.

Lapinui liepa yra jo paties gyvenimo ženklas: „Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.“ Kai Valainienė skundžiasi, kad dėl liepos pusė daržo gaišta, o Grainis pritaria, Lapinas įpyksta: „Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!“ Grainis įsispiria ir kartoja: „Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu!“ Jis nori parodyti, kad niekas jam neužgins. Vyrai dar kursto senį, kad jam teks mirti greičiau, negu manė. Lapinas spjauna ir išeina „nei neatsisveikinęs“. Kitiems tai alaus ir juokų reikalas, o Lapinui ginčas eina apie gyvybę ir apie tai, ar medis gali būti kieno nors nuosavybė.

Levanarda Čepulis prie vyrų pasijuokė, kad Lapinas dar mano vesti, tik neranda tinkamos mergos, nes „visos per senos“. Lapinas buvo pripratęs prie juokų, bet čia buvo svetimų kaimų žmonės, todėl jis atsilygina. Jis pasakoja, kad Čepulių vaikai Valakų gale vos neužmušė vienas kito. Visi žino, kad broliai Juras ir Levanarda pykstasi, todėl abu išbėga ginti sūnų, o jų žmonos plūstasi per kiemus. Tada Lapinas prisipažįsta, kad vaikų net nematė. Vyrai kvatojasi ir sako: „Ir žinai, kad meluoja, o patikėsi, ir gana.“ Lapinui linksma, „lyg jį už gera būtų gyrę“.

Milkus, tapęs pono tarnu, ėmė niekinti būrus, nors dar pernai pats buvo piemuo.. Kasparo tarnas Milkus ėmė dėtis ponu ir laikyti būrus „per kiaulių jovalą“. Lauras primena, kad dar pernai jis šėrė Bleberio ožkas ir kiaules ir su vyžomis ėjo į baudžiavą, o dabar gėdijasi Bleberio namų. Pati tarnystė Laurui nekliūva. Jam bjauru, kai žmogus išsižada savo kilmės ir ima niekinti savus. Apie skolas, vagystes ar vokišką kalbą tekste nekalbama.

Jos balsas nutildo vargonus ir smuikus, nors pati ji panaši į būrišką žvirblį.. Lakštingala nei puošni, nei pirmoji: ji laukia, kol kiti paukščiai baigs dainuoti, o atrodo „nei žvirblis būriškas“ ir niekina poniškus rūbus. Bet jos balsui turi nusileisti vargonai, cimbolai, smuikai ir kanklės, o šlovina ją visi, ir ponai, ir būrai. Taip gamtoje parodoma poemos mintis, kad vertė slypi viduje, ne apdare. Netrukus ji pritaikoma žmonėms: išsipuošęs Diksas kalba kvailai, o vyžotas Krizas, garbindamas Dievą, „nei lakštingala čiauška“.

Dovydas išgirdo gėdingą gandą, kad „visoj tautoj jau nėr kas gina“ Dievo vardo. Gėda jam tokia skaudi, lyg veidą liestų įkaitusi geležis. Jis pripažįsta, kad jo ranka per silpna, bet sako, kad vis tiek mirtų iš gėdos, jei užleistų kelią Dievo šmeižikui. Jo jėga yra tikėjimas: „O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs galingas vien Tavu vardu!“ Pabaigoje vienas svaidyklės smūgis nugali milžiną.

Visas jo kelias nuo apačios nužymėtas kraujo gėlėmis sniege.. Viršūnėje jis jaučia, kaip nuo rožių dyglių iš kaktos teka kraujas, ir pažvelgia į nueitą taką. Nuo pat kalno apačios iki viršūnės „Snieguos žėrėjo kraujo gėlės“. Miestai kloniuose neišnyko, jie atrodo „kaip žaislai ant delno“.

Ruduo žino, kad jo laikas baigiasi, bet sako: „stoviu išdidus aš prieš likimą“, ir paskutines dienas puošia kaip šventę. Metų laikai eina ratu, „Be galo, be pradžios“, o kalbančiojo metai praskamba „Taip greitai, kaip viena diena“, jo smilkiniai jau ima šarmoti. Jį dvelkia „nuojauta mirties“, todėl Ruduo jam artimas: „laukiam mes likimo to paties“. Abu puošia dienas, netekusias vilties, ir kalbantysis dega ekstazėje, kaip saulėje dega gelstantys miškai.

