Septyni eilėraščiai iš Šarlio Bodlero rinkinio „Piktybės gėlės“, skaitomi Sigito Gedos vertimu. Pirmieji du kalba apie poeto vietą pasaulyje ir gamtos ženklus, kiti penki veda Paryžiaus gatvėmis, kur kalbantysis sutinka gulbę, šmėkliškus senius, akluosius, nepažįstamą moterį ir šokantį skeletą. Eilėraščiai rodo, kaip Bodleras grožio ieško ir ten, kur jis susipina su bjaurumu ir mirtimi.
Atnaujinta
Šio kūrinio puslapių skaičiaus dar nežinome, todėl vakarų plano pasiūlyti negalime. Konspektą ir santrauką rasi žemiau.
Į ką atkreipti dėmesį
„Albatrosas“: kodėl padangių karalius ant laivo denio tampa juokingas?
„Atitikmenys“: kaip kvapai, spalvos ir garsai atsiliepia vieni kitiems?
„Praeivei“: ką gali pakeisti vienas žvilgsnis triukšmingoje gatvėje?
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Įsimink
1.
Šarlis Bodleras (1821–1867), prancūzų poetas; rinkinys „Piktybės gėlės“ pirmą kartą išleistas 1857 m.
2.
Teismas poetą nubaudė dėl viešosios moralės įžeidimo; šeši eilėraščiai buvo uždrausti.
3.
Rinkinys turi šešias dalis; pirmoji vadinasi „Splinas ir idealas“, antroji „Paryžiaus paveikslai“.
4.
Splinas yra nuobodulys ir dvasios nuovargis; Bodlero eilėraščiuose jis kaitaliojasi su idealo siekiu.
5.
Bodlero lyrika davė pradžią simbolizmui; poetas ieškojo spalvų, kvapų ir garsų atitikmenų.
Rašiniui
4▾
Ką kūrėjas paaukoja dėl kūrybos?Epizodas „Albatrose“ padangių karalius ant denio tampa jūreivių pajuoka, o poetui milžino sparnai trukdo vaikščioti žemėje.Tai rodo Ta pati dovana, kuri poetą kelia aukštyn, atskiria jį nuo žmonių: kūrėjas tarp minios lieka svetimas.Kontekstas V. Mykolaitis-Putinas cikle „Bodlero temomis“ atliepia ir „Albatrosą“: palygink, kaip abu mato poeto vietą tarp žmonių.
Ko žmogus gali išmokti iš gamtos?Epizodas „Atitikmenyse“ gamta yra šventykla, kurios simbolius žmogus gali suprasti per kvapus, spalvas ir garsus.Tai rodo Pasaulis atsiveria kaip viena visuma, kurioje viskas susiję: gamta moko matyti ryšius, kurių neparodo protas.Kontekstas Šis eilėraštis laikomas simbolizmo programa: palygink su V. Mykolaičio-Putino simbolistine lyrika.
Ar meilė gali pakeisti žmogų?Epizodas „Praeivei“ vienas nepažįstamos moters žvilgsnis kalbantįjį tarsi prikelia, nors ji tuoj pat dingsta minioje.Tai rodo Meilė lieka tik galimybe, bet sukrečia: didmiesčio minioje akimirka gali būti svarbesnė už visą gyvenimą.Kontekstas Paryžius Bodlerui yra moderniojo miesto vaizdas: žmogus minioje vienišas, bet būtent ten jį ištinka netikėti susitikimai.
Kaip mintis apie mirtį keičia žmogaus požiūrį į gyvenimą?Epizodas „Danse macabre“ kalbantysis liepia skeletui baliuje pasakyti šokėjams, kad visi jie kvepia mirtimi.Tai rodo Šalia mirties puošnumas ir pasipūtimas tampa juokingi: mirtis sulygina visus.Kontekstas Susiek su V. Mačernio „Vizijomis“: ir ten nebūties akivaizdoje klausiama, kas žmogaus gyvenime iš tikrųjų svarbu.