Kiekviena pastraipa pradedama tais pačiais žodžiais „Mes esame kalnai“, ir beveik kiekviena prideda po vieną epitetą: aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji. Paskutinėje pastraipoje jie visi sudedami kartu. Kalnai iškilę virš debesų, jų nepasiekia keleiviai ir vasaros džiaugsmas, juos skiria „tamsios bedugnės ir šalta vienuma“. Tačiau jie stovi nuogomis krūtinėmis prieš didžiausias vėtras. Kalnus galima skaityti kaip žmones, kurie stiprūs, bet vieniši.

Petronėlė įniršta ir grasina: „Aš ji užmušiu... pakarsiu... nedovanosiu...“ Ji nori keršyti ir kviečia į pagalbą seserį. Domicėlė verkia ir vis dar tiki: „mane tikrai mylėjo ir myli...“, o mušti atsisako. Motina gina Liudviką: „Jis geras vaikas“, ir sako, kad jis turi tikrą mylimąją, su kuria ves. Ji turi omeny save, todėl dukterų pykčio nesupranta. Kiekviena mato tik savo meilę ir nemato kitų.

Prabaščius parodo jam duris, ir matyti, kad viršininko galia remiasi tik kitų nuolankumu.. Iš visų kunigų, pas kuriuos užsuka viršininkas, tik Tauzintų prabaščius jam pasipriešina. Jis primena, kad savo namuose šeimininkas yra jis, ir parodo duris. Kruglodurovas „nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt“, tik išeidamas iškošia „Aukso kiaulė!“. Scena parodo, kad viršininko galia remiasi kitų nusižeminimu, o kai žmogus nesileidžia žeminamas, Kruglodurovas lieka bejėgis. Kyšio prabaščius neduoda, viršininko nepakeičia ir neapskundžia.

Pirmiausia liepia lietuvišką užrašą ant tilto pakeisti rusišku, nes „Čia ne Lietuva, čia Maskolija“. Padeda nutildyti Gražienę, tikėdamasis pagyrimo už tai, kad užstojo „maskolių reikalus“, ir liepia suimti du nekaltus vasarotojus. Kai vaikų mestas akmenukas pataiko į vežimą, sušunka „pasikėsinimas ant gyvasties!“. Renka pinigus „ikonos“ įtaisymui, pigiau ją pasidirbdina ir korespondencijoje liepia vis tankiau įrašyti „doblestnyj V. V.“. Mokykloje vaikas išpyškina jo titulus, ir viršininkas pravirksta. Garbė jam reiškia tik tai, ką apie jį išgirs vyresnybė.

Jis nenori, kad kiti matytų, ką darė: gėda ir išdidumas stipresni už baimę.. Tekstas priežasties tiesiai nepasako, tik konstatuoja: „Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti.“ Vadinasi, piemenys buvo netoli, o vėliau Dalba pats šaukia „gvoltais“, tad kalbėti jis galėjo. Prieš stumdamas šunį jis apsidairė, kad niekas nematytų, o vaikėzų šūksnis „Dalba šunį skandina!“ jį įpykino. Todėl labiausiai tikėtina, kad jam svarbiau neprarasti vardo. Kai jis jau skęsdamas ima šaukti pagalbos, niekas jo nebegirdi.

Ji daug metų nešiojo šią meilę, „kaip moteris kad nešioja po savo širdim kūdikį“, ir liko jam ištikima mintimis. Tačiau ji matė, kaip Grauža slysta paviršiumi: „Šiandien ta, rytoj kita.“ Ji nenorėjo tapti dar viena jo pergale: „Per pigu.“ Išvadą ji ištaria sau pačiai: „Jei jis tave myli, tai vis tiek. Bet jis tavęs nemyli.“ Tiesa, pusseserė pabaigoje juokauja, kad Račienė „visiems (...) sako vis tą patį“, o Grauža jaučiasi įtrauktas į vaidinimą, todėl galima įtarti, kad išpažintis buvo surežisuota pamoka jam.

Straipsnyje jis rašė, kad nepaprastas žmogus savo sąžinės leidimu gali peržengti kliūtis, jei to reikia jo idėjai. Soniai jis vardija vis kitas priežastis: norėjo padėti motinai, pradėti karjerą, klausė savęs, ar Napoleonas būtų dvejojęs. Kai jis sako nužudęs tik kenksmingą utėlę, Sonia sušunka, kad tai buvo žmogus, ir jis tai pripažįsta. Galiausiai jis sako norėjęs tik išdrįsti ir nužudęs ne senę, o save. Teorija apie mažiau vertus žmones neatlaiko.

Įžeistas išdidumas: savo nusikaltimą jis laiko tik klaida.. Kalėjime Raskolnikovą palaužia įžeistas išdidumas. Sąžinė jam priekaištauja tik dėl paprastos klaidos, o labiausiai jis gėdijasi, kad taip kvailai pražuvo ir turi nusilenkti nuosprendžiui. Kaliniai jo nemėgsta, o Sonią, kuri atvyko paskui jį, myli. Ligoninėje jis sapnuoja marą, kurio užkrėsti žmonės laiko save neklystančiais ir naikina vieni kitus. Tik pavasarį prie upės jis puola Soniai po kojų, ir abu supranta, kad myli vienas kitą.

Nes nevalgo nugalėtųjų duonos ir nori, kad vyrai neprarastų išdidumo.. Vakare vyrai padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet žynys nevalgo nugalėtųjų duonos ir naktį nusviedžia ją į tamsą. Kitą dieną nė vienas vyras neišdrįsta valgyti jo akivaizdoje. Žynys tikisi, kad jų širdyse pasėjo išdidumo sėklą, kuri vaikuose ar vaikaičiuose „pražys tamsiai mėlynais išdidumo žiedais“. Pasak Juknaitės, labiausiai jis bijo, kad pavergti žmonės patys savęs nepažemintų.

Tamsioje vienutėje kunigas reikalauja, kad žynys nulenktų galvą prieš naująjį Dievą ir bažnyčią ir priimtų krikštą. Žynį apima baimė, jis priekaištauja senosioms galioms, kodėl šios nenugalėjo naujojo dievo ir paliko jomis tikėjusius. Vis dėlto jis laikosi minties, kad žmogui, silpnam ir menkam, neduota teisė išduoti, o tas, kuris nieko neišdavė, prilygsta galingiausiems. Todėl jis sudeginamas ant laužo. Juknaitė šią mirtį skaito kaip pasirinkimą mirti nieko neišdavus ir savęs nepažeminus, o Mingilas kaip auką ateities kartoms.

Jis mano nuplaukęs per toli, toliau už kitus žvejus.. Santjagas išplaukia anksti ir nusiirkluoja toli į Golfo srovę, toliau už kitus žvejus, o marlinas dar nutempia laivelį į atvirą jūrą. Grįžti tenka ilgai, ir kraujo kvapo prisivilioja rykliai. Senis kaunasi žeberklu, paskui prie irklo pririštu peiliu, bet naktį iš žuvies lieka tik griaučiai. Jis kaltina save, kad nuplaukė per toli. Pasitikėjimas savo jėgomis jam kainavo laimikį.

Uždarytas kiklopo oloje, Odisėjas pavaišina milžiną vynu ir pasisako: „Niekas esu aš vardu.“ Kai apakintas Polifemas šaukiasi pagalbos, subėgę kiklopai išgirsta, kad jį skriaudžia Niekas, ir išsiskirsto, o vyrai ištrūksta pasislėpę po avinų pilvais. Bet jau laive Odisėjas šaukia milžinui savo tikrąjį vardą. Tada Polifemas prašo tėvo Poseidono, kad Odisėjas grįžtų vėlai, vienas ir rastų namie bėdų, ir dievo rūstybė dar ilgai neleidžia jam pasiekti namų. Gudrumas jį išgelbėja, o išdidumas brangiai kainuoja.

Jis negali pasirodyti nuotakai be savo žirgų.. Obuolmušiai, tėvo palikti žirgai, Girdvainiui yra visas jo pasididžiavimas. Anupras jį suranda pakelėje ir sako, kad Jurga vis dar laukia, bet Girdvainis atsako, kad be obuolmušių pas ją nuvažiuoti negali ir nežino, kaip jai pažiūrėtų į akis. Jis vėl nubėga paskui žvengimą, kurį girdi tik jis vienas. Išdidumas, padėjęs jam pasiekti nuotaką, dabar jį nuo jos atskiria.