Epocha
3▾
XIX a. vidurio Prancūzija ir Paryžius; Bodleras dalyvavo 1848 m. revoliucijoje
Bodleras pirmasis Vakarų Europos poezijoje ėmė rašyti apie didmiesčio kasdienybę
„Gulbėje“ senojo Paryžiaus jau nebėra, miestas keičiasi greičiau už žmogaus širdį
Autorius
3▾
Gimė ir mirė Paryžiuje; garsėjo bohemišku gyvenimu
Jaunystėje tėvai jį išsiuntė laivu į Indiją; jūros įspūdžiai vėliau atsirado eilėraščiuose
Rašė meno kritiką, vertė Edgaro Alano Po kūrinius; eilėraščius proza sudėjo į „Paryžiaus splinas“
Kūrinys
4▾
Aptariami septyni eilėraščiai, du iš „Splino ir idealo“ ir penki iš „Paryžiaus paveikslų“
Bodleras rašė daugiausia sonetus; čia sonetai yra „Atitikmenys“, „Aklieji“ ir „Praeivei“
„Gulbė“ ir „Septyni seniai“ skirti Viktorui Hugo
2005 m. išėjo Sigito Gedos vertimas, pirmas viso rinkinio poetinis vertimas; 1996 m. Vlado Baltuškevičiaus rinktinė
Šarlis Bodleras gimė 1821 m. ir mirė 1867 m. Paryžiuje. Visuotinė lietuvių enciklopedija pažymi, kad jo pažiūroms turėjo įtakos XIX a. pradžios Vakarų Europos socialinė ir idėjinė krizė, kad jis dalyvavo 1848 m. revoliucijoje ir garsėjo bohemišku gyvenimu. Jaunystėje tėvai jį išsiuntė laivu į Indiją, ir jūros įspūdžiai vėliau atsirado jo eilėraščiuose. Bodleras rašė meno kritiką ir išvertė į prancūzų kalbą Edgaro Alano Po kūrinius. Eilėraščius proza jis sudėjo į knygą, kuri lietuviškai vadinasi „Paryžiaus splinas“.
Rinkinys
„Piktybės gėlės“ (pranc. „Les Fleurs du mal“) pirmą kartą išleistos 1857 m. Už šį rinkinį teismas nubaudė poetą dėl viešosios moralės įžeidimo, o šeši eilėraščiai buvo uždrausti. 1861 m. pasirodė papildytas leidimas. Rinkinį sudaro šešios dalys: „Splinas ir idealas“, „Paryžiaus paveikslai“, „Vynas“, „Piktybės gėlės“, „Maištas“ ir „Mirtis“. Literatūrologė Nijolė Kašelionienė pastebi, kad eilėraščiai apie idealo siekį kaitaliojasi su eilėraščiais apie splino šaltinius, o pabaigoje lieka tik kelionė į kitą pasaulį.
Poetika
Bodleras romantinę tradiciją jungė su tragiška moderniojo žmogaus pasaulėjauta, todėl jo poezijoje ryškus idealo ir tikrovės, grožio ir bjaurumo kontrastas. Lyrinis herojus yra poetas, kuris nepritampa prie minios, o vyraujanti nuotaika yra nuobodulys ir dvasios nuovargis, vadinamas splinu. Enciklopedija pabrėžia, kad Bodleras pirmasis Vakarų Europos poezijoje ėmė rašyti apie didmiesčio kasdienybę, o haliucinacijas jungė su realistiškais Paryžiaus dugno vaizdais. Jis ieškojo spalvų, kvapų ir garsų atitikmenų ir rašė klasikinės formos eilėraščius, daugiausia sonetus. Jo lyrika davė pradžią simbolizmui.
Bodleras Lietuvoje
Į lietuvių kalbą Bodlerą pradėta versti 1917 m. Vytautas Kubilius rašė, kad XX a. pradžioje dauguma lietuvių literatų jį laikė dekadentu, kurio Lietuvai nereikia. Leono Švedo „Albatroso“ vertimas paskelbtas 1940 m. Vincas Mykolaitis-Putinas rinkinyje „Langas“ paskelbė ciklą „Bodlero temomis“, kuriame atliepiami ir „Albatrosas“, ir „Atitikmenys“. Pirmąją „Piktybės gėlių“ rinktinę 1996 m. išleido Vladas Baltuškevičius. 2005 m. pasirodė Sigito Gedos vertimas, kurį leidėjai pristato kaip pirmą viso rinkinio poetinį vertimą.
Kodėl skaitome 9 klasėje
9 klasės programoje Bodleras įrašytas tarp verstinės poezijos autorių, iš kurių mokinys renkasi bent vieną. Jo eilėraščiai padeda išmokti atpažinti sonetą ir simbolį ir pamatyti, kaip lyrikoje kalbama apie didmiestį. Čia aptariami septyni eilėraščiai iš Gedos vertimo. „Albatrosą“ ir „Atitikmenis“ dažnai aptaria lietuvių kritikai, juos savo cikle atliepė ir Putinas. Kiti penki paimti iš dalies „Paryžiaus paveikslai“ ir rodo Bodlerą kaip miesto poetą.