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga viena, iškėlusi galvą, grįžta namo ir tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsisako ir sako greičiau tekėsianti už Jurgučio. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji nugali įžeistą širdį ir išbėga pasitikti jaunikio, bet jau per vėlu.

Haimonas kalba atsargiai: sako, kad tėvo patarimai jam brangesni už vedybas, ir primena, kad miestas slapta gailisi Antigonės ir jos poelgį laiko garbingu. Jis primena, kad per potvynį išlieka tie medžiai, kurie palenkia šakas, ir prašo tėvo neužsispirti. Kreontas atsako, kad valdovui reikia paklusti visame ir vyras negali nusileisti moteriai. Kai Haimonas pasako, kad miestas, priklausantis vienam žmogui, nėra miestas, tėvas jį vadina moters vergu, ir sūnus išbėga. Valdžia padaro Kreontą kurčią kitų balsams.

Jį išgąsdina Teiresijo pranašystė ir senolių patarimas.. Kreontas neklauso Haimono ir net Teiresiją pirmiausia kaltina, kad šis papirktas. Tada pranašas išpranašauja, kad netrukus Kreontas atiduos lavoną iš savo paties kraujo, o jo namuose skambės raudos. Senoliai primena, kad Teiresijas niekada nėra melavęs, ir sutrikęs Kreontas klausia jų patarimo. Jie liepia išlaisvinti merginą ir palaidoti mirusįjį, bet kai Kreontas ateina prie olos, Antigonė jau pasikorusi.

Pasiuntinys praneša, kad Antigonė oloje pasikorė, o Haimonas, puolęs tėvą kardu ir nepataikęs, persmeigė save ir mirė ją apkabinęs. Euridikė, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie aukuro, prieš mirtį prakeikusi vyrą. Kreontas parneša sūnaus kūną, pats pripažįsta, kad jį pražudė jo paties neprotingi sprendimai, ir meldžia sau mirties. Choras užbaigia tragediją žodžiais, kad išmintis yra didžiausia laimė, o išpuikėlių dideli žodžiai atsiperka skaudžiais smūgiais.

Nes Arachnė iš puikybės lyginasi su deive ir išjuokia dievus.. Arachnė garsėja kaip nepaprastai gera audėja ir išdrįsta iššaukti Atėnę į audimo varžybas. Deivė savo audinyje vaizduoja iškilmingai sostuose sėdinčius dievus, o Arachnė išaudžia dievus, kurie, pasivertę gyvūnais, apgaudinėja mirtingąsias merginas. Įsiutusi dėl tokio įžūlumo, Atėnė ją sumuša, Arachnė iš nevilties pasikaria, ir deivė paverčia ją voru. Mitas rodo, kaip baudžiamas žmogus, kuris iš puikybės lyginasi su dievais.

Žmonės nori pasidaryti sau vardą be Dievo, todėl jų kalba sumaišoma.. Statytojai nori bokšto, kurio viršūnė siektų dangų, kad pasidarytų sau vardą ir nebūtų išblaškyti po žemę. VIEŠPATS sumaišo jų kalbą ir išsklaido juos po visą žemę, todėl statyba nutrūksta. Vertėjo paaiškinime sakoma, kad pasakojimas vaizduoja žmogaus įžūlumą, kai jis bando kurti be Dievo. Iki tol visa žemė kalbėjo viena kalba, o statyba nutrūksta ne dėl ginčų, bet todėl, kad VIEŠPATS sumaišo jų kalbą.

Į balių ateina skeletas, pasipuošęs kaip koketiška dama, ir kalbantysis žavisi jo elegancija, nors šokėjai į jį žiūri su pasibjaurėjimu. Eilėraštis primena, kad mirtis slypi kiekviename iš jų. Pabaigoje kalbantysis liepia skeletui pasakyti pasipūtusiems šokėjams, kad visi jie kvepia mirtimi. Šalia skeleto žmonių puošnumas ir pasipūtimas tampa juokingi. Taip Bodleras grožio ieško ir ten, kur jis susipina su mirtimi.