Santrauka
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
1.
„Albatrosas“ (Splinas ir idealas)
Visas eilėraštis remiasi vienu vaizdu. Jūreiviai dėl pramogos pagauna albatrosą, ir didingas jūrų paukštis ant denio tampa nerangus, o jūreiviai iš jo tyčiojasi. Paskutiniame posme paukštis sulyginamas su poetu, kuris laisvas tik aukštai, tarp audrų. Tarp žmonių jo didybė virsta našta, nes milžiniški sparnai trukdo vaikščioti žemėje. Taip keturi ketureiliai kalba apie kūrėjo ir visuomenės priešpriešą. Žurnalas „Literatūra ir menas“ šį eilėraštį vadina Bodlero poezijos ikona.
2.
„Atitikmenys“ (Splinas ir idealas)
Sonetas, kuriame Bodleras, Vytauto Kubiliaus žodžiais, paskelbė programinę mintį apie pasaulio vienovę. Gamta jame yra šventykla, o žmogus eina per simbolių mišką, kuris su juo kalba neaiškiais ženklais. Kvapai, spalvos ir garsai atsiliepia vieni kitiems, nes viskas susiję į vieną gilią visumą. Trieiliuose tai parodoma pačiais vaizdais, nes kvapai apibūdinami žodžiais, kurie priklauso kitiems jutimams, spalvai ar muzikos garsui. Toks vaizdavimas vadinamas sinestezija. Mintį, kad regimi daiktai yra ženklai to, kas slypi už jų, vėliau perėmė simbolistai, tarp jų ir lietuvių.
3.
„Gulbė“ (Paryžiaus paveikslai)
Ilgas eilėraštis dviem dalimis, skirtas Viktorui Hugo. Kalbantysis eina per perstatomą Paryžių ir mato, kad senojo miesto nebėra. Naujos aikštės jam primena gulbę, kurią kartą matė ištrūkusią iš narvo ir troškulio kankinamą ant sauso grindinio, ir Andromachę, Trojos didvyrio Hektoro našlę, po vyro žūties atitekusią nugalėtojui. Antroje dalyje gulbė tampa visų tremtinių ženklu, o šalia jos atsiranda daugybė žmonių, kurie ilgisi to, ko nebeatgaus. Miestas keičiasi greitai, bet prisiminimai kalbančiojo neapleidžia. Eilėraštis tinka kalbant apie netektį ir atmintį.
4.
„Septyni seniai“ (Paryžiaus paveikslai)
Taip pat skirtas Viktorui Hugo. Paryžiaus kasdienybė čia virsta košmaru. Rūkuotą rytą kalbantysis gatvėje sutinka skarmaluotą senį piktomis akimis, paskui lygiai tokį pat antrą, ir netrukus jis suskaičiuoja septynis. Bijodamas išvysti aštuntąjį, jis parbėga namo ir užsidaro karščiuodamas, o jo siela lieka lyg sena valtis be stiebų bekraštėje jūroje. Enciklopedija pažymi, kad Bodleras haliucinacijas jungė su realistiškais Paryžiaus vaizdais, ir šis eilėraštis tai gerai parodo. Jis tinka kalbant apie vienatvę ir baimę mieste.
5.
„Aklieji“ (Paryžiaus paveikslai)
Sonetas apie aklus žmones Paryžiaus gatvėje. Kalbančiajam jie atrodo baisūs ir keisti, nes eina visada pakėlę akis į dangų, tarsi ten kažko ieškotų. Aplink juos miestas triukšmauja ir vaikosi malonumų. Pabaigoje kalbantysis prisipažįsta, kad ir pats velkasi panašiai, ir klausia, ko jie ieško danguje. Atsakymo eilėraštis neduoda, todėl aklųjų žvilgsnis aukštyn gali reikšti ir viltį, ir beprasmį ieškojimą. Eilėraštis tinka kalbant apie tikėjimą ir abejonę.
6.
„Praeivei“ (Paryžiaus paveikslai)
Sonetas apie vieną akimirką triukšmingoje gatvėje. Pro kalbantįjį praeina nepažįstama moteris gedulo drabužiais, ir jos žvilgsnis jį sukrečia taip, kad jis tarsi atgimsta. Tą pačią akimirką ji dingsta, ir kalbantysis supranta, kad galbūt jos niekada nebepamatys. Paskutinė eilutė sako, kad jis būtų ją pamilęs ir kad ji tai žinojo. Bodleras čia rodo didmiesčio meilę, kuri gimsta ir baigiasi per vieną žvilgsnį tarp svetimų žmonių. Eilėraštis tinka kalbant apie meilę ir laikinumą.
7.
„Danse macabre“ (Paryžiaus paveikslai)
Prancūziškas pavadinimas reiškia mirties šokį. Į balių ateina skeletas, pasipuošęs kaip koketiška dama, ir kalbantysis žavisi jo elegancija. Šokėjai į jį žiūri su pasibjaurėjimu, bet eilėraštis primena, kad mirtis slypi kiekviename iš jų. Pabaigoje kalbantysis liepia skeletui pasakyti pasipūtusiems šokėjams, kad visi jie kvepia mirtimi ir kad mirties šokis nusineša žmones visame pasaulyje. Bodleras čia sujungia grožį ir bjaurumą, ir šalia skeleto žmonių puošnumas tampa juokingas. Eilėraštis tinka mirties temai.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl „Albatrose“ didžiuliai paukščio sparnai yra ir dovana, ir našta?
Rodyti atsakymą
Aukštai tarp audrų albatrosas laisvas ir didingas, bet ant denio tie patys sparnai jam trukdo vaikščioti. Jūreiviai iš jo tyčiojasi: vienas kiša pypkę į snapą, kitas šlubuodamas mėgdžioja jo eiseną. Paskutiniame posme paukštis sulyginamas su poetu. Dovana, kuri poetą kelia aukštyn, tarp žmonių tampa našta ir atskiria jį nuo kitų.
Rašiniui: KūrėjasLaisvė
2. Kaip „Atitikmenyse“ pačiais vaizdais parodoma, kad pasaulyje viskas susiję?
Rašiniui: Gamta
3. Ką reiškia gulbės likimas eilėraštyje „Gulbė“?
Rodyti atsakymą
Eidamas per perstatomą Paryžių, kalbantysis prisimena gulbę, kurią kartą matė ištrūkusią iš narvo. Troškulio kankinama, ant sauso grindinio ji ilgėjosi gimtojo ežero. Šalia jos jis prisimena Andromachę, Hektoro našlę, po vyro žūties atitekusią nugalėtojui. Antroje dalyje gulbė tampa visų tremtinių ženklu, ir aplink ją atsiranda daugybė žmonių, kurie ilgisi to, ko nebeatgaus. Vieno paukščio likimas virsta alegorija, o Paryžius keičiasi greičiau už žmogaus širdį, ir prisiminimai kalbančiojo neapleidžia.
Rašiniui: Tėvynė
4. Kodėl eilėraščio „Aklieji“ pabaiga lieka atvira?
Rašiniui: Tikėjimas
5. Kaip eilėraštyje „Danse macabre“ grožis susipina su bjaurumu?
Rodyti atsakymą
Į balių ateina skeletas, pasipuošęs kaip koketiška dama, ir kalbantysis žavisi jo elegancija, nors šokėjai į jį žiūri su pasibjaurėjimu. Eilėraštis primena, kad mirtis slypi kiekviename iš jų. Pabaigoje kalbantysis liepia skeletui pasakyti pasipūtusiems šokėjams, kad visi jie kvepia mirtimi. Šalia skeleto žmonių puošnumas ir pasipūtimas tampa juokingi. Taip Bodleras grožio ieško ir ten, kur jis susipina su mirtimi.
Rašiniui: Išdidumas
6. „Albatrosas“: su kuo paskutiniame posme sulyginamas paukštis?
7. „Atitikmenys“: kuo sonete vadinama gamta?
8. Kam skirti eilėraščiai „Gulbė“ ir „Septyni seniai“?
9. „Gulbė“: kokią mitinę moterį primena kalbančiajam naujos Paryžiaus aikštės?
10. „Aklieji“: kur visada pakėlę akis eina aklieji?
11. „Praeivei“: kokiais drabužiais vilki pro kalbantįjį praeinanti moteris?
12. „Danse macabre“: kas ateina į balių pasipuošęs kaip koketiška dama?
Rašiniui
Ką „Piktybės gėlės“ (pasirinkti eilėraščiai) duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.